ASD1.gif (8484 bytes)

Autoriai
Pratarmė
Pratarmė elektroninei versijai
Turinys
Sutrumpinimai
Summary in English
Rėmėjai
Paieška

Turinys > Personalijos > K

 

 

Gražina Kačerauskienė (Vyžintaitė) G. 1935 08 04 Utenos aps. Užpalių vls. Vešeikių k., Chemijos mokslų kandidatė (1969), nostr. dr. (1993). Mokėsi Utenos ir Eržvilko vid. m-klose. 1953 priimta į Kauno medicinos institutą, tačiau po mėnesio, kaip tremtinio duktė, pašalinta. Vienerius metus mokytojavo Skaudvilės prad. m-kloje. 1959 baigė VVU Chemijos fak. 1959–95 dirbo Pieninkystės (dabar – maisto) institute. Mokslinio darbo kryptis – maisto chemija. Jai vadovaujant, parengta viena daktaro disertacija, per 20 maisto tyrimo metodų. Penkiolika metų buvo Instituto Mokslinės techninės draugijos pirmininke. 1972 jai suteiktas vyresn. mokslinės bendradarbės vardas. Yra dviejų išradimų, per 100 mokslinių publikacijų (jų tarpe pasaulinių kongresų darbuose Lietuvoje, Rusijoje, Indijoje, Australijoje, Izraelyje, Vengrijoje) ir trijų knygų iš maisto chemijos srities autorė ar bendraautorė. Svarbiausia knyga: „Pieno ir jo produktų cheminės analizės metodai“, K. 1999. Apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992), suteiktas LR Nepriklausomybės gynėjo statusas (1999). Yra LR Nepriklausomybės gynėjo Sausio 13-osios Brolijos valdybos ir Moterų lygos koordinacinės tarybos narė. Domisi Lietuvos istorija, rašo straipsnius.

Gediminas Isokas

Stefanija Kačkaitė G. 1923 03 13 Ežerėlių aps. (dabar Zarasų raj.) Kazimieravos k. M 1984 04 25. 1936 baigė Ignalinos raj. Gaidės prad. ir 1948 – Vilniaus S. Nėries vid. m-klas, 1952 – VPI, geografė. 1952–55 pirmųjų Utenoje vaikų namų mokymo dalies vedėja. 1955–76 tų namų direktorė, 1976–82 Utenos 5-osios vid. m-klos direktorė, nuo 1982 tos pačios mokyklos direktoriaus pavaduotoja mokymo auklėjimo reikalams.

Gediminas Isokas

G. KadžytėGražina Kadžytė G. 1954 08 07 Rusijoje – Krasnojarske. Nuo 1959 gyveno motinos gimtinėje – Butiškių kaime. Žurnalistė, etnologė, tautosakininkė. 1972 baigė Užpalių vid. m-klą, 1977 VVU. 1977–80 Šalčininkų raj. laikraščio korespondentė. 1980–90 Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros konsultantė. 1990–91 Lietuvos žurnalistų sąj. Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja. Nuo 1992 – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyvo asistentė. Nuo 1993 doktorantė. Išleido knygas: „Volgos vanduo“, „Lietuvių tvenkiny“ (1995), „Ant amžinybės slenksčio“ (su I. Lukoševičiene, 1996), „Nebūsiu“, „Žmogus iš niekur“ (2000), „Su Dievu – darban, su velniu – smuklėn“ (2000), 1998–2001 Lietuvos televizijai parašė 12 scenarijų tradicinės kultūros laidoms. Nuo 2000 autorinę radijo laidą aukštaičių tarme „Aukštaičių deimančiukai“. Skaitė paskaitas kalendorinių ir šeimos papročių ir kt. temomis studentams, moksleiviams ir kt. Konsultavo viktoriną „Kraičio skrynia“ (LRT), „Bobų vasara“ (LNK), „Duokim garo“ (LRT), kino filmus „Troškulys“ (LKS, 1998), „Lietuviškas kalendorius“ (2000). Paskelbė per 10 straipsnių. Yra Vilniaus univ. kraštotyros Ramuvos, Lietuvos kraštotyros „Tėviškės pažinimo“ ir kt. narė. Nuo 1994 Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ viceprezidentė, rengia Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ metraščius.

Gediminas Isokas

Boleslovas Kairionis G. 1928 01 15 Utenos aps. Kaičiūnų k. literatas. Gyveno tėviškėje, dirbo buhalteriu. 1975 persikėlė į Vilnių. Išleido eilėraščių rinktinę „Vilties ir siaubo maišatis“ (1994).

Gediminas Isokas

A. KairysAnatolijus Kairys G. 1914 08 28 Peterburge, kur tuo metu gyveno jo tėvai. Rašytojas. Dar vaikas atvyko į Lietuvą, gyveno pas svetimus Kalendiškės k. (Vajasiškio par-ja). Paaugęs piemenavo, tarnavo pusberniu ir bernu. Gyveno Daugailiuose, kur baigė prad. m-klą. 1936 įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Daugailiuose vaidino su kaimo jaunimu, mokėsi privačiai. 1938 m., išlaikęs gimnazijos kurso egzaminus, įstojo į VDU prancūzų kalbos ir literatūros specialybę, vėliau studijavo pedagogiką ir psichologiją. 1940 perėjo į Vilniaus universitetą. Jį baigęs pradėjo dirbti Šiaulių vid. mokykloje direktoriumi. Dirbo iki 1944 Tais pačiais metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau Austriją. Nuo 1947 gyvena Čikagoje. 1947–49 čia redagavo „Naujosios aušros“ žurnalą, 1967–71 JAV LB Kultūros fondo pirmininkas, 1983–86 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, lietuvių teatro festivalių organizatorius. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Blaškomi lapai“ išleido 1946 Vokietijoje, antrąjį – „Auksinė sėja“ 1954 JAV. Vėliau rašė gana intensyviai ir išleido per 30 leidinių (eilėraščių, romanų, apsakymų, pjesių, publicistikos). 15 iš jų apdovanoti įvairiomis premijomis, 5 išversti į anglų kalbą. Lietuvoje išleisti leidiniai: „Kelionė į Vilnių“ (Romanas. K., 1992.), „Žalčio sapnas“ (Novelės, feljetonai. K. 1992.), „Viena širdis“ (Romanas jaunimui. K. 1994), „Nemarioji giesmė“ (Istorinis romanas, K. 1994), „Epigonai“ (Politinis romanas. K., 1994.), „Po Damoklo kardu“ (Romanas. V., 1993), „Šimtas meilės sonetų“ (K., 1993.) (Plačiau „Egzodo rašytojai“, V. 1994).

Regina Stakėnienė

Steponas Kairys G. 1879 01 03 dabar Užunvėžiuose (Anykščių raj.). M. 1964 12 16 (JAV). Inž., politikas, publicistas, prof. 1886–1987 lankė Kurklių valsčiaus pr. m-klą. 1908 baigė Peterburgo technologijos institutą. Inžinieriumi dirbo Samaroje, nuo 1912 Vilniuje, Kaune, vadovavo kanalizacijos ir vandentiekio projektavimo ir tiesimo darbams. 1900 Vilniuje įsitraukė į LSDP veiklą, 1901–1944 LSDP CK narys. 1905 dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje, kur iš esmės sutarė su liberalais ir klerikalais. LSDP pasiųstas, dalyvavo RSDDP V suvažiavime. 1917 09 18–22 lietuvių konferencijos Vilniuje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1917 12 01 su Vokiečių užsienio reikalų ministerija pasirašė protokolą apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymo sąlygas. 1918 02 16 pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. 1918 07 11 Tarybos daugumai nutarus kviestis V. Urachą Lietuvos karalium, iš Tarybos pasitraukė ir išvyko į Kauno aps. 1918 rudenį Leliūnų vls. susirinkime buvo išrinktas įgaliotiniu į Utenos aps. tarybą, o aps. valdyboje išrinktas jos pirmininku. 1918 pab.paskirtas Tiekimo ir maitinimo ministru. 1920–1927 Seimo narys, redagavo laikraštį „Socialdemokratas“. 1923–1943 dėstė Kauno universitete, Garbės dr. (1940). 1943–45 VLIK'o pirmininkas . Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Vokietijoje, JAV. Parašė darbų apie kanalizacijos įrengimų projektavimą ir statybą, politinių brošiūrų, straipsnių, feljetonų, atsiminimų knygų. 1996 perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Regina Stakėnienė

R. KalytisRičardas Kalytis G. 1932 03 31 Utenos aps. Kauliniškio k. Technikos mokslų kandidatas (1975), nostr. dr. (1993), Rašytojas, J. Žemaitės premijos laureatas (1996). Iki 1949 mokėsi Utenos g-zijoje. 1949 su motina ištremtas į Sibirą. 1955 baigė Irkutsko vakarinę vid. m-klą, 1961 Irkutsko politechnikos instituto vakarinį skyrių, inžinierius mechanikas. 1949–51 Molotovo kolūkio darbininkas. 1951–54 Talcų fabriko darbininkas. 1954–58 Lisichos plytų fabriko darbininkas. 1958–61 Rytų Sibiro mokslų akademijos konstruktorius. 1961–67 Vilniaus plastmasinių dirbinių gamyklos konstruktorius. 1967–77 Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos konstruktorius. 1977–93 Elektros suvirinimų įrengimų mokslinio tyurimo instituto sektoriaus vadovas. Yra 30 išradimų plastmasių, staklininkystės, elektrotechnikos srityse, autorius, paskelbė 30 mokslinių straipsnių. 1975 Leipcigo mugėje už jo grupės, kurios jis buvo vadovas, stakles, suteiktas aukso medis. Išleido knygas: „Mūsų ne dainų metas“, Vaga, 1992, Prisiminimai apie tremtį. „Verksmo vieta“. Amžius. 1995. Romanas. „Karklų rožės“, Alma litera, 1995. Romanas. Parašė romaną „Juodanugarių laikai“.

Gediminas Isokas

Juozas Kanapeckas G. 1897 Utenos aps. Antandrajos k. (dabar Utenos raj.) M. 1942 10 18 Kanske. Mokytojas. Jauniausias iš penkių vaikų. Kadangi anksti neteko tėvo, į mokslus leido vyresnysis brolis Jonas. Utenoje baigęs 2 g-zijos klases, 1915 su broliu Jonu išvyko į Petrogradą. Čia eksternu laikė mokytojo egzaminus. 1919 mokėsi agronomijos institute. Po metų sugrįžo į Lietuvą, mokėsi, o 1922 pradėjo dirbti Utenos „Saulės“ g-zijoje fizikos ir matematikos mokytoju. 1929 mokytojavo progimnazijoje. Vėliau persikėlė į Daugailių k. ir įkūrė 6 skyrių m-klą. Dirbo ūkyje, augino žirgus, dalyvaudavo varžybose. Buvo Tautininkų organizacijos pirmininkas, Šaulių valdybos ir „Jaunosios Lietuvos“ narys. 1933–1940 priklausė Lietuvos mokytojų sąjungai. 1940 pirmininkavo Lietuvos mokyt. suvažiavime Kauno sporto halėje. 1941 06 14 suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius. 1942 09 12 nuteistas už kontrrevoliucinę veiklą, ir 1942 10 18 Kanske, sušaudytas. 1989 reabilituotas.

Elvyra Skapienė

Vytautas Kanapeckas G. 1932 Utenos aps. Antandrajos k. Mokytojas, žurnalistas. Mokėsi Daugailiuose, vid. m-klą baigė Utenoje. 1949 įstojo į VVU fizikos ir matematikos fak., tačiau, dėl lėšų stokos, mokslą nutraukė. Dirbo darbininku Vilniaus medžio apdirbimo kombinate, vėliau pedagoginį ir žurnalistinį darbą Dusetų, Utenos rajono laikraščiuose, „Tiesoje“. 1962–1975 Pasvalio raj. laikraščio „Darbas“ skyriaus vedėjas, redaktoriaus pavad., o nuo 1968 ir vakarinės m-klos mokytojas. 1969 baigė VVU matematikos–mechanikos fak. neakivaizdinį skyrių. Nuo 1975 Pasvalio P. Vileišio m-klos direktorius. Pasvalio–Panevėžio rinkiminėje apylinkėje buvo išrinktas (LDDP) į Lietuvos Respublikos seimą. Seime dirbo Sveikatos ir socialinių reikalų darbo komitete.

Elvyra Skapienė

S. KaranauskasStanislovas Karanauskas G. 1928 01 31 Utenos aps. Šaltinių k. tautodailininkas, literatas. Baigė Buitūnų pradž. m-klą. Būdamas 13 metų apkurto. Toliau lavinosi savarankiškai, ypač kūrybiniuose seminaruose. Nuo 1957 gyvena Utenos raj. 1958–1962 dirbo kolūkyje, 1962–1970 įmonėje „Tulpė“, iki 1988 – Utenos kraštotyros muziejuje. Dirbo fotografu, laikrodininku, dailide, sodininku. Nuo 1951 dalyvavo tautodailės parodose įvairiuose Lietuvos ir TSRS miestuose. Jo medžio drožinių yra Vilniaus, Rokiškio, Utenos muziejuose. Lietuvoje sukūrė ir pastatė apie 120 ąžuolinių skulptūrų. Tarp jų: K. Jasiukaičio, K. Praniauskaitės, P. Vilčinskio, J. Šiožinio, A. Miškinio, P. Červinskio, Utenos raj. tremtinių, J. Tumo-Vaižganto Svėdasuose, Čiurlionio kelio Druskininkuose ir kt. skulptūros. Nutapė: gamtos vaizdų, portretų, fantastiniais motyvais, vaizduojančių Utenos krašto piliakalnius, sukūręs medalių žymiems rašytojams uteniškiams. Rašo spaudoje. Domisi biolaukais. 1997 išleido poezijos knygą „Skiedryno dainos“ (su reprodukcijomis). 1998 eiliuotas lietuvių senojo tikėjimo sakmes „Dangvyda“. Tautodailininkų sąjungos, Kurčiųjų ir Kraštotyros d-jų narys. Apdovanotas Valstybine premija (1986), Kultūros ministerijos I laipsnio premija (1976), Utenos rajono savivaldybės kultūros ir meno premija (1998).

Regina Stakėnienė

Violeta Karosaitė G. Utenoje. M. 1989 04 24 Lemonte, balerina, choreografė. Poeto Vytauto Karoso duktė. Baleto studijas pradėjo Čikagoje, vėliau tęsė Los Angelese. Šoko daugelio JAV ir Kanados miestų baleto scenose. Nuo 1964 Čikagos lyrinės operos baleto ansamblio šokėja, dalyvavo gastrolėse. Buvo šokių studijos vadovė. Čikagos lietuvių operos primabalerina ir operos spektaklių choreografė.

Antanas Gasperaitis

J. KarosasJuozas Karosas G. 1890 07 16 Vilkmergės aps. Spraguičio k. (dabar Anykščių raj.). M. 1981 06 06. Kompozitorius, dirigentas, prof. (1977). Mokėsi Utenos prad. m-kloje. Muzikos mokė tėvas ir Leliūnų vargonininkas Kazimieras Treinys, vėliau – Juozas Gruodis. Nuo 1912 vargoninkavo, mokytojavo, vadovavo chorams Kuktiškėse, Alantoje, Jarceve (Smolensko sritis). Privačiai mokėsi pas pianistą teoretiką J. Engelį. 1921 įstojo į Rygos konservatorijos P. Jozuso vargonų klasę, o po metų pradėjo lankyti J. Vytuolo kompozicijos klasę. 1927 gavo vargoninko ir kompozitoriaus diplomą. Kartu su J. Paleckiu subūrė Rygos lietuvių chorą, dėstė muziką Rygos lietuvių g-zijoje, rengdavo vargonų koncertus, diriguodavo lietuvių muzikos koncertams Rygos radiofone.
1930 persikėlė į Kauną. Čia dirigavo „Dainos“ d-jos chorui, radiofono simfoniniam orkestrui, dėstė muziką vienoje iš Kauno g-zijų. 1937 paskiriamas Klaipėdos muzikos m-klos direktoriumi. Klaipėdą okupavus, m-kla buvo perkelta į Šiaulius. Kartu dirbo ir Šiaulių dramos teatro muzikinės dalies vedėju. Po karo, iki 1956 – vėl Klaipėdos muzikos m-klos direktorius ir pedagogas. 1956–1981 Lietuvos valstybinės konservatorijos choro dirigavimo katedros dėstytojas. Daugelio respublikinių dainų švenčių vyr. dirigentas. Sukūrė 2 oratorijas (1950, 1960), 2 simfonijas, (1950, 1958) 2 simfonines poemas (1949, 1954), 2 uvertiūras (1934–1947), rapsodiją (1936), siuitų simfoniniam ir styginiam orkestrui (1945, 1946, 1949), solo ir choro dainų, kūrinių kaimo kapelai (1936), pučiamųjų orkestrui ir kt. Parašė muzikos vadovėlį „Garsų keliais“ (1936), atsiminimų knygą „Nueitas kelias“ (1976), straipsnių apie muziką. Apie jį išleista J. Špigelglazo knyga „Juozas Karosas“ (V., 1976). Utenos miesto Garbės pilietis (1976).

Regina Stakėnienė

Vytautas Karosas G. 1899 Vilkmergės aps. Spraguičio k. (dabar Anykščių raj.). M. 1967 05 25 Čikagoje (JAV). Literatas. Ilgametis Utenos g-zijos sekretorius. 1944 pasitraukė iš Lietuvos. 1969 išėjo jo eilėraščių rinkinys „Poilsis ant laiptų“.

Regina Stakėnienė

Veronika Karvelienė (Bakšytė) G. 1898 12 13 Kuktiškių vls. Suolelių k. M. 1925 12 27 Strasbūre (Vokietijoje). Teologijos dr., Juozo Bakšio sesuo, pedagogė, visuomenės veikėja. Viena iš pirmųjų Lietuvoje studijavo Miuncheno, Karaliaučiaus, Miunsterio univ. pedagogiką, psichologiją, vokiečių kalbą. 1929 Karaliaučiaus univ. įgijo filosofijos dr. laipsnį, tyrė rusų valdžios reformą Lietuvoje. Anksčiau Rusijoje ji buvo baigusi Voronežo mergaičių g-ją kartu su anykštiete B. Buivydaite, uteniške O. Birietaite. Ištekėjo už žymaus ekonomisto, prekybininko, bankininko, finansų ministro dr. Petro Karvelio. Su juo pasitraukė į Austriją, paskui į Vokietiją. Prie Garliavos, Noreikiškėse, jie turėjo pažangų ūkį. Veikė ateitininkų, labdaros, katalikių moterų organizacijose. Vilniuje buvo įsteigusi socialinę moterų m-klą, o paskui Vienoje, Tiubingene organizavo lietuves moteris. Dalyvavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose, jas supažindindavo su okupuotos Lietuvos gyvenimu.

Antanas Gasperaitis

Leonas Katinas G. 1907 09 06 Utenos vls. Ampolio vs. M. 1984 02 18. Dailininkas, doc. (1969). 1922–27 mokėsi Utenos g-zijoje. 1930 baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir dirbo mokytoju. 1932 Rudaminoje surengė savo tapybos ir liaudies meno parodą. 1933–35 mokėsi Kauno meno m-kloje. 1941–45 Šiaulių dramos teatro aktorius. 1948 baigė VDI. Dirbo VDI dėstytoju, doc. Dalyvavo respublikos ir užsienio dailės parodose. Paskelbė straipsnių apie lietuvių dailininkus. Nutapė paveikslus: „Sikio ežeras“ (1962), „Karšta rudens diena“ (1975) ir kt., autoportretus I. Karužienės (1965), Antano Miškinio (1975). Kūrybai būdingas lyrizmas, imprasionistinė tapybos maniera, šviesios spalvos. Vėlesnėje kūryboje iškyla eksprasionistiniai bruožai. Kaupė liaudies meno kūrinius, retus daiktus.

Vytautas Petronis

Antanas Petras Kavolėlis G. 1937 07 17 Utenos aps. Toleikių k., M. 1987 06 21 palaidotas Sudeikių kapinėse. Inž.–mechanikas, technikos mokslų dr. (1961), prof. (1983). 1961 baigė KPI. 1970–87 – VISI dėstytojas, mašinų teorijos katedros vedėjas, prof. Daktarinė disertacija: „Sukimosi perdavimo, apsaugos nuo vibracijos ir stabilizavimo mechanizmai ir įtaisai pagrįsti išcentrinėmis jėgomis“ (1983). Iki 1984 sukūrė 90 išradimų, trys iš jų patentuoti JAV, Didžiojoje Britanijoje, VFR. Knygos „Mechaninių sistemų savaiminė sinchronizacija“ (1967) vienas autorių. Paskelbė mokslinių straipsnių. Utenos raj. Sudeikių pagrindinėje m-kloje įrengtame muziejuje jam skirtas kambarys.

Gediminas Isokas

Regina Stakėnienė

B. KavolėlisBronius Kavolėlis G. 1940 10 04 Utenos aps. Toleikių k. Habil. technikos mokslų dr. (1994), prof. (1999). 1954 baigė Sudeikių septynmetę m-klą, 1959 Vilniaus ž. ū. mechanizacijos technikumą, technikas-mecanikas, 1964 – LŽŪA, inžinierius mechanikas. 1965–1966 Kėdainių raj. Kaplių k. kaimo profesinės technikos m-klos dėstytojas. 1966–1969 Lietuvos ž. ū. mechanizacijos ir elektrifikacijos instituto aspirantas. 1969–1970 to instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1970–1984 vyresn. mokslinis bendradarbis, 1985–1991 – sektoriaus vedėjas, nuo 1991 to instituto (vėliau pavadinto „Lietuvos ž. ū. inžinerijos institutu“) skyriaus vedėjas. Išleido knygas: „Ekonomiškas gyvulininkystės pastatas ir vėdinimo sistema“ (1989), „Savos gamybos saulės kolektoriai vandeniui šildyti“ (1996). „Galvijų laikymas šaltuose tvartuose“ (su bendraautoriais 1999) ir kt. Paskelbė per 370 straipsnių, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose Varšuvos ž. ū. statybos, mechanizacijos ir elektrifikacijos institute, Prahos ž. ū. ir Zagrebo universitetuose. Nuo 1994 LŽŪU dėsto „Gyvulininkystės mechanizavimo kursą“. Yra Lietuvos ž. ū. inžinierių d-jos, penkių doktarantūros komitetų narys.

Gediminas Isokas

Vytautas Kaziela G. 1955 12 13 Molėtų raj. Valančių k. Poetas, žurnalistas. Mokėsi Suginčių vid. m-kloje. Dirbo korespondentu respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo 1993 - 2000 „Utenos apskrities žinių“ laikraščio vyr. redaktorius. Nuo 2000 laikraščio „Utenos diena“ redaktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1994 m.). Išleido eilėraščių knygas: „Palesink paukštį“ (1990), „Žaidžiančio žaizdos“ (1992), „Dienų dugne“, Žvelk lyg šviesa pralaimėjusi“, „Iš meilės ir netekties“ (1995) bei eilėraščių knygas vaikams „Į beždžionių šalį“ (1991), „Bedantėlis“ (1994), „Pasaka apie Nendrinuką“ (2000). Sudarė poezijos antologiją „Po Aukštaitijos pilnatim“ (1993).

Regina Stakėnienė

B. KazlauskienėBronė Kazlauskienė (Valiulytė) G. 1920 01 10 Utenos aps. Kuktiškėse. Tautosakininkė, human. Mokslų kandidatas (1968), nostr. dr. (1993). Mokėsi Kuktiškėse, Utenoje, 1945 m. baigė VVU. 1945–55 m. dirbo Istorijos institute. Nuo 1955 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Paskelbė „Dainuojamosios lietuvių tautosakos tekstų klasifikavimo sistemą“ (1971), liaudies dainų katalogo skyrius: „Vestuvinės dainos jaunosios pusėje“ (1976), „Vestuvinės dainos jaunojo pusėje“ (1977), „Socialinio protesto dainos“, „Emigrantų dainos“, „Revoliucinės dainos“ (paskutiniai trys skyriai išspausdinti „Lietuvių liaudies dainų kataloge“ 4 t. (1980). Su kitais parengė „Lietuvių tautosakos“ t. 1–2 (1962–64), Simono Daukanto „Žemaičių tautosakos“ t. 1 (1983), „Lietuvių liaudies dainyno“ t. 2 (1983).

Gediminas Isokas

Juozas Kazokas G. 1902 Sudeikiuose. M. 1970 Utenoje. Fotografas. Mokėsi Sudeikių prad. m-kloje. Nuo 1937 gyveno Utenoje. Nuo pat jaunystės pradėjo fotografuoti. Su fotoaparatu nesiskyrė iki pat gyvenimo pabaigos. Nuotraukos labai įvairios: portretai, šeimyninės ir įvairių susibuvimų, miestelių ir apl. vaizdai, istorijos ir gamtos paminklai. Dalyvaudavo visose šventėse, atlaiduose, kermošiuose, pobūviuose, būdavo kviečiamas į vestuves, laidotuves, krikštynas. Bendravo su įvairių profesijų žmonėmis, domėjosi įvairiomis to meto problemomis. Apie 1935, dar gyvendamas Sudeikiuose, pradėjo rinkti įvairias senienas: buities rakandus, pinigus. Vėliau daugelį eksponatų padovanojo UKM. Taikliai mokėjo pamėgdžioti kaimo žmonių pokalbius. Buvo visų mylimas, gerbiamas, žinomas ir gretimose aps.

Vytautas Petronis

Sofija Kėzytė G. 1923 10 13 Utenoje. Kalbininkė, mokslų kandidatė (1962), nostr. dr. (1993). 1951 baigė VVU ir iki 1988 dirbo lietuvių kalbos ir literatūros institute. Per 12 metų parašė apie 40 autorinių lankų teksto „Lietuvių kalbos žodyno“ V–VIII tomams. Gilinosi, kaip nustatyti žodžių reikšmių ribas. Besimokydama aspirantūroje, parašė disertaciją „Žodžių reikšmių išskyrimas ir išdėstymas „Lietuvių kalbos žodyne“ ir 1962 ją apgynė. Parašė straipsnių iš lietuvių kalbos kultūros. Ji yra minėto žodyno VIII tomo redaktorė, o nuo I iki VI tomo – redakcinės kolegijos narė.

Regina Stakėnienė

G. KiauleikienėGenovaitė Kiauleikienė (Miškinytė) G. 1923 02 24 Utenos aps. Kaniūkų k., gamtos mokslų nostr. dr. (1993). Mokėsi Užpaliuose, 1942 baigė Utenos g-ziją, 1947 – VVU medicinos fakulteto farmacijos skyrių. Studijuodama 1944–47 dirbo Medicinos fak. fiziologijos–biochemijos katedros laborante. 1947–65 Vilniaus eksperimentinės ir klinikinės medicinos tyrimo instituto mokslinė bendradarbė. 1965–88 – Biochemijos laboratorijos vedėja. Parašė ir respublikinėje bei užsienio spaudoje paskelbė virš 200 mokslinių straipsnių, dalyvavo ir pranešimus priešreumatinių vaistų veikimo organizme klausimais skaitė respublikoje bei užsienyje organizuotose mokslinėse konferencijose. Jai vadovaujant penkiems moksliniams bendradarbiams buvo suteikti biologijos mokslų kandidatų laipsniai. Dalyvavo endokrinologų, biochemikų, gyd. laborantų mokslinių d-jų veikloje. Gyvena Utenos raj. Degėsių k.

Regina Stakėnienė

S. KybartienėStanislava Kybartienė (Valančiūnaitė) G. 1928 02 05 Utenos aps. Galelių k. Aktorė, radijo diktorė. 1946 baigė Utenos „Saulės“ mergaičių g-ziją, 1964 įstojo į VVU medicinos fak., bet 1947 buvo pašalinta dėl biografijos duomenų nuslėpimo. 1947–1950 mokėsi VPI lietuvių kalbos ir literatūros fak., bet jo nebaigė. Jai neleista laikyti valstybinių egzaminų, nes jos brolis Napalys buvo partizanas. 1950 baigė Valstybinio dramos teatro studiją ir buvo priimta į šį teatrą aktore (1950–1957). Sukurti vaidmenys: Olė – (S. Michalkovo „Prarastieji namai“), Ievutė – (B. Dauguviečio „Žaldokynė“), pamergė – (Liobytės „Kupriukas muzikantas“), Klementina – (Hejermanso „Vilties žuvimas“), Nadežda – (P. Korneičiuko „Putinų giraitė“). Lietuvos radijo ir televizijos, radijo diktorė (1957–1964), radijo programų redaktorė, išleidėja (1964–1985). Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ narė.

Liuda Ūsienė

A. KibickasAntanas Kibickas G. 1945 09 15 Utenoje. 1975 baigė VVU, žurnalistas. 1975 dirbo Utenos raj. laikraščio „Lenino keliu“ redakcijoje, 1975–90 Utenos trikotažo fabriko laikraščio „Trikotažininkas“ redaktorius, nuo 1998 AB „Utenos „Indra“ direktorius. Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ valdybos narys. Bendrovė spausdina knygas, brošiūras, laikraščius ir kt. Jis lėšomis ar kitais būdais remia kultūrinius renginius, spausdina Uteniškių knygas, Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ metraščius ir kt.

Gediminas Isokas

Kęstutis Kilkus G. 1947 08 01 Vilniuje. Habil. gamtos mokslų dr. (1993), prof. (1993). 1955–1958 mokėsi Tauragnų apl. Sėlos septynmetėje, 1958–1961 – Leliūnų vid. m-klose. 1964 baigė Ukmergės raj. Želvos vid. m-klą., 1969 – VVU gamtos mokslų fak., geografas–hidrologas. 1969–1970 Nidos Jūrinės hidrometereologinės stoties inž. 1970–1974 tarnavo armijoje. 1974–1977 – LMA geografijos skyriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis. 1977–1986 VVU gamtos mokslų fak. Hidrologijos ir klimatologijos katedros asistentas, vyresn. dėstytojas, doc. Nuo 1986 tos pačios katedros doc., prof. (1993), katedros vedėjas (1986).
Išleido monografijas: „Įdomioji ežerotyra“. (V. Mokslas. 1985), „Lietuvos draustinių ežerai“. (V., Mokslas). 1986 „Lietuvos ežerų hidrologija“ (V., Mokslas), 1989. „Upės ir žmonės“. (V., Mokslas). „Bendroji hidrologija“ (Ežerai ir vandens talpyklos) V. Arėjas, 1993, „Lietuvos vandenų geografija“ V., Apyaušris. 1998., „Dimiktinių ežerų terminės struktūros“ (V., VU), 2000, paskelbė 120 mokslinių, mokslo populiarinimo ir publicistinių straipsnių. VU dėsto hidrologijos pagrindus, ežerotyrą, vandeningumo svyravimus. Yra Lietuvos geografų draugijos, Šiaurės šalių hidrologų asociacijos valdybos, Tarptautinės hidrologų asociacijos, Amerikos geofizikų sąjungos narys, Tarptautinės Hidrologijos programos nacionalinio komiteto pirmininkas. 1986 už knygą „Įdomioji ežerotyra“ apdovanotas sąjunginės „Žinijos“ draugijos diplomu.

Gediminas Isokas

Dobilas Jonas Kirvelis G. 1940 12 17 Alytuje. Gamtos mokslų kandidatas (1975), nostr. dr. (1993), doc. (1982). 1946–50 mokėsi Užpalių ir Žeimelio prad. m-klose, 1957 baigė Kupiškio vid. m-klą, 1962 – KPI elektrotechnikos fak. Kvalifikacija – matavimo prietaisai bei įrengimai. 1962–64 VVU gamtos fak. asistentas. 1964–67 TSRS MA valdymo problemų instituto aspirantas. Nuo 1967 asistentas, vėliau ir iki dabar VVU vyresn. dėstytojas, docentas. 1962–90 fak. įkūrė Biofizikos–neurokibernetikos mokslinių tyrimų laboratoriją. 1989–1995 VVU gamtos mokslų fak. dekanas. Dėsto biofiziką, biometriją, neuroinformatiką, kibernetiką, teorinę biologiją, eksperimento planavimą. 1990–95 Vilniaus miesto tarybos narys.

Gediminas Isokas

N. KitkauskasKazys Napoleonas Kitkauskas G. 1931 01 05 Utenos aps. Molėtų vls. Antadurių k. 1935 tėvai persikėlė į Kuktiškių vls. Mažeikių k. Inž., nostr., human. mokslų dr. (1993). 1942–1947 mokėsi Utenos g-zijoje, 1947 12 06 suimtas, įkalintas ir išvežtas į Mordoviją. Ten dirbo statybose, medžio apdirbimo gamyklų cechuose, kasė durpes ir kt. 1954 grįžęs į Lietuvą 1955 baigė Kauno darbo jaunimo vid. m-kyklą, o 1960 – KPI statybos fak., inž. 1960–1966 Mokslinės restauracinės–gamybinės dirbtuvės inž. konstruktorius, 1966–1970 grupės vadovas. 1970–1972 Paminklų konsevavimo instituto grupės vadovas, 1972–1978 projekto vyr. architektas, 1978–1992 vyr. specialistas, nuo 1993 Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ architektūros tyrimų skyriaus vadovas. Išleido knygas: „Vilniaus katedra“ (1976, išversta į rusų, anglų ir vokiečių kalbas), „Vilniaus pilys“ (1989), „Vilniaus archikatedros požemiai“ (1994), žodyno „Architektūros statinių detalės “, (1985–1994 spausdinta žurnale „Statyba ir architektūra“), „Vilniaus žemutinės pilies rūmai“ (1988, 1989, 1990–1993, 1994–1995), „Amžino įšalo žemėje“ (1989), tęstinio leidinio „Architektūros paminklai“ (I–IV, X tomų), „Dailės žodyno“ (1999), „Lietuvos architektūros istorijos I t. (1984) „Paminklų sąvado“ I t. (1988), „Kristijono Donelaičio memorialo Tolimkiemyje“ (2001) ir kt. bendraautoris. Suprojektavo Kristijono Donelaičio memorialą Tolimkiemyje ir Lazdynėliuose (1970–1988), Vilniaus arkikatedros tyrimų (1968–1986), jos remonto darbų projektavimo ir priežiūros (1970–1982) vadovas, Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų liekanų architektūros tyrimų (1987–2001) vadovas, Biržų pilies tilto, VVU knygų saugyklos konstrukcinės dalies, Žemutinės pilies naujojo arsenalo konstrukcinės dalies projektų autorius. 1979 kartu su bendraautoriais laimėjo konkursą „Vilniaus pilies aplinkos išplanavimas ir sutvarkymas“. Bendradarbiavo žurnaluose „Kultūros barai“, „Mokslas ir gyvenimas“, laikraščiuose, skaitė pranešimus konferencijose: Prahoje (1989), Turku (1991), Malborke (1995), Travemiundėje (1994) ir kt. 1994–1996 VU dėstė Lietuvos architektūros istorijos discipliną. Yra K. Donelaičio draugijos pirmininkas (1992), Tautos atstovybės Lietuvoje pirmininkas (1996), Lietuvos piliečių chartijos tarybos (1991), architektų sąjungos (1970) ir kt. visuomeninių organizacijų narys ar vadovas. 1990 už knygą „Vilniaus pilys“ suteikta Lietuvos kultūros ir meno nacionalinė premija. Apdovanotas Gedimino IV laipsnio (1995), III laipsnio (1999) ordinais, Žygimanto Augusto medaliu (2001).

Gediminas Isokas

Julė Kiverienė (Prievelytė) G. 1949 01 01 Utenos aps. Bajorų k. Technikos mokslų kandidatė (1987), nostr. dr. (1993). 1967 m. baigė Užpalių vid. m-klą, 1972 m. KPI cheminės technologijos fakultetą;( chemikė–technologė), 1979 m. Lietuvos visuomeninį patentologijos institutą. 1972–74 m. KPI stambiamolekulinių junginių tyrimo žinybinės laboratorijos inž., 1974–76 m. – vyresn. inžinierė, 1976–88 m. jaunesnioji mokslinė bendradarbė, 1988–93 m. KTU vyresn. mokslinė bendradarbė, nuo 1993 m. organinės technologijos katedros laboratorijos vedėja. Nuo 1975 m. žurnalo „Cheminė technologija“ mokslinė sekretorė. Yra 26 mokslinių straipsnių bendraautorė, skaitė pranešimus ar pateikė tezes 26 mokslinėse konferencijose, vadovavo 17 studentų diplominiams ir 2 magistrantų darbams.

Gediminas Isokas

Juozapas Korsakas G. 1813 10 10 (09 28) Užpalių vls. Nuodėgulių k. M. 1871 08 24 (12) Kaišiadorių raj. Drasūniškių k. Kunigas, rašytojas. Nuo 1820 studijavo VVU mediciną, paskui įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, o 1835 teologijos kandidato laipsniu baigė Vilniaus dvasinę akademiją. Kunigu dirbo Vabalininke, Butrimonyse, Šalčininkuose. 1866 areštuotas, iš Šalčininkų išvežtas į Vilnių, uždarytas į vienuolyną. 1827 išspausdinta jo poema lenkų k. „Trumpas Jeruzalės išgriovimo aprašymas“, parašė satyrą „Giesmė degtinei“ (lietuvių k.), 1842 išleido rinkinį „Poezija“ („Poezye“).

Antanas Gasperaitis

Jonas Kriščiūnas G. 1896 02 16. M. 1968 Vyžuonose. Baigęs Kauno kun. seminariją, 1919 įšventintas kunigu. 1923 Kamajų klebonas. 1944–1953 Utenos klebonas vicedekanas, aktyvus religinių draugijų skyrių steigėjas, vargšų šelpėjas, apsiskaitęs, labai geras pamokslininkas, jaunimo mylėtojas. Vokietmečiu padėjo žydams, keletą jų išgelbėjo. Pokario metais KGB tardytas, suimtas, ištremtas. Grįžo be sveikatos, kunigavo Vyžuonose, kur mirė. Palaidotas Vyžuonų kapinėse.

Antanas Gasperaitis

K. KriščiūnasKęstutis Kriščiūnas G. 1944 03 14 Utenoje. Elektrotechnikos mokslų kandidatas (1970). nostr. dr. (1993) doc. (1972). Technikos mokslų dr. (1984) habil. dr. (1993), prof. (1988). 1960 baigė Klaipėdos 1-ąją vid., 1965 – KPI. 1966–67 KPI aspirantas, 1970–71 vyresn. dėstytojas, 1971–77 doc., 1977–90 katedros vedėjas, 1990–92 KTU prorektorius mokslo reikalams. 1992–2000 – rektorius. Nuo 2001 – Europos instituto direktorius.
Pagrindinės mokslo kryptys: automatinės valdymo sistemos, po 1970 – sistemos žmogus – mašina (akių, galvos, žvilgsnio judesiai ir kt.), po 1980 – aukštojo mokslo kokybės gerinimas KTU šalyje, Europoje. Paskelbė per 170 mokslo darbų, iš jų dvi monografijas ir vadovėlį. 50 išradimų autorius, vadovavo 6 mokslų kandidato (dr.) disertacijoms, dalyvavo 16 dr. disertacijų komitetuose, 6 habil. komitetuose. Stažavosi, skaitė paskaitas: 1981 (6 mėn.) Japonijos Osakos, univ. 1993 (1 mėn.) Kalifornijos Liuteronų universiteto „Baltijos institute“, 1995 Grinvičo universitete Londone ir kt. 1992 5 mėn. dirbo Islandijos technologijos institute. 1990–2000 dalyvavo tarptautinėse konferencijose, skaitė pranešimus akulomotorinių sistemų problematikos aukštojo mokslo vadybos, kokybės ir kita tematika.1989 jam įteikta Lietuvos valstybinė mokslo ir technikos premija, 1998 įteiktas UNESKO tarptautinio inžinerinio lavinimo sidabro medalis. 2000 – LDK Gedimino IV laipsnio ordinas.
Jis yra KTU, Klaipėdos universiteto Senatų narys, nuo 1992 Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos, Europos univ. rektorių konferencijos (CRE), Europos technologijos univ. rektorių ir prezidentų konferencijos (nuo 1992), Tarptautinės universitetų rektorių asociacijos (IAU), Nacionalinių mokslo premijų komiteto pirmininko pavad. (1993–1996) ir narys (1996–2000), Lietuvos Respublikos Vyriausybės mokslo ir studijų ekspertų tarybos (1993–1995), Didžiosios Europos universitetų Chartijos signataras, Europos Aukštojo mokslo ir tyrimų komiteto (1994–2000), Baltijos šalių univ. rektorių konferencijos (CBUR), Tarptautinės tęstinio inžinerinio lavinimo asociacijos (AABS), Baltijos asamblėjos literatūros, meno ir mokslo premijų komiteto narys (pirmininkas), 1996–1998, Baltijos šalių technikos univ. asociacijos (nuo 1990 m.), Baltijos šalių universiteto aukštojo mokslo bedradarbiavimo komiteto steigėjas, narys (nuo 1994), Baltijos šalių technikos universitetų konsorciumo (KTU, VGTU, Talino technikos universitetas, Rygos technikos universitetas, Lundo universitetas, Linčiopingo universitetas, Švedijos Karališkasis technologijos universitetas) steigėjas, narys, Lietuvos standartizacijos tarybos (nuo 1993), Pasaulio energetikų tarybos Lietuvos nacionalinio komiteto (nuo 1993); Lietuvos geoterminės asociacijos (nuo 1992); Vokiečių inžinierių sąjungos (VDI nuo 1992); OECDM (IMHE), Europos Sąjungos bei Europos Tarybos įvairių darbo grupių narys, ekspertas, konferencijų, simpoziumų organizacinių komitetų narys. Tarptautinės inžinierių (IEEE) draugijos, Kauno plėtros forumo steigėjas, Valdybos pirmininko pavad. (nuo 1998).

Gediminas Isokas

J. KruopisJulius Jonas Kruopis G. 1941 02 21 Utenos aps. Baltakarčių k. Matematikas, fizikos–matematikos mokslų kandidatas (1969) nostr. dr. (1993), doc. (1975). 1954 baigė Sudeikių septynmetę, 1958 – Švenčionėlių pedagoginę m-klas. Kvalifikacija – pradinių klasių mokytojas. 1963 – VVU fizikos–matematikos fak. Kvalifikacija – matematikas, specializacija – tikimybių teorija ir matematinė statistika. 1963–64 VVU tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros stažuotojas–tyrinėtojas. 1964–65 tarnavo armijoje. 1965–66 VVU tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros dėstytojas, 1969–73 vyresn. dėstytojas, 1973–75 einantis doc. pareigas, 1979–85 katedros vedėjas, nuo 1975 – doc. Paskelbė per 80 mokslinių publikacijų. Vadovavo 2 fizikos–matematikos ir 2 technikos mokslų kandidatams, gynusiems disertacijas. Buvo ūkiskaitinių darbų, vykdomų TSRS ir Lietuvos įmonėse vadovu. Išleido vadovėlius: „Matematinės statistikos pagrindai“ (Matematinių specialybių studentams) (V., 1979 , 1993), „Matematinė statistika“ (1977). Lietuvos mokslininkų sąjungos mokslinių laipsnių teikimo tarybos narys.

Gediminas Isokas

A. KubiliūnasAlgimantas Kubiliūnas G. 1939 06 25 Utenos aps. Galinių k. Kompozitorius. Doc. (1992). 1961 m. baigė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, 1967 m. Vilniaus valstybinę konservatoriją, specialybė – kompozitorius, muzikinių teorinių disciplinų dėstytojas. 1967–70 m. Šiaulių konservatorijos dėstytojas. 1970–72 m. Kipro Petrausko memorialinio muziejaus direktorius. Nuo 1970 m. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytojas, kartu nuo 1989 m. Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto doc., Muzikos teorijos ir muzikos istorijos katedros vedėjas. 1982–94 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys (1969). Sukūrė muzikinius kūrinius: Lietuvos liaudies vestuvinių dainų ciklą „Aukso žiedą dovanojo“ (1969), vokaliniai ciklai balsui ir fortepijonui: „Aukštaitija“ (žodžiai S. Gedos). „Trys J. Marcinkevičiaus eilėraščiai“ (žodžiai J. Marcinkevičiaus),  „Vytauto Mačernio sonetai“ (žodžiai Vyt. Mačernio) ir kt. Instrumentinė muzika: kvintetas, triptichas vargonams, dainos, chorams, muzika liaudies instrumentams ir kt. Paskelbė per 230 straipsnių muzikos kultūros, muzikinio gyvenimo klausimais, rašė recenzijas respublikinėje spaudoje.

Gediminas Isokas

Genutė Kučinskaitė G. 1924 Utenos aps. Zamotiškio k. Kaimo klojimo teatro režisierė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą organizavo ir režisavo daugelį vaidinimų, kurie vykdavo Zamotiškio k. gyventojų: V. Bukausko, Šimonėlio klojimuose, Noliškio dv. rūmuose. Čia vaidino Ciprijonas Gasiulis, Monika Januškevičienė, Jonas Januškevičius ir kiti. Spektakliai buvo statomi Žemaitės, Vienuolio apsakymų motyvais. Su kaimo vaikais ruošė dainas, šokius.

Gediminas Isokas

Vanda Kuliešienė G. 1929 04 01 Utenos aps. Nuodėgulių k. Mokytoja, kraštotyrininkė. Mokėsi Utenos mergaičių g-zijoje, VPI, kurį baigė 1950. Nuo 1950 daug dešimtmečių dirbo Užpalių vid. m-kloje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Su moksleiviais rinko užpalėnų dainas, pasakas, vietovardžius, papročius, mokyklų istorijas ir kitą kraštotyrinę medžiagą, kurią pateikė lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Su St. Balčiūnu išleido knygą „Užpaliai mūsų svajonių kraštas“. Skelbė straipsnius respublikinėje spaudoje, Utenoje leidžiamuose laikraščiuose.

Gediminas Isokas

Vladas Kuliešius G. 1882 12 24 Vilkmergės aps. Meškučių k., M. 1947 11 07 Kaune. Pedagogas, vertėjas iš lotynų ir lenkų kalbų, vadovėlių autorius, karininkas. Nuo 1924 mokytojavo Utenos g-zijoje, dėstė lotynų kalbą. Pedagogai naudojosi jo parašytu žodynu. Buvo baigęs Kijevo g-ziją. Vėliau mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1917 baigė Kijevo karo m-klą. Parašė „Medžiaga lotynų kalbos sintaksės pratimams“ (1928); „Praktiškas lotyniškai lietuviškas žodynas“ (1932). Išvertė Ovidijaus, Vergilijaus kūrinių, B. Pruso „Emancipantes“ (I–III t.).

Antanas Gasperaitis

Zenonas Kumetaitis G. 1945 08 14 Utenoje. Inžinierius geodezininkas. Technikos mokslų kandidatas (1984), nostr. dr. (1993). Doc. (1986). 1964 m. baigė Utenos pirmąją vid. m-klą, 1975 – VISI. 1964–67 tarnavo armijoje. 1967–70 Utenos trikotažo fabriko elektrikas. 1970–75 studentas. 1975–79 VISI asistentas. 1979–82 Maskvos geodezijos ir kartografijos instituto aspirantas. 1983–86 VISI vyresn. dėstytojas. 1986–90 doc., prodekanas. Nuo 1990 Valstybinės geodezijos ir kartografijos tarnybos prie LR vyriausybės direktorius. Dėsto geodeziją VGTU. Valstybinės komisijos LR sienoms delimituoti ir demarkuoti bei ekonominei zonai ir kontinentiniam šelfui nustatyti pirmininko pavaduotojas. Lietuvos–Latvijos valstybinės sienos demarkavimo Lietuvos delegacijos  ir Lietuvos–Baltarusijos valstybinės sienos demarkavimo Lietuvos delegacijų pirmininkas. 1999 apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu.

Gediminas Isokas

Jonas Kunčina G. 1936 09 20 Utenos aps. Vyžuonų miestelyje, Gamtos mokslų kandidatas (1970), nostr. dr. (1993), doc. (1979). 1951 baigė Vyžuonų vid. m-klos 8 klases, 1955 – Švenčionėlių pedagoginę m-klą. 1960 – VPI. Kvalifikacija – geografijos – biologijos vid. m-klos mokytojas. 1959–61 VPI mokymo dalies vedėjas. 1961–65 Lietuvos aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto, Lietuvos aukštojo mokslo ministerijos vyresn. metodininkas–redaktorius. 1965–66 VVU aspirantas. 1966–74 VVU ekonomikos fak. vyresn. dėstytojas, 1970–76 Pramonės ekonomikos fak. Prodekanas, 1976–86 Ekonomikos istorijos ir geografijos katedros vedėjas, 1981–89 Pramonės ekonomikos fak. prodekanas. Nuo 1989 VU Tarptautinio verslo mokyklos direktorius, Tarptautinių ekonominių santykių katedros docentas. Dėsto pasaulio ekonominę ir politinę geografiją, tarptautinę ekonomiką, europos ekonominę integraciją. Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė 50 straipsnių rajoninio planavimo, gyventojų migracijos tematika. Yra VU senato ir Ekonomikos fak. tarybos narys.

Gediminas Isokas

Jonas Kunigėlis G. 1880 Tauragnų vls. Jauniškių dv. M. 1932 02 13 ten pat. Kunigas, švietėjas, kilęs iš pasiturinčios išsilavinusios šeimos. 1905 Kunigėliai dalyvavo (ir net vadovavo) tų metų įvykiuose. Baigęs progimnaziją Dvinske (Daugpilyje), įstojo į Vilniaus kun. seminariją. Vysk. E. Roppo 1906 įšventino kunigu. 1906–07 Dysnos, 1907–09 Volkovysko (Baltarusija) vikaras. 1909–11 Kruonio, vėliau Dubingių klebonas. 1911–18 Šešuolių–Nemaniūnų, 1924 Nedzingės, 1924–25 Stakliškių, 1925–29 Labanoro, 1929–30 Kernavės klebonas. Mėtytas po Vilnijos kraštą, nuo 1930 iki mirties be pareigų gyveno gimtinėje, kur ir mirė. Kaip ir jo brolio provizoriaus Mykolo, jo gyvenimas buvo amžina kova už lietuvybę, žmoniškumą. Dugiausia jis grūmėsi prieš lietuvių lenkinimą. Vokiečių, lenkų okupacijos metais steigė lietuviškas m-klas (Šešuoliuose, Dubingiuose ir kt.), o Nemaniūnuose net supirkinėjo ginklus savo par-jos vyrams. Ten 1918 organizavo savivaldybę, policiją, ginklavo savanorius. Nedzingėje susipyko su ponais ir turėjo išsikelti. Kernavėje jautėsi nesaugus todėl nešiojosi kirvį. Jam atvykus į Dubingius, iš kelių tūkst. parapijiečių lietuviškai tekalbėjo pusšimtis. Čia jis dalijo lietuviškus elementorius, ragino kaimyninių par-jų kunigus, pamokslus sakyti lietuvių kalba. Kruonyje pastatė bažnyčią, kleboniją, nupirko fisharmoniją ir kt. 1918 vokiečiai jam atkeršijo – sudegino ūkinius pastatus su padargais, javais.Statė paminklus pakelėse, vokiečių nužudytiems lietuviams. Pusę savo gyvenimą kun. paskyrė lietuviškai veiklai ir parapijiečių gerovei.

Antanas Gasperaitis

Vytautas Kunigėlis G. 1944 02 14 Utenos aps. Kuktiškėse Fizikos–matematikos mokslų kandidatas (1972), nostr. dr. (1993). Mokėsi Kuktiškių septynmetėje m-kloje, 1961 baigė Utenos 2 vid. m-klą, 1967 – VVU Fizikos fak., fizikas–radiofizikas. Fizikos–matematikos mokslų kandidatas (1972), vyresn. mokslinis bendradarbis (1978). Nuo 1965 dirba VVU Fizikos fak. Akustikos laboratorijoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Tyrimų kryptis –akustika. Paskelbė per 60 mokslo darbų Lietuvos fizikos rinkinyje, užsienio šalių žurnaluose. „Lietuviškajai tarybinei enciklopedijai“ parašė straipsnių iš akustikos srities, „Mokslui ir gyvenimui“ mokslo populiarinimo straipsnių. Dalyvavo respublikos, sąjungos ir tarptautinėse konferencijose Vokietijoje, Norvegijoje, Austrijoje, ir kt. 1975 stažavosi Paryžiaus fizikos ir pramoninės chemijos aukštojoje mokykloje. VU Fizikos fak. Dėstė teisines grandines, specialistų tobulinimo institute – skaitmeninę mikroelektroniką. Lietuvos akustikų draugijos narys, Europos akustikų sąj., Europos triukšmų asociacijos narys.

Genovaitė Šnurova

Liuda Kunigėlytė G. 1931 02 13 Utenos aps. Vyžuonų vls. Šiaudinių k. M. 1999 10 16 Vilniuje. Ekonomistė. Socialinių mokslų dr., nostr. (1993), doc. (1982). 1950 baigė Utenos antrąją vid. m-klą, 1965 VVU ekonomikos fakultetą, 1950–51 Utenos raj. Sudeikių septynmetės m-klos mokytoja. 1959–56 VVU ekonomikos mokslų fak. vyresn. laborantė. 1956–73 Finansų ministerijos ekonomistė, vyresn. ir vyr. ekonomistė. 1963–93 VVU ekonomikos mokslų fak. dėstytoja. Išleido knygas: „Ekonomistų rengimas ir jų panaudojimas Lietuvos TSR pramonėje“( rusų k.) V., 1977, „Pramonės produkcijos savikainos statistika“ (mokymo priemonė). V., 1982, su Laškovu I. J. Markevičiumi „Bendroji statistikos teorija“ (vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams) K., 1986 ir kt. Spaudoje paskelbė kelias dešimtis straipsnių ekonomistų kadrų ruošimo, atsiskaitymų informacijos tobulinimo ir kitais klausimais.

Gediminas Isokas

Laima Kunskaitė G. 1941 06 30 Kėdainių raj. Dotnuvoje. Chemikė, fizinių (gamtos) mokslų kandidatė (1971), nostr. dr. (1993). Motina Ona Birutė – Vitkutė (Kunskienė), gimusi Daugailių sen. prieš Antrąjį pasaulinį karą dirbo Utenos g-zijos mokytoja. Ji palaidota Daugailių kapinėse. Laima Kunskaitė 1964 baigė Maskvos M. V. Lomonosovo univ., chemikė. 1965–1975 VVU chemijos fak. laborantė, aspirantė, mokslinė ir vyresn. mokslinė bendradarbė. 1975–1993 Termoizoliacijos instituto mokslinė sekretorė. 1993–1995 Pedagogikos instituto vyresn. mokslinė bendradarbė. Antraeilėse pareigose dirba ir po 1995m. Nuo 1995 m. Termoizoliacijos instituto mokslinė sekretorė. Išleido knygas (su kitais) „Gamta ir žmogus“. Vadovėlis 5 kl. (V., 1997, knyga išversta į lenkų ir rusų klb). „Gamta ir žmogus“. Mokymo knyga 5 klasei (V. 1997), „Gamta ir žmogus“ 1 ir 2 pratybų sąsiuvinis 5 klasei (V., 1997). Bendraautorė leidinių: „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. I–X klasių (V., 1997), „Bendrojo išsilavinimo standartai I–X klasės (V., 1997) ir kt. Skaito paskaitas Pedagogų prof. raidos centre. Yra Termofikacijos instituto tarybos pirmininkė, Švietimo ir mokslo ministerijos gamtos mokslų ekspertų komisikos narė. 1998 už vadovėlį „Gamta ir žmogus“ ir pratybų sąsiuvinius, paskirta Švietimo ir mokslo ministerijos premija.

Gediminas Isokas

Algimantas Kuras G. 1948 09 09 Šakių aps. Šilininkų k. Architektas. 1972 baigė VISI, įgydamas architekto specialybę. Nuo 1981 yra Lietuvos architektų sąjungos narys. Suprojektavo virš 200 įvairios paskirties objektų. Tai individualūs gyvenamieji namai Trakų Vokėje, Utenoje ir kt., administraciniai pastatai, firminės parduotuvės, kontoros, vaistinės, kultūros namai, poilsiavietės, komunalinės paskirties statiniai, gyvenamųjų namų kvartalai, atskirų sodybviečių projektai, bankų, parduotuvių, restoranų, kavinių rekonstrukcijos ir interjero projektai, antkapinių paminklų eskizai. Pvz.: Utenos mieste Dauniškio kapinėse Marijos kankinių karalienės koplytėlė, skirta Aukštaitijos partizanams atminti, Sudeikių bažnyčios šventoriuje antkapinis paminklas filosofui, dr. J. Girniui, Dievo apvaizdos koplytėlė, interjero ir rekonstrukcijos projektai, Utenos taupomojo banko Indėlių salono, Utenos aps. pastato ir kt.

Danguolė Stunžėnienė

Jokūbas Kurnavičius G. 1794 dabartiniame Mažeikių raj. Daubarių k. M. 1858 05 30 (18) Skaistakalnėje (Latvija). Kunigas, religinės literatūros vertėjas. 1816–1918 mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, 1924–1927 Vilniaus dvasinėje seminarijoje. 1827–1830 dirbo Užpalių bažnyčios vikaru. Nuo 1930 kunigavo Vabalninke, Karsakiškyje, Skaistakalnėje (Latvija). Išleido „Jenerales rokundas... (V., 1843).

Regina Stakėnienė

A. KustaAlbinas Kusta G. 1940 10 26 Utenos aps. Kustų k. Technikos mokslų kandidatas (1968), doc. (1973), ž. ū. dr. (1988), prof. (1990), LMA narys – korespondentas (1996). 1940–1958 mokėsi Kišūnų septynmetėje ir Užpalių vid. m-klose 1963 baigė LŽŪA. Hidroenergetikos inžinierius. 1963–1965 Skuodo melioracijos statybos valdybos, statybos aikštelės viršininkas. 1965–1968 LŽŪA aspirantas, 1968–1972 LŽŪA asistentas, 1972–1973 LŽŪA vyresn. dėstytojas, 1973–1978 docentas, 1978–1980 vyresn. mokslinis bendradarbis, 1980–1985 Hidroenergetikos katedros vedėjas, 1985–1990 Hidromelioracijos ir žemėtvarkos fakulteto dekanas, 1990–1994 Hidrotechnikos katedros vedėjas, prof., 1994–1996 LŽŪA rektorius, nuo 1996 LŽŪU rektorius. Kartu su kitais autoriais parašė vadovėlius ir knygas: „Siurbliai ir siurblinės“ (1975), „Žemės ūkio vandentieka“ (1977), „Žemės ūkio kultūrų drėkinimo rėžimas“ (1984), „Apie sodybos ir ūkio vandentiekį“ (1994). Dalyvavo mokslinėse konferencijose Paryžiuje, Taline, Stokholme, Osle. Paskelbė per 100 mokslinių straipsnių. Yra Žemėtvarkos hidrotechnikos inž. sąj. prezidentas, kitų visuomeninių organizacijų narys.

Gediminas Isokas

Petras Kutka G. 1910 11 20 Užpalių valsčiuose Bartašiūnų k. M. 1987 05 10. Revoliucinio judėjimo veikėjas. Antrojo pasaulinio karo sovietinis partizanas. Veikė Vyžuonų, Užpalių valsčiuose. 1937–1938 – LKP Utenos aps. komiteto sekretorius. 1938–1939 – LKP CK instruktorius Š. R. Lietuvai, 1940–1941 – LKP Utenos aps. komiteto sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas. LKP (b) V suvažiavimo (1941) delegatas. 1941 evakavosi į Jaroslavlio sritį 1942 su partizanų grupe atvyko į Lietuvą. 1942–1944 LKP (b) Utenos aps. pogrindinio komiteto sekretorius. 1942 08–1943 09 „Audros“ partizanų būrio vadas. 1944–1959 Utenos aps. rajono komiteto I sekretorius. 1947–1948 mokėsi kursuose Maskvoje. 1939–1941 – LKP CK narys. 1949–1960 – LKP Revizijos komisijos narys. 1941–1946 TSRS AT, 1947–1959 LTSR AT deputatas. Utenos miesto Garbės pilietis (1967). Parašė atsiminimų knygą „Girioj aidi šūviai“ (V., 1958).

Regina Stakėnienė

Petras Kuzmickas G. 1910 11 07. Dvasiškis. Sibiro tremtinys. 1935 baigęs Kauno seminariją 1935–41 įšventintas kunigu, dirbo Utenos vikaru. Utenoje buvo Kauno kun. seminarijos vicerektorius, Rozalimo klebonas. 1947 suimtas ir ištremtas. Sugrįžo 1953 ir iki 1967 buvo Utenos klebonas. 1959 išdekoravo bažnyčią, padarė šv. Kryžiaus altorių. Vėliau buvo Pakruojo klebonas, Šeduvos dekanas, Salamiesčio, Smilgių par-jų klebonas. Jam suteiktas monsinjoro laipsnis.

Antanas Gasperaitis

Vygaudas Kvedaras G. 1947 04 23 Utenoje. Radijo inž., nostr., technikos mokslų dr. (1993), doc. (1986). 1965 baigė Utenos pirmąją vid. m-klą, 1970 VISI. Radijo inžinierius. 1970–72 – to instituto aspirantas. 1976–81 to instituto jaunesn. ir vyresn. bendradarbis, 1981–86 katedros vyresn. dėstytojas, 1986–87 Radijo aparatūros konstravimo katedros docentas. Nuo 1996 VGTU Elektrotechnikos katedros vedėjas. Dėsto elektrotechnikos ir elektronikos pagrindus, mikroprocesorines sistemas ir kt. Paskelbė 73 mokslinius darbus, 21 išradimą, išleido 4 metodinius mokymo darbus, konferencijose skaitė 15 pranešimų. 1976 paskirta LMA „Eurekos“ premija, 1979 apdovanotas LŪPP sidabro medaliu.

Gediminas Isokas

B. KviklysBronius Kviklys G. 1913 11 10 Daugailių vls. Zastrone. M. 1990 08 28 Čikagoje (JAV) žurnalistas. 1923 baigė Utenos g-ziją. Studijavo ekonomiką VDU, teisę Kauno ir Vilniaus universitetuose Nepriklausomybės metais bendradarbiavo „Mūsų sporte“, „Kūno kultūros ir sveikatos“ žurnaluose. 1942–1944 buvo „Policijos“ žurnalo administratorius ir techninis redaktorius. 1944 pasitraukė į Vakarus. Nuo 1951 gyveno Čikagoje, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos organizacijų veikloje, rūpinosi lietuviškų relikvijų rinkimu, apsauga, surinko gausų lituanistinį archyvą, parengė ir išleido enciklopedinius leidinius „Mūsų Lietuva“ (4 tomai), „Lietuvos bažnyčios“ (7 tomai), „Daugailiai“ (1943), bendradarbiavo rengiant „Lietuvių enciklopediją“ (25 tomai). Išleido ir kitokio pobūdžio leidinių: „Saugokimės susisiekimo nelaimių“ (1938), „Judėjimo tvarkos nuostatai“ (1939), „Vartotojų kooperacija Lietuvoje 1918–1930“ (rankraštis), „Lietuvių kova su naciais“ (1946), „Akademinė skautija“ (1954).

Regina Stakėnienė

Mečislovas Kviklys G. 1901 05 10 Daugailių vls. Šavašų k. M. 1942 07 17. Pedagogas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Dulių prad. m-kloje, Daugpilio, Briansko ir Šiaulių g-zijose. 1918 pradėjo dirbti Dulių prad. m-kloje, vėliau – Salų ž. ū. m-kloje. 1924–1927 mokėsi S. Daukanto mokyt. seminarijoje. Vėliau mokėsi VDU hum. mokslų fak. 1927–29 Aklųjų instituto vedėjas. 1929–31 prad. m-klų inspektorius. 1931–34 Jurbarko. 1934 – Rokiškio g-zijų direktorius. 1937–40 Švietimo ministerijos pradžios mokslo departamento direktorius. Eidamas šias pareigas ypač daug dėmesio skyrė prad. m-klų statybai, reformų programoms. 1939–40 Vilniaus krašte steigė lietuviškas mokyklas. Reiškėsi tautininkų, šaulių, mokytojų sąj., skautų ir kt. organizacijų veikloje. 1936 išrinktas į Lietuvos Seimą ir dvejus metus buvo jo prezidiumo sekretoriumi. 1940–41 mokytojavo Kauno 3-ojoje gimnazijoje. Paruošė psichologijos vadovėlį gimnazijoms (rankraštis). 1941 06 14 kartu su šeima ištremtas į Sibirą. 1942 07 17 Sverdlovske sušaudytas. Jo žmona mokytoja iš to paties Daugailių vals. Antanina Skardinskaitė-Kviklienė ir visi trys jo vaikai vėliau iš tremties grįžo.

Regina Stakėnienė

Vladas Kviklys G. 1908 04 06 Daugailių vls. Šavašų k. M. 1985 02 23 Vilniuje. Gydytojas higienistas, medicinos mokslų dr. (1969).. Iki 1928 mokėsi Dulių prad., Antalieptės ž. ū. m-klose, Utenos ir Rokiškio g-zijose. 1928–35 studijavo VDU Medicinos fak., 1934–38 tobulinosi Graco univ. (Austrija). 1938–40 dėstė Kauno univ., 1940–41 Sveikatos apsaugos komisariato gydymo ir profilaktikos įstaigų, 1944–45 Sanitarijos ir epidemiologijos valdybų viršininkas. 1941–44 gydytojas Daugailiuose, Utenoje. 1945–62 Sanitarijos ir higienos instituto direktorius, nuo 1962 – VVU Medicinos fak. higienos katedros vedėjas. Mokyklinės higienos pradininkas Lietuvoje. Parašė knygas: „Protinio darbo higiena“ (1955). „Sveikatos apsaugos ir higienos pagrindų dėstymas bendrojo lavinimo mokyklose“ (1960), „Vaikų ir paauglių higiena“ (1966), „Vaiko fiziologija ir mokyklinė higiena“ (su E. Andriuliu, 1974), „Sanitarinis švietimas“ (1977), vadovėlio „Higiena“ (1966 ir 1982) vienas iš autorių. 1988 išėjo bibliografinė rodyklė „Vladas Kviklys“.

Regina Stakėnienė

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002