Utenos krašto enciklopedija. Sveikatos apsauga

ASD1.gif (8484 bytes)

Daugailių ligoninė veikė 1938–1947 m. Buvo ambulatorija, sveikatos punktas, ligoninė. Uždaryta 1947.

Saldutiškio ligoninė atidaryta 1947 m. Pradžioje buvo ambulatorija. Uždaryta 1974 m.

Tauragnų ligoninė. 1942 m. Tauragnuose atidarytas medicinos punktas. Vedėja Barbora Gražytė. Ligoninė atidaryta 1947 m. Uždaryta 1974 m., kai Utenoje buvo pastatyta centrinė ligoninė.

Utenos ligoninės, ambulatorijos, poliklinikos

Senoji ligoninė Iki XIX a. – 1918 m. iki XIX a. pr. Aukštaitijoje veikė liaudies medicina. Gimdymus priiminėdavo kaimo bobutės – pribuvėjos. Žmonių mirtingumas buvo didelis, ypač gimdyvių ir kūdikių. Kildavo maro, šiltinės, kruvinosios dizenterijos, raupų epidemijos, išnaikinusios ištisus kaimus ir miestelius. Vyko natūrali atranka, išlikdavo tik stipriausieji. Žymus gydytojas, mokslininkas, paskutines gyvenimo dienas praleidęs Utenos krašte, buvo Jokūbas Šimkevičius (1775 07 15 Raseinių raj. – 1818 11 18 Taukeliuose (Utenos raj. – plačiau ,,Personalijos“). XIX a. pab. Utenoje jau buvo valdžios išlaikomas felčerio punktas, dirbo laisvai praktikuojantys gyd. Otonas Šreiberis ir gyd. Ščerbakovas. 1906 m. iš Naujamiesčio (Panevėžio raj.) į Uteną atvyko gydytojas Antanas Vadopalas (G. 1872 Smilgiuose – M. – 1919 Utenoje). Baigęs Šiaulių g-ziją, įstojo į Maskvos universitetą, bet 1894 m. iš jo pašalintas už tai, kad nedalyvavo pamaldose už mirusį carą Aleksandrą III. 1895 m. įstojo į Tartu universiteto medicinos fak., kurį baigė 1900 m. ir tais pačiais metais buvo išsiųstas į Kaukazą kovai prieš šiltinės epidemiją. 1902–1906 m. dirbo Naujamiestyje. Kadangi buvo lietuviškai kalbantis gydytojos, paprastas ir tolerantiškas visiems, beturčius gydydavęs nemokamai, buvo nemėgstamas vietos lenkomanų, kurie jį boikotavo. Atvykęs į Uteną apie 1907 m., jis, sukvietęs vietos dvarininkus, pasiturinčius ūkininkus ir turtingesnius miestelėnus, inteligentiją, su jais nutarė Utenoje statyti ligoninę. Sklypą ligoninės statybai dovanojo dvar. J. Balcevičius. Statybą finansavo vls. savivaldybė, dalį lėšų skyrė Kauno gub., aukojo ir žmonės. Ligoninė pradėta statyti 1907 m., o baigta – 1909 m. Moderni 40 lovų ligoninė buvo iškilmingai atidaryta 1909 m. rugsėjo mėn., dalyvaujant vietos valdžios atstovams ir Kauno gubernatoriui. Iki Pirmojo pasaulinio karo Utenoje gydytojais dirbo daugiausia žydai, kurie 1941 m. pasitraukė. Ligoninės gyd. buvo paskirtas Antanas Vadapalas. Prasidėjus I pasauliniam karui ir artėjant frontui, 1915 m. ligoninės personalas kartu su inventoriumi buvo evakuotas į Rževą (Tvėrės gub.). Gyd. A. Vadopalas buvo mobilizuotas į carinę armiją ir paskirtas pulko vyr. gydytoju. 1918 m. A. Vadopalas, grįžęs į Uteną, kovojo prieš dėmėtosios šiltinės epidemiją, pats užsikrėtė šiltine ir 1919 06 07 mirė. Palaidotas senosiose Utenos kapinėse. A. Vadopalas buvo žmonių mėgiamas ir gerbiamas gydytojas. Dar besimokydamas Šiaulių g-zijoje priklausė susipratusių mokinių rateliui, platino draudžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius. Utenoje taip pat dalyvavo švietėjiškame darbe, buvo vienas ,,Saulės“ skyriaus steigėjų, kovojo prieš vietos lenkomanus. Rašinėjo į ,,Varpą“, ,,Lietuvos ūkininką“ ir jo priedą ,,Sveikatą“. 1915 m. vokiečiai uždarė ligoninę, čia gydė itin sužeistus kareivius. Siautė epidemijos. Medicininė pagalba labai pablogėjo. 1918 02 16 Utenoje įsikūrė apskrities savivaldybė. Ją organizavo Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys. 1918 12 27 Uteną užėmė į Lietuvą įsiveržusi bolševikinė Pskovo divizija. Įsteigiamas revoliucinis komitetas, o prie jo – Sanitarijos sveikatos skyrius, kuriam vadovauti komisaru paskirtas Peterburgo Karo Medicinos akademijos studentas Konstantinas Bražėnas ((1894 07 07–1933 02 06). Ligoninėje buvo atidarytas infekcinių ligų skyrius. Gydymas buvo mokamas, tik beturčiai buvo atleisti nuo mokesčio. 1919 06 01 į Uteną įžengė Lietuvos kariuomenės I pulkas, vadovaujamas pulkininko Kazio Ladygos. Atsikūrė Utenos savivaldybė. Aps. gydytoju paskirtas Povilas Svilas. Jis šias pareigas ėjo iki 1940 m. (žr. ,,Personalijos“). 1922 m. į Utenos ligoninę buvo paskirtas chirurgas Česlovas Norvila (1863–1954). Baigęs medicinos mokslus carinėje Rusijoje, dirbo Rusijos ligoninėse. Po bolševikinės revoliucijos, bijodamas raudonojo teroro, jis sugrįžo į Lietuvą. Utenos ligoninėje greit suorganizavo operacinę ir instrumentarijumą, pradėjo operuoti. Iš 1923 m. darbo ataskaitos, rašytos aps. gydytojui, matyti, kad nuo 1922 10 23 iki 1923 10 23 jis buvo atlikęs 234 stacionarines ir 50 ambulatorinių operacijų. Jis buvo ne tik chirurgas, bet ir akušeris–ginekologas, gydė vaikus ir suaugusius, sergančius vidaus ligomis. 1932–1934 m. dirbo ligoninės vedėju. Karo metu dirbo ambulatorijoje chirurgu konsultantu, po karo – odos–veneros ligų dispanserio (vėliau kabineto) vedėju. Dirbęs Utenoje 29 m., būdamas 88 metų, išėjo į pensiją (1951). Mirė 1954 m., palaidotas senosiose kapinėse. 1923 m. pabaigoje ligoninės vedėju buvo paskirtas gyd. Vincas Paliokas (1889–1968), ėjęs šias pareigas iki 1932 m. Buvo baigęs Tartu univ. medicinos fak., I pasaulinio karo metu tarnavo rusų kariuomenėje pulko gydytoju. Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. gruodžio mėn. pradėjo dirbti Joniškėlio aps. komiteto sekretoriumi, greit stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir joje tarnavo ligų skyriaus viršininku. Karo lauko ligoninės viršininku, Birštono karo sanatorijos viršininku. Utenoje nuo 1932 m. dirbo vidaus ligų gydytoju, vertėsi privačia praktika. Vokiečių okupacijos metais buvo vidaus–užkrečiamųjų ligų skyriaus vedėjas, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. atvyko į JAV. 1954 m. išlaikė egzaminus gydytojo ir chirurgo praktikos teisėmis. Mirė 1968 08 09 Čikagoje. 1929 m. į Utenos aps. ligoninę atvyko gyd. Antanas Čerskus (g. 1903 Plokščiuose, Šakių aps.). Iš pradžių dirbo stažuotoju, 1931 m. gavo gydytojo diplomą. 1932 m. persikėlė į Kauną, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1949 m. persikėlė į JAV, kur išlaikė gyd. egzaminus ir dirbo Misūrio valstijos ligoninėse, vertėsi privačia praktika. Ten ir mirė.

Šv. Klaros ligoninė 1931 m. į Utenos aps. ligoninę buvo paskirta gyd. Nina Aleksejeva. Pradžioje dirbo stažuotoja, o vėliau visą laiką vaikų gydytoja. 1940–1946 m. vadovavo Vaikų ligų skyriui, buvo moters–vaiko konsultacijos vedėja. Mirė 1964 m. Palaidota senosiose kapinėse. 1933 m. apskrities ligoninėje pradėjo dirbti gyd. Antanas Grigelis, tais pačiais metais įrengęs rentgeno kabinetą. Jis buvo pirmasis ligoninės rentgenologas. Dirbo rentgeno kabineto vedėju, ligoninės vedėju (1934–1938). 1930 m. jis baigė Kauno VDU medicinos fakultetą, 1932 m. tobulinosi Vienoje (Austrijoje), 1938 m. – Berne (Šveicarija). 1946–1948 m. skaitė rentgenologijos kursą Vilniaus univ., 1952–1959 m. dirbo rentgenologu Pažaislio psichiatrinėje ligoninėje. Mirė 1964 m., palaidotas Utenos senosiose kapinėse. 1933 m. kartu su vyru A. Grigeliu į Uteną atvyko gydytoja stomatologė Irena Birutė Kairiūnaitė-Grigaitienė (1902 12 13 Lodzėje – 1960 11 18 Utenoje). Dirbo stomatologe, buvo aktyvi visuomenininkė. 1945 m. organizavo ,,Raudonojo Kryžiaus“ medicinos seserų kursus ir jiems vadovavo. 1934 m. į aps. ligoninę paskirtas chirurgas Kazimieras Pautienis (G. 1901 m. Mariniškio k. (Marijampolės aps.) 1931 m. baigęs Kauno VDU medicinos fak. Utenoje dirbo chirurgu, aps. ligoninės vedėju (1938–1940). 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, Karaliaučiaus universiteto klinikose parašė ir apgynė disertaciją apie panaricijumą, gavo Vokietijos gyd. diplomą. Dirbo Tilžės ligoninėje chirurgu, 1943 m. grįžo į Lietuvą, vadovavo VDU chirurginei klinikai (1943–1944). 1944 m. pasitraukė į Vakarus, dirbo Vokietijos ligoninėse chirurgu. 1947 m. persikėlė į JAV, vertėsi gydytojo praktika Klivlende. Ten ir mirė.
1939 m. Utenos aps. dirbo 20 medicinos gydytojų, 15 dantų gyd. ir technikų, 11 felčerių, 9 akurerės, 5 gailestingosios seserys. Iš 12 sveikatos punktų tik 8 dirbo gydytojai. Utenos mieste dirbo 10 medicinos gyd., 4 dantų gyd., 6 gyd. žydai daugiausia dirbo privačiai. Tik 1940 m. įvedus sovietų valdžią ir panaikinus privačią gyd. praktiką, visi gyd. žydai buvo įdarbinti ligoninėje ir ambulatorijoje. Per metus ligoninėje gydydavosi 1200–1300 ligonių. 1919–1931 ligoninėje buvo 40 lovų. 1932 m. užbaigus statyti ligoninės dviejų aukštų mūrinį priestatą, lovų skaičius išplėstas iki 73. Iki 1930 m. ligoninėje dirbo 2–3 gyd., 2–3 gailestingumo seserys, I akušerė ir 6 slaugytojos. 1934 m. – 4 gydytojai, 4 gailestingosios seserys, 2 akušerės, 1939 m. – 6 gydytojai, 5 gailestingosios seserys, 2 akušerės. Darbo laikas nuo 9 iki 12 ir nuo 17 iki 19 val. Medicinos seserys, gyd. ir akušerė gyveno ligoninės teritorijoje esančiuose ligoninės butuose, todėl esant reikalui juos buvo galima greit prisišaukti. Ambulatorija dirbo nuo 10 iki 12 val. Būdavo aptarnaujama 10–15 pacientų. Gydymas ligoninėje buvo mokamas. Už parą reikėdavo mokėti 4 Lt, o už procedūras, vaistus, operacijas, gipso tvarsčius tekdavo mokėti atskirai. Mažos operacijos kainuodavo 10–60 Lt, didelės – nuo 60 iki 250 Lt. Už gimdymą – 25 Lt, gipso tvarstis 10–60 Lt, apšvitinimas kvarco lempa – 5 Lt, apsilankymas ambulatorijije – 3 Lt. Už tarnautojų ir darbininkų gydymą apmokėdavo ligonių kasa, už beturčius ir bežemius – savivaldybė. Ligoniai iš ligoninės skubėdavo išsirašyti dar ne visai pasveikę, nes taupė pinigus. Ligonių skolas išreikalauti buvo sunku, vykdavo ilgi susirašinėjimai. Ligoninėje gimdydavo kas 10–12 gimdyvė, todėl gimdyvių ir naujagimių mirtingumas buvo didelis. Šeimoje vidutiniškai augo 5–6 vaikai. Buvo paplitusi tuberkuliozė, trachoma, laikas nuo laiko kildavo šiltinės, difterijos ir kitų epidemijų protrūkiai. Medicinos darbuotojų atlyginimai buvo geri. Daugelis gydytojų per keletą metų pasistatydavo vienus ar net dvejus namus, juose įsirengdavo privačius kabinetus. 1935 m. ligoninės vedėjo mėnesinis atlyginimas 750 Lt (su priedais 1458 Lt), chirurgo – 600 Lt, akušerės – 260 Lt (su priedais 339 Lt), medicinos sesers – 190 Lt (233 Lt), slaugytojos – 130 Lt (148 Lt).
1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, privati gydytojų praktika buvo uždrausta, privatūs kabinetai uždaryti, vaistinės nacionalizuotos. Apskrityje buvo įsteigtas sveikatos apsaugos skyrius, o jo vedėju paskirtas gyd. Fulgencijus Grikevičius. Visi privačia veikla besiverčią gydytojai įdarbinti ligoninėje, poliklinikoje, dispanseriuose, ambulatorijose. Ligoninės ambulatorija perorganizuota į polikliniką, įsteigtas odos–veneros ligų dispanseris, motinos ir vaiko konsultacija, prieštuberkuliozinis dispanseris, trachomos dispanseris. Nuo 1940 11 23 įvestas nemokamas gydymas. 1941 m. sveikatos skyriaus vedėju paskirtas Leiba Romanovas, o ligoninei vadovauti – iš Šakių ligoninės atvykęs chirurgas Bronius Stukas. Jis ir chirurginio skyriaus vedėjas. Poliklinikai vadovauja gyd. Henrikas Surgailis, odos–veneros ligų dispanseriui – gydytojas Izraelis Aksas, tuberkuliozės ligų dispanseriui – Joselis Šneideris, motinos – vaiko konsultacijai – Nina Aleksejeva, vaikų ambulatorijai – Taubė Šklederienė. Vidaus ligų gydytojais dirbo Henrikas Surgailis, Edmundas Juodėnas, Fulgencijus Grikevičius, akių ligų – Jonas Uldukis, vėliau – Vincas Rutkauskas, motinos – vaiko konsultacijos ginekologu – Česlovas Norvila. 1941 01 01 į naujai įkurtą Sanitarijos–epidemiologijos stotį sanitarijos inspektoriumi ir epidemiologu paskirtas Edmundas Juodėnas.
1940 m. pab. Utenos aps. dirbo 25 gydytojai. Iš 13 vls. ambulatorijų 12-oje dirbo gydytojai. Utenos ligoninės vedėju ir chirurginio skyriaus vedėju chirurgas Bronius Stukas dirbo iki 1944 m. rugsėjo mėn. Tai buvo patyręs specialistas, atlikdavęs sudėtingas operacijas, humanistas, liberalių pažiūrų. Mirė 1944 10 19, palaidotas Kaune.
Kraštą okupavus vokiečiams, vėl buvo atkurta aps. savivaldybė. 1941 m. aps. gydytoju paskiriamas Edmundas Juodėnas. 1941 aps. ligoninės vedėju ir chirurginio skyriaus vedėju paskiriamas Bronius Stukas, vidaus ligų skyriaus vedėju – Vincas Paliokas, ginekologe – Viktorija Masiulionytė, vidaus ligų vyriaus. ordinatoriumi – Henrikas Surgailis, akių ligų gyd. – Vincas Rutkauskas, miesto beturčių gyd. – Česlovas Norvila, gyd. stažuotojais – Balys Kunigėlis ir Antanas Varnas.
Medikai žydai, kurie nespėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą (pasisekė tik keletui), vokiečių buvo suvaryti į getą kartu su kitais žydais ir 1941 m. liepos – gruodžio mėn. sušaudyti Rašės miške. Buvo sušaudyti 33 aps. medikai žydai (tarp jų 9 medicinos gyd. ir 5 dantų gyd.). Tarp sušaudytų Utenos miesto medikų žydų buvo 7 gyd. (Izraelis Aksas, Dina Grinblataitė, Efroimas Judelovičius, Leiba Romanovas, Taubė Šklederienė, Joselis Šneideris, Sara Švarcienė), 4 akušerės, 1 medicinos sesuo, 1 sanitarė, 1 dezinfektorius, 1 statistikas. 1942 m. vid. aps. ligoninėje ir ambulatorijoje dirbo 11 gyd. ir 2 dantų gyd: Edmundas Juodėnas (aps. gyd. ir odos veneros ligų dispanserio vedėjas), Bronius Stukas (aps. ligoninės vedėjas ir chirurginio skyriaus vedėjas), Vincas Paliokas (vidaus ligų skyriaus vedėjas), Viktorija Masiulionytė (ginekologė), Henrikas Surgailis (vidaus ligų skyriaus ordinatorius, Česlovas Norvila (ambulatorijos vedėjas), Nina Aleksejevienė (motinos – vaiko konsultacijos vedėja), Antanas Grigelis (tuberkuliozės kabineto vedėjas), Algirdas Lelėnas (sanitarijos inspektorius), Balys Kunigėlis ( vidaus ligų gyd. ambulatorijoje), Vladas Prunskis (gyd. stomatologas), Birutė Grigelienė, Elžbieta Svilienė (dantų gyd. ambulatorijoje).
Dvylikoje apskrities sveikatos punktų dirbo 9 gyd.: Aluntos – Alfonsas Striupas, Anykščių – Adomas Laskauskas ir Alfonsas Lukoševičius, Daugailių – Vladas Kviklys, Inturkės – Vaclovas Vandeliauskas, Molėtų – Marytė Apeikytė, Tauragnų – Barbora Gražytė, Užpalių – Pranas Miliauskas, Vyžuonų – Alfonsas Ažubalis. 1942 m. rugsėjo mėn. E. Juodėnui išvykus iš Utenos, aps. gyd. paskiriamas V. Kviklys. Eksperimento tvarka buvo palikta visos sovietų valdžios sukurtos gydymo įstaigos, taip pat ir nemokamas gydymas. Nuo 1943 08 01 nemokamas gydymas Kauno generalkomisaro potvarkiu panaikintas, uždarytos tuberkuliozinės ligoninės ir sanatorijos, tuberkuliozės, akių, odos–veneros ligų dispanseriai, motinos–vaiko konsultacijos. Vyriausiosios Sveikatos valdybos viršininko įsakymu uždarytos visos poliklinikos ir ambulatorijos, visas personalas be kompensacijos atleistas. Socialinio draudimo įstaigoms perduotos patalpos bei inventorius, ir visa tai išnuomota privatiems gydytojams. Sanitarinė–epideminė padėtis buvo labai bloga: siautė dėmėtosios, vidurių šiltinės, difterijos epidemijos. 1942 m. žiemą Utenos aps. užregistruoti 172 dėmėtosios šiltinės atvejai, iš jų 12 mirtinų. Kovodami su šia epidemija, užsikrėtė 10 aps. medicinos darbuotojų, tarp jų 3 gydytojai: Vladas Prunskis, Henrikas Surgailis ir Juozas Raupėnas (daugailiškis). kuris 1942 02 13 mirė ir palaidotas Daugailiuose. Epidemija kilo, kai į apskritį buvo atvežta apie 5 tūkst. Kalinino srities gyventojų. Sveiki ir darbingi buvo išvežti darbams į Vokietiją, o silpni ir ligoti išdalinti stambiems ūkininkams.
1943 m. siautė vidurių šiltinės epidemija (jos židinys buvo Skudutiškyje). Susirgo 250 žmonių, mirė kas dešimtas. Debeikiuose kilo difterijos epidemija. Susirgo 54 žmonės, iš jų 12 mirė. Buvo paplitę piktšašiai, niežai, tuberkuliozė, venerinės ligos.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui 1944 m. į Vakarus pasitraukė daug gydytojų: Alfonsas Ažubalis, Antanas Čerškus, Edmundas Juodėnas, Vincas Paliokas, Kazimieras Pautienis, Vladas Prunskis, Viktorija Masiulionytė, Ona Prunskytė, Leonida Svilaitė – Giedraitienė, Motiejus Namikas, Romas Gineitis, Ona Gureckaitė-Bakaitienė. 1944 07 20 sovietinė armija užėmė Uteną. Sovietinė valdžia vėl sugrąžino senąjį sveikatos apsaugos modelį. 1944 07 22 atkurtas apskrities sveikatos apsaugos skyrius, kuriam vadovauti paskiriamas medicinos felčeris Anonijus Buidovas. Liepos 22 d. pradėjo veikti aps. ligoninė ir poliklinika, truputį vėliau – motinos ir vaiko konsultacija, odos – veneros ligų, tuberkuliozės ir trachomos dispanseriai. 1945 m. pradžioje veikė 110 lovų ligoninė: chirurgijos (30 lovų), vidaus ligų (30), gimdymo (10), ginekologijos (10), izoliacijos (30) skyriai. 1945 m. sausio mėn. aps. dirbo 18 gyd. (ligoninėje, poliklinikoje, dispanseriuose 10 gyd., 12-oje ambulatorijų – 8 gyd.), 7 dantų gyd., 8 medicinos felčeriai, 11 akušerių, 20 medicinos seserų (iš jų 7 neturėjo vidurinio medicininio išsilavinimo). Apskrities sveikatos skyriaus vedėjo A. Buidovo pranešime Lietuvos sveikatos skyrių darbuotojų suvažiavime 1945 01 22 nurodyta sunki sanitarinė–epideminė padėtis. Nuo 1944 m. rugpjūčio iki 1945 01 15 aps. užregistruoti 25 nauji sifilio atvejai, 36 vidurių šiltinės, dizenterijos (114), niežų (374), piktšašių (6), epideminio encefalito (4). Pagal ligoninės etatų skaičių trūko 46 gyd., 64 medicinos seserų. Todėl 1945 m. pr. gyd. stomotologės Birutės Grigelienės iniciatyva buvo organizuoti Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų kursai, kurie 1954 m. peraugo į Respublikinę Utenos medicinos m-klą.
1945 m. įsteigta Utenos sanitarinė – epidemiologinė stotis, Anykščiuose ir Molėtuose atidarytos 25 lovų apylinkės ligoninės. 1955 m. rekonstravus buvusį kalėjimą, Utenoje atidaryta 100 lovų Respublikinė psichiatrijos ligoninė. 1959 m. baigta rekonstruoti (pristatytas 2 aukštas) raj. ligoninė, kuri nuo lapkričio 16 d. pradėjo veikti. Joje 150 vietų: vaikų skyriuje – 15, gimdymo – 15, vidaus ligų – 50, chirurginiame – 50, infekciniame – 20. Dirbo 23 gydytojai. 1961 m. išplėsta ir poliklinika (pristatytas antras aukštas), atkurtas 25 lovų tuberkuliozės dispanseris. 1969 m. ligoninėje dirbo 47 gyd., 121 vidurinio medicininio personalo darbuotojas. 1974 m. atidaryta 250 lovų ligoninė. Panaikinus kaimo apl. ligonines Užpaliuose, Tauragnuose, Saldutiškyje, centrinėje ligoninėje lovų skaičius išaugo iki 350. 1975 m. atlikus kapitalinį remontą senojoje ligoninėje, lovų skaičius išaugo iki 500. Į senąją ligoninę iškeltas neurologijos skyrius ir antras vidaus ligų skyrius 1979 m. ligoninėje dirbo 119 gyd. ir 381 vidurinio medicininio personalo darbuotojas, o 1989 m. atitinkamai 146 ir 505.

1990 m. šalia ligoninės pradėta statyti nauja erdvi 5 aukštų poliklinika. Ją pastačius čia įsikūrė reabilitacijos skyrius su gydomosiomis, purvo ir povandeninio masažo voniomis, dviem baseinais, dušais, gydomosios fizkultūros sale, masažo kabinetais. Poliklinikoje daug fizioterapijos kabinetų, dantų protezavimo ir dantų gydymo skyriai, klinikinė ir biocheminė laboratorijos, poliklinikinis terapinis skyrius, procedūrų kabinetai, kardiologijos, chirurgijos, traumatologijos, neurologijos, akių, ausų, nosies, gerklės ligų, odos–veneros ligų kabinetai, rentgenologijos skyrius, registratūra. Čia ir vaikų poliklinika su visais kabinetais. Senojoje poliklinikoje atlikus kapitalinį remontą čia buvo perkeltas vaikų ligų skyrius, o 1996 m. joje atidarytas naujas reabilitacijos skyrius, kuriame gydomi ligoniai po inkstų ir kaulų – sąnarių operacijų. Nuo 1993 m. ligoninės lovų skaičius pradėtas mažinti. Iš 3 terapinių skyrių palikti 2, sumažinti traumatologijos, ginekologijos, LOR, vaikų ligų skyriai. 1997 m. pr. ligoninėje buvo 356 lovos, nes sumažėjo ligonių, o sanitarinės normos neatitiko naujų reikalavimų. Pradėjus vykdyti sveikatos reformą, nuo 1997 05 01 medicininis aptarnavimas suskirstytas į 2 grandis. Pirma grandis – pirminės asmens sveikatos priežiūros centras, antra grandis – ligoninė su siaurų sričių specialistais. Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktore paskirta gyd. Gražina Kuliešienė.

▲

Utenos aps. gydytojais dirbo Povilas Svilas (1919–1940), Edmundas Juodėnas (1941–1942), Vladas Kviklys (1942–1944), Juozas Markulis (1944 05 10–1944 07).
Utenos aps. sveikatos skyriaus vedėjais dirbo Fulgencijus Grikevičius (1940), Leiba Romanovas (1941 04 01–1941 06 22), sušaudytas Rašės miške su kitais žydais; Anonijus Buidovas (1944–1948). Jis caro laikais Rygoje buvo baigęs felčerių m-klą. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo felčeriu Panemunės pulke. Tarpukaryje dirbo aps. gydytoju administracijoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą. Grįžęs į Uteną, dirbo sveikatos skyriaus vedėju, vedėjo pavad., sanitarijos felčeriu. 1970 m. išėjo į pensiją. Mirė 1975 m., sulaukęs 82 metų amžiaus, palaidotas senosiose kapinėse. Ketvirtuoju aps. sveikatos skyriaus vedėju dirbo Balys Kunigėlis (1948–1949). gimęs 1914 m. Draničėnuose, mokėsi ,,Saulės“ g-zijoje, 1942 m. baigė Kauno VDU medicinos fak. Utenos ligoninėje dirbo 49 m. (vidaus ligų gyd., epidemiologu, sanitarijos gyd., nuo 1958 m. iki 1991 m. rentgeno kabineto vedėju, rentgenologu). Vladas Kupstas buvo penktasis aps. sveikatos skyriaus vedėjas (1949 10 01–1950 05 10). Vėliau (1951–1959) dirbo okulistu iki išvykimo į Panevėžį. Po jo dar dirbo Leontijus Motiejūnas (1950 05 10–1950 09 10) Vytautas Kymantas (1950–1952), Ona Mikšienė (1952–1954), vėliau (1962–1969) dirbusi centrinės ligoninės vyr. gyd. pavad. gydymo reikalams, Jonas Dauderys (1954–1957).
Utenos aps. ligoninės vedėjai: Povilas Svilas (1919–1924), Vincas Paliokas (1924–1932), Česlovas Norvila (1932–1934), Antanas Grigelis (1934–1938), Kazimieras Pautienis (1938–1940), Bronius Stukas (1940–1944).
Utenos ligoninės vyr. gyd. Henrikas Surgailis (1944–1946) tuo pačiu metu dirbo vidaus ir infekcinio skyriaus vedėju, Aleksiejus Margaritovas (1946–1947), Antanina Nikitina (1947 02 28–1947 09 22). Stanislovas Garalis (1947–1949). G. 1907 m. Telšių aps., 1924 m. baigė Telšių g-ziją, 1927 m. Kauno karo m-klą, tarnavo kariuomenėje, buvo kuopos vadas. 1934–1939 studijavo mediciną Kauno VDU. 1940 07 12 čekistų buvo areštuotas, ir kaip voldemarininkas nuteistas 5 metams lagerio. Kalintas Pečioroje, vėliau Abezėje. Pasibaigus teismui, dar 2 tremties m. Pečioroje. Lageriuose ir Pečioroje dirbo ligoninėse, išgelbėdamas nuo mirties ne vieną kalinį. Grįžęs iš tremties 2 metus dirbo Utenos ligoninės vyr. gydytoju, o vėliau infekcinių ligų skyriaus vedėju.
Vladas Kavaliauskas (1949–1953) chirurgas, tuo pačiu metu vadovavo ir chirurginiam skyriui. Aldona Žemaitytė (1953 01 17–1953 10 16) dirbo ir rentgenologe. Vladas Karaliūnas (1953–1960), Alfonsas Ūsas (1960–1961), 1962 – Utenos ligoninės vyr. gydytojo pavad. gydymo reikalams, 1962–1984 m. – terapinio skyriaus vedėjas, nuo 1984 m. dirba klinikinės fiziologijos gydytoju. Gerardas Lazdauskas (1961–1986) g. 1922 12 09 Raseiniuose. 1952 m. baigęs Kauno VU Medicinos fak. dirbo gydytoju Linkuvos ligoninėje. 1961 m. paskirtas Utenos ligoninės vyr. gydytoju rūpinosi ligoninės ir poliklinikos statyba. Ligoninėje dirbo ir dermatologu–venerologu, dermatovenerologijos kursą dėstė medicinos m-kloje. Raimundas Barevičius (1986–1997). Jam vadovaujant buvo pastatyta (1993) nauja moderni poliklinika su reabilitaciniu skyriumi. Antraeilėse pareigose dirbo terapeutu. Nuo 1997 ligoninės vyr. gydytoju paskirtas chirurgas Raimundas Leipus.
Ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėjais dirbo Antanas Grigelis, Balys Kunigėlis, Barbora Gražytė, Alfonsas Ūsas, Mindaugas Šakalys, Regina Kajutienė, Zenona Sirvydienė, Zita Bartašiūnaitė, Ona Garuolienė, Vidas Tamošiūnas. Poliklinikos terapinio skyriaus vedėjais dirbo Mindaugas Šakalys, Zenona Sirvydienė, Vidas Tamošiūnas, o poliklinikos apylinkių terapeutais – Danguolė Lankauskienė, Rūta Rinkevičienė, Danguolė Šaltienė, Adelė Motiejaitienė, Vida Skridulienė, Nijolė Vieversienė, Gražina Kuliešienė, Ona Garuolienė, Rita Gaidienė, Audronė Velavičienė, Emilija Vilienė. Poliklinikos kardiologė – Gražina Matulienė, fizioterapinio skyriaus vedėja – Aldona Kazakevičienė, reabilitacinio skyriaus vedėjas – Juozas Miškinis, stomatologinio protezinio skyriaus vedėja – Jūratė Pempienė, stomatologinio kabineto vedėja – Vida Butiškienė. Stomatologai protezuotojai: Liuda Ūsienė, Kazimieras Dulkė; stomotologai terapeutai: Genė Misevičienė, Vanda Šiaučiūnienė, Genovaitė Mazuronienė, Cecilė Jakimauskienė, Ona Pipirienė, Virginija Šutinienė, Ona Steponavičienė, stomatologai – chirurgai: Zenona Uborevičienė, Aida Gužienė, Žydra Grigienė. Klinikinės laboratorijos vedėja Laima Sirvydienė, gydytojai laborantai: Jolanta Norvaišytė, Ona Kurkienė, Galina Gasperaitienė. 1998 m. privačiai dirbo stomatologai: Rima Norkūnienė, Kazimieras Preikša, Marija Savickienė, Nijolė Volungevičienė, Aloyzas Gančiauskas, Janina Kurienė.
Chirurgija. Iki 1922 m. apskrityje tikros chirurgijos nebuvo, buvo atliekamos tik nedidelės operacijos. Sudėtingesnes operacijas pirmasis pradėjo atlikti chirurgas Česlovas Norvila. Po jo chirurgais dirbo Vytautas Plieskis, Janas Neliubovičius, Antanas Valiulis, Kazys Kavaliauskas, Petras Zaronskas, Jonas Dauderys, Adolfas Jankauskas (tai pirmasis ligoninės urologas), Petras Eringis, Kazimieras Vadapalas, Eugenijus Dicevičius (vystė skrandžio ir tulžies pūslės chirurgiją, operuodavo ir prostatas), Kęstutis Masilionis. Per metus buvo atliekama apie 1500 ekstra ir planinių stacionarinių operacijų: chirurginių, traumatologinių, akušerinių–ginekologinių ir LOR. 1964 m. baigęs pasitobulinimo kursus anesteziologu pradėjo dirbti chirurgas Viktoras Zariankinas, buvo įsigyta moderni narkozės, dirbtinio kvėpavimo aparatūra. 1966 m. atlikta pirmoji endotracheinė narkozė. Nuo 1983 m. pradėtos atlikti fibrogastroskopijos (endoskopuotojas K. Masilionis), nuo 1991 m. – echoskopijos (echoskopuotojas Raimundas Leipus).
Traumotologija. Pirmasis ligoninės traumotologas Petras Klusas, 1954 m. baigęs VVU medicinos fak. Nuo 1965 m. Tobulinosi Kijeve, Maskvoje, Kurgane, Minske. Pirmas Vilniaus zonoje pradėjo klubo sąnario endoprotezavimą prie šlaunikaulio kaklelio lūžio pagyvenusiems žmonėms, įdiegė ilgųjų kaulų lūžių gydymą Ilizarovo aparatais, kitus osteosintezės metodus. Aukščiausios kategorijos traumatologas. Nuo 1976 m. iki 1990 m. dirbo traumatologijos skyriaus vedėju, o vėliau – traumatologu ordinatoriumi. Nuo 1990 m. traumatologijos skyriaus vedėju dirba I kvalifikacinės kategorijos traumatologas Filibertas Taučius. Tobulinosi Minske, Kurgene pas profesorių G. Ilizarovą. Jis diegia AO kaulų lūžių gydymo metodiką.
Traumatologijos 30 vietų skyrius buvo atidarytas 1974 m., o pirmuoju jo vedėju buvo paskirtas medicinos dr. Algimantas Bartkevičius, kuris dirbo 2 metus.
Ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojai. Ligoninės vyr. gyd. pavad. dirbo Henrikas Surgailis, Česlovas Norvila, Antanas Grigelis, Vytautas Plieskis, Kazys Gogelis, Alfonsas Ūsas, Ona Mikšienė, V. Nemanytė, Jonas Galeckas, Vidas Tamošiūnas, Ona Garuolienė, Petras Tranauskas, Juozas Jakutis, Morta Dilienė.
Akušerija–ginekologija. Pirmasis ligoninės akušeris–ginekologas buvo Česlovas Norvaiša. Po jo dirbo Viktorija Masiulionytė, Alfonsas Striupas, Antanina Nikitina ir kt.
Vaikų ligų skyrius. Iki 1931 m. vaikų ligų gydytojo nebuvo. Pirmoji vaikų ligų gydytoja buvo Nina Aleksejeva, dirbusi 1931–1964 m. Nuo 1964 m. iki 1990 m. vaikų ligų skyriaus vedėju dirbo Povilas Lastauskas, turintis aukščiausią kvalifikacinę kategoriją. Nuo 1990 m. jis vaikų poliklinikos pediatras, o vaikų ligų skyriaus vedėja dirba Rima Sabalienė, gyd. – Žibutė Tamošiūnienė ir Daiva Rimšienė. Vaikų ligų gydytojai: Marija Zarankinienė, Dalina Kuncienė, Marija Pleckevičienė, Laima Kylienė, Aleksandra Kriščiūnienė, Ona Kazickienė, Aldona Lastauskienė, Jolita Mišinytė, Živilė Žukauskienė, Rita Masilionienė, Alė Dirmienė, Romualdas Katinas.
Akių ligų gydytojai. Jonas Uldukis (1941 02 01–1941 05 29), Vincas Rutkauskas (1941 05 29–1941 06 22), Juozas Mažeika (1944 11 16–1947 09 01), Vladas Kupstas (1949–1963), Gražina Juodkaitė (1963–1966), Genovaitė Ramaslauskienė (nuo 1967), Emilija Federavičienė (nuo 1975).
Otolaringologai. Ona Mikšienė (1953–1963), Pranas Trainys (nuo 1966), Ernestas Žvinys (nuo 1976).
Ftiziatrai. Joselis Šneideris (1940–1941), Antanas Grigelis (1941–1943), Eugenijus Timofejevas (1945–1950), Povilas Plevokas (1950–1953), Zenonas Misevičius (1953–1958), Henrikas Špukas (1958–1972), Stasė Varankienė (1972–1985), Tatjana Plistkovienė (1985–1992), Aldona Namajūnienė (nuo 1992 06).
Nervų ligų skyriaus. 1974 08 01 ligoninėje atidarytas 30 lovų nervų ligų skyrius. Vedėju paskirtas Mečislovas Kašėta. 1977 m. M. Kašėtai išvykus dirbti į Rokiškio psichiatrinę ligoninę skyriaus vedėja paskirta Vida Andreikienė, vadovavusi skyriui iki 1980 m. Nuo 1980 09 06 neurologijos skyriaus vedėju dirba Juozas Pempė. 1998 m. be jo ligoninėje dirbo neurologai: Vida Andreikienė, Genovaitė Augulytė, Rita Pošiūnaitė, Virgilija Vaitkevičienė, Auksė Strolienė, Gediminas Griškevičius, vaikų neurologė Genovaitė Jurkynienė.
Infekcinių ligų skyrius.
Infekcinių ligų skyriaus vedėjais dirbo: Vincas Paliokas (1942–1944), Henrikas Surgailis (1944–1946), Stasys Garalis (1947–1967), Aldona Lazdauskienė (1967–1992). Nuo 1992 m. infekcinių ligų skyriaus vedėja dirba Zita Gaidienė, vaikų infektologe – Žibutė Tamošiūnienė.
Seniausiai dirbantys gydytojai.
Stomatologė Gricilė Jakimavičienė – nuo 1949 m., stomatologė Liuda Ūsienė – nuo 1950, terapeutas Alfonsas Ūsas – nuo 1950, stomatologė Genovaitė Mazuronienė – nuo 1954, pediatras Povilas Lastauskas – nuo 1958, terapeutė Ona Garuolienė – nuo 1960, anesteziologas Viktoras Zariankinas – nuo 1960, pediatrė Marija Zarankinienė – nuo 1960, stomatologė Ona Steponavičienė – nuo 1963, pediatrė Aldona Lastauskienė – nuo 1965, traumatologas Petras Klusas – nuo 1965, oftalmologė Genovaitė Ramaslauskienė – 1967.

Nuo 1998 m. Utenos raj. centrinė ligoninė pavadinta viešąja įstaiga „Utenos įstaiga“, „Utenos ligoninė“, o nuo 1999 m. – viešąja įstaiga „Utenos apskrities ligoninė“. Nuo 1998 12 30 po konkurso Utenos ligoninės direktoriumi išrinktas Gediminas Valdas Griškevičius. Vykdant reorganizaciją sveikatos apsaugos sistemoje nuo 1999 m. medicinos seserys vadinamos bendrosios praktikos slaugytojomis, vaikų slaugytojomis, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytojomis. Pirminės asmens sveikatos priežiūros centre (gyd. terapeutai, pediatrai) vadinasi bendrosios praktikos gydytojais. Utenoje veikia šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. Daugailiuose, Saldutiškyje, Tauragnuose, Užpaliuose yra ambulatorijos.

Petras Klusas

▲

Užpalių ligoninė. Jau XIX a. pr. užpalėnus gydė samdomas gydytojas Florijonas Jankauskas. Gyventojai jam mokėjo 270 rb. metinę algą, teikė maistą, butą, malkų, sargą. Jo vaistinei išlaikyti skyrė 100 rb. Tačiau jis nenoriai važiavo pas ligonius, dėl to gyventojai skundėsi Vilniaus gubernijos ir dvaro administratoriui J. Ptakui. XIX a. pab. – XX a. pr. felčeriu dirbo Kiliulis, nuo 1915 ar 1916 m. – Uborevičius, Ilčiukuose gydė felčeris Povilas Vilūnas. Nuo 1918 kelis metus dirbo gyd. Povilas Svilas. Jį pakeitė Vladas Rapekas, dirbęs 1921–1935 m. Po jo 1936–1941 m. buvo Vileniškis, kurį 1941 m. ištrėmė į Sibirą. 1941–1944 m. gydė Varnas, o po Antrojo pasaulinio karo 1945 m. atvyko Vaičiulis. Jis 1952 klebonijoje atidarė ligoninę, o 1953 m. išvyko į Antalieptę. 1953–1961 m. čia dirbo Edvardas Rūkštelė, vėliau Sriubaitė, 1961–1963 m. gyd. Jurkšienė, trumpai gyd. Kiverienė. 1963–1964 m. čia jau dirbo nemažas kolektyvas, tačiau 1965 m. kurį laiką gyd. nebuvo. 1965 m. ligoninei vadovavo gyd. Dalia Obelienė, ligoninėje buvo 35 lovos. 1974 m. Utenoje pastačius naują medicinos korpusą, visos apl. ligoninės uždarytos. Liko 9 žmonių felčerių grupė. 1980 m. išliko modernus ambulatorijos pastatas.

Gediminas Isokas

▲

Utenos pensionatas

Utenos pensionatas yra valstybinė globos įstaiga, skirta pensinio amžiaus žmonėms, I ir II grupės invalidams nuo 16 metų amžiaus, kuriems būtina priežiūra ir slauga. Ši globos įstaiga minima prieš 200 metų. Utenos Kristaus į Dangų Žengimo bažnyčios archyve aptikti dokumentai, kuriuose įrašyta, kad 1781 m. Utenoje įsteigta parapijos špitolė ir joje apgyvendinta 21 benamis senelis ir invalidas. 1879 05 31 špitolė sudegė. Namas buvęs dviejų galų su rūsiu. 1909 m. įsteigta prieglauda, o 1918 m. dvarininkui J. Balcevičiui priklausančiame kumetyne apsigyveno beglobiai žmonės. Bažnyčios iniciatyva 1920 m. dirbti senelių prieglaudoje skiriamos 2 vienuolės. Prieglaudą išlaikė šv. Vincento Pauliečio draugija ir par-ja, 1930 m. joje buvo 30 senelių. 1936 m. pastatas buvo suremontuotas, įsteigtas pagalbinis ūkis. Antrojo pasaulinio karo metais prieglaudos gyventojai buvo priversti slėptis klebonijos rūsiuose, Alantos dvare. Po karo prieglauda buvo suvalstybinta, reorganizuota į internatą, kuriame 1961 m. gyveno 50 globotinių. Jais rūpinosi apie 20 darbuotojų. 1964 m. įrengta 10 kambarių, valgykla, virtuvė, 2 kabinetai tarnautojams, įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, perstatyti pagalbinio ūlkio pastatai, įrengti garažai. Tuomet buvo laikoma gyvulių, auginamos daržovės. 1980 m. Atkočiškių kaime pradėtas statyti naujas senelių internatas (pensionatas). 1985 m. pradžioje į gerai įrengtas patalpas persikėlė gyventi 210, o po dešimtmečio, atidavus naudoti ir priestatą, dar 50 gyventojų. 1995 m. pensionate gyveno 210, 1996 m. – 237, 1997 m. – 262 gyv. (111 vyrų, 151 moteris). Dirbo 4 gydytojai, 21 medicinos sesuo, 43 jaunesnio medicininio personalo darbuotojai ir kt. – iš viso 141 darbuotojas. Kiekviename pensionato aukšte įrengtos valgyklėlės, kuriose gyventojai ne tik valgė, bet ir turėjo galimybę patys paruošti sau maistą. Gyventojai naudojasi poilsio kambariais su televizoriais, minkštais baldais. Jų paslaugoms – liftai, pirtis, kirpykla, biblioteka, siuvykla, parduotuvė–bufetas, rekreacijos zonos. Nuo 1984 m. pensionato direktorė – Ona Zita Urbonienė. Jos pirmtakai buvo Kazimieras Kutka, Antanas Smalakys, Valė Michailova, Aleksandras Kaletinas, Albina Palubeckienė. Didelis dėmesys skiriamas neįgaliųjų bendravimo galimybių atstatymui. Palaikomi ryšiai su giminėmis, kaimynais, švenčiami gyventojų gimtadieniai, rengiami teminiai vakarai, bendrų interesų grupių užsiėmimai, stalo teniso, šaškių, šachmatų ir kt. žaidimų turnyrai. Leidžiamas laikraštis ,,Mūsų namai“, gyventojų iniciatyva įkurtas literatūros ir meno mėgėjų klubas ,,Atgaja“. 1992 m. užmegzti ryšiai su kraštiečiu, Lietuvos Respublikos Generaliniu konsulu Olandijoje Romualdu Siniumi ir jo žmona Karla, kuriems už labdaringą veiklą 1997 m. suteikti Utenos miesto Garbės piliečių vardai. Jų iniciatyva pensionatas užmezgė su Olandijos Leidšendamo miesto Marienparko pensionu. 1997 m. pr. šio pensiono vadovai įsteigė šalpos fondą ,,Help Utenos Pensionatas“. Už olandų paaukotas lėšas 1997 m. buvo pastatyta ir kovo 1 d. pašventinta šv. Vincento Pauliečio koplyčia, kurioje kiekvieną sekmadienį aukojamose šv. Mišios, vyksta koncertai.

Laima Žilinskienė

▲

Vaistinės

Aukštakalnio vaistinė Utenoje įsikūrė 1993 m. poliklinikos patalpose. Direktorė Marytė Gruodienė.

Daugailių vaistinė įsteigta 1940 m. 1998 m. vaistinė uždaryta. Vaistais prekiaujama med. punktuose Juknėnuose, Radeikiuose, Daugailių ambulatorijoje.

GintaroVidžiūno vaistinė. Įsikūrė 1993 m. Tai pirmoji privati vaistinė po 1990 m. Utenoje.

Jolantos vaistinė Utenoje J. Basanavičius gatvėje atidaryta 1993 m. Direktorė Jogana Sivickienė.

Petro Bartkaus vaistinė Utenoje Smėlio gatvėje. Jos filialas Aušros gatvėje. Vedėjas Gintaras Vidžiūnas.

Noteros vaistinė Utenoje, Taikos gatvėje įsikūrė 1993 m. Vaistinės direktorė Aldona Sudnienė.

Saldutiškio vaistinė įsikūrė 1930 m. Uždaryta 1998 m.

Tauragnų vaistinė. Ją 1922 m. įsteigė Pranas Šimkūnas. Šioje vaistinėje po 1937 m. dirbo ir Eugenija Šimkūnaitė. Iki 1993 m. ši vaistinė priklauso Utenos centrinei vaistinei. Po 1993 m. tapo UAB.

Utenos vaistinė įsteigta 1847 m. Ji talpinosi dviejų galų mediniame 30 aršinų ilgio , 15 plotčio pastate, kuriame buvo 13 langų, 3 krosnys. Pastatas buvo perstatytas 1860 m. sudegė 1879 per miestelio gaisrą. 1883 provizorius Apolinaras Stankevičius iš likusių plytų iš nuo bažnyčios statybos, pastatė naują vaistinę dabartinėje Kęstučio g. Apolinaras Stankevičius buvo gydytojo Kazimiero Stankevičiaus brolis. Utenoje su šeima jis apsigyveno 1855 m., mirė 1906 m., turėdamas 76 m. Palaidotas Utenoje. 1880 jo duktė Petronėlė ištekėjo už vaistininko Vitoldo Lukoševičiaus iš Budreikių dvarelio. Jis ir paveldėjo uošvio vaistinę, kurioje dirbo iki 1935 m. Mirė 1935 m., būdamas 75 m. amžiaus, palaidotas šeimos kape Budreikiuose. Po jo mirties vaistinėje dirbo duktė Felicija Lukoševičiūtė 1941 06 14 buvo ištremta į Sibirą. Mirė 1969 m. senelių prieglaudoje, turėdama 86 m., palaidota Budreikiuose. Išlikusiuose dokumentuose minimos ir vaistų kainos. Pvz. 1933 m. šioje vaistinėje mikstūra ar milteliai kainavo 16–18 Lt, 1979 m. jie kainavo 8–40 kap., 2000 m. – 4–8 Lt. 1964 m. vaistinė buvo perorganizuota į rajono centrinę vaistinę, o 1967 m. persikėlė į naujas patalpas dabartinėje Aušros g. Vaistinė įsikūrė penkiaaukščio namo pirmame aukšte. Bendras plotas – 424 m². Vaistų sandėliai įrengti pirmame aukšte ir rūsyje. Iki 1993 metų vaistinė turėjo filialus Smėlio (įsikūrė 1986 m.), Kęstučio (įsikūrė 1987) g., AB ,,Utenos trikotažas“ (įsikūrė 1984 m.), poliklinikoje. Pavaldžios buvo Daugailių, Saldutiškio, Vyžuonų, Užpalių, Tauragnų vaistinės. Utenos vaistinė į savarankišką valstybinę įmonę reorganizuota 1993 m. Ji tapo valstybine Utenos savivaldybės miesto vaistine. 1999 m. uždarytas paskutinis Utenos savivaldybės miesto vaistinės (buvusi raj. centrinė vaistinė) filialas Daugailiuose. Užpalių ir Tauragnų filialai tapo uždaromis akcinėmis bendrovėmis. Iki 1993 m. raj. centrinė vaistinė ir jos filialai nemokamai aptarnavo vaikus iki vienerių metų amžiaus, karo invalidus, onkologinius ir tuberkuliozinius ligonius, pensininkus, gaunančius minimalią pensiją. Nuo 1988 m. k. gyv. buvo organizuotos vaistų, kurių nebuvo felčerių–akušerių punktuose, pristatymas paštu. 1984 m. atidarytame filiale AB ,,Utenos trikotažas“ (tuometiniame M. Melnikaitės trikotažo ir galanterijos gamybiniame susivienijime) įmonės kolektyvo nariai, pateikę receptą, medikamentus gaudavo nemokamai.

Užpalių vaistinė. 1918 m. Užpaliuose vaistinę atidaro Juozas Seibutis, Su juo dirba Juozas Indrašius. 1940 m. Seibutis čia dirba asistentu. Jis mirė 1953 m. Po Antrojo pasaulinio karo vaistininku dirbo Gogelis, vėliau Savičiūnaitė, Mikučionienė, Mackevičienė, 1956–1961 m. Seibutienė. 1961–1967 m. dirba A. Karaliūnas su žmona. Nuo 1967–1980 m. vaistinės vedėjas S. Balčiūnas. Nuo 1980 m. jau naujose ambulatorijos patalpose vaistus parduoda provizorė Stasė Pežinskienė.

Valentinos Vengrauskienės vaistinė Utenoje, Kęstučio gatvėje įsikūrė 1994 m.

Vyžuonų vaistinė veikia nuo 1914 m.

Sąrašą sudarė Regina Stakėnienė

▲

Veterinarijos vaistinės

1953–1983 m. Utenoje veikė valstybinė veterinarijos vaistinė. Vedėja Elena Katinaitė. 1993 m. ją privatizavo Vida Šlepienė, kuri 1996 m. įsteigė vaistinę – gydyklą. 1996 m. Utenoje Basanavičiaus g. atidaryta privati Ramūno Tumėno veterinarijos vaistinė.

Regina Stakėnienė

▲