Turinys > Pramonė, transportas, ryšiai ir kt. > Transportas (autotransportas)

Valstybinė įmonė ,,Utenos autobusų parkas“

Prieškaryje Utena turėjo susisiekimą su laikinąja sostine – Kaunu. Maršrutą aptarnavo Kauno AB autobusai. Pokaryje Utenos autobusų stotis buvo pavaldi Vilniaus autobusų parkui. 1954 m. Automobilių transporto ir plentų ministerijos nutarimu, gavus 50 Studebekker markės sunkvežimių iš Kaliningrado N karinio dalinio, buvo įkurtas Utenos autotransporto ūkis ir tais metais pervežta 56 tūkst. t krovinių. Pirmasis viršininkas – Viktoras Mikočiūnas (iki 1958). 1957 m. autoūkiui skiriama teritorija Žaliosios (vėliau K. Donelaičio) g. gale. Nuo 1958 m. autoūkis vadinosi autotransporto kontora. 1959 m. nurašomas paskutinis Studebekkeris, o automobilių parkas papildytas sovietiniais automobiliais. Autobusų stotis perduodama autotransporto kontorai. Pirmieji autobusai RAF-251 ir KAG-3 pradėjo kursuoti į Dusetas, Tauragnus, Užpalius. 1960 m. atidaromi tarpmiestiniai maršrutai į Vilnių, Rokiškį, Švenčionis, Stelmužę, Turmantą, autobusai pradėjo kursuoti mieste. Gauti pirmieji lengvieji taksi ,,Volga“. 1961 m. pradėta ir kitais metais baigta remonto dirbtuvių statyba, įrengta vietinė katilinė. 1963 m. prie autotransporto kontoros įkurta Molėtų autokolona, kuri 1965 m. išaugo į savarankišką įmonę. 1964 m. autotransporto kontora turėjo 170 sunkvežimių, 46 autobusus, 3 lengvuosius taksi. Dirbo 554 darbuotojai. 1965 m. kolektyvui pradėjo vadovauti energingas jaunas specialistas Gediminas Giedraitis, pakeitęs V. Fofonovą, dirbusį nuo 1958 m. iki 1965 m. Baigiama statyti autobusų stotis miesto centre, viena didžiausių Šiaurės rytų Lietuvos regione. 1968–1969 m. prie Uteno ežero, Rūgšteliškio kaime, buvo pastatyti 4 vasarinio tipo namukai darbuotojų poilsiui. 1968–1972 m. pastatytos remonto dirbtuvės sunkvežimiams aptarnauti, sandėlis, kontrolinis punktas, sutvarkyti inžineriniai tinklai, rekonstruota katilinė ir įrengtos buitinės patalpos. Nuo 1969 m. iki 1981 m. įmonei (1972 m. pavadinimas ,,kontora“ pakeistas į ,,įmonė“) vadovavo Bronislavas Ziezys. 1974 m. įmonėje dirbo 597 darbuotojai (340 vairuotojų), pervežta 3,6 mln. tonų krovinių ir 7,3 mln. keleivių. Už gerą darbą Lenino ordinu apdovanotas V. Mališauskas, Spalio revoliucijos – S. Lachmitko, Darbo Raudonosios vėliavos – P. Kutka, V. Pranskūnas, Garbės ženklo – V. Diržauskas, A. Verikienė, J. Žibas. Įmonės savivarčiai dirbo geležinkelio Švenčionėliai – Utena sankasos statyboje ir Utenos pramonės rajono statybų objektuose. Užbaigus mėsos, pieno ir alaus kombinatų statybas, sumažėjo savivarčių, nes juos pakeitė vilkikai su puspriekabėmis šių įmonių produkcijai išvežti. Č. Šalkausko brigados vairuotojai vežė krovinius į daugelį SSSR miestų. Įmonės sporto entuziastų S. Grigaliūno ir A. Narkūno rūpesčiu pradėta dalyvauti automobilių kroso ir rali varžybose. 1978 m. iškovota pirmoji komandinė vieta respublikos autorali varžybose, o 1979 m. S. Grigaliūnas tapo SSSR autokroso čempionu. 1981–1983 m. įmonei vadovavo Alvydas Vasiliauskas, o nuo 1983 m. – Albertas Semėnas. 1988 m. rudenį įmonėje susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuriai vadovavo V. Morkūnas. 1990 m., ekonominės blokados metu, dalis savivarčių vairuotojų dirbo už respublikos ribų. 1992 m. valstybinė autotransporto įmonė buvo išskaidyta į dvi savarankiškas įmones: autobusų parką ir sunkvežimių įmonę. 1995 m. valstybinis autobusų parkas tapo SP UAB ,,Utenos autobusų parkas“. 1997 m. bendrovėje dirbo 148 darbuotojai, buvo 57 autobusai, iš jų 9 su minkštomis atlošinėmis sėdynėmis. Keleiviai vežami vietinio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais bei pagal sutartis ir vienkartinius užsakymus į Čekiją, Lenkiją, Vengriją, Estiją, Latviją, NVS šalis.

Pagrindiniai rodikliai 1992–2000 m. 

Albertas Semėnas

▲

AB „Utenos autopaslaugos“

1992 m. valstybinę autotransporto įmonę išskaidžius į dvi savarankiškas įmones, sunkvežimių įmonės direktoriumi paskirtas Rimantas Sabelka. Tais pačiais metais 10% akcijų įsigyja įmonės darbuotojai. 1993 m. įmonė tapo valstybine akcine įmone ,,Utenos autopaslaugos“. 1994 m. valdybos pirmininku ir įmonės direktoriumi paskirtas Leonas Musnickas, įmonė įregistruota – AB ,,Utenos autopaslaugos“. Bendrovė verčiasi krovinių pervežimu į Vakarų Europos, NVS šalis, tarpmiestiniais ir vietiniais pervežimais Lietuvoje. Pirmasis vairuotojas, pradėjęs važinėti į Vakarų Europą, buvo Kęstutis Garbačiauskas. 

Leonas Musnickas

▲

Valstybinė įmonė ,,Utenos regiono keliai“

Utenos raj. keliai užima 2547 ha plotą. 1828 07 16 Rusijos caro įsaku buvo patvirtintas plento nuo Sankt-Peterburgo iki Varšuvos tiesimo projektas. Atkarpa Zarasai – Kaunas, nutiesta 1830–1836 m., Utenos rajono ribose nepriklausomoje Lietuvoje buvo svarbiausias ir geriausiai prižiūrimas kelias. Jo priežiūrą vykdė Ukmergėje įsikūrusi kelių tarnyba. Šiame kelyje per Utenos miestą 1931 m. paklota asfalto danga. Tai buvo vienintelis asfaltuotas 1 km ruožas rajone iki pat pokario pradžios. Iki 1944 m. rajone esantys plentai priklausė Susisiekimo ministerijos Plentų valdybai, o kiti keliai ir vieškeliai buvo savivaldybių balanse. 1944 m. įsteigtas Utenos aps. kelių skyrius (AKS), kurio pirmasis viršininkas – Jurgis Dudlauskas. AKS iki 1947 metų buvo privačiam Domo Matelio name (Palangos g. Nr. 30). Apskrities keliai tuomet priklausė 3 žinyboms. AKS rūpinosi tik vietinių kelių priežiūra. 1945 m. įkurtas Utenos kelių eksploatacijos ruožas (KER), kuris buvo pavaldus Vyriausiajai kelių valdybai. KER tvarkė tik respublikinius kelius, bet neatsisakydavo padėti ir AKS. KER prižiūrimų respublikinių kelių maršrutai nesutapo su rajono ribomis, todėl kelių priežiūros darbai buvo vykdomi Utenos, Anykščių, Molėtų, kiek mažiau Ignalinos ir Švenčionių raj. Pirmasis Utenos KER viršininkas – Viktoras Širka, po jo – Kajetonas Antanėlis (1945–1949), Ilja Padumej (1950–1951), o nuo 1951 m. ten pat vyr. inžinieriumi dirbęs Juozas Valunta. Jis vadovavo (su 4 metų pertrauka) 24 metus, iki išėjo į pensiją (1978 m.). 1956 m. įvyko automobilių kelių valdymo reforma. Sąjunginiai ir respublikiniai keliai atsidūrė vienose rankose – KER bazėje įkurtuose kelių statybos eksploatavimo rajonuose (Utenoje jis vadinosi KSER-30). Rajoniniai keliai iki 1964 m. liko rajono vykdomojo komiteto žinioje. 1964 m. AKS pavadinimas patikslintas į Utenos autokelių valdybą (AKV). Jai priklausė rajone esantys sąjunginiai, respublikiniai ir rajoniniai keliai, o žinybiniai keliai priklausė organizacijoms, per kurių žemes jie ėjo. AKV pagrindinė veiklos sritis – kelių priežiūra, kapitalinis ir vidutinis jų remontas. 1978 m. AKV viršininku paskirtas Antanas Jockus. 1991 m. AKV pavadinta valstybine kelių valdyba (VKV). Susisiekimo ministerijos sistemoje buvusių struktūrų pagrindu 1991 m. kelių ūkiui vadovauti buvo įsteigta Lietuvos automobilių kelių direkcija, o 1995 m. įkurta 10 jai pavaldžių valstybės įmonių ,,Regiono keliai“. Valstybinei įmonei ,,Utenos regiono keliai“ tapo pavaldžios Utenos apskrities rajonuose buvusios valstybinės kelių valdybos, o jų pavadinimas pakeistas į kelių tarnybas (KT). VĮ ,,Utenos regiono keliai“ direktoriumi paskirtas Antanas Jockus. Aps. rajonų kelių įmonėms įsijungus į VĮ ,,Utenos regiono keliai“ struktūrą, bendras prižiūrimų valstybinių kelių ilgis buvo 2483,9 km. (102,8 km magistralinių, 460,3 km krašto ir 1920,8 km rajoninių kelių). Utenos KT 1997 m. dirbo 130 darbuotojų, prižiūrima 437,6 km valstybinių kelių. Iki 1952 m. kelių taisymui buvo privalomos gyventojų talkos. Tuometiniame KER pirmoji krovininė automašina gauta 1947 m., o traktorius S-80 ir greideris – 1950 m. 1957 m. jau buvo 3 traktoriai, 1 buldozeris, 1 autogudronatorius, 4 prikabinami greideriai, 1 autogreideris, 1 autobusas, 4 krovininės mašinos, 1 krautuvas. 1946 m. Anykščiuose vietoje sugriauto tilto per Šventąją buvo pastatytas medinis tiltas, o 1954 m. vietoje jo – dabartinis gelžbetoninis tiltas. 1952 m. atliktas kelio atkarpos Utena–Vyžuonos kapitalinis remontas. Pirmosios juodos dangos rajone padarytos 1957 m. kelyje Vilnius–Utena ir 1958 m. kelyje Kaunas–Zarasai. Dabartiniai magistraliniai ir krašto keliai rajone baigti asfaltuoti 1966 m. 1961 m. pradėta statyti nauja gamybinė bazė Šilinėje. 1964 m. čia įrengtos 2 asfaltbetonio maišyklės G-1 ir pagamintas pirmasis asfaltbetonis rajone. Kelininkai savo bei Molėtų ir Anykščių raj. rekonstravo daugelį krašto ir rajoninių kelių, pastatė ir rekonstravo daug tiltų, padengė asfalto danga visas Utenos, Molėtų miestų ir pagrindinių gyvenviečių gatves, rekonstravo sankasą ir įrengė pagrindus 19 km ilgio ruože kelyje Vilnius–Utena, kur buvo įrengta cementbetonio danga. 1972 m. rekonstruotas ir padengtas asfalto danga kelias Utena–Sudeikiai. 1980 m. tokie pat darbai atlikti kelyje Užpaliai–Vyžuonos. 1974 m. pastatytas tiltas kelyje Kaunas–Zarasai per Raudesą (Klovinių užtvanką), Utenoje, A. Baranausko g., rekonstruoti tiltai Maironio ir K. Ladygos g. Dalyvauta tiesiant automagistralę Vilnius–Ukmergė, statant autobusų stotį Utenoje (1965). 1997 m. rajono kelių ilgis 1901,9 km, iš jų 435,2 km yra valstybiniai, 1466,7 km – vietiniai keliai. Vietiniai keliai pagal priklausomybę pasiskirsto: seniūnijoms – 626,5 km, melioratoriams – 256 km, ūkiniams vienetams ir ūkininkams – 584,2 km. Vietiniuose keliuose vyrauja žvyrkeliai (621,3 km arba 42,3%), su juodomis dangomis jų yra 83,5 km arba 5,7%. Likusieji 761,9 km arba 52% yra grunteliniai. 420 km vietinių kelių yra buvę visuomeninių ūkių žinioje (įvairūs privažiavimai prie jau neveikiančių gyvulių fermų, bandokeliai, miško keliai). Nemažai darbuotojų dirbo kelių tiesime.
Iš vyresnės kartos kelininkų pažymėtini: ilgametis autokelių valdybos viršininkas Juozas Valunta (1951–1978), vyr. inž. Petras Stasiukonis (1953–1958), Bronius Petkevičius (1958–1981), vyr. mechanikas Leonas Mazūronis, inž. Pranas Gadliauskas, darbų vykdytojas Stepas Dabužinskas, meistras Domas Matelis, Jonas Didžiapetris.
Vėliau Utenos kelininkų būryje išaugo nemažai sumanių ir gerų specialistų, kurie paliko ryškų pėdsaką projektuojant, tvarkant ir tobulinant raj. kelius, kuriant gamybinę bazę, gerinant kelininkų darbo ir buities sąlygas. Tai dabartinis VĮ „Utenos regiono keliai“direktorius Antanas Jockus, vyr. inž. Artūras Sodys (1981–1988), Leonas Paulauskas, darbų vykdytojas Alvydas Juodėnas, mechanikas Domas Babrauskas, meistras Vygandas Liobė, ekonominės–techninės tarnybos v-kas Kęstutis Petrošius.

Kęstutis Petrošius

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002