Turinys > Pramonė, transportas, ryšiai ir kt. > Paštas

Pašto tarnyba Lietuvoje siekia
ankstyvuosius viduramžius, kai pašto ryšius organizavo Lietuvos–Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. 1562 07 11 jis davė privilegiją Kristupui organizuoti pašto ryšius tarp Lietuvos ir Italijos pašto, t. y. iš Krokuvos į Vilnių ir iš Krokuvos į Veneciją. Į Vilnių paštas buvo siunčiamas trečiadieniais, o kelionė užtrukdavo 7 dienas. 1664 m. pašto tinklas buvo praplėstas, o miestai turėjo mokėti nustatytą mokestį. Caras Petras I nustatė pašto pervežimo grafikus ir griežtus pervežimo terminus. XIX a. pašto stotis privalėjo turėti kiemą su uždaromais vartais, su erdvia ir grįsta aikšte ir ūkiniais pastatais. Pašto stotyje žmonių būdavo visą parą, tik nakties metu vartai uždaromi. Pašto stotyje turėjo būti raštininkas, už mažą mokestį galįs parašyti laišką, o lankytojai galėjo įsigyti popieriaus, vaško ir įvairių spalvų surgučio (smalkos). Turtingiesiems pašto korespondencija būdavo pristatoma į namus, jiems buvo galima laiškus įpakuoti išskirtinai. Laišką voke įlankstydavo į popieriaus lapą, lankstinio du kraštus pradurdavo peiliu, perkišdavo per vidurį popieriaus juostelę, ją sudėdavo kryžmai, užliedavo surgučiu ir užantspauduodavo siuntėjo spaudu arba žiedu–žymekliu. Kiekvienam miestui supakuodavo atskirus paketus ir žymėdavo antspaudu raudoname surgutyje. Valstybinius laiškus išveždavo ir ne pašto vežimo dienomis. Tokią korespondenciją pristatydavo raiti kurjeriai. Jiems buvo privalu žiemą ir vasarą prajoti 15 varstų per valandą, o pavasarį ir rudenį – po 10 varstų. Buvo įprasta, kad paštas atvykdavo ketvirtadienį ir šeštadienį ir beveik nevėluodavo. Pašto valdininkai žinojo, kad pašto vežikus – kurjerius – užpuldavo plėšikai (pašto paketuose nebuvo uždrausta siųsti pinigų), todėl buvo leista samdyti palydovus ir tam skirta po 5 rb. Paštavežys pats samdydavo jam artimą žmogų, turintį šautuvą. Jei pašto vežėjas neturėdavo kelionės lapo, pagal kurį gaudavo pašarą arkliams pašto stotyse, jam būdavo išmokami ,,šieniniai pinigai“ arklių pašarui pirkti. Visi pašto traktų keliai carinėje Rusijoje buvo išmatuoti vadinamu ,,tūkstantiniu varstu“ (1955, 8 m), kuris buvo skirtas pašto keliams matuoti. Pašto tarantasas negalėjo vežti daugiau kaip 15 pūdų (240 kg) krovinio žiemą, o vasarą – ne daugiau 4 pūdų. Jei krovinį lydėdavo pats savininkas, jam pašto stotyje išduodavo žalios spalvos platų lietpaltį ir neleisdavo krovinio didinti. Visi paštavežiai turėjo odinius krepšius su ,,ereliu“ (herbu), privalėjo ypač saugoti korespondenciją ir pašto stotyje neuždelsti ilgiau kaip valandą. Buvo draudžiama laiškais apsikeisti kelyje, vietoj savęs pasiųsti kitą žmogų arba vaiką su laišku. Buvo pabrėžta, kad laiškas turi pasiekti nurodytą adresatą, o ne kitą asmenį, vokas turi būti užklijuotas ir nepažeistas. Susirašinėjino slaptumą garantavo valstybė. Kiekviena pašto stotis turėjo specialią knygą, kuri buvo susiūta iš 64 lapų su vandens ženklais ant pilkšvo, standaus vadinamo ,,olandiško“ popieriaus. Lauke dirbantiems pašto stotys skyrė ,,porcijonus“ (maistą žmonėms) ir ,,racijonus“ (arklių pašarą). Didžiajai pašto stočiai buvo skiriama dienai 21 ,,porcijonas“ ir 12 ,,racijonų“. Dienos ,,porcijoną“ sudarė: 2 svarai duonos, 1 svaras mėsos, 2 stiklai vyno ir 1 gorčius alaus. (1 svaras – 409,5 g, 1 stiklas – 122,99 ml, 1 gorčius – 3,28 litro). Mėnesio ,,porcijonas“ buvo 2 svarai druskos, 0,5 gorčiaus kruopų, be to, miego kambary pašto stotyje nakčiai buvo duodama malkų, žvakių ir patalynė. ,,Racijonas“ parai buvo: 2 gorčiai avižų, 16 svarų šieno, 2 gorčiai smulkaus akselio ir 1 glėbys šiaudų. Paštą skirstė į 2 rūšis: raitam ir paprastam pervežimui. Raitas pašto pristatytojas turėdavo su savimi 10 rb, kad esant reikalui galėtų pirkti arba skolinti arklį. Grįžęs ,,gončius“ pinigus sugrąžindavo. Pagal pašto raitelio ,,Reglamentą“ nuo 1722 m. galiojo nuoroda, kad geru keliu ,,gončius“ turi joti 15 varstų per valandą. Visos ,,Reglamento“ nuorodos būdavo atspausdintos ir iškabintos gerai matomose vietose. Nuo 1817 m. carinėje Rusijoje pradėta tiesti plentus, kad diližanais būtų patogiau važiuoti keleiviams. 1830–1836 m. toks plentas buvo nutiestas iš Peterburgo per Daugpilį, Uteną, Kauną, į Varšuvą ir Karaliaučių. Utena atsidūrė prie svarbaus Peterburgo–Varšuvos trakto. Utenos pašto stoties kompleksas buvo pastatytas 1833–1835 m. Jį suprojektavo vyr. pašto stočių statybos architektas Vilniaus gub., Varšuvos univ-to architektūros prof. Vaclovas Ričelis. Pagal sąmatą pašto statyba turėjo kainuoti 47384 rb. Pašto stotis turėjo kelias kooperuotas paskirtis: pašto tarnybos, transportavimo, arklių keitimo, viešbučio ir užkandinės. Gatvė, prie kurios buvo pastatyti pašto rūmai, pradėta vadinti Pašto (Počtovaja). Iš Kauno į Peterburgą diližanai vykdavo pagal grafiką: pirmadieniais ir ketvirtadieniais – lengvieji, antradieniais ir penktadieniais – sunkieji, šeštadieniais – skubus paštas. Pašto stotyje buvo laikomi 48 arkliai. 1857 m. duomenimis tais metais Utenos pašto stotyje pabuvojo 2960 keleivių, o jų pervežimui pastotyse panaudoti 15545 ekipažuose kinkyti arkliai (kinkinyje – 4–8 arkliai). Važiuojantiems pašto karieta reikėjo mokėti po 3 kapeikas už varstą, nežiūrint amžiaus. Diližanais buvo pervežami laiškai, įvairūs valstybiniai raštai, pinigai, brangenybės. Jais buvo etapuojami politiniai kaliniai, lydimi ginkluotų sargybinių, vežami rekrūtai. Pašto stotyse keičiant arklius arba nakvojant visa tai būdavo uždaroma ir saugoma. Tuo tikslu rūsyje buvo įrengta saugykla su seifais, laikinas kalėjimas, prižiūrėtojų kambarys. Utenos pašto rūsys ir dabar yra gerai išsilaikęs: išlikę storos akmens sienos, skliautuotos raudonų plytų lubos. Bendras rūsio plotas – 55 m². 1857 m. atsiskaitymui už pašto patarnavimus įvesti pašto ženklai. Daug įžymių žmonių yra varstę senojo pašto duris. 1836 m., atidarant naująjį kelią, čia lankėsi caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru. 1843 03 14, vykdamas pas Kosakovskius į Vaitkuškį, Utenos pašte arklius keitė prancūzų rašytojas Onore de Balzakas. Pravažiuojantys diližanai kartais būdavo perpildyti. 1858 m. rudenį poetas Antanas Baranauskas, brolio Jono atvežtas iš Anykščių į Uteną, 4 dienas laukė vietos diližane į Peterburgą. Diližanai buvo pilni iš užsienio grįžtančių didikų, kurie vasaros sezoną praleisdavo Europos kurortuose. 
Utenos senieji pašto rūmai – seniausias miesto statinys. Tai nebylus visų miesto įvykių liudininkas. Kai čia šeimininkavo vokiečiai, jiems kaimo moterys nešdavo kiaušinius, lašinius, sviestą, keisdavo juos į muilą, cukrų, žibalą. 1919 m. čia įsikūrė bolševikų revoliucinis komitetas, siuntęs telegramas Leninui ir V. Mickevičiui – Kapsukui. Ir Nepriklausomybės metais paštas vaidino svarbų vaidmenį valstybės valdyme. 1918 11 14 prie Susisiekimo ministerijos buvo įkurta Pašto valdyba. Nuo 1920 m. Kaune įsteigti paštininkų kursai. Po egzaminų kursantui būdavo suteikiamas pašto valdininko vardas. Jis turėjo mokėti visas pašte atliekamas operacijas: dirbti Morzės aparatu, telefonų komutatoriumi, skirstyti paštą, keistis paštu ir t. t. Beveik visi pašto tarnautojai privalėjo nešioti uniformas. Utenos mieste ilgą laiką spaudą ir laiškus pristatydavo 2 laiškininkai. Jais dirbo tik vyrai. Į kaimus spauda pristatinėjama nebuvo, ją iš pašto atsiimdavo patys gyventojai. Miestiečiai daugiausia prenumeruodavo ,,Lietuvos aidą“, ,,Rytą“, ,,Lietuvos žinias“, žydai – savo laikraštį ,,Judiše štime“ (,,Žydų balsas“), kaimo gyventojai savaitraščius ,,Ūkininko patarėjas“ arba ,,Mūsų rytojus“. Buvo mėgiami žurnalai ,,Trimitas“, ,,Karys“, ,,Lurdas“. Pašto traktai buvo 2: plentu Zarasai–Utena–Ukmergė–Jonava–Kaunas, geležinkeliu Utena–Panevėžys. Ten, kur nepraeidavo plentas ar geležinkelis, apskrityje paštas buvo vežiojamas arkliais. Už siuntų persiuntimą buvo nustatyti tarifai. Už paprasto laiško už kiekvienus 20 gramų reikėjo mokėti 25 ct, už tokį pat svorį vietos laiško – 15 ct; už perlaidos iki 25 Lt persiuntimą buvo mokama 25 ct, nuo 25 iki 100 Lt – 50 ct.
1860 m. buvo įrengta nauja telegrafo linija iš Peterburgo pro Daugpilį, Uteną, Ukmergę ir Kauną į Varšuvą. Ji turėjo du laidus. Telegramos buvo persiunčiamos Morzės aparatu, kuris per valandą galėjo perduoti 250 žodžių. Nuolatinis mokestis už telegramą buvo 50 ct, už kiekvieną žodį telegramoje reikėjo mokėti papildomai po 25 ct. Vietinių telegramų žodis kainavo 5 ct, skubių – 75 ct. Telegrafo paslaugomis daugiausia naudojosi žydų tautybės žmonės, nes jie siųsdavo žinias į urmo bazes ir pan. Telegrafu buvo perduodamos žinios ir bankams apie valiutų kursą.
1923 m. Utenoje buvo 42 telefono abonentai. Beveik visi – valdžios įstaigos (telegrafas, apskrities viršininkas, šaulių skyriaus taryba, ,,Saulės“ gimnazija, apskrities valdyba, milicijos nuovados raštinė), o butuose buvo tik 13 telefonų. Telefono linijos Uteną jungė su Anykščiais, Alanta, Daugailiais, Dusetomis, Vyžuonomis, Tauragnais, Ukmerge, Panevėžiu, Zarasais. Abonento mėnesinis mokestis įstaigai – 15 Lt, privačiame bute – 5 Lt. Pokalbio su užmiesčiu 3 minutės kainavo nuo 75 ct iki 2 Lt, priklausomai nuo atstumo. Už skubius pasikalbėjimus buvo mokama trigubai. Už telefono aparato įtaisymą buvo įmama 100 Lt, o privačiame bute – 50 Lt. Iki Antrojo pasaulinio karo apskričių centruose buvo įrengti VB sistemos komutatoriai. Telefonų įrenginys su skersinių ir izoliatorių eilėmis tarnavo iki 1938 m., kuomet telefonų įvadai buvo įrengti kabelių dėžutėje, o telefono linijų voratinkliai miestuose pradėti keisti į kabelius. (Įrenginys I pašto rūmų nuotraukoje). 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, pašto viršininku buvo paskirtas laiškininkas A. Petrokas , ,,Mopro“ narys, bendradarbiavęs su bolševikais. Beveik visi tarnautojai buvo atleisti, o telefonininkės Marytė Balaišytė-Žemaitienė, Bronė Šteinbergaitė-Monkevičienė ir Ona Ragelytė-Peleckienė su mažais vaikais buvo ištremtos į Sibirą atskirai nuo vyrų. Ona Pūslytė buvo suimta ir ištremta po karo. Karo metais pašto veikla labai susilpnėjo. Pašto reikalus tvarkė patys vokiečiai: viršininkavo vokietis, kariškų linijų prižiūrėtojas buvo vokietis, net ir laiškininkas vokietis. Būdavo dienų, kada paštu visai nebuvo keičiamasi. Lietuviai pašte dirbo, kad nebūtų išvežti darbams į Vokietiją. 
Po karo Paštas–telefonas–telegrafas buvo pavadintas Ryšių kontora. 1944 m. laikinai viršininku paskirtas Povilas Beržinis parašė įsakymą, kuriuo įvairiems pašto, telefono ir telegrafo darbams buvo paskirta 17 žmonių. Tarp jų vos vienas kitas iš senųjų. Per pirmuosius 3 metus buvo pakeisti net 4 Ryšių kontoros viršininkai. 1947–1957 m., motyvuojant tuo, kad Lietuvai reikia padėti atstatyti ryšius ir įvesti tvarką, Ryšių kontoros viršininkais dirbo iš Maskvos atsiųsti N. Borovikovas, I. Goriačkinas ir S. Beliakovas. Nemaža dalis darbuotojų, ypač telefonininkių, buvo rusų tautybės, todėl pašte vyravo rusų kalba. Ryšių ministras iki 1964 m. taip pat buvo rusas, visi nurodymai buvo gaunami rusų kalba, pašto taisyklės – taip pat rusų kalba. Kai jos vėliau buvo išverstos į lietuvių kalbą – egzaminus darbuotojams reikėdavo laikyti iš rusiškų taisyklių. Po Antrojo pasaulinio karo paštas Utenos aps buvo siunčiamas net per Daugpilį. Kai reikėdavo gauti mašiną jam parvežti, padėdavo rusų kareiviai. Paštas būdavo pristatomas ir lėktuvu, kuris vasarą nusileisdavo Klovinių laukuose, o žiemą – Vilniaus g. gale – ,,klebonžemyje“. Vėliau paštas iš Vilniaus, perkraunant jį Švenčionėliuose, būdavo vežamas traukiniu ir gaunamas rytais 6 val. 12 min. Iš Panevėžio paštas geležinkeliu būdavo atvežamas 20 val. 11 min. Pagal šiuos grafikus paštas buvo vežiojamas iki 1970 m. Nutiesus platųjį geležinkelį Švenčionėliai–Utena, iki 1975 m. galiojo Panevėžio pusės grafikas. Po 2 metų (1977) geležinkelio paslaugų buvo atsisakyta, paštas vežamas automobiliais. Iki 1962 m. į kaimų ryšių skyrius siuntos buvo pervežamos arkliais. Pradėjus kursuoti keleiviniams autobusams, naudotasi jais. 1967 m. autobusais buvo gabenama tik spauda, o apdraustos pašto siuntos, perlaidos rajone buvo vežamos samdytomis mašinomis dviem traktais. 1967 m. buvo parduotas paskutinis arklys, ištikimai tarnavęs paštui.
Okupantams pradėjus tremti žmones iš Lietuvos, jau 1945 m. atsirado nauji siuntinių ir laiškų srautai į SSRS Šiaurę, Uralą. Nors būdavo daug apribojimų siuntiniams į lagerius ir tremties vietas, per dieną būdavo priimama iki 300 siuntinių. Jie būdavo pakraunami į vežimus arba roges ir keletą kartų per dieną vežami į geležinkelio stotį. Vėliau siuntinių adresatais tapo kareivėliai, tarnavę įvairiuose sovietinės armijos daliniuose, komunizmo statybų pavilioti žmonės. Ir turistai. Įvairių Sovietų Sąjungos vietų turistai taip pat nudžiugindavo artimuosius siuntiniais iš Lietuvos. Nemažai siuntinių atkeliaudavo ir į Uteną. Susirašinėjimas su užsienyje gyvenančiais tautiečiais iki Stalino mirties (1953) buvo beveik nutrūkęs, nes žmonės bijojo išsiduoti. Tik Chruščiovo laikais susirašinėjimas su užsieniu suaktyvėjo. Daug siuntinių ateidavo iš Vakarų, o iš Lietuvos buvo galima siųsti džiovintus grybus, drobinius audinius, gintarą. Bet netrukus ir tai buvo uždrausta. Labai mažas buvo atvirukų pasirinkimas, nes beveik visi jie buvo spausdinami Maskvoje su rusiškais siužetais ir užrašais. Tik 8 dešimtmetyje atsirado atvirukų su Vilniaus, Kauno, kurortinių miestų vaizdais, tačiau proginiai atvirukai buvo spausdinami tik su rusiškais užrašais. Kalėdinių ar velykinių atvirukų, pagamintų fotografijos būdu, buvo galima nusipirkti prie bažnyčių arba turguje. Pirmąjį pokario dešimtmetį laiškai iš tremties vietų ir karinių dalinių būdavo siunčiami trikampiu sulankstytuose lapeliuose. Sovietmečiu pašto paslaugų tarifai buvo pigūs: paprastas laiškas 0,04 rb, registruotas – 1 rb, tarptautiniu oro paštu – 1,6 rb. Siuntinių persiuntimo kaina priklausė nuo atstumo.
1963 m. nutiesus ryšių kabelį iš Vilniaus į Uteną, reikėjo didesnių patalpų. Buvo planuojama praplėsti senuosius pašto rūmus pristatant 2 aukštą, tačiau ryžtingai įsikišus kraštotyros muziejaus darbuotojams (paštas – architektūros paminklas), to buvo atsisakyta. Pagal standartinį projektą 1965 m. J. Basanavičiaus gatvėje, netoli Banko, buvo pastatytas dviaukštis mūrinis pastatas. Vėliau čia įsikūrė Utenos raj. apl. teismas. Smarkiai plečiantis telefoniniams ryšiams, 1969 m. rajono DŽDT Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl naujų pašto rūmų statybos. 0,42 ha dydžio sklypas buvo paskirtas J. Basnavičiaus ir M. Melnikaitės (Maironio) g. kampe. Rūmų statyba rūpinosi Ryšių mazgo viršininkas Stasys Petroka, kuris dirbo 1967–1970 m. Pašto rūmus suprojektavo Kauno Žemės ūkio projektavimo institutas. Pastato kubatūra buvo patvirtinta 25,7 tūkst. m³; o jo vertė 999900 rb. Tai buvo per maža suma (juk tai ne pramonės objektas), tačiau didesnei sumai reikėjo prašyti Maskvos leidimo. Praėjo 6 metai, kol pavyko pradėti šių rūmų statybą, kuri tęsėsi beveik 4 metus. Iškilmingas pašto rūmų atidarymas įvyko 1979 10 12. Vėliau telegrafo ir rūmų vestibiulio languose buvo įrengti vitražai.

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002