Turinys > Pramonė, transportas, ryšiai ir kt. > Akcinės bendrovės

Akcinės bendrovės (AB):

AB ,,Utenos agrochemija“ įsteigta 1993 m. privatizavus valstybinę agroserviso įmonę ,,Utenos agrochemija“. Generalinis direktorius – Gvidas Katinas (anksčiau buvo Povilas Aželis). Mineralinių trąšų parduotuvė, medžio apdirbimas, medienos gaminių gamyba. 

▲

AB ,,Utenos agroprekyba“ įsteigta 1995 m. reorganizavus valstybinę akcinę agroprekybos įmonę. Direktorius – Algimantas Stanys. Didmeninė prekyba žemės ūkio technika.

▲

AB ,,Lietuvos dujos“ firmos ,,Suskystintos dujos“ Panevėžio suskystintų dujų centro,,Utenos suskystintų dujų ūkis“. Utenos dujų ūkio eksploatavimo kontora įkurta 1965 m. Ji buvo pavaldi Panevėžio gazifikavimo valdybai. Valdybai priklausė Anykščių ir Zarasų gazifikavimo barai. Kontoros viršininkas Kazimieras Žalėnas, inž. Jonas Urbonas, dirbo 7 žmonės. Buvo aptarnaujama 350 abonentų. 1966 m. viršininku paskirtas Vytautas Šutas, o 1971 m. vyr. inž. – Julius Jakubėnas. 1976 m. atsiskyrė Anykščių ir Zarasų dujofikavimo barai. 1971 m. kontora įsikūrė pastoviose patalpose Rinkos a. Nr. 6. Nuo 1973 m. kontoros viršininku dirbo Antanas Klimas. 1975 m. kolektyve buvo 36 darbuotojai, aptarnavo 9500 abonentų. Nuo 1979 m. kontora pradėjo aptarnauti ir skysto kuro sistemas. Nuo 1983 m. vyr. inž. dirba Valentinas Rutkauskas. 1985 m. dirbo 42 darbuotojai, aptarnavo 11 tūkst. abonentų. 1986 m. perkelta į naują gamybinį pastatą Rinkos aikštėje. 1991 m., vykstant privatizacijai, ,,sugriaunamas“ kaimo dujų ūkis. 1995 m. privatizuotas ir parduotas kontoros pastatas Rinkos aikštėje Nr. 6, o darbuotojai įsikėlė į gamybinį pastatą Rinkos aikštėje Nr. 11, kuris pritaikytas kontorai. 1994 m. dujų eksploatavimo kontora reorganizuota į firmą ,,Panevėžio dujos“ Utenos dujų ūkis. Nuo 1997 m. įmonė vadinasi A B ,,Lietuvos dujos“ firmos ,,Suskystintos dujos“ Panevėžio suskystintų dujų centro „Utenos suskystintų dujų ūkis“. Dirba 26 darbuotojai.

Romualdas Valančiūnas 

▲

AB „Lietuvos energija“. Iš carinės Rusijos buvo paveldėta apgailėtina energetikos pramonė. 1913 m. carinėje Rusijoje vienam gyventojui teko 14 kwh, o vienam Lietuvos gyventojui tik apie 2 kwh. Utenoje pirmoji 50 arklio galių (AG) dyzelinė stotis pradėjo veikti 1920 m. 1926 m. jau veikė 2 dyzeliai (55 ir 150 AG) ir 1 lokomobilis (150 AG). Elektros gamybai buvo naudojamas gazolis ir malkos. 1926–1939 m. miesto elektrinėse dirbo nuo 15 iki 32 darbuotojų. Tuomet žemos įtampos linijų tebuvo apie 3 km. Apskaičiuoti to meto elektrinių 1 kwh vidutinę savikainą neįmanoma. Manoma, kad ji buvo apie 17 cnt. Vartotojai už 1 kwh 1929 m. mokėjo nuo 1,5 iki 2,0 Lt. 1933 m. Lietuvoje buvo nustatyti maksimalūs leidžiami tarifai – 0,82 Lt už 1 kwh. 1940 m. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, energetiką imta nacionalizuoti, o jos valdymą – centralizuoti. 1944 m., vokiečiams traukiantis, beveik visa Lietuvos energetika buvo sugriauta. 1952 m. elektrinių instaliuota galia jau 1,5 karto viršijo 1940 m. galią. 1955–60 m. miestui elektros energiją tiekė dyzelinė elektrinė. Jos galingumas siekė apie 1 tūkst. kw, per metus būdavo pagaminama apie 547 tūkst. kwh elektros energijos. Po Antrojo pasaulinio karo pirmuoju Utenos elektrinės vedėju dirbo Juozas Bradelis (1944–1946), vėliau – Jonas Žvironas (1946–1947), Vytautas Daugnaudis (1947–1949), Jurgis Šeduikis (1950), Juozas Bulavas (1950–1956), Jurgis Šeduikis (1956–1957). 1957 m. Lietuvoje įkurta Liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdyba ir centralizuotas Lietuvos energetikos valdymas. Tais metais įkurtas Utenos elektros tinklų ir elektrinių ruožas, kurio viršininku 1957–1964 m. dirbo inžinierius Jevsigniejus Nikitinas. 1962 m. Utenoje buvo pagaminta apie 1 mln. kwh elektros energijos. 1960–1962 m. Lietuvoje sparčiai likvidavosi smulkios elektrinės ir visi respublikos miestai elektros energiją gavo iš bendros energetikos sistemos. 1964 m. buvo įsteigti Utenos elektros tinklai, į kurių sudėtį įėjo 7 rajonų (Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Utenos, Švenčionių ir Zarasų) elektros tinklai. Pirmuoju direktoriumi buvo paskirtas Juozas Jaraminas (1964–1971). Po jo direktoriumi dirbo Vytautas Gaidelis (iki mirties, 1993 m.), o nuo 1993 m. – Jurgis Dumbrava. 1998 m. elektros tinklų įmonėje dirbo 780 , 2001 m. – per 700 darbuotojų.

Elektros energijos naudojimas raj. ir 1 kwh vidutinis tarifas

▲

AB ,,Mėsa“. Mėsos kombinatas, kurį suprojektavo Leningrado valstybinis mėsos ir pieno pramonės projektavimo institutas, pradėtas statyti 1972 m. Generalinis rangovas – Utenos statybos trestas–aikštelė (vadovas Vaidotas Gintautas, vėliau – Povilas Jurgutis). 1972 05 22 kombinato statybos direktoriumi paskirtas Vytautas Juknys. Metų pab. pakloti pirmojo miesto pramoninio rajono objekto – katilinės – pamatai, atiduota eksploatuoti 1,1 km šiluminė trasa, 4,5 km kanalizacijos trasa, 12 km vandentiekio trasa su antrine vandenas pakėlimo stotimi. Į pramoninį rajoną atvesta 7,5 km geležinkelio atšaka, kurios statyba baigta 1976 m. 1972 m. gruodžio mėnesį pradėtas statyti ir pagrindinis mėsos–riebalų cechas. 1975 m. pr. iš Klaipėdos mėsos kombinato dirbti vyr. inž. atvyko Gediminas Mališauskas (vėliau kombinato direktorius). 1975 01 01 pradėtas eksploatuoti šaldytuvų cechas (sąmatinė vertė 2,9 mln. rb), kurio pirmasis viršininkas – Algimantas Stakėnas. Visa mėsos kombinato statyba kainavo 17 mln. rb. 1975 m. gruodžio mėnesį paleisti pagrindiniai pajėgumai, darbą pradėjo mėsos–riebalų cechas su priešskerdimine baze (pirmasis viršininkas Antanas Gimbutas). 1976 m. balandžio mėnesį produkciją pradėjo gaminti dešrų cechas (viršininkas Rimantas Mankus), 1977 m. sausio mėnesį – paukščių cechas (viršininkė Genė Bernatavičiūtė). Specialistai siunčiami mokytis į Panevėžio mėsos kombinatą. Vyr. technologu dirbo Romualdas Stonius. Mašinos ir įrengimai iš daugelio TSRS miestų, Čekoslovakijos ir VDR. Pagrindinių cechų pajėgumai: mėsos–riebalų cecho – 120 tonų per pamainą, dešrų cecho – 15 tonų, paukščių cecho – 10 tonų. Žaliavą kombinatui teikė Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Kupiškio, Rokiškio, Utenos, Zarasų raj. Dirbo viena pamaina. Produkcijos asortimentas: atvėsinta ir sušaldyta mėsa, I ir II kategorijos subproduktai, virtos, pusiau rūkytos ir žalio rūkymo dešros, įvairūs gaminiai, fasuotas faršas, koldūnai, maistiniai ir techniniai riebalai, mėsos–kaulų miltai ir kt. 1976 m. kombinate veikė 4 pagrindiniai cechai, 10 juos aptarnaujančių tarnybų, modernus skaičiavimo centras, dirbo 644 žmonės, produkcijos buvo pagaminta už 42 mln. 486 tūkst. rb (mėsos 21827 t., dešrų 2415 t.). Kombinate per 300 racionalizatorių–išradėjų, kurie pateikė 1155 racionalizacinius pasiūlymus ir išradimus (jų ekonominis efektas 1,32 mln. rb). Veikė 12 sporto šakų sekcijos, 1985 m. įkurtas kultūros klubas. Už gerus gamybos rezultatus kombinatas apdovanotas LTSR Ministrų Tarybos pereinamąja Raudonąja vėliava, LTSR mėsos ir pieno pramonės ministerijos, TSRS MPPM ir šakos profsąjungos CK pereinamąja Raudonąja vėliava, Garbės raštais. 1985 m. paukščių ceche pastatyta importinė olandų firmos ,,STORK“ broilerių apdorojimo linija, sumontuota itališka paukščių svėrimo ir fasavimo linija. Dešrų ceche sumontuota čekoslovakiška dešrų gamybos linija, įrengtas vertikalus mėsos išpjaustymo konvejeris. Dirbančiųjų paslaugoms – 250 vietų valgykla, 430 m² šiltnamis, medicinos punktas, kuriame ne tik suteikiama pirmoji medicininė pagalba, bet yra ir stomatologinis kabinetas. 1983 09 01 pradėjo veikti profesinė technikos m-kla Nr. 58, kurioje mokosi mėsos išpjaustytojai, dešrų formuotojai, įrengimų šaltkalviai–derintojai. 1990 m. įkurta bendra Lietuvos–Olandijos įmonė ,,DARIMEX – LIT“. Kiaulių ir raguočių plonų žarnų apdirbimui sumontuota linija ,,STRIDHS“, pastatyta vandens cirkuliacijos vonia, kuri leidžia tą patį vandenį naudoti beveik per visą pamainą. 1992 m. kombinatas tarp šio profilio įmonių tapo pirmąja AB, generaliniu direktoriumi išrinktas Gediminas Mališauskas. 1977 m. bendrovėje dirbo 900 žmonių. Produkcija (per 100 pavadinimų gaminiai) gaminama pasaulyje garsių firmų įrenginiais: vokiečių firmų ,,HANDMAN“ kimštuvais, ,,POLYCLIP“ dešrų formavimo automatais, ,,VEMAG“ virimo, rūkymo kameromis, ,,VEBER“ masažavimo įrenginiais ir ledo generatoriais, ,,TOWSENT“ dešrelių formavimo linija iš Olandijos. Dešrų apvalkalai, prieskoniai importuojami iš Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Anglijos. Užsienio partneriai yra ir Olandija, Danija, Italija.

Romualdas Valančiūnas

▲

AB ,,Utenos alus“. 1970 m. rugsėjo mėnesį Utenos DŽDT Vykdomojo komiteto potvarkiu buvo išskirtas 14 ha žemės plotas Utenos alaus daryklos statybai, o 1971 m. vasario mėnesį Klovinių kolūkio visuotiniame narių susirinkime buvo nuspręsta tą žemę perduoti naujajai statybai. 1972 m. balandžio mėnesį LTSR Ministrų Taryboje buvo apsvarstytas būsimos įmonės projektas ir patvirtintas projektinis pajėgumas (metams 7,2 mln. dekalitrų alaus, 2,5 mln. dekalitrų vaisvandenių, 13,5 tūkst. t. salyklo). 1973 09 23 LTSR Maisto pramonės ministerijoje pasirašytas įsakymas ,,Dėl Utenos alaus kombinato statybos ir direkcijos sudarymo“. 1974 01 03 įsakymu kombinato statybos ir direkcijos direktoriumi buvo paskirtas Gediminas Jackevičius, kuris sėkmingai vadovavo įmonei iki pat mirties (1993 01 13). 1976 m. pab. buvo sumontuota pirmoji čekiška alaus išpilstymo linija, kurios pajėgumas – 15 tūkst. but./val. 1977 01 14 išvirtas pirmas alus – ,,Žigulinis“, o vasario 1 d. pavadinimas ,,Alaus daryklos statybos direkcija“ pakeistas į pavadinimą ,,Utenos alaus kombinatas“. 1977 m. užbaigta salyklo cecho statyba, o 1978 m. pradėta vaisvandenių gamyba. 1989–1990 m. gamybos apimtys pasiekė projektinį pajėgumą, o tai užtikrino šalies alaus pramonės lyderio pozicijas. Pirmieji nealkoholiniai gėrimai – ,,Citrina“, ,,Apelsinas“, ,,Sajanai“. Didžiausia nealkoholinių gėrimų paklausa ir gamyba prasidėjo 1985 m. Buvo gaminama net 19 pavadinimų gėrimai (,,Tarchunas“, ,,Šaltukas“, ,,Tonika“, ,,Auksaspalvis“, ,,Avietė“, ,,Bachmaro“ ir kt.) Įmonė garsėjo gėrimais ,,Pepsi-kola“, ,,Fanta“, ,,Fiesta“. 1986 m., vykdant M. Gorbačiovo antialkoholinę politiką, ,,Utenos alaus kombinato“ pavadinimas buvo pakeistas į ,,Utenos nealkoholinių gėrimų kombinatą“. 1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kombinatas tapo valstybine akcine įmone ,,Utenos gėrimai“, o 1992 m. – AB ,,Utenos gėrimai“. 1997 m. įmonė minėjo savo veiklos 20-metį. Per šiuos metus išvirta 92 mln. 481 tūkst. dekalitrų įvairių rūšių alaus, būta Lietuvos alaus pramonės flagmatu. Uteniškių aludarių produkcija žinoma toli už Respublikos ribų, dauguma alaus rūšių yra tarptautinėse parodose pelniusios aukso ir sidabro medalius. Tik istorijoje liko ,,Žigulinis“, ,,Sostinės“, ,,Mėgėjų“, ,,Lietuviškas“, ,,Aukštaitijos“, ,,Studentiškas“, ,,Gaudeamus“, ,,Kauno“, ,,Stalo“, ,,Sartų“ ir daugelis kitų alaus rūšių. 1977 m. gaminamas šviesusis alus (,,Bočių“, ,,Baltų“, ,,Utenos“, ,,Utenos Premium“, ,,GJ“ (Gediminas Jackevičius) ir tamsusis alus (,,Baltijos“, ,,Porteris“, ,,Turbo“). Alaus gamyba ir pardavimas sudaro 90% visos apyvartos, o vaisvandenių gamyba nėra priotetinė veiklos sritis. Nuo 1997 05 01 vaisvandenių gamybos veiklą įmonėje organizuoja Tarptautinė Pepsi-kolos kompanija, su kuria pasirašyta ,,pakavimo“ sutartis. 1997 07 21 AB ,,Utenos gėrimai“ akcininkų susirinkime nutarta sukurti bendrą įmonę – UAB su užsienio investitoriais BBH (Baltic Beverages Holding) ir Hansa Investments. 1997 12 08 Vilniaus Rotušėje buvo pasirašyta bendros įmonės steigimo sutartis su BBH (tai 1991 m. įsteigta Švedijos, Norvegijos ir Suomijos įmonė, kurios pagrindinė veikla–investicijos į alaus pramonę buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse) ir Estijos ,,Hansa INVESTMENTS“ kompanijomis. BBH investavo 19,5 mln. Lt, o ,,HI“ – 30,5 mln. Lt. Abiems investuotojams atiteko 50% naujos įmonės akcijų, toks pat akcijų paketas liko bendrovės ,,Utenos gėrimai“ rankose. Įgyvendinus numatytas priemones, naujoji įmonė planuoja būti lyderis Lietuvos rinkoje. 1997 m. kiekvieną mėnesį parduota apie 2,5 mln. litrų Utenoje pagaminto alaus, kuris eksportuojamas į Latviją, Kaliningrado sritį ir JAV. Nuo 1990 m. ,,Utenos gėrimai“ remia Utenos beisbolo klubą. Per šį laiką Utenos jaunučiai ir jauniai 4 kartus tapo Europos vicečempionais, daugkartiniais Lietuvos čempionais. 

Romualdas Valančiūnas

▲

AB ,,Utenos elektrotechnika“. Tai pirmoji stambi pramonės įmonė Utenoje, savo veiklą pradėjusi 1960 m. Įsikūrė ji ankštose buvusios MMS patalpose, turėdama 3 tekinimo stakles ir 5 šalto štampavimo presus. Pirmoji produkcija–mufelinė laboratorinė elektros krosnis MP-2M, kurių 1961 m. pagaminta per 7 tūkstančiai. Pirmasis gamyklos direktorius Algimantas Labudis, vyr. inž. Mečislovas Malaiška. Nauji gaminiai: tigelinės elektros krosnys TEP-I ir karborundinės krosnys TK-30, modernizuota mufelinė elektros krosnis MP-2U, laboratorinės elektros krosnys ir džiovinimo spintos. 1963 m. pradėti gaminti elektriniai rankų džiovintuvai ER-2, kurių tais metais pagaminta per 2 tūkst. 1964 m. vietoj buvusios Narkūnų plytinės šalia piliakalnio po rekonstrukcijos persikėlė antras gamyklos cechas ir įsikūrė administracija. 1964 m. pradėti gaminti automatiniai greičio reguliatoriai ARS-4, pirmosios džiovinimo spintos S-003 ir S-005, naujos atsparios ugniai tigelinės krosnys TEP-I, vamzdinės krosnys TK-30, kompresoriai KVM-8, skirti alui iš statinių perpumpuoti 1964 m. pagamintos ir pirmosios mufelinės krosnys eksportrui. 1965 m. įsisavinama benzininio pašildytuvo PŽB-12 gamyba, pagaminta per 24 tūkst. laboratorinių elektros krosnių, 15 tūkst. elektrinių rankų džiovintuvų ,,Vėjelis“ su automatiniu valdymu. Pramonės personalas 500 žmonių, iš kurių ITD-68. Gamykloje 380 įvairios paskirties staklių, mašinų, įrenginių, gautų iš Rusijos, Gruzijos pramonės centrų, VDR, Bulgarijos, Čekoslovakijos. 1969 m. gamykloje dirbo 637 žmonės, iš kurių 470 – darbininkų ir 114 – ITD. Gaminiai eksportuojami į 40 pasaulio šalių, gauta 1 mln. 69 tūkst. rb pelno. 1983 m. pradedėta gamyklos rekonstrukcija, statomi nauji gamyklos korpusai miesto pramonės raj. prie Kauno–Zarasų plento. 1986 m. iš Narkūnų administracija ir dalis gamybinių barų persikėlė į naują pastatą. Narkūnuose liko tik gamybos cechas, kuriame ir toliau gaminamos įvairių modifikacijų laboratorinės elektros krosnys ir elektriniai rankų džiovintuvai ,,Vėjelis-6“. 1987 m. pradėta gaminti keturių postų suvirinimo agregatai, suvirinimo automatai automatinių elektrinių reaktorių vamzdynų suvirinimui, akumuliacinės elektrinės namų šildymo sistemos, žemės ūkio technika. 1992 m. gamykla reorganizuota į dvi savarankiškas gamyklas: valstybinę Utenos laboratorinių elektrios krosnių gamyklą ir valstybinę Utenos elektrotechnikos gamyklą. 1995 m. po privatizacijos LEKG tapo AB ,,Utenos krosnys“, kurioje dirbo 180 darbuotojų. Bendrovės teritorija 5 ha, po stogu 22 tūkst. m². Produkcija: duonos kepimo įrenginiai (rotacinės duonos kepimo krosnys, tešlos pirminio ir galutinio pakilimo spintos, įrenginiai tešlos paruošimui), žemės ūkio technika (vienvagės bulvių kasamosios, grėbliai–vartytuvai, rotaciniai grėbliai–vartytuvai, šiaudų rulonų griebtuvai, šiaudų rulonų išvyniotuvai, kaušai biriom medžiagom), mazgai miškovežiams, hidrocilindrai. 90% produkcijos eksportuojama į Latviją, Baltarusiją, Rusiją, Ukrainą, Daniją, Švediją. 1997 m. dirbo 160 žmonių. 1993 m. valstybinė Utenos elektrotechnikos gamykla tapo AB ,,Utenos elektrotechnika“. Valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius R. Sukarevičius. Produkcijos pagaminta už 4,8 mln. Lt. Pagrindinė bendrovės veiklos kryptis – pramoninių ir laboratorinių elektros krosnių bei džiovinimo spintų projektavimas ir gamyba. Gaminami ir elektriniai rankų džiovintuvai ,,Vėjelis“, medicininiai sterilizatoriai, elektros orkaitės.

Romualdas Valančiūnas

▲

AB „Utenos melioracija“. Melioracija – tai priemonės, kurios ilgam laikui pagerina dirvožemio vandens, oro, šilumos, maisto medžiagų režimą ir sudaro sąlygas pastoviam ir gausiam žemės ūkio augalų derliui gauti. Pirmasis drenažas Utenos raj. įvykdytas 1915 m. Vyžuonų dv., 15 ha plote. Nuo tada ir prasidėjo melioracijos darbai raj. Daugiausia žemė buvo sausinama kasant atvirus griovius. Nuo 1928 m. per 5 metus buvo iškasta 75 km įvairaus tipo naujų kanalų. Šie darbai (juos lėšomis rėmė vyriausybė) palietė 60 kaimų ir 3 dvarus. Svarbiausi melioracijos darbai: 1933 m. baigtas reguliuoti Nasvės upelis Užpalių vls., pradėtas tvarkyti Kiaunės-Eisetos upių baseinai, sureguliuotas Tauragnų, Kuktiškių ir Linkmenų vls. ribose. Šie darbai buvo vykdomi iki 1938 m. Iki 1945 m. raj. nusausinta 1355 ha šlapių žemių, iš jų drenažu – 42 ha. Antrojo pasaulinio karo metais daugelis sausinimo sistemų dėl blogos eksploatacijos sunyko. Po karo beveik viską reikėjo pradėti iš naujo. Utenos melioracijos mašinų stotis (MMS) buvo įkurta 1956 08 06. Jos direktoriumi paskirtas Antanas Pilkauskas, kuris vadovavo įmonei iki 1959 m. 1931 m. jis baigė Dotnuvos aukštesniąją kutūrtechnikos ir geodezijos m-klą. 1958 m. MMS dirbo 292 darbuotojai, turėta 32 mechanizmai: 8 vienkaušiai, 2 daugiakaušiai ekskavatoriai ir 22 traktoriai. Tais metais buvo nusausinta 573 ha šlapių žemių. 1959 m. sausio mėnesį MMS direktoriumi paskirtas Vytautas Kęstutis. Tai pirmasis specialistas, baigęs LŽŪA, kuris įmonei vadovavo 9 m. 1960 ir 1966 m. kolektyvas iškovojo Respublikines pereinamąsias vėliavas. Už pasiektus aukštus darbo rodiklius buldozerio mašinistas Vladas Zabulionis ir autokolonos viršininkas Antanas Alaunė apdovanoti Lenino ordinais, vairuotojas Petras Vytas – Spalio revoliucijos ordinu, o Algimantas Kutka, Mečislovas Treinys ir Algimantas Baranauskas – Darbo Raudonosios vėliavos ordinais. Vėliau kolektyvui vadovavo Jonas Gudas (1968–1974), Gailutis Gaužauskas (1974–1975), Vilius Markevičius (1975–1986), Ričardas Belozaras (1986–1988), Antanas Bernotas (1988–1993), Rimantas Karosas (1993–1995), Liuonius Purvinis (nuo 1995 m.). 1969–1972 m. kasmet nusausinama po 1770 ha šlapių žemių. 1972 m. melioracijos statybos valdyboje (MSV) dirbo arti 500 žmonių, buvo 150 melioracijos mašinų. Geriausių gamybinių rezultatų pasiekta 1975 m.: melioracijos mašinų skaičius išaugio iki 210, dirbo beveik 600 žmonių, nusausinta 1915 ha šlapių žemių, pasėta 1100 ha kultūrinių pievų ganyklų, įrengta 17 km kelių. 1976–1989 m. vidutiniškai kasmet nusausinama 1220 ha. Neišvengta klaidų: buvo projektuojami ir vyko darbai objektuose, kuriuose paviršiuje ir po žeme gausu didelių akmenų, gilių ir klampių durpynų, sunkiai sutvarkomų intensyvių šaltinių, aukštutinio ir pereinamojo tipo durpynų. Buvo siekiama, kad pakelės prie magistralių kelių būtų be krūmų. Vėliau mokslininkai tyrimais įrodė, kad krūmai sulaiko nuodingųjų išmetamų automobilių medžiagų sklidimą į laukus. Klovinių užtvanka ant Rašės upelio suprojektuota ant intensyvių šaltinių, todėl ją reikia nuolat stebėti, kartais remontuoti. Nuo 1990 m. dalinai pasikeitė melioratorių darbo profilis. Atliekami eksploatuojamos sausinimo sistemos darbai (valomi grioviai, šienaujami šlaitai, greideruojami keliai) remontuojamas drenažas.

Romualdas Valančiūnas

▲

AB ,,Utenos pienas“. Pieno perdirbimo bendrovė ,,Vienybė“ Utenoje buvo pradėta statyti 1928 m. kooperatiniu būdu. Veikti pradėjo 1931 m. Daugiausia buvo gaminamas gamybinis sviestas (per dieną vidutiniškai 10–12 cnt.) 1939 m. buvo pagaminta apie 4 tūkst. cnt. sviesto. Pieninėje tada dirbo buhalteris, kasininkas, 2 plovėjos, 2 darbininkai prie sviesto muštuvų, kūrikas ir kompresorininkas. Darbininkai dirbdavo 16–18 valandų per parą. Sviestas buvo gaminamas mediniais muštuvais, o žaliavą – pieną miestelėnai ir aplinkinių kaimų gyventojai atveždavo arkliais. 1945 m. buvo pradėti gaminti valgomieji ledai, o 1948 m. – kazeinas. Kazeiną gamino ir didesni pieno separavimo punktai (Leliūnuose, Užpaliuose, Vyžuonose). Utenos pieninėje iki 1956 m. visi darbai buvo atliekami padedant transmisijoms ir garo turbinoms, o kurui naudojamos malkos. 1956 m. pieninėje pradėjo veikti pirmasis elektros variklis. 1960 m. gauti 2 pirmieji pienovežiai. Jų vairuotojai R. Skrebiškis ir P. Sinicinas dirbo ir 1998 m. Pieninės direktoriais pokario metais dirbo Otilija Valaikienė (1955), Aleksejus Fedotovas (1956–1962), Vytautas Tamošiūnas (1962–1963), Jonas Katkevičius (1963–1966), Henrikas Bukauskas (1966–1979). 1968 m. separatoriniai punktai buvo panaikinti, o Utenos sviesto gamykla priklausė Vilniaus kombinatui. Didėjant Utenos gyv. skaičiui reikėjo pagaminti daugiau pieno produktų. 1966–1970 m. nenugriebto pieno produkcijos gamyba išaugo 3 kartus. 1975 m. rudenį Klovinių k., didelių gamyklų – alaus ir mėsos kombinatų – kaimynystėje, pradėjo kilti pieno miltelių gamykla, kuri pradėjo veikti 1977 m. gruodžio mėnesį. Dirbo tik nenugriebto pieno produkcijos gamybos cechas. Pienas ir kefyras buvo pilstomi į popierinius ,,Tetra-pak“ paketus (po 0,5 ir 0,25 litro), grietinė fasuojama į stiklinius indelius po 200 g. Dirbo 570 darbuotojų (su pieno supirkimo punktų vedėjais). 1979 m. gamykla jau dirbo visu pajėgumu (per parą perdirbdavo apie 450 tonų pieno). Sviesto gamybos ceche dirbo 3 nepertraukiamo veikimo čekoslovakiškos sviesto mušimo linijos KM-1500 (1,5 t/val. našumo). Lieso pieno miltų gamybos ceche dirbo čekoslovakiški pieno kondensavimo aparatai ,,DOOS“, 2 – purkštuvinės džiovyklos RS-100 (našumo I t išgarinamos drėgmės per valandą). 1979 m. gamyklai vadovauti buvo paskirtas Petras Kralikas. 1980 m. pagaminta 5470 t sviesto ir 3305 t sauso pieno. Tų pačių metų sausio mėnesį susikūrė Utenos pieno kombinatas, kuriam pavaldžios tapo Anykščių, Ignalinos, Švenčionių ir Zarasų pieno gamyklos. Sviestas būdavo siunčiamas į Vilniaus paskirstomuosius šaldytuvus, pasiekdavo Maskvą, Leningradą, Gruziją, Azerbaidžaną, Armėniją, Turkmėniją, lieso pieno milteliais ir nenugriebto pieno pakaitalu buvo aprūpinami Lietuvos ūkiai, Samarkandas, Gagarinas, Leninakanas. 1989 m. spalio mėnesį kombinato direktoriumi išrinktas Vygantas Sliesoraitis. 1990 m. pastatyta firminė parduotuvė ,,Dobilas“ ir įrengta kavinė – baras. 1990 m. supirkta 245 tūkst. tonų pieno, pagaminta 8136 t sviesto, 52704 t nenugriebto pieno produkcijos, 7234 t lieso pieno miltų, 338 t kazeino, 36 t minkštų ledų. Iš viso pagaminta produkcijos už 43 mln. rb. 80% produkcijos pagaminta Utenoje, 20% – pavaldžiose gamyklose. 1991 m. pieno kombinatas perregistruotas į Utenos valstybinį pieno kombinatą su filialais Ignalinoje ir Zarasuose. 1992 01 01 Ignalinos ir Zarasų pieninės atsiskyrė. 1992 m. modernizuota varškės gamyba (įrengta varškės gamybos linija 2,5 t/val. našumo), pieno miltų gamybos ceche pastatytas naujas pieno sutirštinimo aparatas ,,Unipektin“ (našumas 8 t/val.). 1992 12 07 Utenos valstybinis pieno kombinatas perregistruotas į valstybinę akcinę įmonę ,,Utenos pieno produktai“, o 1993 03 19 ši įmonė perregistruota į AB ,,Utenos pienas“. 1993 m. pastatyti švediški ,,Teatra-pak“ firmos pieno, kefyro ir grietinės pilstymo į tetra-brikus aparatai. 1993 m. bendrovei buvo labai nesėkmingi: prarasta didelė dalis žaliavos rinkos, už Armėnijai parduotą 350 t sviesto negauta nė cento, 4 ketvirtyje turėta 11 mln Lt skolos. Keitėsi bendrovės vadovybė. 1993 m. lapkričio mėnesį generaliniu direktoriumi išrinktas Bronius Trumpa (nuo 1979 m. dirbo direktoriaus pavad.). 1994 m. pavasarį akcininkų susirinkime priimtas sprendimas išleisti 7 mln. Lt akcijų emisiją, kurias pardavus būtų galima padengti dalį skolų, vėl dirbti su perspektyva. 1994 m. pieno miltų gamybos ceche sumontuotas dar vienas šveicariškas pieno sutirštinimo aparatas ,,Unipektin“ (12 t/val. našumo). 1994 m. gruodžio pr. AB ,,Rokiškio sūris“ įsigijo AB ,,Utenos pienas“ akcijų už 7 mln. Lt, tai sudaro 50,64% akcinio kapitalo. Šis žingsnis buvo teisingas ir išgelbėjo įmonę nuo bankroto. 1995 m. supirkta 51655 t pieno, pagaminta 2146 t sviesto, 11642 t nugriebto pieno produkcijos, 423 t liesos produkcijos, 3373 t sausų pieno produktų. Produkcijos realizuota už 44 mln. 830 tūkst. Lt. 1996 m. supirkta 66117 t pieno, 361 t grietinėlės, 2594 t lieso pieno, 12013 t išrūginio baltyminio koncentrato. Pagaminta 2725 t sviesto, 9984 t nenugriebto pieno produkcijos, 247 t lieso pieno produkcijos, 4681 t sausų pieno produktų. Produkcijos pagaminta už 63 mln. Lt. Sviestas eksportuojams į Rusiją, NVS šalis, Vokietiją, Olandiją, o sausai pieno produkcijai į Olandiją, Daniją, Vokietiją, Japoniją, Venesuelą. Nenugriebto pieno produkcija gaminama vietos rinkai. 1998 m. dirbo 567 darbuotojai, iš jų 134 – pieno supirkėjai. 1998 m. produkcijai gautas Europos Sąjungos sertifikatas.

Regina Tutkuvienė

▲

UAB ,,Utenos statyba“. Įkurta 1990 m. statybos, remonto ir montavimo darbų kooperatyvo ,,Statyba“ bazėje. 200 dirbančiųjų. Darbų apimtis 5 mln. Lt per metus (1997). Sudaro pramoninės paskirties ir gyvenamųjų namų projektavimo, statybos, remonto ir montavimo darbų generalinės rangos sutartis ir atlieka darbus. Bendro kapitalo kartu su estais ir suomiais medžio apdirbimo įmonė ,,Finestbita“ (1993). Bendro kapitalo statybos įmonė Vokietijoje ,,Utenos okologische Energiesparhauser“ GmbH (1995). Filialas Vilniuje (1997). Atestuota Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijoje. Turi Pietų Švedijos prekybos ir pramonės rūmų statybos darbų apmokymo sertifikatą. Generalinis direktorius Jonas Šinkūnas. 

Romualdas Valančiūnas

▲

AB ,,Utenos trikotažas“. Įkurtas 1967 07 25. Tai buvo didžiausias trikotažo fabrikas Pabaltijo valstybėse. Dirbo planinės, centralizuotos ekonomikos sąlygomis. Produkcija buvo siunčiama į visas Tarybų Sąjungos respublikas. 1989 m. pagamino 19,4 mln. vnt. trikotažo gaminių, dirbo 3000 darbuotojų. Lietuvoje parduota 30% gaminių. 1993 m. tapo privataus kapitalo įmone. AB ,,Utenos trikotažas“ įregistruota 1994 m. Įmonės specializacija nesikeitė. 1997 m. bendrovė produkcijos pardavė už 80 mln. Lt. Lietuvos ir Rytų rinkoje pardavė 33% produkcijos. Asortimentą sudarė 30 pavadinimų gaminiai, 180 modelių. Lietuvoje įsteigta 20 firminių parduotuvių, prekiavo 4 didmeninėse bazėse. Prekiavo su partneriais iš Skandinavijos šalių, Anglijos, Vokietijos, Olandijos ir kt. Iki 1970 m. fabrikui vadovavo Vaclovas Monstavičius, 1970–1989 m. generaliniu direktoriumi dirbo Alfredas Rubavičius. Nuo 1990 m. įmonei vadovauja Nijolė Dumbliauskienė.

Nijolė Veličkienė

▲

AB ,,Umega“. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos laukai daugiausia buvo ariami traktoriais ,,Belorus“. Jų remontui Utenoje buvo pastatytos dvi įmonės: variklių remonto (1980) ir traktorių šasi remonto (1981). 1982 m. abi šios įmonės buvo sujungtos į vieną – Valstybinę remonto – mechaninę gamyklą. Jos gamybinę struktūrą sudarė 4 pagrindiniai padaliniai: variklių remonto cechas, traktorių remonto cechas, detalių restauracijos cechas ir mechaninis cechas. Pirmasis direktorius, vadovavęs ir statybai, buvo Algis Povilas Stanys (dirbo iki 1986 m.). Veikė moterų ir vyrų vokaliniai ansambliai, sporto kolektyvai. Remonto apimtys labiausiai išaugo 1986–1987 m., kai kasmet buvo remontuojama per 2 tūkst. traktorių ir arti 12 tūkst. variklių. Prekinė produkcija tuometinėmis kainomis 7 mln. rb. Darbuotojų skaičius išaugo iki 730 žmonių, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 230–240 rb. Nuo 1982 m. pradėtos gaminti elektrinės užtvaros EU-1,5, o nuo 1988 m. – kietu kuru kūrenami ir elektrodiniai katilai patalpų šildymui. 1989–1990 m., kai pradėjo irti kolūkiai, technika perėjo į privačias rankas, ji buvo labiau prižiūrima ir tausojama, remonto apimtys žymiai sumažėjo. Iškilo būtinybė plėsti naujų gaminių asortimentą, aprūpinti žemdirbius žemės ūkio mašinomis ir padargais. Kainos kilo, prekinės produkcijos vertė išaugo iki 20 mln. rb. Dirbančiųjų skaičius mažai kito, 1990 m. gamykloje jų buvo 715. Svarbiausi gaminiai: metaliniai karkasai baldų (daugiausia mokyklinių) pramonei, šakniavaisių smulkintuvai, šienapjovė ,,Rasa“, kabina MTZ – 50/52, mini gateris ,,Gojus“, bulviakasė ,,Varsna“, rąstų vilkikas RV – 1, medienos (šakų ir kt.) smulkinimo mašina. 1994 m. vietoje valstybinės gamyklos įregistruota UAB ,,Umega“, o 1996 m. ji perregistruota kaip AB ,,Umega“. Jai vadovauja Lionginas Skurskis, dirba 200 žmonių. 1996 m. produkcijos parduota už 4 mln. Lt, 18% jos realizuota užsienyje.

Romualdas Valančiūnas

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002