ASD1.gif (8484 bytes)

Autoriai
Pratarmė
Pratarmė elektroninei versijai
Turinys
Sutrumpinimai
Summary in English
Rėmėjai
Paieška

Turinys > Personalijos > U

 

 

Jeronimas Uborevičius G. 1896 01 14 Užpalių vls. Antandrajoje. M. 1937 06 11. Karininkas. Mokėsi savarankiškai. 1912 baigė Daugpilio realinę mokyklą Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, išvyko į Peterburgą ir įstojo į Politechnikos institutą, bet nesimokė, nes į armiją pradėjo imti ir studentus. 1915 įstojo į Konstantino karo artilerijos mokyklą. Per 6 mėn. baigė m-klą su pagyrimu. Pats pasirinko Kauną, kur buvo paskirtas į 15-ąjį sunkiosios artilerijos divizioną. Caro valdžia kitataučiais nepasitikėjo, todėl šis divizionas buvo perkeltas į Rumunijos frontą. 1918 gynė Daugpilį nuo pakrikusios Rusijos kariuomenės ir vokiečių (buvo savisaugos būrio vadas). Čia buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. Iš Daugpilio kalėjimo pabėgo. Petrograde savanoriu įstojo į Raudonąją armiją ir išvyko į Šiaurės frontą kovoti su Antantės ekspediciniu korpusu. Ten per metus nuo eilinio kareivio pakilo iki šaulių divizijos vado. 1919 jo vadovaujami daliniai išstūmė ekspedicinio korpuso dalinius. Anglija, Prancūzija ir JAV pradėjo evakuoti savo armiją. Kariuomenės jėgos buvo permestos kovos su generolu A. Denikinu. Su iš Latvijos šaulių divizijos suformuota smogiamąja grupe bei N. Machno armija pralaužė A. Denikino frontą. Pasiekus pergalę, buvo gautas L. Trockio įsakymas likviduoti N. Machno armiją. Taip J. Uborevičius tapo daugelio bolševikų nusikaltimų įrankis. Po N. Machno sutriuškinimo atėjo eilė Pilsuckio, Vranglerio armijoms, Tambovo, Sibiro valstiečių sukilimamas, baltagvardiečių likučiams Moldovoje likviduoti. Vėliau jam buvo patikėta visa karinė ir administracinė valdžia nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno. 1921–1922 5-osios armijos ir R. Sibiro karinės apygardos kariuomenės vadas. 1922 08 11 – Tolimųjų Rytų Respublikos karo ministras ir Tolimuosius Rytus vadavusios liaudies revoliucijos armijos vyriausiasis vadas. 1922 parengė Primorės operaciją ir jai vadovavo. 1924–1925 Ukrainos karinės apygardos kariuomenės vado pavaduotojas ir štabo viršininkas. 1925–1928 Šiaurės Kaukazo, 1928–1930 Maskvos karinės apygardos kariuomenės vadas. Nuo 1931 – Baltarusijos karinės apygardos kariuomenės vadas. Nuo 1934 TSRS Gynybos liaudies komisariato tarybos narys. 1927 V. Ulricho pavarde mokėsi Vokietijoje, generalinio štabo akademijoje. Pirmo rango armijos vadas (1935). Apdovanotas trimis Raudonosios vėliavos ordinais. Karinės reformos metu iš Raudonosios armijos buvo pašalinti caro armijos karininkai. Sunaikinus juos, daugumą pareigų karinėje sistemoje užėmė kitataučiai. Vėliau ir jie buvo sušaudyti. J. Uborevičius nužudytas (sušaudytas) 1937 06 11. Represuota jo šeima ir artimieji. Reabilituotas 1957. 1972 Utenos miesto centre atidengtas P. Vaivados sukurtas paminklas. 1992 04 09 paminklas demontuotas (1991 rajono tarybos tryliktosios sesijos deputatų sprendimu). Apie J. Uborevičių lietuvių kalba išleista J. Goreliko ,,Revoliucijų karys“ (1965), V. Jegorovo ,,Pirmojo rango armijos vadas“ (1977) taip pat knygų rusų kalba.

Regina Stakėnienė

Jonas Urbonas G. 1956 08 07 Utenos raj. Degėsių k. M. 2000 12 28 Utenoje. Masinių renginių režisierius. Baigė Ilčiukų prad., Užpalių vid., 1984 – Vilniaus kultūros m-klas. VVU studijavo prancūzų kalbą. Dirbo Autotransporto įmonės bendrabučio auklėtoju, Pieno kombinato kultūros klube. Užpalių kultūros namuose, nuo 1993 m. – Utenos kultūros rūmuose. Buvo daugelio renginių vedėju, scenaristu, kūrė dainų tekstus, puoselėjo uteniškių tarmę, vaidino „Žaliaduonių“ teatre, vedė folkloro ansamblio „Utauta“ koncertus. Personažai: „Kalėdų senelis“, „Saldainių ponas“, „Karalius“, „Klebonas“ ir kt. Mirė po užpuolimo, grįžtant iš renginio.

Regina Lumpickienė

Regina Stakėnienė

Liudas Urbonavičius (Urbonaitis nuo 1941) G. 1904 02 10 Vilkaviškio aps. Pilviškiuose. M. 1942 01 14 Utenoje. Mėgėjiško teatro įkūrėjas, artistas, režisierius raštininkas, kolekcionierius. Dėl karo privačiai. 1917 įstojo į Marijampolės g-zijos antrą klasę, o 1918 persikėlė į Pilviškių progimnaziją, kur baigė trečią klasę. 1919 išvyko į užsienį. Gyveno Austrijoje, vėliau – Vokietijoje. Mokėjo vokiečių kalbą. 1924 grįžo į Lietuvą ir gyveno Pilviškiuose, o vėliau Kaune. 1924 pavasarį atvyko į Uteną ir dirbo Utenos aps. žvalgybos skyriaus politinės policijos vedėju. 1926 pradėjo dirbti Utenos nuovados taikos teisėjo raštininku. 1928 eksternu baigė Utenos ,,Saulės“ prog-zijos keturias klases. Rinko pašto ženklus, senovinius pinigus ir t. t. Kolekcionavo knygas, platino įvairius leidinius. Turėjo per 3 tūkstančius įvairiausių knygų – grožinės, mokslo, populiariosios, didaktinės, religinės literatūros, retų senų knygų. Prenumeravo laikraščius ir žurnalus, kuriuos segdavo, kaupdavo. Jo knygų ir žurnalų kolekcija naudojosi moksleiviai ir inteligentai. Per Antrąjį pasaulinį karą beveik visa biblioteka išvogta. Dalyvavo šaulių chore, priklausė šaulių kanklininkų būreliui. Mėgėjiško teatro apskrities centre įkūrėjas, artistas ir režisierius. 1927 įkūrė Utenos teatro mėgėjų kuopą ir visą laiką buvo jos pirmininkas. Teatro mėgėjų kuopa debiutavo 1927 02 27. P. Vaičaičio trijų dalių komedija ,,Nervai“. Tų pačių metų spalio mėn. parodyta P. Vaičiūno komedija ,,Patriotai“ (Teatro mėgėjų kuopa). Spektaklius statė iki 1940 Juos taip pat režisavoAntanas Luckus, Vincas Kulys, Utenos miesto burmistras Juozas Bertašius. Repetuodavo apie 20 dramos mėgėjų. L. Urbonavičius mirė susirgęs tuberkulioze.

D. Jonaitienė

J. UrvelisJonas Urvelis G. 1926 03 21 Utenos aps. Sudeikiuose. Dainininkas, operos solistas. Baigęs Sudeikių pradžios m-lą, lankė Utenos gimnaziją. Per Antrąjį pasaulinį karą privačiai mokėsi pas Sudeikių vargonininką. 1944 07 buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, dalyvavo mūšiuose prie Šiaulių. Po demobilizacijos gyveno Gelažiuose (Panevėžio raj.), mokėsi Panevėžio muzikos m-loje. 1948–1950 dirbo muzikos mokytoju Panevėžio 2-ojoje mergaičių ir 1-ojoje berniukų gimnazijose. 1950 apsigyveno Vilniuje, tęsė mokslą J. Tallat-Kelpšos muzikos m-loje. Dainavo Operos ir baleto teatro chore. 1952 baigė muzikos mokyklą ir įgijo choro artisto ir operinių partijų atlikėjo kvalifikaciją. Tais pačiais metais įgijo į Vilniaus valstybinės konservatorijos Atlikėjų fakulteto dainavimo specialybę. Du kursus baigė prof. A. Staškevičiūtės klasėje, o kitus 3 – prof. Kipro Petrausko klasėje. Konservatoriją baigė įgydamas operos solisto, filharmonijos solisto ir dėstytojo kvalifikaciją. Nuo 1953 operos solistas. Vaidmenys: Margiris, (V. Klovos operoje ,,Pilėnai“), Pulkininkas (V. Klovos operoje ,,Duktė“), Vytautas (V. Klovos operoje ,,Du kalavijai, Radvila (B. Dvariono operoje ,,Dalia“), Marius (V. Laurušo operoje ,,Paklydę paukščiai“), kunigaikštis Igoris (A. Borodino operoje ,,Kunigaikštis Igoris“) ir kt. Iš viso 80 vaidmenų, apie 3 tūkst. spektaklių. Dainavo kompozitorių ir liaudies dainas, gastroliavo Minske, Rygoje, Lenkijoje ir kitur, įrašė plokšteles. 1958–72 VPI, o nuo 1972 Vilniaus konservatorijos dėstytojas, dalyvavo profsąjungų veikloje, teatro draugijoje, apdovanotas Garbės raštais.

Gediminas Isokas

Romualdas Valančiūnas

Irena Ūsaitė G. 1952 09 18 Utenoje. Biologijos mokslų daktarė (nostr. 1993). Baigė Utenos 1-ąją vid. m-klą (1970), VVU (1976), įgijo biologės – mikrobiologės specialybę. TSRS Mokslų Akademijos mikrobiologijos instituto aspirantė (1976–1979), Mokslinio tyurimo instituto ,,Fermentas“ mokslinė darbuotoja (1979–1991), LR užsienio reikalų ministerijos kanceliarijos vedėja (1991–1995), LR ambasados Briuselyje (Belgija) kultūros ataše (1995-1998). Nuo 1998 Užsienio reikalų minist. skyr. vedėja.

Liuda Ūsienė

Utenis legendinis Lietuvos kunigaikštis, kurio vardas Lietuvos metraščio sąvaduose rašomas įvairiai: Vtenus, Utienus, Utenus, Untianus. Jo tėvas, buvęs Lietuvos ir Žemaičių didysis kunig., Naugarduko didysis kunigaikštis - Kukovaitis, o motina Pajauta. Jam mirus, Utenis prie Šventosios upės netoli Deltuvos pastatė paminklą (stabą), kuriam supuvus, išaugo miškas, vadinamas Kukovaičio vardu. Šventaragis – Utenio sūnus – buvo sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje, prie Vilnelės. Spėjama, kad nuo jo vardo kilęs Utenos miesto pavadinimas. Neva jis supylė Didįjį Narkūnų piliakalnį, vadinamą, Utenio pilimi ir antrąjį mažąjį piliakalnį , vadinamą Utenio kapu. Nors istorikas Rimantas Jasas (Lietuvos metraštis, Bychovco kronika, V., 1971, p. 206) rašo, kad Utenio vardas patikimuose šaltiniuose nepaliudytas, o paimtas iš Utenos miesto pavadinimo, ar iš Utenos vietovardžio.

Gediminas Isokas

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002