Turinys > Kultūros paminklai > Architektūros paminklai

Avižienių dvaro tvartas (Leliūnų sen. Avižienių k.), XIX a. I pusės vietinės architektūros pastatas, turintis vertingą plano struktūrą. Stovi kaimo R. dalyje, Avižienių – Antalgės kelio ir lapuočių alėjos sankryžos P. R. pusėje. Sankryžos Š. V. pusėje išlikęs dvaro tarnų namas (dabar grūdų sandėlis), į V. nuo jo – spirito varykla (dabar kluonas), prie tvenkinio – dvarininkų gyvenamasis namas (dabar parduotuvė). 
Tvartas didelis, 1 aukšto, su pastoge, stačiakampio (41X40,6 m) plano. Jo 4 korpusai supa kvadratinį kiemą (diendaržį). Jo įėjimas V. korpuse. Iš diendaržio ir nuo kelio (iš V.) yra įėjimai į mūro sienomis atskirtas gyvulių patalpas. Pamatai ir sienos iš akmenų, su skaldos kamša. Pamatai Š. R. pusėje dėl reljefo nuolaidžio gerokai aukštesni. Stogas gegninis, dvišlaitis, dengtas šiferiu. Dalis patalpų turi vožtines lentų lubas. 
Tvarto išorės formos, proporcijos panašios į medinių tvartų. Korpusai ilgi, turi mažus langelius sienų viršutinėje dalyje, stogas aukštas (jo ir sienų aukščio santykis 1,3:1). Pagr. (V.) fasadas simetriškas; viduryje yra įvažiavimas į diendaržį, abipus jo – po 1 duris. Kampuose ir abipus durų sienas remia kontraforsai. Viename jų, prie V. vartų, įmūrytas akmuo su užrašu: ,,Tadeusz Pomarnacki/1827“. Langeliai iš 3 dalių, turi ilgokus medinius apvadus iš viršaus ir apačios. Tvartas pastatytas 1825 m., dvarą valdant Pomarnackiams. Be išlikusių pastatų, davro sodyboje dar buvo vyninės rūsiai ir svirnas. XX a. pr. dvarą nupirko broliai Liudas ir Juozas Žilėnai. 1929 m. sudegė tvarto šiaudinis stogas ir pintinės lubos. Naują, gontais dengtą stogą atstatė savininkas Antanas Žilėnas su meistru Petru Snukiškiu iš artimo Papiškių k. Po II pasaul. karo tvartas atiteko Antalgės taryb. ūkiui. 1950–77 m. V. fasadas paremtas kontraforsais, išbetonuotas diendaržis, tvarte iškirsta naujų vartų, stogas uždengtas šiferiu. 
1991 m. buvusio dvaro fragmentai buvo įrašyti į architektūros paminklų sąrašą. Paminklinės teritorijos plotas – 0,80 ha. Šioje teritorijoje yra gyvenamas namas (1), kumetynas (2), tvartas (3), bravoras (4), rūsio griuvėsiai (5) ir maurais užėję prūdai. 1990 m. Antalgės paukštininkystės tarybinis ūkis pardavė tvartą Konstancijai Sriubienei, kuri jį padovanojo Mindaugui Bobeliui. Gyvenamąjį namą valdo Gintaras Katinas.

Jolita Kančienė

Danguolė Stunžėnienė

▲

Bajoriškių palivarkas (Daugailių sen. Bajoriškių k.). Iki mūsų dienų išlikę buv. palivarko fragmentai. Kaip istorinė vieta 1991 12 23 įrašyta į kultūros vertybių sąrašą. 
Tik akmeninės rūmų, tvarto ir ledainės pastatų sienos mena čia buvus palivarką. Tarp griuvėsių auga daug senų lapuočių medžių.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Bajorų kaimo namas (Užpalių sen.) statytas XIX a. pab. 1968 m. kapitaliai remontuotas; padidinti vieno namo galo langai, šiaudinis stogas perdengtas šiferiu. 1971 m. namas įrašytas į architektūros objektų sąrašą. Paminklinė teritorija – 0,62 ha. 1973 m. suremontuotas kaminas, pakeistos lubos. 1981 namas apkaltas dailylentėmis, nudažytas. Išlikusi asla, dalyje patalpų sudėtos medinės grindys. Sodyboje gyvena Zofija Vaškelienė, užkalbėtoja nuo gyvatės įkandimo, rožės, būrėja kortomis, žolininkė.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Bikuškio dvaro sodyba (Sudeikių sen., Bikuškio k.) susiformavo XVII–XIX a., turi vietinės arcitektūros ir klasicizmo bruožų. Yra Alaušo ežero V. kranto kyšulyje, kurio statūs šlaitai leidžiasi į ežerą, pietvakariuose – į daubą. Dauboje įvažiavimą į sodybą žymi akacijų eilė. Už jos, prie ežero, yra kluonas, aukščiau šlaito – svirnas, tolimiausiame kyšulio R. krante, išretėjusiame parke, – dvaro namas. Pamatai ir mūro liekanos žymi nugriautų pastatų vietas. Pastatai sudarė du stačiakampius kiemus: vakaruose – ūkinį – dvi daržinės, tvartas ir išlikęs svirnas, rytuose – reprezentacinį – kampinio plano arklidė, kumetynas, dvaro namas ir kalvė (buv. kumetynas). Kelias, apsodintas akacijomis, išilgai kirto ūkinį kiemą. Rytuose jis veda į priešais dvaro namą esantį parterį. Parke daug lapuočių medžių: klevų, bukų, guobų ir kitų.
Dvaras įkurtas XVII a. Priklausė Radviloms, išsirūpinusiems iš valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio privilegiją prie dvaro kurti miestelį. XVIII a. pab. dvaras priklausė Plevakams, XIX a. pr. – Beneckiams, vėliau – Beneckių palikuonims Drazdauskams. 1863 m. dvare slėpėsi sukilėliai. XIX a. pab. dvarui priklausė Juliškio, Kiemeniškių, Malėnų, Novosiolkų, Sirutiškio, Toleikių k. XX a. pr. sodybą valdė Puzinauskai, tarpukarės metais – gyd. P. Svilas, vedęs Puzinauskaitę. Po II pasaul. karo sodyba priklausė Sudeikių kolūkiui, nuo 1974 m. – Utenos statybos trestui (išskyrus kluoną ir svirną). 1979 m. nuversta arklidė, daržinė, tvartas, sunaikintos kalvės liekanos. Parkas išretintas. Dvaro namas statytas 1870–1887 m. 1979 m. rekonstruotas. Likęs svirnas, kluonas, kumetyno (XVII a. pabaigos) liekanos. Arklidė nugriauta 1989 m. 1992 m. klaipėdietis R. Svilas atgavo Bikuškio dvarą: rūmus, svirną, kluoną, 77 ha žemės, vietoje turėtos 150 ha. 1997 m., po jo mirties, dvarą testamentu paveldėjo Gintaras Eugenijus Gruodis.

Danguolė Stunžėnienė

Laima Laučkaitė-Surgailienė 

▲

Degsnio dvaro sodyba (Daugailių sen. Degsnio k.) 1991 buv. Degsnio sodybos fragmentai įrašyti į architektūros paminklų sąrašą. Pastatai buvo nacionalizuoti. Iki 1992 m. priklausė Radeikių kolūkiui. Čia buvo kultūros namai, biblioteka, parduotuvė, kolūkio kontora. 1992 m. sugrąžinti paveldėtojai Marcelei Burokienei. Paminkliniai pastatai: centriniai rūmai – 1 – yra ,,C“ raidės formos su rūsiu ir mansarda, raudonų plytų mūro, tinkuoti. Sienos dekoruotos karnyzais, apvadais, improvizuotomis kolonomis. Pastatas apleistas ir nuniokotas, be langų, durų. Tvartas – 4 – stačiakampio plano, sienos raudonų plytų ir akmenų mūro. Svirnas – 2 – stačiakampio plano, su mansarda ir rūsiu, sienos akmenų mūro. Durų ir langų angokraščiai dekoruoti raudonų plytų apvadais. Angų sąramos arkinės. Kumetynas – 3 – stačiakampio plano, vieno aukšto, sienos akmenų mūro. Tvartas – 6 – stačiakampio plano, sienos akmenų ir raudonų plytų mūro. Būklė avarinė. Daržinė – 7 – stačiakampio plano, sienos medinės su akmenų mūro stulpų intarpais. Griuvėsiai – 9 – sienos raudonų plytų mūro. Išlikęs labai apleistas parkas ir prūdas. Vienoje rūmų pastato dalyje gyvena nuomininkai.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Jasonių dvaro sodyba (Leliūnų sen. Jasonių k.). Į vakarus nuo Utenos (4 km), prie ežerėlio, yra Jasonių dvarelis. Seniau čia buvo koplyčia. Jo centrą buvo įsigijęs Amerikos lietuvis Kazys Matulionis, 1947 m. išvykęs į JAV. 1991 m. Jasonių dvaro sodybos fragmentai įrašyti į architektūros paminklų sąrašą. Dvarą XIX a. įkūrė P. Vilčinskis. Čia gimė ir augo įžymūs lietuvių literatūros veikėjai Vilčinskiai. Pirmasis įsikūrė Antanas, buvęs rotmistras. Jasonis tvarkė ir jo sūnus Zigmantas, tačiau ūkininkauti nesisekė, įklimpo į skolas. 1796 m. Jasonyse gimė Pranciškus Vilčinskis, daug nusipelnęs mūsų krašto kultūrai. Jis tarnavo turtingiems Utenos dvarininkams Pomernackiams, paskui dirbo Ukmergės apskrities žemės ribų teisėju, atgavo tėvo praskolintą ūkį. XIX a. 3–4 dešimtmetyje buvo tiesiamas Zarasų – Kauno plento ruožas. P. Vilčinskis iškirto pusę savo miško, Jasonyse statė namus, pasikvietė iš Vilniaus račių, dailidžių bei kitų meistrų ir įkūrė vežimų fabriką. Vėliau įsitraukė į krašto tyrimo darbą, archeologinius kasinėjimus, apleido ūkį. 1861 m. dvarelis buvo parduotas iš varžytinių . Po II pasaulinio karo Jasonių dvarelyje buvo įkurdinti vaikų namai. Prieš keletą metų Krašto apsaugos ministerijos Utenos aps. komendantūrai perduoti rūmai, arklidės, kiaulidės liekanos, privatiems asmenims priklauso daržinė, paukštidė su rūsiu, gyv. namas. Iki mūsų dienų išliko seno parko medžių, tvenkinys, šalia dvarelio Jasonių kaimo kapinaitės, kuriose palaidotas archeologas Povilas Vilčinskis.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Kalytiškės kaimo svirnas (Saldutiškio sen.). Statytas XIX a. pab. Stovi Kalytiškėse Bronės Rukšėnaitės sodyboje. Svirnas iš apvalių rąstų. Gegnės, grebėstai – apvalios kartys. Svirne ir priesvirnyje sudėtos medinės grindys. Stogas perdengtas apie 1946–49 m. ir 1987 m. 1971 m. įrašytas į architektūros objektų sąrašą.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Leliūnų dvaro sodyba (Leliūnų sen. Leliūnų k.) dvylika km nuo Utenos į PV, prie senojo Kauno–Zarasų–Daugpilio plento išsistatęs Leliūnų miestelis, o už puskilometrio prasideda seno Leliūnų dvaro žemė. Leliūnų dvaras jau buvo žinomas LDK laikais. XVII a. jį valdė Arcimavičiai, Pomarnackiai ir kt. Yra išlikęs 1775 04 03 Ukmergės pavieto Leliūnų dvaro inventorius, pagal kurį kiekvienas dvaro valstietis privalėjo turėti vieną pusvalakį sodybinės žemės ir nuo jos eiti dvarui lažą. 
Iki mūsų dienų išliko tik vienas Leliūnų dvaro pastatas – rūmai, kurie 1991 12 23 buvo įrašyti į architektūros paminklų sąrašą. Keitėsi pastato panaudojimas ir paskirtis. Pastatas vieno aukšto, su rūsine dalimi, stačiakampio plano, rekonstruotas. Patalpos išdėstytos abiejose koridoriaus pusėse. Cokolinė pastato dalis sumūryta iš akmenų su skaldytų akmenų užpildu. I aukštas iš raudonų plytų. 1993 m. 1/2 pastato priklausė ŽŪB ,,Spragutis“, likusioji dalis – ŽŪB ,,Liveikiai“. 1996 m. pastatą nupirko Dalius Kvedaras. Pastato plotas – 466,14 m². Išlikę seno parko pavieniai medžiai ir du tvenkiniai.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Minčios vandens malūnas – XX a. pr. pastatas (Tauragnų sen. Minčios k.). Yra Jotaučių – Minčios kelio P. R. pusėje, kaimo vid. dalyje. Minčios upelio kairiajame krante, galu į upelį. Į V. nuo malūno, už pylimo, yra didelis tvenkinys. Malūnas – 2 aukštų, beveik kvadrato plano. Pamatai iš polių, cokolis iš lauko akmenų mūro, viduje – betono. Išorinės sienos iš pjautų rąstų, sutvirtintų medinėmis sąvaržomis, kampuose sujungtų į sąsparas. Stogas gegninis, remiamas 4 statramsčių, dvišlaitis, dengtas skiedromis. Perdanga iš medinių sijų. Lubos vožtinės, grindys iš lentų, tik buitinėse patalpose iš cemento arba keraminių plytelių. Laiptai malūno Š. dalyje – gelžbetoniniai, jungiančioje holus P. dalyje – mediniai. Pagr. fasadą pagyvina nuo pylimo iki durų nutiestas medinis tiltelis. R. fasadą skaido langai, išdėstyti jo P. dalyje (po 2 aukšte). P. V. dalies holuose eksponuojama malūno įranga: I aukšte – paskirstymo velenas, II – girnos. 
1792 m. minimas jau perstatytas malūnas, priklausantis Vilniaus vyskupui. XIX a. pr. dvarininkas Vladislavas Puslovskis čia įrengė vario katilų dirbtuvę. Malama tuo metu, matyt, čia nebuvo. 1863 m. sukilimo dalyviai čia gaminosi šaudmenis, kaupė maisto ir drabužių atsargas (1863 05 15 apie 4 km nuo malūno įvyko mūšis tarp karo inžinieriaus Kaspero Maleckio vadovaujamo sukilėlių būrio ir Rusijos pulkininko Paltorackio dalinio). XIX a. pab. malūnas stovėjo upelio dešinėje pusėje. Įrengimus suko ratas. XX a. pr. Rogovui priklausęs malūnas perstatytas, jame įrengta lentpjūvė, milo vėlykla, dažykla, priestate ties pastato PV kampu (neišlikęs) pastatyta vandens turbina.
Per I pasaul. karą malūnas neveikė, vėl pradėjo veikti 1920 m. Nuo 1945 m. priklausė ,,Ąžuolo“kolūkiui. Malūnas, tiltas ir užtvanka kelis kartus remontuoti. 1969 m. malūną nustota naudoti. 1970 m. užtvanka išardyta, nuleistas tvenkinys, jo dugnu nutiestas kelias. Nuo 1979 m. malūnas priklauso Utenos elektros tinklų organizacijai. 1983–86 m. pagal architektės Irenos Staniūnienės projektą rekonstruotas ir pritaikytas 25 vietų poilsio namams. 1986 m. vėl įrengtas tvenkinys, pylimu kelias nutiestas. Malūnas 1971 m. įrašytas į architektūros paminklų sąrašą.

Dalė Puodžiukaitė

▲

Noliškio dvaro sodyba (Daugailių sen. Noliškio k.). Noliškis – labai sena vietovė, kurią LDK laikais valdė Giedraičiai, vėliau – grafai Strutinskai ir kt. Noliškio centras priklausė Žuliui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jo savininkas buvo Kazimieras Žulys, gerai sutvarkęs dvaro ūkį, vedė Eleną Gineitytę, baigusią Voronežo lietuvišką g-ziją, o vėliau ir aukštuosius agronomijos mokslus Belgijoje. Judviejų pastangomis Noliškio dvaras labai sumodernėjo. Jame buvo įsteigta puiki pieninė. Jos gaminiai pasiekdavo Kauną, kur K. Žulys laikė kelias pieno produktų parduotuves. 1941 m. Žulius ištrėmė į Sibirą, kur K. Žulys ir mirė, o jo žmona Elena mirė Lietuvoje, tik sugrįžusi iš tremties. Netekę savininkų, dvaro pastatai nyko. 1991 m. iš Radeikių kolūkio uteniškis Kęstutis Miliauskas nupirko buv. dvaro ūkinius pastatus. 
1991 m. Noliškio dvaro sodybos fragmentai buvo įrašyti į architektūros paminklų sąrašą. Dabar pastatai priklauso L. Podbereckienei, T. Ulozienei, O. T. Valienei. Jie griūvantys. Geriausiai išlikęs svirnas. Gyvenamajame name stogas ir perdangos įkritę, sulūžę. Tvarto stogas įlūžęs, nyksta molio sienos su akmens stulpų intarpais. Dvaro ir parko teritorija apleista. Prūdai užžėlę.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Saldutiškio dvaro sodyba yra Saldutiškio miestelyje. Vadintas Stulgiškių arba Šilgudiškio dvaras jau žinomas unijinės Lietuvos laikotarpiu. Jį valdė Jaloveckiai. Trinkūnų k. kapinaitėse palaidotas Antanas Jaloveckis (1772–1852) minimas kaip dvaro įkūrėjas. Tarp jų būta šviesių žmonių. Inžinierius Boleslovas Jaloveckis prijautė lietuvių tautiniam išsivaduojamajam judėjimui, vadovavo bendrovei, tiesiant siaurąjį geležinkelį. Saldutiškyje buvo pastatyta didoka stotis su vandentiekio bokštu. Tada tarp stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, pasodinta tuopų.
Seni klasicizmo stiliaus rūmai buvo daug kartų perstatinėjami, kiti pastatai keitė savo paskirtį. 1917 m. Petrapilyje mirė Boleslovas Jaloveckis. Dvaras neteko tikrojo savo šeimininko. Po jo mirties čia veikė apskrities, vėliau valsčiaus centras, mokykla ir kitos įstaigos. 1938 m. dvare įsikūrė vienuoliai saleziečiai. 1940 m. vienuolynas uždarytas. Karo metais čia veikė ligoninė. Po karo dvare savo būstinę įkūrė stribai. Vėliau šioje teritorijoje pastatyta mokykla, sudarkiusi dvaro ansamblį. Ją statant nugriauta keletas senų dvaro pastatų.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Sirutiškio palivarko sodyba (Užpalių sen. Sirutiškio k.). Sirutiškio buv. palivarko sodybos vieta buvo įtraukta į laikiną architektūros objektų sąrašą kaip istorinė vieta. 1995 12 28 Kultūros vertybių apsaugos departamento įsakymu Nr. 163 šis palivarkas nebeįrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Neišlikęs nė vienas pastatas. Likusi tik labai graži buv. sodybos vieta.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Stasiūnų trijų sodybų kaimas  (Saldutiškio sen.). Gatvinis Stasiūnų kaimas susiformavo XIX a. vid. – XX a. pr. Kaime yra 9 sodybos, 3 iš jų – paminklinės. Paminklinė teritorija – 2,7 ha. 9 pastatai – paminkliniai. 1971 m. sodybos įrašytos į architektūros paminklų sąrašą. Stasiūnų palivarko žemę, priklausiusią Saldutiškio dvarui, nupirko Jauniškis ir žydas Rapoportas. Kaimavietė įsikūrusi dešiniajame Vyžintos upelio krante. Kaimo žemės ribojasi su Apydėmio, Ažuprūdžio, Devyniaviršės, Pastasiūnės, Pavyžinčio kaimų žemėmis. 1 sodyba – namas, svirnas buvo Sukarevičių nuosavybė. Dabar valdo K. Černiauskas ir V. Sukarevičius. 2 sodyba – namas, svirnas yra B. ir V. Juodžių nuosavybė. 3 sodyba – namas, tvartas, kluonas, pirtis – A. ir V. Daunių nuosavybė. Paminklinis kluonas priklauso G. Maciulevičienei.

Danguolė Stundžėnienė

▲

Strazdų penkių sodybų kaimas (Tauragnų sen.). Kaimas prisiglaudęs tarp Baluošo ežero ir miško, šalia maždaug 400 metų senumo ąžuolų. Kaimo muziejinė retenybė – dūminė pirkia, statyta XIX a. viduryje. Kaimo sodybų puošmena – klevai, uosiai, ąžuolai, šermukšniai.
1971 m. kaimas įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Paminklinė teritorija – 7,5 ha. Manoma, kad pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1783 metais Balašekulio vardu. Kiek buvę sodybų – nežinoma. 1798 m. čia aprašyta eigulio J. Strazdo šeima. 1830 m. kaime buvo 13 trobesių. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai gavo žemės, pasistatė 4 sodybas (1865 m.). XIX a. pab. kaimelis vėl keitėsi, atsiskyrę šeimų nariai rentė naujus trobesius. 1903 m. čia gyveno 34 žmonės. Kaimas baigė plėstis šio amžiaus pradžioje. Dabar iš XIX a. išlikę 3 pirkios, 2 kluonai, 1 daržinė.
Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad čia apsigyveno 12 žmonių – Jurgio Strazdo šeima. Jis ir jo palikuoniai Ignas, Jonas, Juozas, Justinas, Petras paveldėjimo keliu daug dešimtmečių buvo pietinės Ažvinčių girios dalies sargai. Kaimo gyventojai vertėsi žemdirbyste, buvo eiguliai, miško kirtėjai, sielininkai. Vasarą rinkdavo vaistažoles, uogaudavo, grybaudavo. Žuvį gaudė tik savo reikalams. Prieš II pasaulinį karą kaimo jaunimas ruošdavo mėgėjiškus spektaklius. Alfonso Strazdo sodyboje gimė švietėjas, spaustuvininkas K. Strazdas (1864–1943) ir literatas, mėgėjų teatro veikėjas J. Strazdas – Jaunutis (1886–1972). Prie gyvenamojo namo yra pritvirtinta memorialinė lenta.
Kaimo pastatai statyti laikantis bruožų, kuriuos padiktavo šimtmečiais puoselėtos architektūrininės sąlygos. Paminkliniai pastatai: a – namas, b – namas, pirkia), c – namas, d – dūminė pirkia, e – kluonas, f – pirtis – valdė Anastazija Šuminaitė; a – namas, pirkia, b – kluonas – valdė Alfonsas Strazdas; a – namas, b – tvartas – valdė Janina Vaitkuvienė; a – namas, pirkia – valdė Levonerija Ivanauskienė.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Buvusi Šeimaties mokykla (Tauragnų sen. Šeimaties k.). Čia XVIII a. buvo smuklė, vėliau atsirado mokykla. Pastatas yra paminklinis. 1992 07 08 įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Teritorijos plotas – 0,186 ha. Prie akmens mūro pastato po II pasaulinio karo pristatytas medinis priestatas. Čia mokykla veikė 1913–1988 m. 1993 m. mokyklos pastatas parduotas Utenos rajono privatizavimo tarybos aukcione. Nupirko uteniškis Gediminas Vielavičius.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Šiaudiniškio etnografinis kaimas (Tauragnų sen.). Pirkios tradicinės statytos XVIII–XIX a. (Bagdžiūnų, Vinco Bivainio, kitos – V. Bivainio, Lumpickų – atsirado XX a. vid.) Svirnai maži, beveik kvadratiniai. Tvartai ilgo stačiakampio formos su diendaržiais. Kluonai dideli, stačiakampiai, durys galuose. Daržinės stačiakampės su akmeniniais pamatais. Pirtys mažos, dviejų patalpų. Vinco Bivainio sodyba vienintelė kaime turi du kiemus: švarųjį ir ūkinį. Paminkliniai pastatai: dvi pirkios, svirnas, tvartas, kluonas, daržinė ir pirtis. Lumpickų sodyba susiformavo vėliau, turi 8 paminklinius pastatus: pirkią, svirną, du tvartus, kluoną, daržinę, pirtį ir kalvę. Šio kaimo pastatai – architektūros paminklai.

Gediminas Isokas

▲

Šuminų septynių sodybų kaimas (Tauragnų sen.). Kaimas išsidėstęs Baluošo ežero šiauriniame krante. Užima 6,6 ha plotą. 1971 m. įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Kaimas kupetinis. Susidaręs grupinis sodybų išplanavimas. Visi gyvenamieji namai sugrupuoti prie vingiuojančios gatvelės, arčiau namų sustatyti svirnai, dažnai sugrupuoti po du. Visi kaimo tvartai sugrupuoti po kelis, stovi trijose vietose. Atskirai išdėstyta kluonų eilė, o ežero pakrantėje išrikiuotos pirtys. Kaimas istoriniuose šaltiniuose Pabaluošos vardu pirmą kartą paminėtas 1784 m. Pirmiausia čia apsigyveno girios saugotojas eigulys Antanas Šuminas su šeima. Šuminų šeimų pavarde k. vadinamas nuo XX a. pirmosios pusės. Tada jame gyveno 58 žmonės. 
Pirmosios žinios apie kaimą sutinkamos 1554 m. Vilniaus tijūnystės Linkmenų vls. inventoriuje. Kaimas priklausė LDK Ažvinčių dvarui. Per tuos amžius vadintas visokiais vardais – Pabaluošo, Smaldiškės, Užubaluošio. Kaimas augo lėtai. 1866 m. jame gyveno apie 20 žmonių. XX a. pradžioje kaimo planas keitėsi: pirkios buvo iškeliamos tolyn, centre liko aikštė. Dabar kaime iš XIX a. trobesių likusi viena pirkia, 4 klėtys ir 3 kluonai. Kiti pastatai statyti XX a. pirmoje pusėje. Pastatai statyti laikantis šimtmečiais puoselėtų architektūros tradicijų. 
Miškai ir vanduo anksti pritraukė į šias vietas žmones, vėliau tapusius žemdirbiais. Be žemės dirbimo, gyventojai vertėsi žvejyba, dirbo miške, plukdė sielius. Šuminų apylinkėse buvo smalos, deguto varykla, anglių degykla. 
1979 m. Paminklų konstravimo institutas parengė kaimo regeneracijos projektą. Deja, nuolatinių gyventojų čia nedaug. Kaime gyvena vien Šuminai ir Šuminienės. Čia vasaras praleidžia aktorių Lilijos Mulevičiūtės ir Vytauto Tomkaus šeima, didžioji dauguma lietuviško meninio filmo ,,Tadas Blinda“ kadrų čia buvo filmuota. Vieną pastatą turi nusipirkęs Liaudies buities muziejus. Vieną sugriuvusį klojimą atstatė UAB ,,Artuva“. Pastatas dabar priklauso N. V. Tautavičiams. Čia įrengta poilsiavietė.

Danguolė Stundžėnienė 

▲

Tauragnų dvaro sodyba (Tauragnų sen.). Prie Labės ežero pietrytinio kranto yra senas Tauragnų dvaras. Tauragnų proistorė sena. Tai patvirtina gausūs archeologiniai radiniai ir padavimais garsios vietos. Ypač sunkūs Tauragnams buvo 1330–1333 metai, kai Kalavijuočių ordinas nuosekliai ir žiauriai niokojo Ukmergės, Šešuolių, Dubingių apylinkes. Taigi Tauragnai buvo svarbus Lietuvos punktas 1387 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, steigdamas Vilniaus vyskupystę, užrašė jai geriausias žemes, tarp jų ir Tauragnus. Nuo to laiko dvaras priklausė Vilniaus vyskupams, kurie jį išlaikė net iki unijinės Lietuvos gyvenimo pabaigos. Carinės Rusijos laikais dvaras buvo nusavintas. XIX a. buvo sukilę valstiečiai. Dvaro savininkai grafai Puslovskiai (stambūs žemvaldžiai) Tauragnuose negyveno. Lietuvoje jiems priklausė garsūs Minčios miškai, Tauragnų miestelio žemė su kaimyniniais ežerais Jauniškio, Musteikių, Paakmenio palivarkai. 1860 m. Puslovskis mirė. 1885 m. Tauragnų dvarą nupirko Karolis Gineitis, sumokėjęs 21000 rb. Nuosavybę vėliau paveldėjo du jo sūnūs – Antanas ir Pranas. Nuo to laiko dvaro savininkai stiprino lietuvių tautinę kultūrą, rėmė lietuvių tautinį judėjimą.
1944 m. karo metu visi Tauragnai paskendo liepsnose. Sudegė ir Tauragnų dvaras. Beliko degėsiai, styrantys kaminai, pelenų krūvos, pamatai.
Gineičių šeima patyrė keletą trėmimų: 1831 m. ir 1944 m. 1991 12 23 dvaro sodybos fragmentai įtraukti į architektūros paminklų sąrašą. Išlikęs dvaro sodybos statinys – akmenų mūro ir medinis nežinomos paskirties pastatas. Dvaro teritorijoje daug didelių medžių. Dvaro savininkas Kazys Gineitis mirė. Dvaro paveldėtojas Rimantas Gineitis susigrąžino žemę ir dvaro sodybos fragmentus. Jis valdo 73 ha žemės. 42 ha iš jos – dirbama. 1994 m. Danutė Kuzmienė nupirko pusę gyvenamojo namo ir dvaro laikotarpio ūkinį pastatą. Dabar dvare gyvena R. Gineičio bei D. Kuzmienės šeimos. Gineičiai statosi pastatus, kuriasi.

Danguolė Stundžėnienė

▲

Utenos arklių pašto stotis (Utena). Pastatyta 1835–36 m. prie plento „Kaunas–Daugpilis“. Yra išlikęs pašto mūrinis namas su portiku, 4 dorėninio orderio kolonomis, sienos – rustuotos. Name buvo kontora, keleivių poilsio ir laukiamieji kambariai, 1843 m. įrengtas laikrodis, pagamintas Mintaujos (Jelgavos) dirbtuvėje. Namas remontuotas 1936, 1951, 1966 ir kt. metais. Arti namo buvo pašto darbuotojų sodai ir daržai. Pagalbiniai pastatai: arklidės, gyvenamieji namai, ratinės. Vėliau čia buvo ryšių skyrius. (Plačiau ,,Utenos paštas“ ir Jono Pleckevičiaus knygutėje „Traktas Sankt Peterburgas–Varšuva. Utenos apskritis“. Utena, 2000).

Gediminas Isokas

▲

Utenos bažnyčia. Bažnyčia iš istorizmo laikmečio, su dviem bokštais iš raudonų plytų. Išorė mena neobaroką. Vidaus erdvė aukšta, langai aukšti, puošniausias didysis altorius. 1884 m. buvo beveik baigta statyti. 1899 m. pastatyti 12 registrų. (Plačiau skyriuje ,,Bažnyčios“).

Gediminas Isokas

▲

Utenos bažnyčios klebonija. Vieno aukšto su mezoninu ir rūsiu. Pamatai akmeniniai, pastatyta 1912 m.

▲

Utenos geležinkelio stoties vandentiekio bokštas (Utena). Istorizmo laikotarpio statinys. Stovi miesto V. pakraštyje, gatvės P. pusėje – 100 m į R. nuo buvusio siaurojo geležinkelio stoties. 2 aukštų (h 6,20 m), su bokšteliu, šešiakampio plano. I aukštas (liemuo; kraštinės ilgis 2,65 m) siauresnis už antrąjį. Pamatai iš betono, I aukšto sienos iš raudonų plytų mūro, antrasis (metalinis cilindrinis bakas; h 2,10 m, tūris 21,7 m³) apkaltas stačiomis lentomis su pjūkliniu ornamentu drožinėtais galais. Stogas dengtas skarda. I aukšto Š. V. ir P. V. plokštumas skaido segmentinių arkų langai su raktais. V. pusėje yra vamzdis vandeniui į garvežius leisti ir II aukšto langelis su drožinėtomis viršutine ir apatine prikaltėmis, R. pusėje – durys ir išorinės metalinės kopėčios į II aukštą. I aukštą juosia laiptuotas 4 traukų karnizas. II aukštą remia rąstų gembės. Pastogę ir bokštelio viršų juosia drožinėti karnizai.
Pradėtas naudoti 1897 Panevėžio – Švenčionėlių siaurajam geležinkeliui (tiestas 1895–99 m.). Dabar nenaudojamas. 

Marija Rupeikienė

▲

Utenos „Saulės“ gimnazija (Utena, S. Nėries g. 20). G-zija veikė buvusiuose dvaro rūmuose. Jie iš istorizmo laikotarpio, 2 aukštų, ilgo stačiakampio plano. Sienos raudonų plytų mūro. Simetriškus fasadus horizontaliai skaido tarpuaukščio juosta ir I aukšto tarplangių rustai. I aukšto langai su segmentinėmis arkomis, II aukšto – stačiakampiai, su apvadais ir didelėmis lėkštomis tarplangių nišomis. Pagrindinio fasado viduryje yra rizalitas su terasa virš jo (pristatytas 1930 m.). Pastatą juosia geometrinio plano parkas su sodu.
XIX a. pab. rūmus pastatydino Aleksandras Balcevičius. Dvaro sodyboje, be rūmų, iškilo mūrinė kalvė, šunidė ir medinė daržinė su tvartu. 1923 m. sodyba nacionalizuota, rūmuose įsikūrė šešiametė ,,Saulės“ progimnazija (įk. 1918 10 10) ir 2 metų pradinių mokyklų mokytojų kursai (organizatorius ir vedėjas kun. V. Butvila). Pastatas kapitaliai remontuotas: perplanuotas II aukštas, nugriautos kolonos. Iki 1940 m. g-zijoje veikė didelė skautų org-ja. 1940 m. g-zijoje buvo 450 mokinių, veikė gausi ateitininkų org-ja (įk. 1919 m.; leido laikraštėlį ,,Pirmieji žingsniai“), literatų būrelis (leido laikraštėlį ,,Parnaso aidai“). 1944 m. gimnazija perorganizuota į tose pačiose patalpose veikusias berniukų ir mergaičių g-jas, 1949 m. pertvarkytas į I ir II vid. m-klas. 1962 m. pastačius I vid. m-klą, g-jos pastatai atiteko pagalbinei internatinei m-klai.

Danguolė Stundžėnienė

▲

Užpalių dvaro sodyba (Užpaliai). Tai vietinės architektūros ir klasicizmo bruožų statiniai. Administracinis namas U raidės formos su fligeliais. Po 1808–09 m. gaisro U formos namas buvo atstatytas stačiakampis su čerpių stogu. Patalpos buvo išdėstytos dvejomis eilėmis. Buvo priemenė, kambariai, kiemo pusėje – virtuvė su anglišku židiniu ir krosnimi, kepykla, rūkykla, kamara. 1832 m. pristatyti fligeliai. 1833 m. jie sujungti mediniu koridoriumi. 1890–1918 m. name gyveno cerkvės dvasininkai, 1918–1921 m. įsikūrė vls. valdyba, 1921 m. ir vėliau – progimnazija. 1970 m. pastatas restauruotas.
Tvartas statytas XIX a. pr., vienaaukštis, su vidaus kiemu (diendaržiu). Sienos ir pamatai akmeniniai. Siūlės dekoruotos skarda. Tvartas pastatytas 1808–09 m. Čia buvo ekonomo butas, 12 arklių arklidė, ratinė, gyvulių patalpos. Apie 1870 m. pastatytas antras fligelio aukštas, sumūrytos krosnys, įrengta mokykla. Po 1890 m. gaisro atstatyta vienaaukštė mokykla, kiemo kampe iškilo plytinis pastatas. 1920–44 m. fligelyje buvo valsčius, administracija, viršaičio butas, arklidės ir daboklė.
Malūnas. XIX a. pr. vietinės architektūros ir klasicizmo bruožų statinys, susidedantis iš gyvenamų patalpų ir gamybinės dalies. Po pirmo aukšto grindimis – dvi turbinos. Pastogėje – keliamasis ratas. Malūno pamatai akmeniniai, sienos iš akmenų ir plytų. Malūnas pastatytas 1836 m., medinio malūno vietoje. 1851 m. – potvynio apgriautas. 1875 m. nupirko Kosarskis ir 1877 m. atstatė. Sumūrijo iš akmenų Šventosios užtvanką. 1929 m. malūną įsigijo Steponas Pranckevičius. Pirmame aukšte įrengta lentpjūvė, mediniame priestate – milo vėlykla. Malūnas malė ir valcavo iki 1969 m. 1986 m. pastatą įsigijo kolūkis.

Gediminas Isokas

▲

Užpalių bažnyčios varpinė. Pastatyta 1847 metais parapijiečių lėšomis vietoje buvusios medinės. Tai kvadratinio plano, trijų skirtingo dydžio tarpsnių, keturių aukštų statinys. Stogas piramidinis, išlenktais šlaitais. Durys smailėjančios arkos formos, dvigubais tinkuotais apvadais. I aukšto sienos sumūrytos iš akmenų, likusių aukštų – raudonų plytų mūras. Sienos masyvios, storis – 1,8 m, viduje tinkuotos. Perdangos ąžuolinės. Langai – pusapskritės formos bei apvalūs langeliai su balto tinko apvadais. 
1971 09 29 varpinė buvo įrašyta į architektūros paminklų sąrašą. 1980 m. atliktas statinio kapitalinis remontas.

Danguolė Stunžėnienė

▲

Vaišnoriškių etnografinis kaimas (Tauragnų sen.). Kaimas kompaktiškas, sodybos išdėstytos Būkos upelio kairiajame krante. Beveik visi pastatai pastatyti XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai kaime veikė garinė lentpjūvė. Pamatai iš akmenų, sienos iš pušinių rąstų. Stogai dengti šiaudais, malkenomis ir šiferiu. Pirmoji padrikoji sodyba yra Silvestro Žilėno. Joje trys paminkliniai pastatai: pirkia, svirnas ir tvartas. XX a. antrojoje pusėje sunyko paminklinė pirtis. Sodybą 1975 m. nupirko Antanas Auškalnis. Jono Žilėno sodyboje yra trys paminkliniai pastatai: pirkia, svirnas, tvartas. Pirkia – dviejų galų, pamatai akmeniniai. Svirnas – vienas seniausių pastatų., statytas XIX a. pabaigoje. 1976 m. remontuotas. Tvartą 1922 m. perstatė Pranas Kliukas. Pirkia taip pat paminklinė. Juozo Šumino sodyboje pirkia viengalė, stovi seniausios dūminės pirkios vietoje. 1905 m. prie dūminės pirkios pastatytas pietvakarinis galas, o 1964 m. dūminė pirkia nugriauta ir liko tik priemenė. Svirnas vienlypis, statytas 1936–37 m.

Gediminas Isokas

▲

Varniškių dviejų sodybų kaimas (Tauragnų sen.). Kaimo pradžia siekia XVIII a. antrąją pusę. Varniškės yra net keturios, išsibarsčiusios nuo Tauragno iki Plaušio ežero. Įspūdingiausias Varniškių II kaimas (Čiečiai). Kaime yra keletas žaliųjų galiūnų ąžuolų, liepų. Du ąžuolai ir liepa yra saugomi gamtos paminklai. 1971 09 28 kaimas įrašytas į architektūros paminklų sąrašą. Paminklinė teritorija 4,5 ha.
Įdomus tvartų kompleksas yra buvusioje Juozo Šinkūno sodyboje. Karvidė su malkine, kiaulidė, arklidė sustatytos taip, kad sudarė nedidelį kiemelį – diendaržį. Pastatai suręsti ant aukštų pamatų iš aukštyn vis plonėjančių rąstų.
Pirmojoje sodyboje, trijų narvelių klėtyje, statytoje XIX a. pirmoje pusėje, tarp dvigubos galinės sienos įrengta slėptuvė. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo slepiami maisto produktai. Netoli vieno iš paminklinių ąžuolų stovi šio amžiaus trisdešimtaisiais metais iš apvalių rąstų pastatyta kalvė su visa įranga.
Jono Šinkūno ir Veronikos Kriugiškienės sodybose išlikę pastatai: a – namas, b – namas, c – tvartas, d – svirnas, e – kalvė, f – kluonas, g – daržinė, h – tvartas, kūtė, i – arklidė. Dabar pastatus valdo R. Baurys, K. Juškevičius, V. Kabelka, G. Klimanskienė, J. Šinkūnas.
Kažkada čia įsikūrė vienas Kriugiškis ir ilgai kaime gyveno vien Kriugiškiai – visi iš to paties giminės kamieno. Caro valdymo metais kaime sulaukta pirmojo užkurio – Juozapo Šinkūno. Varniškių ąžuolui – apie 500 metų. Jo kamieno viduje, nuo pat žemės, yra didelė tuščia erdvė, į kurią sutilptų 5–6 suaugę žmonės. Karo metu jame gyventojai slėpė grūdus, lašinius, kitokį turtą, net avis. Dar vienas apie 700 metų senumo ąžuolas nuvirto apie 1990 metus.
Kaime buvo filmuojamas lietuviškas meninis filmas ,,Velnio sėkla“.

Danguolė Stundžėnienė

▲

Vyžuonų bažnyčia. XV a. pr. gotikinis statinys. Bažnyčia – vienbokštė, holinė, trijų navų, kryžminio plano. Sienoje įmūrytas akmuo, vadinamas Vyžio vardu, siejamas su baltų saulės kultu. Pastatyta 1406 m. didiko Kristino Astiko lėšomis. XVI–XVII a. priklausė tai evangelikams, tai katalikams. (Plačiau skyriuje ,,Bažnyčios“).

Gediminas Isokas

▲

Vyžuonų dvaro sodyba (Vyžuonų sen.). Vyžuonos yra sena vietovė, kurios rašytinė istorija prasideda 1406 m., pastačius pirmąją Romos katalikų bažnyčią. Vyžuonų dvaras XV a. priklausė Lozovickiams, po jų atiteko Radvilų giminei ir ilgai išbuvo jų valdžioje. Ilgainiui Vyžuonų dvaro savininkai keitėsi. Likviduojant Radvilų turtus, iš likvidacinės komisijos Vyžuonas nupirko Vaitiekus Puslovskis. Dvaras 1856 m. perėjo Čapskiams. Vyžuonų ir Dabrovolės dvarus iš dvarininko Čapskio nupirko Meištavičius, kuris 1911 m. mirė vėžiu. Pagal žemės reformos įstatymą dvaro žemė buvo išdalinta. 
Į 1863 metų sukilimą buvo įsivėlę Vyžuonų dvarininkai bei jų dvariškiai. Čia lankėsi sukilėliai. Už dalyvavimą sukilime į Petrapilio tvirtovės kalėjimą buvo išvežtas grafas Čapskis. Tvirtovės komendantu tada buvo Veriovkinas, kuriam už išlaisvinimą grafas Čapskis užrašė Medenių ir Vyžuonėlių dvarus. 
Iki mūsų dienų išliko dvaro pastatai: gyvenamasis namas (1), ūkinis pastatas (2), grūdų sandėlis (4), tvartas (6), kluonas (7), kluonas (8), kalvė (10), kumetynas (11), spirito varykla (12), spirito rezervuaras (13), rūmų pastato rūsiai (14).
1991 12 23 dvaras įrašytas į architektūros objektų sąrašą. 1992 m. pastatai buvo privatizuoti, parduoti. Gyv. namą susigrąžino buvusio dvaro savininko Jackaus Sondeckio sūnus Saulius Sondeckis. Kiti pastatai parduoti fizinių asmenų grupėms ir pavieniams žmonėms.
1993 m. buvo remontuotas spirito varyklos bokštas. Išlikę seno parko likučiai ir maurais užėję tvenkiniai.

Danguolė Stunžėnienė

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002