Turinys> Geologinė ir geomorfologinė apžvalga

Utenos krašto geologinė ir geomorfologinė sandara ilgą laiką buvo silpniausiai pažinta Lietuvoje. Šiaurės rytų Lietuvoje mažai buvo pragręžta gilesnių gręžinių. Vidutinio mastelio (1:200.000) geologinė nuotrauka atlikta vėliausia. Utenos rajono geologinės sandaros pažinimui labai daug davė stambaus mastelio (1:50.000) grupinė geologinė nuotrauka atlikta prieš 15 metų. Buvo įvertintos Utenos miesto ir jo apylinkių geologinės ir geomorfologinės sąlygos, išryškinti statybinių medžiagų (smėlio ir žvyro) perspektyvūs plotai ir požemio vandens horizontai. Turint patikimą faktinę geologinę medžiagą, įmanomos tikslesnės geologinės ekspertizės. Jos reikalingos naudingųjų iškasenų paieškoms ir žvalgybai, požemio vandens racionaliam eksploatavimui ir patikimai apsaugai, gamtosaugai ir kraštotvarkai, planavimui ir projektavimui.

▲

Žemės paviršius

Šiaurės rytinė Aukštaičių aukštumų dalis dažnai vadinama Sėlių aukštuma. Ši aukštuma įeina į Baltijos aukštumų didijį ruožą, nusidriekusį įstrižai nuo Dauguvos iki Neries (Aukštaičių aukštuma), nuo Neries iki Nemuno (Dzūkų aukštuma) ir toliau nuo Nemuno į pietvakarius iki Lenkijos (Sūduvių aukštuma). Šis didysis aukštumų lankas susidarė prieš 22–13 tūkst. metų Nemuno kontinentinio apledėjimo ledyno dangos pakraštyje stumdantis ledynams Grūdos (22–18 tūkst. metų) ir Baltijos (16–13 tūkst. metų) stadijų metu.
Baltijos stadijos ledynai tirpdami dar buvo sustoję ir paliko Pietų Lietuvos, Vidurio Lietuvos ir Šiaurės Lietuvos galines morenas.
Utenos kraštas aukštai iškilęs šiaurės rytų Lietuvoje. Šiame Rytų Aukštaičių aukštumos krašte išryškėja atskiros moreninės aukštumos ir jas skiriantys duburiai. Tos aukštumos yra su stačiais ir iškiliais šlaitais. Jos atsirado dažniausiai ledyno pakraštyje ten, kur tarpusavyje susisiekė gretimos ledyno plaštakos ir liežuviai. Tose vietose susidarė taip vadinamieji moreniniai masyvai, turintys trikampio formą. Utenos raj. labai vaizdingos kalvos Tauragnų bei Rubikių-Molėtų moreninės aukštumos. Aukšumų apsuptas Utenos moreninis duburys buvo nuskalautas (abraduotas) ledyno tirpsmo vandenų. Utena yra įsikūrusi banguotos lyguminės pagrindinės (dugninės) karbonatingos morenos reljefe.
Rytinėje Utenos rajono dalyje yra vidutiniškai kalvotas gūbriuotas bei duburiuotas kraštinių darinių reljefas. O vakarinėje dalyje reljefas yra sudarytas iš smulkesnių kalvelių ir tarp jų esančių duburių.
Sėlių aukštumą, kaip ir kitas Lietuvos aukštumas, detaliai geomorfologiškai ilgus metus tyrinėjo prof. Česlovas Kudaba. 1970 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbuose, Geologijos ir geografijos 7 tome buvo atspausdintas jo straipsnis: „Sėlių aukštumos glacialinės morfologijos bruožai“. Autorius stengėsi įsigilinti į sudėtingą šios aukštumos sandarą ir suprasti, kaip ji susidarė. Profesorius Č. Kudaba išskyrė kelias eiles moreninių masyvų, kurie yra paskutiniojo ledlaikio pakraštinės ledyninės akumuliacijos padarai.

▲

Moreniniai masyvai ir aukščiausios kalvos

Sėlių aukštumoje išryškėja keletas smulkesnių morfografinių elementų – aukštų kalvų ir jas skiriančių dubumų. Tos kalvos yra aukščiausi reljefo elementai, susidarę vėlyvajame ledynmetyje dviejų gretimų ledyno liežuvių sąveikos zonoje. Tai taip vadinami moreniniai masyvai, dažnai turintys trikampio formą. Skiriančios dubumos liko tose vietose, kur gulėta ledyno plaštakų, tai taip vadinamos glaciodepresijos. Utenos krašto moreniniuose masyvuose yra vaizdingiausias landšaftas ir aukščiausios kalvos. Žiemą čia tinkamiausios sąlygos gerai paslidinėti.
Sėlių aukštumos morfografiniai vienetai – moreniniai masyvai ir juos skiriantys duburiai išsidėstę tam tikra tvarka, apytikriai iš rytų į vakarus. Piečiausioje Sėlių aukštumos dalyje stūkso stambus Rubikių moreninis masyvas. Prie Pakalnių kaimo kalvų jo aukštis siekia 212 m aukščiau dabartinio jūros lygio. Toliau į rytus nuo jo yra aukšta ir sudėtinga Tauragnų moreninė aukštuma. Nuo anksčiau minėto Rubikių moreninio masyvo ji atskirta Utenos duburiu. Tauragnų aukštumą sudarančiame moreniniame masyve aukščiausios viršukalvės yra prie Klykių ir prie Žiezdrių, Papirčių laukuose. Jos išsiskiria supančiame reljefe, todėl neatsitiktinai sąlyginai vadina kalnais: Klykių – 235,1 m ir Žiezdrių (piliakalnis) – 247,0 m aukščiau jūros lygio. Aukštesnės kalvos yra į šiaurės rytus nuo Utenos – Aukštakalnis – 231,7 m, Pratkūnų kalnas (Memiakalnis) – 239,2 m. Prie Ignalinos yra Būdakalnis (arba Ažušilės kalnas) – 284,8 m ir Nevaišių kalnas – 289,9 m. Rytuose prie Utenos aukščiausios kalvos aukštis siekia tik 166 m. viršum jūros lygio. Prie Vaikutėnų ir Degučių didingiausių kalvų aukščiai siekia iki 185 m, o prie Radeikių – 201 m. Moreninės kalvos visada atkreipdavo žmonių dėmesį. Jose senovėje buvo įsikūrusios gyvenvietės ir stūksojo gynybinės pilys, dabar jos lankomos keliautojų, prie jų ruošiamos šventės, deginami Joninių laužai. Kai kurios kalvos (Vajelių) paskelbtos geologiniais draustiniais.
Tauragnų masyve yra didžiausios akmenų sangrūdos. Į pietus nuo Tauragnų moreninio masyvo plyti plati smėlinga, ežeringa, miškinga Labanoro lyguma, į rytus – smėliais užpiltas Ažvinčių girios duburys. Už tos dubumos yra nedidelis, tačiau pats aukščiausias šioje pietinėje moreninių masyvų eilėje – Pratkūnų moreninis masyvas – 240 m viršukalvė netoli Pratkūnų. Šitą pirmąją moreninių masyvų eilę prof. Č. Kudaba pavadino Tauragnų vardu. Tauragnų moreninių masyvų eilė sudaro Žeimenos ir Šventosios baseinų vandenskyrą. Tauragnų moreninių masyvų ruožo šlaitas yra daug kur nuskalautas ir aplygintas patvenktų ledyno tirpsmo vandenų. Tokio uždaro ledyninių vandenų baseino būta Utenos duburyje. Šis baseinas buvo pratakus. Važiuojant iš Utenos į Tauragnus bei į Zarasus, pastebimos abrazinės terasos su smėlio dangomis. Kuriuo keliu iš Utenos bekeliautum, kelias vis kyla aukštyn į kalvas.
Kita šiauresnė moreninių masyvų eilė yra žemesnė . Pirmasis jos neaukštas ir suplokštėjęs moreninis masyvas yra Šimonių apylinkėse. Aukščiausia viršūnė į šiaurę nuo Šimonių tesiekia vos 137 m viršum jūros lygio. Jis apie 30 m iškyla virš aplinkinio paviršiaus. Ryčiau, jau už Šimonių girios, dunkso aukštesnis ir didesnis moreninis masyvas. Šio masyvo atskiros viršukalvės prie Pladiškių iškyla 177 ir 184 m viršum jūros. Dar toliau į rytus yra Antalieptės moreninis masyvas, kuris ties Mažylių kaimu siekia 204 m aukščiau jūros lygio. Antrąją moreninių masyvų eilę vadino Antaliepties vardu. Jūžintų ir Antalieptės moreniniai masyvai atskirti erdvaus Dusetų duburio, pačio didžiausio visoje Sėlių aukštumoje. Šiame duburyje telkšo šakočiausias Lietuvos dubakloninis (rininis) ežeras Sartai.
Minėtas moreninių masyvų eiles labai ryškiai perskiria Šventosios aukštupio pažemėjimas su didžiausiais Aukštaitijos ežerais: Duseto, Luodžio, Švento, Drūkšių ir kt.
Utenos krašte stambaus mastelio (1:50 000) geologinės nuotraukos metu 1985–1989 m. buvo ištyrinėtos (daktarai J. Satkūnas, A. Bitinas, B. Karmaza) specifiškos Lietuvoje retos kalvos – plokščiakalvės.

▲

Plokščiakalvės

Stambios plokščiaviršūnės kalvos Utenos rajono kraštovaizdžiui suteikia didingumo ir ramybės įspūdį. Vaizdingas Sėlių aukštumų reljefas, suformuotas paskutiniojo apledėjimo, pasižymi unikaliomis kalvomis su plokčiomis išlygintomis viršūnėmis kaip niekur kitur Lietuvoje. Utenos rajone, neseniai atlikus viršutinių žemės sluoksnių komplekso geologinę nuotrauką, atkreiptas ypatingas dėmesys į Šiaudiniškių kaimo, esančio į pietus apie 5 km nuo Tauragnų apylinkių, geologinės sandaros ir reljefo ypatumus (dr. J. Satkūnas). Šios išraiškingos kraštovaizdžio reljefo formos patraukė tyrinėtojus savo susidarymo paslaptimi ir savotiška sandara. Tyrinėtas plotas pasižymi reljefo savitumu ir sandaros įvairumu. Šioje vietoje, nedideliame apie 8 km2 plote, yra didelė reljefo įvairovė. Ten stūkso didelės kuplios moreninės kalvos ir plokščiakalvės, tarp jų plyti smulkios kalvos, atsiradusios tose vietose, kur ledynas subyrėjo į taip vadinamo negyvo ledo blokus. Tose kalvose riogso natūralios riedulių sankaupos. Didžiausios yra Bernotiškio ir Sudalaukio plokščiakalvės. Kalvų viršūnės pakilusios 205–215 m virš jūros lygio, esant santykiniam aukščiui – 18–25 m. Šlaitai statūs, jų polinkio kampai net 300. Kiekviena iš paminėtų kalvų užima 0,6–0,8 km2 plotą. Kalvų viršūnės yra plokščios, beveik lygios, tik vietomis silpnai banguotos, šiek tiek nuolaidžiais pakraščiais. Tipiškos plokčiakalvės, kurių čia esama keleto, turi būdingą dvinarę sandarą. Jų stuomuo sudarytas iš moreninio riedulingo priemolio, ledyninių sąnašų, nugulusių iš ledyninio (glečerio) ledo. Viršutinę kalvos dalį sudaro sluoksniuotų (juostuotų) molių danga, savotiška kalvos kepurė. Tokie moliai nusėdo ledyno ežerėliuose, limnoglacialiniuose baseinėliuose. Taigi juostuoti moliai yra akivaizdus faktas, kad ten, kur dabar supančioje aplinkoje yra iškilusi kalva, kažkada ledynmečio pabaigoje, ledyno protarpoje stovėjo pasitvenkę tirpsmo vandenys. Panašiai susidariusios kalvos priskiriamos prie taip vadinamų keiminių kalvų. Todėl jas kartais vadina keiminėmis plokščiakalvėmis arba plato (prancūziškas terminas). Šios reljefo formos turi artimą genetinę giminystę su ledyno tuštumų arba įdaubų vandens telkiniuose susisluoksniavusiomis smėlio–žvyro, o kartais molio kalvomis – keimais. Plokščiakalvės yra limnoglacialinių keimų atmaina su dvinare sandara, izometriška forma ir molio danga. Molio sluoksnio storis siekia 5–6 metrus. Molis Utenos plokščiakalvėse pasižymi tamsiai ruda spalva, primena šokoladą. Per vienus metus nusėdusių molių juostelės atsiskiria horozontaliomis plokštumomis, kurių paviršius nubarstytas šviesiai melsvu karbonatingu aleuritu.
Tokios limnoglacialiniu moliu dengtos plokščios kalvos ledyninių darinių reljefe pirmą kartą buvo aprašytos šiaurės vakarų Rusijos Novgorodo srities tyrinėtojų. Jos ten iškyla 280 m viršum jūros lygio Zvoncų kaimo apylinkėse. Nuo vietovės gavo zvoncų vardą, kuris dažnai pasitaiko rusiškoje geomorfologinėje literatūroje. Plokščiakalvės surastos ne tik pas mus Sėlių aukštumose, bet ir gretimuose kraštuose – Latvijoje – Vidzemės aukštumoje, Estijoje – Hanjų aukštumoje ir kitur. Jos puošia paskutiniojo apledėjimo suformuotų moreninių aukštumų kraštovaizdį. Jų viršūnių danga yra iš karbonatingo molio ir aleurito, tai ir dirvos turi ypatingą sudėtį. Tokias dirvas mėgsta plačialapiai medžiai – ąžuolai, uosiai, klevai, liepos ir kt. Lygias aukštai iškilusių kalvų viršūnes dažnai vainikuoja retų vešlių medžių giraitės, suteikiančios aplinkai nepakartojamą grožį. Ten, kur stovi plikaviršūnės kalvos, jas būtų racionalu apsodinti vertingais medžiais.
Pragręžus plokščiakalves Utenos raj. po moliu vietomis slūgso 2–8 m storumo šviesiai rudo moreninio riedulingo molio sluoksnis. Jis nuguldytas paskutiniojo (Nemuno) ledynmečio Baltijos stadijos ledyno. Giliau buvo surastas pilkai rudas moreninis riedulingas priemolis. Tai jau to paties apledėjimo tik ankstesnės – Grūdos stadijos – ledyno padermė. Ši ankstesnė glacigeninė nuogula Baltijos stadijos ledyno buvo išslėgta į protarpą iš substrato. Moreninis branduolys plokščiakalvėje susiformavo esant dideliam ledo glaciostatiniam ir glaciodinaminiam slėgimui, tai taip vadinama įslėgtinė ledynų plyšių morena, perdengta molių, susiklojusių protarpoje stovinčiame vandenyje. Molio dalelės sėdo stovinčiame vandenyje, sudarydamos metinius ir sezoninius sluoksnelius. Metiniame sluoksnelyje pastebimos vasaros ir žiemos juostelės. Žiemos juostelėje molio dalelių daugiau, ji tamsesnės rudos spalvos, atsirado molio dalelėms sėdant užšalusiame ežerėlyje po ledu. Tokio poledyninio ežero gylis siekė 25–30 m. Vasarą vanduo stipriau maišėsi ežerėlyje, buvo prinešama rupesnės medžiagos tirpsmo, vandenų srautams įtekant į baseiną. Todėl vasaros juostelė šviesesnė ir sudaryta iš stambesnės aleuritingesnės ir smėlingesnės medžiagos. Tokių metinių sluoksnelių priskaičiuojama iki kelių šimtų metrų. Tiek laiko išsilaikė vienoje vietoje nesuirusi ledo danga ir tiek laiko neištekėjo lede telkšojęs ežerėlis ledo „eketėje“, kuriame sėdo sluoksniuoti moliai.
Utenos raj. plokščiakalvių stuomuo dažnai sudarytas iš išslėgtos iš pagrindo senesnės moreninės medžiagos, kurią atstovauja Grūdos stadijos morena. Stuomuo buvo išslėgtas į plyšį arba sustumtas iš senesnių glacigeninių nuogulų. Sustūmusio ar išslėgusio Baltijos stadijos ledyno nuogulų danga paprastai nestora, o plyšyje kaupėsi senesnė medžiaga, suraukšlėta ją slėgusio ledo luistų. Tokių plyšiuose susidariusių moreninių kalvų Utenos krašte pasitaiko daugiau. Išvaizdžiausia ir gerai žinoma yra Vajelių kalva, mūsų iniciatyva paskelbta geologiniu draustiniu. Kalva labai akmeninga, sudaryta iš riedulingo moreninio priemolio. Akmenys susitelkė ledo tirpsmo vandenims nuskalavus kalvos viršūnę ir išplovus juos iš riedulingo priemolio.
Šiaudiniškio plokščiakalvės priklauso ledyno pakraščio zonos vidiniams ledyniniams dariniams. Jie tikriausiai žymi riba tarp aktyvaus ir negyvo ledo laukų. Irstant paskutiniojo apledėjimo ledynui, pakraščio zonoje ledynas suaižėjo ir nuo jo atsiskyrė negyvo ledo laukai. Protarpose susitvenkė tirpsmo vandenys, ir klostėsi molio dalelės, davusios pradžią kalvų su plokščiomis viršūnėmis molio dangoms.
Tarp plokčiakalvių tūnoję ledo blokai Šiaudiniškio duburyje apsaugojo kalvas nuo šlaitų apskalavimo ir išplovimo. Jose išliko ryškūs, statūs ledo kontakto šlaitai.
Vėliau paviršiniai kritulių vandenys išvagojo griovų ir raguvų tinklą. Todėl pasitaiko gilios ir įspūdingos ūnksmingos griovos, skrodžiančios kalvas nuo viršūnės iki pat jų papėdžių.

▲

Šiuolaikiniai procesai

Utenos raj. žemės paviršius buvo suformuotas Nemuno apledėjimo, Baltijos stadijos, Pietų Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fazių atsitraukiančio ledyno. Atsitraukus paskutiniam ledynui, jo paliktas ledyninių nuogulų sudarytas reljefas (maždaug nuo 14000 metų) yra veikiamas paviršinių gamtos veiksnių arba procesų, o dabar prie tų procesų ženkliai dar prisideda žmogus. Žmogaus veikla ir įtaka reljefui nuolat didėjo nuo žemdirbystės pradžios (prieš 4–4,5 tūkstančių metų).
Utenos krašto ledyninių nuogulų sudarytą žemės paviršių, nors ir nežymiai, tačiau veikė įvairūs gamtiniai procesai, kurių padariniai ir pasekmės išryškėjo per ilgą jų veiklos laikotarpį – vėlyvąjį ledynmetį (glacialą) prieš 13.000–10.000 metų ir holoceną, arba dabartinį laikotarpį, pradedant nuo 10.000 metų iki dabar.
Per tą laikotarpį susiklostė nuogulos, kurių storis retai pasiekia 10 m. Jas sudaro smėliai, moliai, dumblai, durpės, sapropelis, karbonatiniai tufai ir kitos nuosėdos, nusėdusios dabartinėse pelkėse, jų vietoje buvusiuose ežeruose, upių terasose, kalvų pašlaitėse ir šiaip žemesnėse vietose, veikiant biogeniniams, deliuviniams, proliuviniams ir kitokiems procesams.
Šio laikotarpio klimatas ir augmenija šiek tiek keitėsi. Nuo jų priklausė ir to laikotarpio procesai. Todėl, tiriant holoceno nuogulas, atkuriama miškų raidos istorija, kurioje išskiriamos devynios raidos fazės. Pirmiausiai vyravo beržų miškai, vėliau juos pakeitė pušynai. Greitai pomiškyje paplito lazdynai, vėliau ir šilumą mėgstantys plačialapiai – ąžuolai, liepos, guobos ir kt. Plačialapiams pasiekus paplitimo viršūnę ir pablogėjus klimatui, pamažu jie pradėjo trauktis. Jų vietą užėmė eglės. Vėliau jos sumenkėjo, bet po trumpo laiko iš naujo pakartotinai suvešėjo. Galiausiai miškai perėjo į dabartinę savo išsivystymo fazę.
Paviršiaus fizikinė denudacija. Lietaus, sniego tirpimo paviršiniai vandenys atliko ir atlieka paviršiaus fizikinę mechaninę denudaciją. Paviršiaus vandenys sudarė kelis srautus. Plokštuminiai paviršiniai vandens srautai naikino paviršiaus nelygumus didesniuose plotuose. Jie turėjo arealinės reikšmės visam kraštui. Linijiniai vandens srautai atliko eroziją, žemės paviršiaus intensyvesnį ardymą. Jiems veikiant atsirado raguvų ir griovų reljefas, upių ir upelių slėnių su terasomis. Paviršiaus denudacija intensyviausiai pasireiškė stipriai kalvotame moreniniame reljefe. Ji ženkliau pasireiškė galinių morenų ruožuose, kampiniuose moreniniuose masyvuose. Dėl nuolatinės denudacijos kalnų viršūnės raudonuoja, jose atsidengia įžemio raudonas moreninis priemolis. Dirvožemis neišsilaiko, nuplaunamas nuo viršaus šlaitais žemyn. Vyksta intensyvi dirvožemio erozija.
Cheminė denudacija. Šalia fizikinės mechaninės denudacijos vyko cheminė. Jos intensyvumas yra gerai fiksuojamas karbonatinių junginių išplovimo gylio ir nugeležinimo procesų. Karbonatų ir kitų cheminių elementų išplovimo gylis iš dirvožemio profilio greta kitų faktorių priklausė nuo proceso trukmės, t. y. laiko. Utenos kalvotame reljefe nukarbonatėjimo gylis priklausė nuo kalvotumo ir gruntinių vandenų lygio. Utenos raj. karbonatai dirvožemio profilyje daug kur slūgso apie 140 cm gylyje nuo žemės paviršiaus. Tai sąlygoja dirvų cheminę reakciją ir derlingumą. Intensyviausiai žemės ardymo procesai pasireiškė ir dabar vyksta stačiuose šlaituose. Juose nugriuvus paviršiaus dangai atsidengia žemės sluoksniai.
Šlaitų denudacija. Šlatų denudaciją sąlygoja žemės traukos ir svorio jėgos. Jos Utenos raj. intensyviau pasireiškia kalvų ir upių slėnių šlaituose ir raguvose bei griovose. Dabartiniai šlaitų procesai suaktyvėja lietingais metais. Dažnai jų veikla yra nepageidautina, nes padaro didelės žalos, sunaikina dirvožemį, žemės naudmenis, sukelia grėsmę pastatams, esantiems arti griūvančių šlaitų. Stačiuose slėnių šlaituose veikiant gravitaciniams procesams susidaro atodangos. Skardinguose šlaituose gravitaciniai procesai dažniausiai griauna senesnius kvartero nuogulų sluoksnius, kurie išlenda stačiose atodangose. Šventosios upės atodangose prie vandens kartais po kvartero sluoksniais į atodangos paviršių išlenda seni devono smėlio ir molio sluoksniai.
Atodangų stebėjimai padėjo nustatyti gravitacinių procesų priklausomybę nuo sezoninės, paviršinės ir upinės erozijos, požeminių vandenų veiklos, sufozijos, geologinės sandaros ir litologijos, potvynių ir atoslūgių, abrazijos, vėjo veiklos, sezoninio įšalo, solifliukcijos ir kt.
Gravitacinius procesus skatina šlaitų statumas. Upių slėnių šlaituose ir papėdėse jie sukelia nuošliaužas, nuobiras, nuogriuvas, solifliukcinius darinius ir kitus gravitacinius koliuvinius padarinius.
Čia apaugusiuose šlaituose, sutvirtintuose augmenijos, vyksta nuosmega (defliukcija). Temperatūros svyravimų ir svorio jėgos veikiami, dūlėjimo produktai pernešami šlaitu. Paviršinio sluoksnio nuogulų masės, veikiamos tūrio periodiškų pakitimų dėl įšilimo ir atšalimo, sudrėkimo ir išdžiūvimo, įšalimo ir atšilimo, lėtai slenka šlaitu žemyn. Kiekvienas atskirai iš tų trijų išvardintų faktorių nulemia nuosmegą. Didėjant nuogulų tūriui, kiekviena jas sudaranti dalelė šiek tiek pakyla statmenai šlaito paviršiui. O sumažėjus tūriui, veikiama svorio jėgos, nusileidžia žemyn. Tokiu būdu nuogulų masė nežymiai nusileidžia šlaitu žemyn. Nuogulų tūrio padidėjimo ir sumažėjimo vieno ciklo metu ji nusmenga beveik nepastebimai. Stačiuose šlaituose ji aktyvesnė. Nuosmega dažnai pastebima pietinės ekspozicijos šlaituose. Nuosmegos sudaro palyginti nestoras šlaitų dangas, kurios sutvirtintos velėna. Toks procesas vyksta moreninių kalvų šlaituose, ypač jeigu jais yra vaikščiojama ar bėgioja laukiniai žvėrys ir ganomi galvijai. Tuomet šlaituose atsiranda mikrolaipteliai. 
Kalvų šlaitai yra padengti deliuviu ir proliuviu, kurie atsiranda veikiant paviršinei šlaito nuoplovai arba griovų erozijai. Deliuvio nuogulos būna smulkios ir birios, kartais su smulkiagrūdės nuotrupinės medžiagos linzėmis. Sluoksniai nutįsę išilgai šlaito. Deliuvio nuogulos susidaro, veikiant išsklaidytai, koncentruotai ir plokštuminei nuoplovai.
Sezoniškai įšąlančių ir atšylančių nuogulų slinkimas kalvų šlaituose sukelia solifliukcinį grunto tekėjimą. Pavasarį atšilęs skystas ir plastiškas gruntas kai kuriuose šlaituose pradeda tekėti plonu sluoksniu, suformuoja nuoplauką. Nuošliaužos suardo velėną, nes primirkusios nuogulų masės juda didesniu greičiu. Šie išvardinti procesai pasireiškia ne tik upių slėnių šlaituose, bet ir stačių kalvų šlaituose.
Dar vienas įdomus šiuolaikinis reiškinys yra pastebimas akmeningose dirvose. Pavasarį, surinkus akmenis, po eilinės žiemos vėl atsiranda naujų. Susidaro įspūdis, kad akmenų priaugo iš dirvos. Vienok šiuos naujus akmenis iškėlė šaltis. Rudenį po akmenimis susikaupia vandens. Jam sušalus į ledą padidėja tūris. Ledas akmenis kelia puriu dirvos sluoksniu aukštyn, kol akmuo pasiekia žemės paviršių.
Žiemą buvusioje žvyrduobėje prie Utenos teko pamatyti dar vieną unikalų reiškinį. Ryto saulės spinduliuose žvyrduobės dugne ant žiemą išaugusių statmenų ledo kristalų viršuje gulėjo gargždo akmenukai. Pradžioje nesuvokiau, kas juos išbarstė. Vėliau išsiaiškinau, kad tai šalčio išdaigos. Ledo kristalai augdami pakėlė žvyrduobės dugne gulėjusius akmenukus. Nenustebkite susidūrę su panašiu reiškiniu dabar. Gamta, nors ir negyvoji, gyvena savarankišką gyvenimą.
Šiuolaikinius negyvosios gamtos procesus kalvotame Utenos landšafte skatina žmogaus veikla. Šlaitų procesai (nuogriuvos, nuošliaužos, nuobiros ir kt.) labai aktyvūs iškastų karjerų šlaituose. Karjerai – žemės paviršiaus piktžaizdės. Juos reikia sugražinti supančion gamtinėn aplinkon: išlyginti šlaitus, užsodinti medžiais arba užliejus vandeniu sukurti vandens telkinius.
Per pastaruosius dešimtmečius dėl melioracijos ir požeminių vandenų eksplotavimo gręžtiniais šuliniais labai nuseko paviršiniai gruntiniai vandenys. Dabar atrodo keista, kad ten, kur buvo pakankamai vandens, išseko šuliniai, išdžiūvo kūdros, dega durpynai, pasikeitė augmenija, neliko kai kurių gyvūnų ir paukščių rūšių. Išsaugoti gamtinę aplinką kalvų krašte labai svarbu.
Utenos krašto neaplenkia ir stichiniai katastrofiniai gamtos reiškiniai. Vasarą čia trankosi perkūnijos, kyla audros ir viesulai, žemės drebėjimai, kurie nedažnai pasikartoja ir nepasiekia pavojingos galios. Kai kuriose šiauresnėse vietose, kurių gelmėse slūgso devono karbonatinės uolienos, galimi žemės įgriuvimai dėl karstinio proceso – uolienų požeminio ištirpimo. Retai devono smėlių paplitimo plotuose pasitaiko sufozinių procesų, t. y. smėlio dalelių mechaninio išplovimo požemio vandenimis.

▲

Žemės gelmės

Utenos krašto gelmes sudaro trys struktūriniai kompleksai:1) kristalinis proterozojaus pamatas, slūgsantis giliai gelmėse iki 700 m gylyje, 2) proterozojaus ( kambro, ordoviko, silūro ir devono ) nuosėdinės uolienos ir 3) kvartero ledyninių nuogulų danga, kurios storis siekia iki 200 m. Paleozojaus uolienų pjūvyje vyrauja smėlingos nuogulos, perskirtos moliu.

▲

Geologinė-paleogeografinė praeitis

Po kvartero – jauniausio geologinio periodo nuogulomis, kurių storis Utenos raj. yra nevienodas (nuo 20 iki 200 m), slūgso devono sistemos sluoksniai, susidarę prieš 380 mln. metų. Jie pasiekiami gręžiniais, o vakariau – Anykščių apylinkėse – atsidengia Šventosios ir jos intakų atodangose. Šių senųjų uolienų atodangų ypač gausu Šventosios slėnyje, tarp Anykščių ir Kavarsko. Devono amžiaus sluoksniai Utenos apylinkėse yra smėlingi, jie priskiriami vidurinio devono Upninkų ir viršutinio devono Šventosios svitoms. Jas sudaro šviesiai pilki ir raudonai rudi bei rudi smėliai ir smiltainiai su aleuritų bei molių tarpsluoksniais. Šie smėliai yra vandeningi ir iš jų gręžiniais siurbiamas geriamasis vanduo, kuris laikosi taip vadinamame Šventosios–Upninkų vandeningame komplekse. Viduriniame devone, šiauriau ir vakariau, bangavo sekli jūra. Jos pakrantėje upių sunešti deltiniai smėliai ir kitos nuogulos dabar sudaro Upninkų svitą. Šiems smėliams, kai kur virtusiems smiltainiais, būdingas įstrižas sluoksniuotumas, todėl manoma, kad čia būta tekančių vandens srautų deltos, viršutiniame devone čia tyvuliavo gilesnė jūra. Tos jūros pakraščio zonoje buvo sąlygos kauptis smėlingoms nuosėdoms, dabar sudarančioms Šventosios svitą. Šventosios svitos detalūs tyrimai išryškina, kad devono periode (prieš 400–380 mln. metų) Rytų Lietuva ir Utenos apylinkės buvo seklių ežerų bei jūros įlankų kraštas. Į pratakius ežerus įtekėjo įvairių upių ir upelių, kurie ir suklojo daug smėlių. Gilesnėse devono ežerų vietose gyveno šarvuotos žuvys (Asterolepis ornata, Asterolepis radiata ir kt.).
Kitų geologinių periodų (karbono, permo, triaso, juros, kreidos, paleogeno, neogeno) metu (300 – 2 mln.m.) Utena buvo sausumoje ir jų metu šiuose kraštuose buvo iškilusi sausuma. Tuomet čia egzistavo kontinentinis režimas. Sausumoje vyko intensyvus uolienų ardymas – denudacija, todėl šio ilgo laikotarpio uolienų šiame krašte neišliko. Sausumoje telkšnojuosiuose ežeruose ir tekėjusiose upėse galėjo kauptis taip pat smėlingos nuosėdos ir nuogulos, kaip ir devone. Ledynai Utenos apylinkėse paliko įvairias morenas (paties ledyno nuogulas), o taip pat ledyno tirpsmo tekančių ir stovinčių vandenų suklotas nuosėdas, daugiausia žvirgždingas, gargždingas, smėlingas ir aleuritingas. Ledyno tirpsmo patvenktų vandenų baseinuose nusėdo labai būdingi juostuoti (varviniai) moliai, kurie tinka plytoms ir kitai keramikai gaminti.
Pirmieji ledynai, užkloję Lietuvą, ardė poledyninį paviršių. Jie išarė devono uolienas Utenos apylinkėse, o jų tirpsmo vandenys jas išplovė. Dabar čia kai kur gręžiniais surandame pergilintus, įrėžtus į devono uolienas siaurus kanjoninius slėnius, užpildytus glacigeninėmis nuogulomis ir nuosėdomis. Tai pergilinti palaidoti slėniai. Palaidoti slėniai yra nuogulų slūgsojimo formos, esančios žemės sluoksniuose ir mažai atsispindinčios paviršiuje. Jie susidarė praeityje veikiant erozijos ir tekančio vandens bei ledyno ardomajai veiklai. Po Šventąja prie Užpalių surastas toks palaidotas slėnis, įsirėžęs į vidurinio devono Upninkų svitos smėlingas nuosėdas. Jo gylis viršija 100 m. Jei pažiūrėsite į geologinį profilį, tai pastebėsite, kad šitą palaidotą slėnį tiksliai pakartoja dabartinė Šventoji. Kitur, pavyzdžiui, prie Alaušo Sudeikiuose bei prie Užpalių gręžinyje 911, aptikti palaidoti slėniai savo dugne yra užpildyti ledyninėmis sąnašomis – morena. Jie, matyt, yra išrausti Dainavos ir Dzūkijos apledėjimų ledynų, atslinkusių dar ankstyvajame pleistocene. Trumpaliuose surastame palaidotame slėnyje apačioje slūgso smėliai, kurie galėjo būti suplauti užslenkančio Dainavos apledėjimo ledyno tirpsmo vandenų. Taigi šiuo metu Utenos raj. gali būti skirtingos genezės palaidotų slėnių, esančių devono uolienų paviršiuje.
Dar kitos devono uolienų paviršiuje aptinkamos rėžtvos neabejotinai yra įrėžtos galingų kontinentinių ledynų arba išplautos tų ledynų tirpsmo vandenų. Tokių slėnių dugnas esti labai nelygus ir keičia savo kryptį.
Sudėtingoje pleistoceno (kvartero periodo ledynmečių laikotarpio) storymėje surandama visų apledėjimų, pasiekusių Lietuvą, nuogulų. Ryškiausiai tų skirtingų apledėjimų nuogulos pastebimos pagal suklotus moreninius sluoksnius. Utenos raj. išgręžtuose gręžiniuose yra surasti, pradedant nuo seniausių – Dzūkijos, Dainavos, Žemaitijos, Medininkų, Grūdos ir Baltijos ledynų sąnašos – moreniniai horizontai. Ledyninės sąnašos yra labai mišrios, nuogulos, sumaišytos iš įvairiausio dydžio dalelių, pradedant smulkiausiomis molingomis iki pačių stambiausių – riedulių ir luistų. Utenos rajone morenos yra sudėtos iš riedulingų priemolių ir priesmėlių. Rečiau pasitaiko molių. Moreniniai horizontai vietomis perskirti tarpledynmečių upių, ežerų ir pelkių nuosėdų klodais. Butėnų tarpledynmečio nuosėdų, atskyrusių apatinio pleistoceno Dainavos morenas nuo viduriniojo pleistoceno Žemaitijos morenų, surasta gręžiniuose, pragręžtuose Trumpaliuose, Šiekštyje, Sudeikiuose, Gaigaliuose ir kitur. Šio tarpledynmečio vardas kilęs nuo Butėnų kaimo prie Šventosios, kurios krante buvo aptiktos šio tarpledynmečio geriausiai išlikusių nuosėdų pjūvis. Ten rasta humusingų smėlių, molių, dumblų ir gitijos. Gitija yra švediškas žodis, reiškiąs pelkių, ežerų sukietėjusį dumblą, sudarytą iš mikroorganizmų likučių, gyvių ekskrementų ir mineralinės medžiagos priemaišų. Ištyrę tų nuogulų sporas ir žiedadulkes, palinologai atkūrė miškų raidos vaizdą Butėnų tarpledynmetyje.
Butėnų tarpledynmečio metu, kaip nustatė habil. dr. Ona Kondratienė, tyrinėjusi žiedadulkes ir sporas, ne vieną kartą keitėsi miškų sudėtis. Pirmiausia vyravo pušys ir beržai, vėliau eglės ir pušys su nedaug plačialapių, dar vėliau – kėniai, eglės, skroblai ir kiti plačialapiai. Vėliau atsirado pušų ir eglių su plačialapiais medžiais miškai. Juos nuosekliai keitė pušų ir beržų su kėniais bei plačialapiais, beržų ir pušų, pušų ir beržų, beržų, pušų su alksniais miškai. Butėnų tarpledynmečio nuosėdose randama senesnės floros reliktų. Toks miškų raidos dėsningumas yra nulemtas klimato kaitos, atsitraukus Dainavos ledynui ir vėl užslinkus naujo Žemaitijos apledėjimo ledams. Tarpledynmečio šilčiausiu metu (optimumas) augo plačialapiai medžiai (ąžuolai, liepos, guobos ir kt.). Tuo metu vasaros buvo šiltesnės 3–40 C negu dabar.
Utenos raj. surastos ir kito Merkinės tarpledynmečio ežerinės ir pelkių nuosėdos. Jos ištirtos Šiekštelio gręžinyje ir gręžinyje Nr. 877 netoli Sudeikių. Merkinės tarpledynmetis skyrė vidurinio pleistoceno Medininkų ledynmetį nuo viršutinio pleistoceno Nemuno ledynmečio Grūdos stadijos ledynų. Šio tarpledynmečio geriausiai ir pilniausiai ištirti pjūviai yra prie Merkinės, Nemuno pakrantėse Jonionių kaime.
Kai kuriuose Utenos krašto gręžiniuose aptinkami pėdsakai dar vieno galimo tarpledynmečio, kuris vadinamas Snaigupėlės vardu. Jis galbūt skyrė viduriniojo pleistoceno Žemaitijos ir Medininkų apledėjimus. Šio tarpledynmečio nuosėdų aptinkama gręžiniuose prie Alaušo.
Tarp skirtingo amžiaus moreninių horizontų slūgsantys smėlingi žvirgždingi ir gargždingi nuogulų kompleksai yra vandeningi. Šių vandeningų kompleksų požeminiai vandenys yra siurbiami iš gręžinių ir juos ūkiai bei gyventojai naudoja buityje.
Kalvotą Utenos raj. reljefą sudaro paskutiniojo Nemuno ledynmečio Baltijos stadijos Rytų Lietuvos ir Pietų Lietuvos fazės ledyno pakraštyje ištirpusios, subliaukusios ir nusėdusios ledyninės sąnašos . Jos yra pergraužtos Šventosios, įrėžusios į jas savo slėnį. Šventosios slėnyje surandamos kelios terasos.

▲

Naudingos iškasenos

Utenos krašto žemės gelmės nėra labai turtingos mineralinėmis žaliavomis. Pagrindinė naudinga iškasena eksploatuojama Šiaurės Rytų Lietuvoje yra birios kvartero sistemos nuogulos. Jos naudojamos vietiniams poreikiams. Lokaliai kasamas smėlis, žvyras ir molis. Didesnių durpių klodų čia nesusiklojo. Laukų akmenys, kaip statybų medžiaga, suvaidino savo vaidmenį. Stambūs riedulynai lydėjo ledyninius kraštinius darinius. Jų buvo gausu Tauragnų, Pakalnių ir kitų vietovių kalvose. Man atmintyje išliko Bajorų riedulynas, kurio riedulius teko tyrinėti dar mokantis Vilniaus universitete. Iš Utenos krašto kristalinių riedulių buvo sumūryta daug įspūdingų pastatų. Tokios statybos dabar yra nelyginant muziejinės kolekcijos. Laukų akmenis stipriai išrinko, atlikdami laukų melioravimo darbus. Laukuose tų akmenų mažai beliko. Todėl likusius riedulingus plotus būtina apsaugoti ir išlaikyti.
Labiausiai eksploatuojama ir gyvybiškai reikalingiausia naudinga iškasena yra požemio vandenys, susitelkę biriuose tarpmoreniniuose vandeninguose kvatero horizontuose ir devono Upninkų–Šventosios smėlingame komplekse. Utenos požemio vandenys priklauso Pabaltijo arteziniam baseinui, kurio bendras plotas sudaro apie 460 tūkstančius kvadratinių kilometrų. Beveik pusė to ploto yra po vandeniu – Baltijos jūros dugne. Utena patenka į šio artezinio baseino pietryčių struktūrinę dalį, kurioje kristalinis pamatas slūgso iki 700 m gylyje. Utenos krašte paplitę kainozojaus ir paleozojaus bei viršutinio proterozojaus hidrogeologiniai aukštai. Kvartero storymėje, kuri sudaro geologinio pjūvio viršutinę dalį, yra paplitę penki tarpmoreniniai vandeningi horizontai. Jie dažniausia smėlingi. Aprūpinimui vandeniu svarbiausi yra Grūdos–Medininkų, Žemaitijos–Dainavos ir Dainavos–Dzūkijos tarpmoreniniai horizontai. Birios vandeningos tų horizontų nuogulos dažnai užpildo palaidotus gilius slėnius devono uolienų paviršuje, kurie įsigilina į devono uolienas net 150–170 m. Dzūkijos–Dainavos senslėniai perskrodžia devono Šventosios ir Upninkų sluoksnius.
Naudingųjų iškasenų – žvyro telkiniai yra išžvalgyti keli: Tauragnų, Vieteikių, Kiauliupio ir kt. Utenos rajone paplitę kvartero žvyro ir smėlio prognoziniai plotai priklauso keiminių kalvų, ozų gūbrių ir kraštinių ledyninių bei fliuvioglacialinių gūbrių genetinei grupei. Šis žvyras pasižymi didele techninio žvirgždo išeiga, nes stipriau buvo perplautas ledyno tirpsmo vandenų. Nuo seno žinomi keli smėlio telkiniai. Vienas, Norkūnų telkinys, yra 4,74 km į pietvakarius nuo Utenos. Smėlio sluoksnis yra vidutiniškai 3,53 m storio. Gedimino telkinys yra 1,1 km į pietvakarius nuo Utenos. Surasti Šeibokiškio, Vyžuonų, Naujasodžio, Stripeikių, Kunigiškių, Kirdeikių ir kiti kvarterinio smėlio telkiniai, kuriuose smėliai yra geltonos arba rusvai geltonos spalvos, feldšpatiniai kvarciniai, smulkiagrūdžiai ir vidutingrūdžiai, kartais – įvairiagrūdžiai.
Utenos raj. geologų buvo išaiškinti Aukštagirių, Vozgėlių, Norkūnų, Bikūnų, Šarakalnio, Vindeikių ir kiti molio telkiniai. Šių telkinių molis tiko plytų gamybai. Utenos rajone surasti keli kvartero gėliavandenių ežerinių karbonatinių tufų (klinčių) telkiniai: Sudeikių net du, Bareičių, Starkų, Kavinės, Šnieriškių, Vozgėlių, Stapšėnų ir kiti. Šių telkinių karbonatinės žaliavos tinka dirvų kalkinimui. Geologinė ir geomorfologinė aplinka turėjo tiesioginės reikšmės šio krašto žmonių gyvensenai ir būdui. Ji veikė jų charakterį, formavo dvasines, moralines, estetines, etnines ir kultūrines savybes. Todėl vertinant krašto pasiekimus, istoriją, žmonių bendriją ir kt. būtina atsižvelgti į gamtinių sąlygų specifiką ir mineralinį geologinį pagrindą.

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002