Turinys> Utenos rajono administracinis - teritorinis suskirstymas ir valdymas

Nuo pirmųjų gyventojų iki Mindaugo mirties (1263 m.).

Apie pirmuosius rajono gyventojus gali paliudyti gali tik senkapiai, gyvenvietės, piliakalniai, pilys ir jose rasti darbo, medžioklės įrankiai, papuošalai.Bikūnų, Dryžių, Gimžiškių, Jaurelių, Kalvių, Nuodėgulių, Spitrėnų ir kiti piliakalniai, datuojami I t-mečiui pr. Kr. – mums mena, kad kaip tik čia ir buvo pirmieji raj. Gyventojai. Gudėniškių piliakalniai datuojami III–IX a., Pavyžinčio – IV–VIII a., Stanėnų IV–V a. ir daug I-ojo t-mečio pilkapių rodo, kad raj. jau būta sėslių gyventojų. Kaniūkų IV–V a. neįtvirtinta, Petroniškio, Stabulankių ir kitos I t-mečio gyvenvietės taip pat mena ano meto žmones. Matyt, labai nedaug žmonių čia apsigyveno neolito amžiuje. Mažai rasta ir to laikotarpio žymių. Daugiau gyventojų įsikuria žalvario XVI–VI a. pr. Kr., kuomet pradėta statyti įtvirtintas gyvenvietes – piliakalnius, kurių rajone gausu. Daugiausia žmonių apsigyvena geležies amžiuje.
Kas buvo pirmieji gyv., koks buvo administracinis – teritorinis suskirstymas, koks buvo visuomenės valdymo aparatas? Ankstesnio laikotarpio gyventojai buvo baltai. Jie augino gyvulius, vertėsi žemdirbyste, medžiojo, žvejojo, mokėjo žiesti puodus, statė statinius. Vystantis gyvulininkystei, šeimoje sustiprėjo vyro vaidmuo, išsiplėtė ryšiai tarp genčių, plito metaliniai dirbiniai. Didindami dirbamų laukų plotus degino miškus, ruošė lydymus. Giminės jungėsi į bendruomenes, atsirado daugiau turto, todėl reikėjo statyti ir tvirtas gyvenvietes – piliakalnius. Žalvario amžiuje, maždaug iki XI a. pr. Kr. kitur ir vėliau mirusieji laidojami nedeginti. Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros atstovai – buvo baltų, o taip pat ir šio rajono baltų genčių protėviai. Baltai, tai grupė indoeuropiečių tautų ir genčių, kalbėjusių ir kalbančių giminingomis kalbomis. Tai lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Vadinasi, Utenos raj. aukščiau minėtu laikotarpiu apsigyveno lietuviai ir rytinėje dalyje – sėliai. Sėliški yra Šventosios upės, Sėlos, Indrajos ir kiti vietovardžiai. Pasak 1261 m. Mindaugo akto Sėlai priklausė Tauragnai, Utena, Užpaliai. Tačiau kiti autoriai (Adolfas Tautavičius) tam prieštarauja, nes to neįrodo archeologiniai duomenys. Sėlos kunig. pradžioje buvo nepavaldūs Mindaugui. 1218 m. įsikuria Sėlos vyskupija. Rygos vyskupas, popiežiui nutarus, valdo Sėlą. O 1255 m. Mindaugas Sėlą dovanojo Livonijos ordinui. Sėliai XIII a. asimiliuojasi su kitomis gentimis. Pirmaisiais mūsų eros pr. Kr. amžiais irsta gimininė bendruomenė, atsiranda palaidojimų su turtingomis įkapėmis. Dabartinio raj. teritorijoje formuojasi aukštaičių gentinis junginys. I–IV a. mirusieji imta laidoti skoptiniuose ąžuoliniuose karstuose. Jie garbino saulę, mėnulį, ugnį, vandenį, turėjo savus dievus, plito burtai, magija. Atsiranda ariamoji žemdirbystė, plačiau naudojami metalo dirbiniai, ginklai, gausėja papuošalų. Nuo šeimyninės bendruomenės atsiskiria atskiros šeimos, kurios darbams naudoja ir vergus. Taigi V–VIII a. formuojasi klasinė visuomenė. Jai ima vadovauti vyresnieji kunigai, gyvenantys įtvirtintuose piliakalniuose. Iki XIII a. jie buvo paveldimi privilegijuoto sluoksnio atstovai, o vėliau – XIII–XIV a., jie jau tampa žemių ir sričių valdovais. Tuomet juos imta vadinti kunigaikščiais. Tik nuo XIV a. pabaigos kunigais imti vadinti dvasininkus. XIII a. pab. šiam raj. prigija Aukštaitijos ir aukštaičių pavadinimai. Dabartinio Utenos raj. plotus valdo žemių (pilių) kunigaikščiai. Manoma, kad XIII a. Deltuvos žemei priklausė Utenos apylinkės, minimos Ipatijaus metraštyje, 1219 m. Lietuvos sutartyje su Galiču – Voluine. 1229, 1249–50 m. Nalšią puldinėja Livonijos ordinas. Ją valdo Mindaugo seserėno Lengvenio tėvas, vėliau Lengvenis. Nalšios žemės centras – Linkmenų pilis (Ginučių piliakalnis). Nors 1248–1252 m. kare Lengvenis palaiko Mindaugą, tačiau tik Vaišelga 1264 m. Nalšią pajungia savo žinion. O kaip atsiranda Utenos vardas? XIII a. kronikose atsiranda sritinio kunig. Utenio (Vtenus, Utienus, Utenus, Untianus ir kt.) vardas. Rašoma, kad jis sėkmingai kovojo su kalavijuočiais, bet patekęs į nelaisvę, apie 1227 m. nusižudęs, ar buvęs nužudytas. Spėjama, kad jis gyveno Narkūnų pilyje, kurios piliakalnis datuojamas I t-mečiui pr. K. – II a. ir vėlyvasis sluoksnis (XIV a.–XVa. pradžia). Tačiau pasak istorikų Romualdo Jaso, Mečislovo Jučo, Utenio vardo patikimi šaltiniai nepaliudija. Utenos vardas kilo nuo vietovardžių: Utenėlės, Uteno, Utenyčio. Daumantas iki 1265 m. buvo Nalčios kunig., su Treniota 1263 m. nužudė DLK Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. 1265 m. bijodamas Mindaugo sūnaus Vaišvilko keršto, pabėgo į Pskovą, tapo šventuoju Timofejumi. Deltuvos kunig. buvo ir Judikis, Pūkeikis, Bikšis, Ligeikis. Tačiau po Mindaugo mirties Nalšios, Deltuvos žemės priklausė jam ir jas valdę kunig. buvo vasalai. O kas čia gyveno? Kaip aukščiau minėta – pirmiau baltai, o XIII–XIV a. iš lietuvių susiformavo lietuvių tautybė – turėjusi lemiamą reikšmę Lietuvos valstybės susidarymui. Sėliai – XIII–XIV a. sulietuvėjo, nepalikdami rašto paminklų, tik vietovardžius. Na, o lietuviai, kalbantys aukštaičių tarme, buvo vadinami aukštaičiais dar Mindaugo laikais. 

▲

Nuo Mindaugo mirties (1263) iki 1795 m.

Tai ilgas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpis. Kur buvo pilys, ten valdė DLK domeno ūkinio ir administracinio vieneto aukščiausias pareigūnas – seniūnas. Nuo 1413 m. atsiranda vaivadijos. Vaivadas skirdavo LDK. Paprastai vaivadomis dirbo LDK kancleris. Dabartinis Utenos raj. priklausė Vilniaus vaivadijai. Vaivados buvo ponų tarybos nariai. Iš buvusių žemių (pvz. Deltuvos ir kt.) XIV a. pabaigoje susiformuoja valsčiai, į kurių sudėtį įeina lauko bendruomenės, bajorų kiemai su centrais (LDK pilimi) arba kiemu. Administruoja tijūnas. XIV–XVI a. LDK valsčiaus dalies (pristovystė) valdytojai vadinami pristovais, skiriamas iš pasiturinčių ir smulkių bajorų. XV a. antroje pusėje prie daugelio kunig. pilių ir kiemų įsteigus palivarkus, valsčiai tampa LDK dvarais (tenutomis), o tijūnai (seniūnų pagalbininkais) – tų dv. laikytojais. Tik nuo XVI a. bajorai ima priklausyti seniūnui ir vaivadai. Nuo XIV a. Vilkmergė XIII–XIV d. buvo Deltuvos žemės centras (seniūnija), tik XV a., plečiantis Vilkmergei, Deltuva pateko į jos valsčių. Taigi iki XIV a. Utenos apylinkės priklausė Deltuvos seniūnijai. 1546 m. Utena – vals. centras, minima apskritys (pavietai). Kartais vietovės minimos tai valsčiais, tai pavietais. Pavietai formavosi naikinant dalinę ir sritinę kunigaikštystes. Iš 1569–1795 m. paskirstymo matyti, kad Utenos apylinkės priklauso Vilkmergės apskričiai (pavietui).
Maždaug nuo XVI a. iki 1795 Tauragnai priklausė Breslaujos apskričiai. Po Valakų reformos (1557 m.). LDK dvaruose atsiranda vaitai, kurie dažniausia administravo 3 kaimus (apie 100 gyv.). Jie gaudavo valaką ir galėjo įsigyti žemės už surinktą činčą. Jų padėjėjais minimi suolininkai, renkami valstiečių. Tokie vaitai ir suolininkai buvo Užpalių, Utenos, Kuktiškių, Labanoro ir kituose dvaruose.
1564–1566 m. valsčiai išnyko. Liko tik Žemaitijoje.

▲

Nuo 1796 iki 1919m. 

1795 m. Lietuva prijungiama prie Rusijos. Utena 1795–1797 m. priklauso 1795 m. įsteigtai Vilniaus gubernijai, Vilkmergės apskričiai. 1797 m. sujungus Vilniaus ir Slonimo gubernijas – Lietuvos gubernijai. 1801 m. Utena priklauso Lietuvos Vilniaus gub. 1843–1915 m. Kauno gubernijai. Tik 1915 m. vokiečių valdžia gub. panaikino.
1795–1835 m. Tauragnai priklauso Breslaujos apskričiai (iki 1794 m. ir 1801–1808 m. centras buvo Breslaujoje, 1808–1835 Vidžiuose), 1835 – Švenčionių 1836–1918 m. Novoaleksandrovsko apskričiai (dabar Zarasai), o 1919 m. pereina į Utenos apskritį. Tauragnai nuo 1843 iki 1915 m. – Vilniaus gub. sudėtyje.
1816 m. carinė Rusija iš kelių seniūnijų sudarė valsčius. Viršaitis renkamas trims metams. Atsiranda Tauragnų, Utenos, Sudeikių, Užpalių, Kuktiškių, Vyžuonų valsčiai. Vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu įsteigė apskritis: 1915 – Utenos ir Saldutiškio. 1837–1917 m. buvo ir seniūnijos. Saldutiškis 1853–1915 m. priklausė Švenčionių, Daugailiai 1836–1918 m. Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskričiai. 

▲

Nuo 1919 iki 1944 m.

Praūžus pirmajam pasauliniam karui, ima kurtis valdymo ir administravimo institucijos. 1919 m. įsikuria Utenos apskritis. Plotas – 1923 m.–3090, 1939–2519, 1943–2680. 1949 m. – 2134 km². Gyventojų m. 1923 – 108960, 1940 – 114120 gyv. Buvo šie valsčiai: Alantos (1919, 1921–1944), Anykščių (1919–1944), Daugailių (1919–1944), Kuktiškių (1919, 1921–1944), Leliūnų (1919-–944), Debeikių (1919–1944), Joniškio (1922–23, 1927–1940), Linkmenų su buveine Saldutiškyje (1919–1944), Molėtų (1919, 1921–1944), Pakalnių (1919, 1940, 1921–1922), Skiemonių (1919–1944), Tauragnų (1919, 1921–1944), Utenos (1919–1944), Užpalių (1919–1944), Vyžuonų (1919–1944). Nuo 1939 m. Saldutiškis priklausė Švenčionėlių apskr., nuo 1940 m. iki 1950 m. Švenčionių. 1919–1944 m. Bikūnų sen. priklausė Antalieptės valsčiui, Sudeikiai – Daugailių valsčiui. 1919–1940, 1942–1944 m. buvo ir seniūnijos, kurioms priklausė keli – keliolika kaimų. 1919–1940 m. seniūnai buvo renkami, 1942–1944 m. – skiriami. Jie atstovavo kaimų bendruomenę valsčiaus sueigoje.

▲

Nuo 1944 iki 1990

Po Antrojo pasaulinio karo buvo šie valsčiai: Alantos (1944–1950), Anykščių (1944–1947), Daugailių (1944–1950), Inturkės (1947–1950), Kuktiškių (1944–1950), Leliūnų (1944–1950), Molėtų (1944–1950), Skiemonių (1944–1947), Skudutiškio (1947–1950), Tauragnų (1944–1950), Utenos (1944–1950), Užpalių (1944–1950), Videntiškių (1947–1950), Vyžuonų (1944–1950). 
Lietuvą užėmus Sovietų Sąjungai, panaikintos seniūnijos, o 1950 m. ir valsčiai, ir įkurti rajonai. Nuo 1950 06 20 1950 vietoje Utenos apskrities, įsikuria Utenos rajonas. Dalis Utenos apskr. teritorijos perduota Anykščių, Dusetų, Molėtų, Švenčionėlių rajonams 1944–1954 rajono plotas buvo 852, 1959 m. – 37532, 1970 m. – 39963 gyventojai, 1954 ir 1959 m. buvo 18, 1963 ir 1972 – 13, 1976 m. 13 apylinkių: Daugailių, Kuktiškių, Kvyklių, Leliūnų, Mockėnų, Pakalnių, Saldutiškio, Spitrėnų, Sudeikių, Šeimaties, Tauragnų, Užpalių, Vyžuonų, jungę 597 kaimus ir vs. 1959 m. panaikinus Švenčionėlių ir Dusetų rajonus, Utenai perduotos 7 apylinkės. 1984 m. keistos rajono ribos. 1950–53 m. buvo sritys. Utena kartu su 26 rajonais priklausė Vilniaus sričiai. 1976 m. rajono teritorija 121901 km². 1944–1950 m. administraciniai organai: Utenos apskrities darbo žmonių deputatų tarybos komitetas, nuo 1950 m. – rajono vykdomasis komitetas.

▲

Nuo 1990 m. iki šių dienų.

1990 03 11 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Utenos rajonas išliko. 2000 m. pradžioje raj. gyveno 54,6 tūkst. gyv. Teritorija – 1229 kv. km. Iš jų 95,7% lietuviai, 3,1% rusai, 0,6% lenkai, o 0,2% baltarusiai. 1990–1995 atsiranda apylinkių viršaičiai. Nuo 1995 m. yra 10 seniūnijų: Daugailių, Kuktiškių, Leliūnų, Saldutiškio, Sudeikių, Tauragnų, Utenos miesto, Utenos rajono, Užpalių, Vyžuonų. (Kaimai aprašyti prie seniūnijų). 1991 m. žemės grąžinimo reikmėms prie seniūnijų įsikuria agrarinės reformos tarnybos, priklausančios rajono valdybai, nuo 1995 m. pavaldžios Utenos apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamentui. 1995 m. įsikuria Utenos savivaldybė. 1995 m. įkurta Utenos apskritis į kurią įeina Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonai ir Visagino miestas. Plotas 720.1 tūkst. ha. Miškai 221.3 tūkst. ha, vandenys 53.5 tūkst. ha. Gyveno 202.39 gyventojai (1997 m.). Iš jų 74,5% lietuviai, 16,1% rusų, 4,7% lenkų, 2,5% baltarusų, 2,2% kitų tautybių.

▲

Utenos apskritis

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 11) 1995 įkurta Utenos apskritis. Jai priklauso Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonaiir Visagino miestas. Bendras plotas 720,1 tūkst. ha. Iš jo tūkst. ha: miškai (221,3), vandenys, (53,5), miestai ir gyvenvietės (15,0), pramonė, transportas (14,2), žemdirbystės plotai (339,4) ir kitos paskirties plotai (76,7). 2001 pradžioje gyveno 202390gyv. Apskrityje veikia per 4 tūkst. įmonių. Apskrityje 1002 ežerai arba 35% visų Lietuvos ežerų. Aukščiausia vieta Ignalinos rajono Nevaišių kalnas – 288 m. Apskritis ŠR ribojasi su Latvija, R – su Baltarusija, P – su Vilniaus, o ŠV – su Panevėžio apskritimi. Apskrityje Utenos rajonas didžiausias. Apskrities administravimo centras yra Utenoje. Apskrities viršininkai: Milda Petrauskienė (1995 - 1997), Rimantas Dijokas (1997 - 2000), Jeronimas Balčiūnas (2000 - 2001), nuo 2001 liepos mėn. Vilius Cibulskas. Viršininko pavaduotoja Janė Palskienė, apskrities sekretorius Vidmantas Valinčius. Patarėja užsienio reikalams Renata Dubauskienė. Turizmo vyr. specialistė Vida Krasauskienė. Atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene Laura Romoškienė. Kaimo reikalų departamento direktorius Vidmantas Indrašius. Žemės ūkio ir melioracijos skyrius (vedėjas Egidijus Bukys). Rajonų žemės ūkio skyrių vedėjai: Anykščių – Antanas Baura, Ignalinos – Danutė Kardelienė, Molėtų – Jonas Vaitėnas, Utenos – Jonas Guiga, Zrasų – Ričardas Greičūnas. Apskaitos ir finansų departamento direktorė Janina Laskauskienė. Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktorius Vidas Ruzgus. Civilinės saugos departamento direktorius Virgilijus Smailys.  Apskrities gydytojų tarnyba (Kęstutis Pangonis). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba (viršininkas Marijonas Rutkauskas). Švietimo skyriaus (ved. Arvydas Mitalas). Personalo ir ūkio skyriaus (ved. Aldona Baltakienė). Utenos regiono plėtros agentūra (direktorė Daiva Sirvydienė). Socialinių reikalų skyrius (ved. Daina Sirvydienė). Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje Henrikas Zabiela.

Gediminas Isokas

Regina Stakėnienė

▲

Utenos rajonas

Įkurtas 1950 plotas 122,90 tūkst. ha, miško žemės plotai – 36 tūkst. ha, žemdirbystės plotai - 61 tūkst. ha, kiti plotai – 25,9 tūkst. ha. Tyvuliuoja 186 dideli ežerai. 2001 pradžioje gyveno 53,3 tūkst. gyv. Iš jų kaime - 17,2 tūkst gyv. 
1995 įsikūrė Utenos savivaldybė, yra 10 seniūnijų (plačiau skyr. „Seniūnijos“). Merai: rimantas Dijokas (1995 - 1997), Edmundas Pupinis (1997 - 2001), nuo 2001 m. - Jonas Burokas. Nuo 2001 mero pavaduotojas A. Katinas. Seniūnijoje yra šie skyriai: Aplinkos apsaugos (ved. Rovita Deveikienė), Architektūros ir teritorijų planavimo (ved. Reigirdas Eigėlis), Bendrasis skyrius (ved. Ramutė Aičevičienė), Civilinės metrikacijos (ved. Vanda Bernotienė), Ekonominės plėtros (ved. Algirdas Gildutis), Finansų (ved. Alma Vėdrickienė), Kultūros ir švietimo (Alvydas Puodžiukas), Socialinės rūpybos ir slaugos (ved. Janina Bruklienė), Statybos ir vietos ūkio (ved. Nikolajus Kirilovas) ir Turto valdymo (ved. Jonas Barkus).
Savivaldybė nuo 1994 m. bendradarbiauja su Čekijos Trebon miestu, nuo 1991 m. su Italijos Lazio regiono Latinos provincijos Pontinijos komuna ir kt., užsienio organizacijomis.

Gediminas Isokas

Regina Stakėnienė

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002