Minint Dievo Tarno arkivyskupo M. Reinio 70-ąsias mirties metines, unikalios monografijos „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“ pristatymas Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje
2023 m. gruodžio 7 dieną Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pristatyta dr. Aldonos Vasiliauskienės monografija „Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“. Knyga skirta Lietuvos bažnytinės provincijos ir Panevėžio vyskupijos 100-mečio jubiliejams (1926–2026). Ši mokslinė biografija – jau septintoji serijos „Bažnyčios šviesa“ knyga (serijos pavadinimą sumąstė knygos autorė).
Pamatiniai duomenys apie monografiją. Knygą išleido UAB „Utenos Indra“ 2023 metais, šis monografijos pristatymas pirmasis Lietuvoje. Knygos recenzentai – kun. dr. Gediminas Jankūnas OFS ir prof. Juozas Skirius. Mokslinė redaktorė – doc. dr. Irena Ramaneckienė. Monografijos išleidimą finansavo Zarasų rajono savivaldybė, mecenatai.
Monografija, kurią sudaro 445 puslapiai, pasak dr. A. Vasiliauskienės, įkvėpta 2013 metais Vilniuje vykusio „Ryto“ draugijos 100-mečio minėjimo ir rašyta 11 metų.
Vidiniai monografijos elementai. Knygos pradžioje patalpintas Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM žodis, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas artėjančiam Panevėžio vyskupijos 100-mečiui, kai „esame kviečiami geriau pažinti pastarojo amžiaus vilties žmones, tarp kurių yra ir iškilus Daugailių krašto asmuo, kunigas Jonas Steponavičius“. Dera pastebėti, kad tai pirmoji knyga, skirta Panevėžio vyskupijos 100-mečio jubiliejui.
Knygoje – devyni skyriai: pirmuosiuose pasakojama apie J. Steponavičiaus vaikystės ir jaunystės metus, studijas užsienyje, tarnystę Vilniuje, Zarasuose, Semeliškėse, Kaukaze. Trečiajame knygos skyriuje išsamiai aprašoma „Ryto“ draugijos ir kita visuomeninė kunigo veikla. Išskirtinis dėmesys sutelktas armijos karo kapeliono tarnystei Kaukaze. Penktajame ir šeštajame skyriuje detalizuojama kun. J. Steponavičiaus politinė veikla Lietuvoje, ryškinama jo pedagoginė ir mokslinė darbuotė Zarasuose ir Utenoje. Pats jautriausias – septintasis skyrius, kuriame aprašomi Antrojo pasaulinio karo metai, J. Steponavičiaus traukimasis į Vakarus ir mirtis Vokietijoje. Išskirtinai svarbus aštuntasis skyrius, kuriame dr. A. Vasiliauskienė vardija kun. dr. Jono Steponavičiaus vardo įamžinimą Lietuvoje.
Lietuvių ir anglų kalbomis pristatoma monografijos santrauka. Aštuoniuose puslapiuose – chronologine seka išvardytos svarbiausios J. Steponavičiaus gyvenimo ir veiklos datos. Nuo 368 p. iki 379 p. aiškinamos santrumpos, pateikiamas monografijos šaltinių (knygų ir mokslinių straipsnių) sąrašas. Net 23 puslapiuose alfabeto tvarka surašytos periodikos publikacijos liudija monografijos turinio išsamumą, patikimumą, o tuo labiau – autorės atsakingumą ir kruopštumą.
Netradiciniai dalykai. Kitoks, nei įprasta, monografijos išvadų pateikimas: jų vietoje randame kun. J. Steponavičiaus ir kun. Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklų paraleles. Monografija kupina iliustracijų, net 742 išnašos, patvirtinančios, kad faktai paimti iš archyvų, laikraščių, citatos pagrįstos, nuosaikios ir svarios.
Svarbu paminėti, kad „Prieduose“ publikuojami atsiminimai, skirti kun. dr. J. Steponavičiui, taip pat pačios monografijos autorės užrašyti jo buvusiųjų mokinių pasakojimai, spausdinti „Utenos apskrities žiniose“. Be to, pristatomi straipsniai, skirti J. Steponavičiaus veiklos Seimuose analizei.
Gal kiek netikėtas posūkis monografijos pabaigoje – doc. dr. Irenos Ramaneckienės straipsnis „Lietuvai svarbių asmenybių garsintojos darbų serijoje dar viena unikali knyga“. I. Ramaneckienė glaustai pristato A. Vasiliauskienės biografiją, išvardija jos mokslinių interesų sritis ir parašytas monografijas, pabrėždama neįkainojamus nuopelnus, keliant iš užmaršties Lietuvai svarbias asmenybes (jų beveik du šimtai), pristato jos skaitytų mokslinių pranešimų Lietuvoje ir užsienyje sąrašą. I. Ramaneckienė akcentuoja, kad A. Vasiliauskienė pirmoji iš Lietuvos dalyvavo slavistų koliokviumuose, pirmoji ėmė tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo (Rytų /graikų) apeigų katalikų – unitų) istoriją. 21-ame straipsnio puslapyje ne tik apibendrinama A. Vasiliauskienės nuveiktų darbų įvairovė, bet ir vardijami apdovanojimai, premijos, padėkos. I. Ramaneckienės tekste randame dar informacijos apie trijų bibliografijų ir monografijų pristatymus visuomenei, begalę straipsnių įvairiuose leidiniuose etc. Monografijos pabaiga tradicinė – „Asmenvardžių rodyklė“.
Keli pastebėjimai apie išskirtinį dalyvį. Monografijos pristatyme dalyvavo ir uteniškis kunigas Nerijus Pipiras, 2023-ųjų lapkričio 16-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje sėkmingai apgynęs socialinių mokslų edukologijos srities mokslo disertaciją, tema „Arkivyskupo Mečislovo Reinio rašytinis palikimas grindžiant švietimo ir ugdymo idėjas nepriklausomoje (1918–1940) ir atkurtoje (nuo 1990) Lietuvoje“ (moksliniai vadovai: akad. Algirdas Gaižutis, VDU rektorius emeritas, ir doc. dr. Asta Meškauskienė, Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas).
Svarbu paminėti, kad kun. dr. N. Pipiro dalyvavimas dr. A. Vasiliauskienės monografijos pristatyme neatsitiktinis: abu mokslininkus sieja Dievo tarnas arkivyskupas M. Reinys, kuriam kaip tik šiemet, 2023 m. lapkričio 8 dieną, sukako 70 metų nuo mirties Rusijos Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime, o 2024 metais minėsime jo 140-ąsias gimimo metines. Dr. A. Vasiliauskienė yra bene daugiausiai ištyrusi arkivyskupo M. Reinio gyvenimą, įkūrusi Skapiškyje (Kupiškio r.) sodybą-muziejų, pateikusi begalės tyrimų ir medžiagos beatifikacijos bylai tirti.
Kun. dr. N. Pipiro disertacijoje nagrinėjami arkivyskupo Mečislovo Reinio straipsniai švietimo ir ugdymo temomis, atskleidžiamos sąsajos tarp arkivyskupo švietimo ir ugdymo idėjų bei Tautinės mokyklos koncepcijoje išdėstytų teiginių. Viena už kitą aktualesnės mintys disertacijos pagrindu liejosi iš kun. dr. N. Pipiro lūpų ir Utenos bibliotekoje. Juk tarpukaryje M. Reinio įvairiuose straipsniuose išsakytos idėjos ir šiandien nepraradusios aktualumo, ypač turint omenyje ugdytinio pažinimą, atsakomybės, pilietiškumo ugdymą, neformalųjį švietimą.
Dar užsiminta, kad, pasibaigus disertacijos gynimo posėdžiui Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos šv. Mišios, kurių šventimui vadovavo kunigas dr. Nerijus Pipiras, koncelebravo prelatas prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS ir kunigas Robertas Urbonavičius.
Monografijos sužadinti pamintijimai. Susitikime negalėjęs dalyvauti monografijos recenzentas kun. dr. Gediminas Jankūnas OFS, sveikinimo žodį ir monografijos sužadintus įspūdžius perdavė internetiniu ryšiu, pabrėždamas, kad „pažintį su knyga visada pradedame žvilgsniu į jos viršelį ir jame esančių žodžių skaitymu. Šios knygos („Kunigas Jonas Steponavičius – švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas“) kiekvienas žodis be galo svarus prasminiu aspektu. Nereikia sukti galvos, apie ką čia rašoma. Ji – apie asmenybę, nusipelniusią Lietuvai. Be to, knygoje aprašomas istorinis laikotarpis lengvai iš pavadinimo suvokiamas“. Ir dar: „Neketinu atpasakoti, ką kun. Jonas Steponavičius nuveikė per savo gyvenimą. Juk viskas, kiek įmanoma, buvo atkapstyta archyvuose, autorės Aldonos Vasiliauskienės pasiaukojamo darbo dėka detaliai surašyta knygos puslapiuose. Skaityk ir dėmėkis. Noriu paakinti jus skaityti knygą, lyginant kun. Jono Steponavičiaus darbus, t. y. žemėje įspaustus pėdsakus, su Didžiuoju, arba Meilės, įsakymu, būtent: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, o kiekvieną žmogų taip, kaip save“. Mes dažnai kiek susiauriname artimo meilės supratimą, būtent: „Jei ką nors mylime, rūpinamės tik jo neįskaudinti, maža to, stengiamės suteikti jam malonumą. Na, dar pagelbėti bėdon patekus“. Paralelinė mintis slypi ir knygos išnašose, kurios orientuoja skaitytoją išsamiau pažvelgti į kiekvieną monografijoje minimą asmenybę, kad susidarytų kuo platesnis pažinimo laukas“.
Renginio vedančiajai, dr. A. Vasiliauskienės bičiulei, Zitai Mackevičienei visąlaik kirbėjo klausimas: „Galbūt vienam kitam, perskaičiusiam knygos pavadinimą, šaus galvon mintis: „Kam čia skaityti! Juk Lietuvos istoriją daugmaž žinome! Žinome, kad Lietuva buvo Rusijos okupuota, kad po 1831-aisiais pralaimėto sukilimo caro įsakymu buvo uždarytas Vilniaus universitetas, Dvasinė akademija iškelta į Sankt Peterburgą, unitai prievarta verčiami stačiatikiais, kad buvo įvesti Rusijos imperijos įstatymai, tebegyvavo nepanaikinta baudžiava, kad nemaža dalis vargingų bajorų su šeimomis ištremta į Rusijos imperijos gilumą ir Sibirą, kad miestiečiai skurdo, krašte nuolat stovėjo kariuomenės daliniai, privežta kolonistų, įsteigta naujų cerkvių, uždaryta daug katalikų bažnyčių, nuo 1861-ųjų cenzūruojami kunigų pamokslai…“
Kirbančio klausimo atsiradimas visai pagrįstas. Žinome, kad tragiškai baigėsi ir kitas (ne tik 1831 m.) lietuvių pasipriešinimas carizmo diktatūrai. Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį. Po sukilimo Lietuvoje uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, cerkvėmis paverstos 10 katalikų bažnyčių, įvestas spaudos draudimas ir t. t. Po kiekvieno pralaimėjimo sunkėjo Lietuvos ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygos. Rusijos valdžios persekiojimai vis griežtėjo.
Taigi, buvo gilios lietuvybės naikinimo ir priešinimosi tam šaknys dar iki gimstant (1880 m.) Jonui Steponavičiui. Įsisenėjusi kova… Lyg ir beviltiška… Tačiau aišku viena – sąlyginai galima sakyti, kad Jonas Steponavičius gimė vos ne kartu su lietuvių tautinio sąjūdžio nauja politinės raidos stadija. Tautinio sąjūdžio veikėjų atkakliu reikalavimu 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje. Maždaug po metų, t. y. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas pareikalavo Lietuvai autonomijos. 1919-ųjų pabaigoje po sėkmingų karinių operacijų Lietuvos kariuomenei atkovojus iš Raudonosios armijos Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su Rusija, kurios pasibaigė Lietuvos-Sovietų Sąjungos taikos sutartimi. Tai buvo 1920-ieji. MONOGRAFIJOS PERSONAŽAS TUOMET SKAIČIAVO 40-UOSIUS SAVO GYVENIMO METUS.
Pati autorė, pristatydama knygą, akcentavo, kad iki tų 1920-ųjų į kunigus įšvęstas (1906 m.) Jonas Steponavičius patyrė pirmiausia daug sunkių dvasinių sukrėtimų. Svarbiausia tai, kad rytinę ir pietrytinę Lietuvos dalį (Druskininkus, Eišiškes, Ignaliną, Švenčionėlius, Švenčionis ir kt.) su Vilniumi 1919-ųjų balandį okupavo Lenkija, pradėjusi atkaklią lietuvių lenkinimo politiką. Ryškiu lietuviu-patriotu J. Steponavičius tapo Vilniaus kunigų seminarijoje. 1912 m. pabaigoje, grįžęs iš studijų Vokietijoje, buvo paskirtas Vilniaus šv. Jono bažnyčios vikaru – komendoriumi, išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas, kėlęs parapijiečiams lietuvybės, doros, moralės, gerų darbų, patriotiškumo vertę. Čia jis parodė patriotizmo: Vilniuje bekalėdodamas surado 480 lietuvių (prie parapijos buvo užsirašę tik 23), iškovojo lietuviškas gegužines pamaldas nuo 6 val. ryto Šv. Jono bažnyčioje lietuvaitėms tarnaitėms, kad jos į Mišias galėtų ateiti miegant ponams (deja, šv. Mišios lietuvių kalba vyko tik vieną rytą, nes akimirksniu dingo rimtis bažnyčioje). Po skandalų Vilniaus šv. Jono bažnyčioje sodžiuose lenkuojantys ėmė gėdytis lenkų vardo, o lietuviai galutinai pradėjo skirti lenkus nuo lietuvių. Lenkų skandalai Zarasuose ilgai nesiliovė. Tačiau lenkininkų prievartos darbai tik dar labiau stiprino vietos lietuvius. Tai – MEILĖS DIEVUI ir LIETUVAI ŽENKLAI. Už aktyvią lietuvišką veiklą 1914 m. birželio mėnesį dr. kun. J. Steponavičius ištremtas iš Vilniaus – iškeltas į Semeliškių Šv. Lauryno parapiją. 1915 m. iš Semeliškių kun. dr. J.Steponavičius išvyko savanoriu į veikiančiąją Kaukazo armiją kapelionu ir išbuvo iki karo pabaigos – 1918 m. Aktyviai reiškėsi Tiflisio lietuvių gyvenime, lenkų bažnyčioje aukodavo Mišias lietuviams, sakė pamokslus, pranešdavo apie įvykius Lietuvoje.
Įspaudai atminty po monografijos pristatymo. Monografijos pristatymą vedusi Z. Mackevičienė išryškino keturias pagrindines kun. dr. Jono Steponavičiaus veiklos kryptis: pastoracinę, politinę, pedagoginę ir eilinio darbininko darbuotę. Jos susietos su visuomenine, administracine, organizacine veiklomis. Pastoracinė veikla: vikaro, klebono, kapeliono. Administratoriaus darbas Vilniuje, Semeliškėse, Kaukaze, Smėlynėje (Zarasų dekanatas). Pedagoginis darbas Vilniuje, Zarasuose, Utenoje. Politinis – Kaišiadoryse, Kaune, Utenoje ir Zarasuose. Kaip besidairytum – šios knygos personažas, kur ir ką beveiktų, nė karto nepamiršo atsigręžti į ZARASŲ kraštą ir UTENĄ, pasirūpinti jų problemomis. Ši išvada neleidžia lengva ranka padėti ant stalo neperskaitytos knygos, neleidžia tik perbėgti akimis jos puslapius, neįsigilinus į smulkiausias detales. Juk kunigas, pedagogas, administratorius ir politikas JONAS STEPONAVIČIUS – ryški, sudėtingo likimo ir pasiaukojamos veiklos mūsų krašto asmenybė, pasididžiavimas ir garbė.
* 1912 m. lapkričio 29 d. Petrapilyje buvo įregistruota Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Jos tikslas – šviesti Vilniaus apygardos lietuvius kaip reikalauja Romos – katalikų tikėjimo mokslas. Dr. J. Steponavičius gebėjo apmąstyti ir tikslingai nukreipti veiklą tiek „Ryto“ draugijoje, tiek vėliau statant gimnaziją Zarasuose. Negavus sutikimo steigti pradines mokyklas, nuspręsta ruošti mokytojus. Draugija „Rytas“, neturėdama lėšų mokytojams rengti, kreipėsi į Vilniaus gubernatorių, kad leistų rinkti aukas. Taip pat kreipėsi ir į Vilniaus vyskupijos administraciją, kad leistų rinkti aukas bažnyčiose. „Ryto“ draugijos posėdžių protokoluose pirmuoju punktu kun. dr. J. Steponavičiaus ranka įrašyta: „Valstybinė mokykla lietuviškose vietose turi būti lietuviška – mokytojas lietuvis ir dalykai lietuviškai“. Taigi, kun. dr. J. Steponavičiaus darbų kryptis 1913-ųjų pradžioje – rūpintis mokytojų rengimu, rūpintis pradėsiančioms veikti lietuviškoms mokykloms, rūpintis Vilniuje neturtingų mokinių apgyvendinimu bendrabučiuose, rūpintis vakarinių kursų organizavimu Labanore.
* * Po 1926 m. gruodžio įvykių kun. dr. J. Steponavičius iš politinio gyvenimo pasitraukė pasukdamas į labiausiai trokštamą darbą – pedagogiką. Paskiriamas Zarasų vidurinės mokyklos direktoriumi. Po metų Zarasų vidurinei mokyklai leista atidaryti V klasę. Direktoriaus rūpesčiu (net kelis kartus važiavo į Švietimo ministeriją) 1929 m. sausio 1 d. vietoje vidurinės mokyklos įsteigta Zarasų valdžios aukštesnioji komercijos mokykla. Tad mokykla galėjo augti iki aštuonių klasių, o ją pabaigus galima buvo stoti į aukštąsias mokyklas. 1928 m. gruodžio 31 d. kun. dr. J. Steponavičius įsteigė M. Valančiaus liaudies universiteto Zarasų skyrių, tapo jo rektoriumi ir savo lėšomis išlaikė. Jame dėstė psichologiją, o vidurinėje mokykloje – vokiečių kalbą. 1931 / 1932 m. m. mokykla darbą pradėjo naujuose dviejų aukštų rūmuose su moderniškiausiais to meto įrengimais – vandentiekiu, kanalizacija, centriniu šildymu.
* * * Mokiniams jis buvo teisingas ir vienodas. Gerbė jų visų pažiūras, visai nekreipdamas dėmesio, ar mokinys priklausė ateitininkų organizacijai, ar „Jaunosios Lietuvos“ rateliui, ar kitoms tuo metu gimnazijoje veikusioms organizacijoms. Pažymius rašydavo pagal mokinio žinojimą, o ne pagal jo pažiūras. Mokinius, kurie nusikalsdavo, pakvietęs tėviškai pabardavo ir užtardavo pedagogų taryboje. Pašalinti mokinį iš gimnazijos buvo didžiausia jam kančia. Per išleidžiamuosius egzaminus, kaip ir mokslo metu, buvo nepriekabus ir norėjo, kad visi mokiniai išlaikytų“ (163). Neišgalintiems susimokėti už mokslą, lėšų gaudavo per Žolinės atlaidus organizuotose loterijose.
* * * * Iš to, kas pasakyta, aišku, kad kun. J. Steponavičius nepriekaištingai laikėsi DIDŽIOJO JĖZAUS ĮSTATYMO, kuris baigiamas mintimi mylėti artimą, kaip pats save. Įdomu, ar knygos personažas MYLĖJO pats save, ar tam likdavo laiko. Sunku pasakyti…. Paklauskime savęs: „Kas būtų, jeigu žmogus pirmiausia nemylėtų savęs?“ Atsakymas maždaug toks: „Tada jis nesirūpintų savimi ir susirgęs, ir sušalęs, ir tinkamai neapsirengtų, nepavalgytų, apsileistų, nesistengtų patikti, nebesukurtų šeimos… Įvyktų žmonijos mirtis!“ Gyvas to pavyzdys galėtų būti „Anykščių šilelio“ autorius poetas A. Baranauskas. Raštininkaudamas draugavo su dvarininkaite Karolina Praniauskaite. Labai savimi rūpinęsis, puošęsis. Dirbtinai nutrūkus draugystei ir įstojus į kunigų seminariją, pasidavė askezei, apsileido – net ne visada prausdavosi ir prakaituotus baltinius ne visada pasikeisdavo laiku… Gerai, kad poetas dar jaunystėje buvo išugdęs stiprią valią. Tačiau meilės SAU nepainiokime su šiais laikais klestinčia SAVIMEILE. Medžiaginę gerovę susikūręs žmogus šiandien laikomas laimingu, gerbiamas, o stokojantis medžiaginių gėrybių – apgailėtinu vargšu. Bažnyčios bendruomenė yra pašaukta skelbti šią meilės Evangeliją ir rūpintis pačiais silpniausiais žmonėmis.
Tačiau meilė nėra tik rankos ištiesimas gyvenimo pakraščiuose esantiems žmonėms; jos praktika būtina kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje. Ji ypač aktuali dabar, kai tarp žmonių tvyro labai daug susipriešinimo ir pykčių. Kokia privalo būti mūsų meilė, labai tiksliai nusako apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tesuteikia Viešpats mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, teišgydo ją nuo susipriešinimų, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, gyvieji akmenys, statydintumės į dvasinius namus.
Kun. JONO STEPONAVIČIAUS meilės DIEVUI ir ARTIMAM įvertinimas. Dr. Jonas Steponavičius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1931), 1928 m. jam įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, už veiklą Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislovo 4 laipsnio ordinas (1916 m.). 2002 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties), o 2007 m. kovo 2 d. kun. dr. Jonas Steponavičius pripažintas kariu savanoriu ir 2007 m. balandžio 6 d. jam suteiktas (po mirties) vyr. leitenanto laipsnis.
Knygos pristatymo svečiai, pastebėjimai ir mintys. Kauno Gerojo Ganytojo parapijos vikaras, LSMUL Kauno klinikų kapelionas, Kauno krašto ateitininkų vietovės dvasios tėvas, Dievo tarnaičių Elenos Spirgevičiūtės ir Adelės Dirsytės bylų vicepostulatorius kunigas dr. Nerijus Pipiras, susirinkusiesiems pristatęs savo disertaciją, iš 15-os išleistų egzempliorių penkias knygas padovanojo renginyje: Zitai Mackevičienei, bibliotekos direktorei Vidai Garunkštytei, laikraščio ,,Zarasų kraštas‘‘ redaktorei Olgai Raugienei, dr. Aldonai Vasiliauskienei, ir savo Mamytei. Knygos pristatyme dalyvavusi Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Brasiūnienė kunigui dr. Nerijui Pipirui įteikė Utenos rajono savivaldybės mero Marijaus Kaukėno sveikinimą ir gėlių puokštę.
Daug gražių žodžių apie dr. Aldoną Vasiliauskienę pasakė ,,Zarasų krašto‘‘ redaktorė Olga Raugienė, dr. Aldonos Vasiliauskienės bičiulė, teisininkė Laimutė Čekelienė, užpalėnas, rašytojas, kraštotyrininkas Vytautas Indrašius, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Brasiūnienė, kuri taip pat perdavė sveikinimus, Mero pasirašytą padėką ir gėlių puokštę dr. Aldonai nuo Utenos rajono savivaldybės mero Marijaus Kaukėno. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garukštytė sveikino kunigą dr. Nerijų Pipirą disertacijos apsigynimo proga ir dr. Aldoną Vasiliauskienę su pirmuoju knygos debiutu Utenoje.
Šventėje dalyvavo Utenos rajono savivaldybės tarybos nariai: Kristina Gogelienė ir Kęstutis Udras, Zarasų krašto visuomenininkė, viena knygos mecenačių Stasė Goštautienė, Pakalnių ir Leliūnų parapijų atstovai, gydytoja Emilija Fedaravičienė, Zokorių senosios sodybos šeimininkai, kun. dr. Jono Steponavičiaus atminimo puoselėtojai Aldona ir Romas Mieželiai su sūnumi Dariumi, Utenos moksleiviai, visuomenės atstovai.
Renginio pabaigoje šventės vedančioji Zita Mackevičienė kun. dr. Nerijui Pipirui, dr. Aldonai Vasiliauskienei ir bibliotekos direktorei Vidai Garunkštytei padovanojo savo (jau vienuoliktąją) knygą „Rytų Aukštaitijos tautinis kostiumas“ ((nuo 2008 m. leistos knygos, skirtos Rytų Aukštaitijos, t. y. Utenos krašto žymiems žmonėms, Laisvės kovų dalyviams, vargonams, vargonininkams ir bažnytiniams chorams, kultūriniam paveldui, etnografiniams kaimams įamžinti).
Renginio pradžioje skambėjo nepaprastai jautriai smuiku atliekami kūriniai, kuriuos visiems dalyviams dovanojo Utenos meno mokyklos mokinės Eva Bitautaitė ir Viltė Varnaitytė, jų mokytoja Gintarė Armonaitienė.
Po renginio žmonės dar nesiskirstė, rinko autorės autografus, diskutavo prie kavos puodelio.
Dr. doc. Irena Ramaneckienė,
Kun. teol. lic. Andrius Šukys
(Rekomenduojame skaityti: https://www.voruta.lt/dr-kun-jonas-steponavicius-1880-03-10-1906-1947-12-08-kovotojas-del-lietuvybes-vilnijos-kraste/)
Tekstas skirtas www.utenis.lt
