2026 m. kovo 24 d. 17 val. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos (Maironio g. 12) konferencijų salėje atminties vakaras „Adolfas Šapoka – istorikas palikęs mums svarbias pilietiškumo pamokas“, skirtas A. Šapokos 120-mečiui.
Dalyvauja ir paskaitą skaito Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorijos mokslų dr. Valdas Selenis. Meninį etiudą „Adolfo Šapokos knygą atvėrus…” atlieka Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mokiniai, vadovas, teatro mokytojas Vytautas Kubilius.
Maloniai visus kviečiame!
~~~~~
Lietuvos istorikas, pedagogas. Gimė 1906 vasario 13 d. Grybeliuose, Utenos rajone. Mirė 1961 kovo 9 d. Toronte (Kanada).
Mokėsi Utenos progimnazijoje. 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją ir įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, pasirinkdamas istorijos specialybę. Universitetą baigė 1929 m. parašydamas diplominį darbą „Naminės kovos Lietuvoje XVII amžiuje.“ 1930–1931 m. žinias gilino Prahos universitete, 1933 m. Stokholmo universitete klausėsi specialių kursų užsienio istorikams. 1932–1940 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojas. Nuo 1934 m. dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Tuo pat metu su kitais parengė ir 1936 m. išleido „Lietuvos istoriją“. Taip pat redagavo kitą jaunų istorikų darbą „Jogaila“ (1935), skaitė paskaitas, vadovavo seminarams ir kursiniams darbams. Publikavo straipsnius žurnaluose „Praeitis“, „Senovė“, „Vairas“, „Židinys“ ir kt. 1938 m. apgynus disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“ jam buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis. 1939 m. vasarą apgynė habilitacinį darbą „1655 m. Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 m.“, suteiktas docento vardas. 1940–1941 m. dirbo „Lietuviškos enciklopedijos“ redakcijoje, dėstė istoriją Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Vokiečių okupacijos metais, nuo 1941 m. iki 1943 m. – Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto docentas. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Nuo 1949 m. gyveno Toronte, 1949–1961 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“, buvo jo vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“. A. Šapoka pasižymėjo ir kaip aktyvus visuomenininkas – buvo Lituanistikos instituto Istorijos skyriaus vedėjas, Kanados lietuvių bendruomenės tarybos narys, dalyvavo Lietuvių katalikų kultūros draugijos, ateitininkų veikloje. Svarbiausios studijos: „Lietuva iki Vytauto“, „Vytauto vieta mūsų istorijoje“, „Valstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai Jogailos laikais“, „Kultūriniai lietuvių ir lenkų santykiai Jogailos laikais“, „Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų Seimo metu“, „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, „Jonušas Radvila ir Švedija“, „Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva“, „Bajoriškoji „demokratija“, „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII amžiaus antroje pusėje“.
Reikšmingiausia lietuvių istoriografijoje A. Šapokos ir kitų jaunų istorikų pirmą kartą parašyta „Lietuvos istorija“ (1936 ir 1950 m. Vokietijoje, fotografuotiniai leidimai – 1988 m. Kaune, 1989 ir 1990 m. Vilniuje). Dėl šio veikalo didelio populiarumo įsigalėjo pavadinimas „Šapokos istorija“.
Jo atminimas įamžintas 1993 m. atidengiant koplytstulpį gimtajame Grybelių kaime (tautodailininkas Pranas Kaziūnas). 1997 m. jo vardu pavadinta Utenos gimnazija. 2001 m. šioje gimnazijoje atidarytas A. Šapokos atminimo kambarys.
