Atsisveikiname su ilgamečiu bibliotekos bičiuliu, rašytoju Petru Panavu
jo bičiulės, poetės, uteniškės Rūtos Mikulėnaitės – Jonuškienės laišku iš Škotijos.
IN MEMORIAM POETUI PETRUI PANAVUI
(1933 09 06 – 2024 04 10)
Gegužis eina į pabaigą.
Dangus toks lietuviškai pilkas.
Ievų pats žydėjimas.
Ir gyvenimas eina į pabaigą.
Ir vis dar nesitiki.
O vienatvė – tarytum sakmėj – – –
Tiek nedaug belikę iki to ievų žydėjimo, apie kurį taip paprastai ir skaudžiai rašė poetas Petras Panavas. Tik kelios, tik keliolika dienų… Bet jis to žydėjimo nebesulaukė. Tarp gyvybės ir mirties įsiterpė vienas mažas brūkšnelis, amžinybe įrėminęs visą gyvenimą – dešimtis metų, tūkstančius dienų, milijonus akimirkų.
Pirmąją poeto Petro Panavo knygą „Žemės tyla”(1973m.) įsigijau būdama dešimtokė. Gerai atsimenu, pirkau spaudos kioske prie „Utenos trikotažo” bendrabučių ir iškart perskaičiau. Paskui girdėdavau jo poeziją Utenos literatų renginiuose su tuomet garsiais rašytojais Antanu Miškiniu, Jonu Šiožiniu, Antanu Masioniu, Pranu Raščiumi. Pedagoginių mano studijų metais Istorijos fakulteto vaikinai pritardami gitaromis dainuodavo dainas Petro Panavo žodžiais. Dar vėliau – kaip lietuvių kalbos ir literatūros studentė – buvau paskirta atlikti pedagoginę praktiką į Utenos IV – ąją vidurinę mokyklą (dabar Dauniškio gimnazija), kur lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė poetas. Ne kiekvienam tenka laimė bendrauti su tikru rašytoju. Jis buvo mano praktikos vadovas ir mano Mokytojas (beveik visą gyvenimą taip ir kreipdavausi į jį: „Mokytojau”…).
Aptardavome ne tik pamokų planus – atnešdavo paskaityti naujausių eilėraščių, kartais skaitydavo juos garsiai, aš irgi prisipažinau rašanti. Toji kūrybinė bendrystė truko visą gyvenimą. Knygos, ginčai, diskusijos, trumpi susitikimai, veikla Utenos literatų klube „Verdenė”, paskui Sąjūdžio mitingai, bendri poezijos vakarai ir knygų pristatymai, kraštiečių laikraščio „Indraja” leidyba. Paskui skaudžios netektys gyvenimuose, savasties ieškojimai, ilgi ir skaudūs pokalbiai apie tai, kas duota ir kas atimta.
Mokytojas, poetas, publicistas, dramaturgas, skautų vadovas, politikas, nuoširdus pašnekovas, savotiškas filosofas, auginęs ir brandinęs mintis iš savo tėvų ir protėvių valstietiškų gyvenimų patirties. Atviras, kartais ironiškas, net sarkastiškas, bet visada tiesus – teisybė į akis, o ne už nugaros. Už tai dauguma žmonių jį labai gerbė ir mėgo, o kai kas ir ilgai nesisveikindavo.
Gražus knygų kraitis – dešimt poezijos rinkinių suaugusiems ir vaikams, istorinė drama „Daumantas”, atsiminimų knyga „Įkvėpimo auka”, sakmių romanas „Trys broliai, juodvarniais lakstantys”, publikacijos spaudoje, almanachuose, įvairiuose eilėraščių rinkiniuose.
O paskui liks atmintys, žodžių ir žvilgsnių nuotrupos, nuotraukos, daug kas išblės ir daug kas išryškės. Liks, kas svarbiausia. Kas yra atiduota kitiems. Parašyta, pasakyta, išdalinta neprašant jokio atlygio. Ir užvertę galvas į aukštą žvaigždėtą Aukštaitijos dangų matysim jame žybsinčias AMŽINYBĖN išėjusių savo protėvių, tėvų, bičiulių ir draugų vėleles. Ir jos mūsų lauks ir pasitiks. Ir viskas bus kaip buvę. Tik kitur, kitose erdvėse ir kituose pasauliuose. Ir mes būsi gyvi, kol mus prisimins bent vienas šios źemės žmogus. Nes būtent taip ir rašė poetas Petras Panavas:
Čia pražydome, čia nubalome,
Baltu debesiu virsim kiekvienas
Viršum girių, pilkapių, balų,
Tarp saulėtekių ir mėnesienų.
~~~
Nuotraukų galerija: https://www.facebook.com/media/set/?vanity=Utenos.A.ir.M.Miskiniu.viesoji.biblioteka&set=a.411676364820366
