Pietiniame Juknėnų kaimo gale stovinti rodyklė ekskursantą nukreipia į Antano ir Motiejaus Miškinių sodybą. Tik lankytoją dabar pasitiks nebe šnekus Antanas, ne lėtakalbis Motiejus, o du stogastulpiai. Vieną jų buvusiam mokytojui pastatė mokiniai, raseiniškiai, antrą - poetui Antanui Miškiniui - praeitą vasarą pastatė Utenos kraštotyrininkai.

Juknėniškiai į vienkiemius skirstėsi prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, o trobesius statytis reikėjo sunkiais vokiečių okupacijos metais ir tuoj po karo. Pavargo ir Juozapas Miškinis, kol iš kaimavietės į galulaukę persivežė senųjų trobesių sienojus, kol vėl visa pasistatė. Pavargo, nes Motiejus mokėsi, o Antanas dar menkas buvo darbininkas. Tik Vincas kiek pagelbėjo, bet ir tas paauglys tebuvo.

Pirmiausia persivežė senąjį klojimą, kaip pasakodavo A. Miškinis, statytą dar 1806 metais. Vienas jo šalinės rąstas buvęs dar išbadėjusių prancūzų arklių apgraužtas, gal jau iš Rusijos bėgant.

Paaugliai karstėsi perstatyto klojimo sijomis, o čia mokęsis T. Tilvytis ant vienos sijos pieštuku užrašęs net kokį ketureilį. Atitrūkęs nuo knygų, Teofilis su Vincu, pastvėrę savadarbį šautuvą, eidavo pamėgint taiklumo. Tiek būdavo išsitreniravę, kad kartais jau pataikydavę į diendaržio durų vinies galvutę...

Šitas tvartas ir dabar tebestovi. Sniegas buvo sulaužęs jo stogą, bet kolūkio vyrai vėl sutvarkė. Tvarte, kol dar nebuvo pastatytos pirkios, baigiantis karui, porą metų gyveno ir Miškinių šeima. Maža to. Čia keletą metų veikė kaip ir neoficiali apylinkės mokykla, lyg kokie suaugusiųjų kursai. Nors, vokiečiams išbėgus, jau buvo atsiradę mokyklų, bet peraugusių į jas nepriimdavo. Žmonės norėjo nors kiek akis prasikrapštyt, kad galėtų laišką parašyti ar paskaityt. Paauglių, net jau ir vedusių, iš Juknėnų, Gaidžių. Antilgės kartais susirinkdavo tiek, kad daliai reikėdavo persikelti į Maniušio sodybą. Čia aritmetikos, gramatikos, geografijos mokslo pradžią gavo Ignas ir Balys Maniušiai, Norba Tumėnas, čia gimnazijon buvo paruošti T. Tilvytis, P. Andriušis, L. Mačys ir daugelis kitų. O mokė čia Motiejus, čia Vincas, paskui per atostogas ir Antanas.

Tėvas (miręs 1926 m.) ėjo į galulaukes, kad gautų daugiau žemės, o sūnūs, palikę žemę, išėjo į miestus. Ūkio reikalais rūpinosi Monika Miškinienė, motina.

Vasarą, per šventes sūnūs sulėkdavo į tėviškę, atvažiuodavo svečių, pažįstamų. Čia, baidydamas arklius, dviračiu atšvilpdavo išdaigininkas Pulgis Andriušis, atžirgliodavo Topylis. Gražus ir erdvus Miškinių namas tada skambėdavo nuo dainų, juoko, linksmų istorijų. Užsukdavo čia ir tolimesnių rašytojų J. Petrėnas - Tarulis, Antanas Biliūnas, Faustas Kirša. Jonas Aleksandravičius, Motiejaus, Vinco draugų...

Karo metais Motiejus Miškinis Vilniaus universitete dėsto rusų kalbą. 1943 m. pavasarį hitlerininkai universitetą uždaro, pradeda suiminėti pro­fesorius, šiaip inteligentus. Motiejus, palikęs ir baldus, ir biblioteką, kaip stovi pabėga į tėviškę ir čia gyvena iki mirties (1974 m.).

Nelengvos, oi nelengvos Motiejui buvo tos dienos. Rudmarškiniai iššluoja aruodus (buvo neatiduotos prievolės), pats vos pro kitas duris išsmunka...

1952 - 1959 metais tuometinėj Juknėnų septynmetėj mokykloj Motiejus turi po tris, keturias, kartais net septynias savaitines pamokas. Kiek nuo kitų lieka. Tos pamokos - jam lyg koks pasižmonėjimas, prasiblaškymas. Jam kita rūpi - rusų literatūros klasikų vertimas. Dirba naktimis, kai niekas neblaško, netrukdo. Vien per minėtus septynerius metus Motiejus Miš­kinis išverčia devyniolika knygų, šešiolika dar suredaguoja.

Seklyčioje ir dabar tebėra visi baldai, kaip ir gyvenant Motiejui. Kampe stovi rašomasis stalas, prie kurio išverstas N. Gogolis, nemaža L. Tolstojaus, A. Čechovo, F. Dostojevskio ir kitų kūrinių. Čia pat ir knygų spinta su jo redaguotais "Šviesos kelių" žurnalo komplektais, literatūros studijomis. Čia glaudžiasi ir Antano Miškinio poezija, draugų dovanoti vertimai.

Po Motiejaus mirties Antanas Miškinis vasarą - vis Juknėnuose. Poeto žmona Aleksandra ir juokdavosi, kad, išviliotas Palangon, Antanas jau antrą ar trečią dieną suserga visom galimom ir negalimom ligom, ir reikia grįžti. O Juknėnuos visas ligas tarsi kas ranka nuima.

Dabar prie to paties rašytojo stalo gerą dešimtmetį vasarom prisėda Antanas Miškinis. Prie šio stalo sukuriama poema "Svajonė ir maištas". "Gulbė karaliaus pati", eilėraščių, publicistinių straipsnių, atsiminimų.

Jau sunkiai sirgdamas, poetas savo lėšomis perdengia gyvenamąjį namą, vildamasis, kad gal dar nesupus iki 2000 - jų metų.

Trylika metų, kai Vajasiškio kalnelyje ilsisi Motiejus, treti metai, kai Vilniaus kalneliai priglaudė Antaną, bet vieškeliu į Juknėnus dar ilgai riedės autobusai, o žmonės nuo Raseinių, nuo Kauno, iš Vilniaus klaus, kur Miškinių sodyba.

Lenino keliu, 1987, vasario 7

©