|
O Dieve,
gailestingasis Teisėjau,
Šaukiuos tarpu gyvybės ir mirties -
Tu pats matai, kaip aš pasibaisėjau
Nudvasintu pasauliu dabarties.
Nuo amžinybės pats jis atsisakė,
Ir atsisakė nuo kilnių darbų.
O geidžia, kiek aprėpt pajėgia akys,
O godui ir geismams juk nėr ribų...
(A. Miškinis. "Pasaulis be Dievo")
A. Miškinis - poetas, prozininkas, literatūros
kritikas, pedagogas, vertėjas. Gimė 1905 m.
vasario 11 d. Juknėnų k. (Utenos raj.). Vyresniojo
brolio Motiejaus pamokytas 1914 m. buvo įstojęs į
Daugpilio realinę gimnaziją, bet dėl kilusio I
pasaulinio karo turėjo mokslą nutraukti. 1921 -
1922 m. mokėsi Zarasų progimnazijoje. 1923 m.
įstojo į Kauno "Aušros" gimnazijos šeštą klasę.
1926 m. gavo brandos atestatą. 1927 - 1931 m.
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų
fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Po studijų atliko karinę prievolę. Nuo 1932 m.
pradėjo mokytojauti rusų gimnazijoje Kaune,
įsitraukė į literatūrinę veiklą: kelis kartus iš
eilės buvo renkamas į Lietuvių rašytojų draugijos
valdybą, buvo vienas laikraščio "Literatūros
naujienos" steigėjų. Vytauto Didžiojo universiteto
baigimo diplomą įgijo tik 1935 m. 1936 - 1940 m.
dirbo Valstybės radiofone, redagavo programą. 1938
- 1948 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą V
gimnazijoje Kaune. 1944 - 1948 m. dar dirbo Kauno
valstybiniame dramos teatre. 1944 m. priklausė
"Tauro" partizanų apygardai, redagavo laikraštį
"Laisvės žvalgas". 1948 m. vasarį suimtas,
kalintas. 1948 m. liepos 21 d. TSRS MGB
ypatingasis pasitarimas paskelbia nuosprendį
"už dalyvavimą kontrrevoliucinėje
nacionalistinėje bandoje įkalinti pataisos
darbų lageryje 25 metus". Po nuosprendžio
ištremiamas į Sibirą. Iki 1951 m. rudens kalintas
Mordovijoje (Potmos, Javaso lageriuose), po to
pervežtas į Kemerovo sritį (Olžeraso lagerį), dar
po dvejų metų - į Omsko srities lagerius. 1953 m.
spalio 23 d. laiške broliui Motiejui rašo: "Visa
laimė, yra visur daug mūsų tautiečių. Taip ir
glaudžiamės vieni į kitus. Įpratom į viską žiūrėti
stoiškai, dažnai su įprastu humoru. Taigi dvasinės
sveikatos ir kitiems dar perteikiu, nes labai jau
baisu, kai žmogus ima grimzti į neviltį <...> Aš
mačiau alkanų ir nušalusių, ir pavargusių, buvo
momentų, kad ir pats gyvent lyg nebenorėjau, tai
vis baisūs dalykai. Bet niekas manęs iki šiol dar
neįtikino, kad fizinės kančios yra baisesnės už
nostalgiją" (Miškinis A. Sulaužyti kryžiai.
Vilnius, 1989, p. 86-87). Tik po Stalino mirties
praėjus trejiems metams, jam leidžiama 1956 m.
rugpjūčio mėn. grįžti į Lietuvą. 1957 m. kovo mėn.
"Tiesoje" išspausdintu eilėraščiu ir 1959 m. viešu
pareiškimu spaudoje atlieka prievartinę atgailą.
Pats poetas autobiografijoje apie tai rašė:
"Pokario metais, tais labai neramiais laikais,
pergyvenau ir skaudžiuosius savo gyvenimo įvykius:
už savo klaidas, už savo ir svetimas nuodėmes teko
užmokėti didelę kainą. Bet apie tai mano poezijos
skaitytojai turbūt žino, nes pats esu apie tai
viešai pasisakęs" (Miškinis A. Rinktiniai raštai.
Vilnius, 1996, t. 3, p. 380). Nuo 1956 m. dirba
kūrybinį darbą: verčia knygas, rašo eilėraščius,
poemas. 1964 m. priimamas į LTSR rašytojų sąjungą.
Miškinis pradėjo rašyti besimokydamas gimnazijoje.
Pirmieji jo kūrinėliai (eilės ir polemikos)
išspausdinti "Aušros" gimnazijos laikraštėlyje "Skaidra".
Respublikinėje spaudoje pirmą eilėraštį
išspausdino 1925 m. (savaitraštyje "Lietuvis"). Po
trejų metų išleido pirmąjį poezijos rinkinį "Balta
paukštė" (1928), kupiną patriotizmo ir jaunatviško
entuziazmo. Kaip subrendęs ir savito veido poetas
A. Miškinis pasirodo antrajame poezijos rinkinyje
"Varnos prie plento" (1935), už kurį gauna
"Sakalo" leidyklos premiją. Suskamba tautosakiniai
motyvai, išreiškiantys meilę tėvynei, kaimo
žmogui, gamtai:
Nuo mažens visą
svietą mylėjau,
Jaučiau užu žmogų, ir žvėrį;
Kožnam beržui lenkiaus pakelėj
Ir visiems savo širdį atvėriau.
("Eilėraštį drebančiom rankom...")
Už poemų rinkinį "Keturi miestai (1938) poetui
paskiriama "Spindulio" premija. Poemose
apdainuojami nepriklausomybės kovų idealai ir
savanorių vargai buržuazėjančioje Lietuvoje.
Poetas pasakoja apie tris realius miestus -
Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir būsimą tautos ateities
miestą Naujapilį, vaizduoja tautos likimą: jos
praeitį, dabartį ir ateitį. To meto A. Miškinio
kūrybą taikliai apibūdina jo mokslo "Aušros"
gimnazijoje ir studijų universitete draugas Jonas
Aistis: "Nepriklausomybės laikotarpiu subrendusių
poetų tarpe Miškiniui tenka ypatinga vieta: jis
jausmu išreiškė ir išdainavo visus tuos esminius
pasikeitimus, kurie vyko tautos socialiniame ir
kultūriniame gyvenime".
A. Miškinio poezija pelnė dideles skaitytojų
simpatijas; poetas buvo labai populiarus. Daug jo
eilių tapo dainomis. Jo biografė, literatūrologė R.
Tūtlytė rašo: "Iškilo kaip vienas svarbiausių 4-ojo
dešimtmečio poetų neoromantikų, siekusių
sintetinti tradicinės lietuvių lyrikos ir Vakarų
modernizmo patyrimą. Poezijoje aktualizavo
romantinių laikysenų ir buities konfliktą,
išskleidė baladišką, romansišką pasaulėjautą <...>
Formavo etiniu, patriotiniu ir buitiniu aspektu
kontrastingus kaimo ir miesto paveikslus. Lietuvos
istorijoje akcentavo ne tolimos praeities didybę,
o sodiečio patirtą vargą, kantrybę ir ištvermę
(baudžiavos, rekrutai, knygnešiai, savanoriai)
kelyje į šią dieną" (Lietuvių literatūros
enciklopedija. Vilnius, 2001, p. 338).
Kalėjimuose ir lageriuose A. Miškinis taip pat
kūrė poeziją. Jo tremties poezija vadinama
lietuvių tremties poezijos viršūne.
Literatūrologas V. Kubilius teigia: "Pagrindiniai
tremtinių poezijos motyvai įgavo stulbinančio
etinio teisingumo ir kaltinamosios rūstybės galią
Miškinio eilėraščių cikle "Psalmės" (Kubilius V.
XX amžiaus literatūra. Vilnius, 1996, p. 429).
Eilėraščių ciklas pradėtas kurti 1948 m. Kauno
saugumo kalėjime, užbaigtas 1949 - 1953 m.
Mordovijos lageriuose. "Psalmės" turėjo paguosti
ir sustiprinti likimo brolius, mirtininkų lagerio
kalinius, kuriems buvo pasakyta: gyvi iš čia
neišeisite. Poetas eilėraštyje "Sibire" rašo:
Mes pakelsim
kančias, ir kaitras, ir speigus!
Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam,
Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus
Jis, nešiotojas dieviško prado.
Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės - gražiai
Pavasariui griaudžiant aplinkui.
Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis...
Ir atleisim saviems kaltininkams.
"Psalmės" buvo surašytos ant beržo tošių ir
cemento maišelių skiaučių kaip tautos kančių,
vilties ir pasipriešinimo metraštis. Daugybė
kalinių mokėjo jas mintinai, jos plito iš lagerio
į lagerį iki Norilsko bei Kolymos ir anksti buvo
parvežtos į Lietuvą. Poetas tiki, kad jie grįš į
išsvajotą gimtąją žemę ir savo kančias apsakys:
Mes apsakysim
baisią Odisėją,
Prie židinio susėdę šilumoj,
Kokius mes kruvinus kelius tęsėjom
Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj...
("Vakarė žvaigždė")
1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis galėjo rašyti tik
optimistinius eilėraščius apie tarybinę tikrovę
arba apie gamtą. Šio laikotarpio poezijoje
gimtasis kaimas vaizduojamas kaip vienintelė
pasaulyje vieta, kur dar žmogus gali būti
laimingas. 1960 m. išleidžia rinktinę
"Eilėraščiai". Joje greta tarybinių nemaža kūrinių
iš nepriklausomybės metų. 1965 m. pasirodo naujų
eilėraščių rinkinys "Arti žemės", po poros metų
poemėlė "Svajonė ir maištas" (1967), šlovinanti
revoliucines idėjas. Poezijos dvitomis išeina 1970
m. Pirmame tome parinkti eilėraščiai iš išleistų
rinkinių, antrame - poemos iš "Keturių miestų"
(išimta apie Naujapilį). 9 - oji poezijos knyga -
"Dienoraštis" (1972), kur sugrįžtama prie
neoromantinių idėjų ir poetikos. Eilėraščių
rinktinė "Iš drobių rašto" leista 1975 m. Gimtojo
Juknėnų kaimo istorijos surašytos knygoje "Žaliaduonių
gegužė" (1977). Čia su humoru ir meile pasakojama
apie kaimų, kaimynų sugyvenimą, parodoma spalvinga
sodiečio dvasia, vaizduojamas kaimo žmonių
bendravimo, gamtos grožis. Poetas už šią knygą
1978 m. gauna Žemaitės literatūrinę premiją. 1981
m. tampa Poezijos pavasario laureatu. 1983 m.
apdovanotas LTSR valstybine premija už eilėraščių
rinkinį "Klevai prie kelio" (1982). Čia rašoma
apie sodžiaus kultūros gyvybingumą, bet taip pat
ir apie tos kultūros mirties pavojų, apie žmogaus
likimą epochų, laikų kaitoje.
V.
Jakelaičio sudarytoje ir po poeto mirties
išleistoje knygoje "Sulaužyti kryžiai" (1989)
telpa A. Miškinio kalėjimų ir tremties
eilėraščiai, laiškai, rašyti broliui Motiejui bei
aktoriui Vincui Steponavičiui, taip pat
atsiminimai apie A. Miškinį. 1991 - 1996 m.
išleisti "Rinktiniai raštai" - trys tomai.
A. Miškinis yra parašęs daug literatūrinių bei
publicistinių straipsnių, recenzijų, atsiminimų.
Bendradarbiavo "Akademike", "Ateityje",
"Gaisuose", "Į laisvę", "Jaunojoje kartoje",
"Kalba Vilnius", "Karyje", "Kultūros baruose",
"Kūryboje", "Lietuvoje", "Lietuvyje", "Lietuvos
aide", "Literatūroje ir mene", "Literatūros
naujienose", "Moksleivyje", "Mūsų dienose", "Mūsų
kalboje", "Naujojoje Romuvoje", "Naujojoje
sodyboje", "Nemune", "Pasaulio lietuvyje",
"Pergalėje", "Pjūvyje", "Šviesos keliuose",
"Trimite", "Ūkininko patarėjuje", "Vaire",
"Vapsvoje", "Vėploje", Žiburėlyje", "Židinyje" ir
kt.
Pasirašinėjo A. M., A. Rugsėjis, Argus, J. G., J.
Giria, Jonas Giria, Kazys Kvartūkas, J. Zadavainis,
Regina Zagarytė, Stasys Skripka.
Kompozitoriai H. Balsys, V. Barkauskas, J.
Bašinskas, A. Budriūnas, J. Dambrauskas, J.
Gaižauskas, K. Jakutis, V. Jurgutis, V. Kamrazeris,
J. Karosas, K. Kaveckas, J. Nabažas, G.
Paškevičius, A. Paulavičius, J. Švedas, J.
Šidlauskas, A. Vilčinskas ir kt. kūrė muziką poeto
tekstams.
A. Miškinis mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje.
Palaidotas Antakalnio kapinių rašytojų kalnelyje.
80 metų jubiliejaus proga Vilniuje, Antakalnio g.
8, atidengta paminklinė lenta, pastatytas
antkapinis paminklas, jo gimtuose Juknėnuose tėvų
sodyboje įrengtas memorialinis muziejus. Utenos
viešoji biblioteka pavadinta Antano ir Motiejaus
Miškinių biblioteka.
Lietuvos rašytojų sąjungos pasirašytame nekrologe
poeto įnašas į lietuvių literatūrą trumpai taip
apibūdinamas: "A. Miškinio geriausieji kūriniai
įėjo į klasikinį lietuvių literatūros fondą, iš jo
mokėsi ir mokysis tauraus paprastumo ir nuoširdumo
ne viena jaunųjų poetų karta" (Tiesa. 1983, gruod.
18).
Parengė Paulė
Mikalauskaitė
Tarp knygų, 2005, sausis, p. 16 - 19.
|
|