A. Miškinio biografija
A. Miškinio bibliografija
Straipsniai ir atsiminimai apie A. Miškinį, interviu, laiškai
Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui
A. Miškinio kūryba
Straipsniai apie kūrybą
Kūrinių recenzijos
Jubiliejai, šventės, spektakliai
A. Miškinio literatūrinė premija
A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba
Fotonuotraukų galerija
Į pradžią

 

                        Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui  

 

 

J. Aistis. A. Gasperaitis. L. Gutauskas. J. Jakštas. J. Juškaitis. M. Karčiauskas.

A. Katinas. V. Kaziela. P. Panavas. V. Petronis. K. Rastenis. T. A. Rudokas. V. Rudokas.

A. Siaurusaitis. A.Stanevičius. M. Stundžia. J. Šiožinys

 

Jonas Aistis. O taip graudu. [Antanui Miškiniui]
 

O taip graudu ir žodžiui nuoširdžiam, ir minčiai.

Be reikalo, lyg žirniai sienon, be prasmės...

Atsimeni prie kapo tą kareivių ginčą?

Tai taip ir dėlei tavo rūbo burtą mes.

Išplėši iš širdies ir žodį nuoširdesnį,

Iš šiurpulingos vienumos taip kai kuomet...

Bet ar tikės? Nepatikės, kad gali būti skausmas

Su šviesia šypsena keliaujančiam žeme...

Tave iščiulps kaip dobilą, kaip dobilą tą rausvą,

Iščiulps tik sultis ir numes...

Kaunas, 1929.11.28

Daina graudyn ir įstabyn / J. Aistis. Kaunas, 1991, p. 55.

Antanas Gasperaitis. Liaudiška rauda. Poetui Antanui Miškiniui

 

Vai nenutark, matula,

Danguosin aidama,

Kad lingva našlaitėliui

Žemelaj vargstunt.

Kasmet tas patsai kmynas

Nunoksta ažu namą,

Na saulas ligi saulas

Tia patys bėga varstai.

 

Nelingva, matula,

Nelingva, žinau.

Atmink, kokias ašaras

Tu beturi.

Tinai ažkiloti

Tau žiagriniai vartai,

Pa šenapjūtes gėlėm

Tu miegi,

Vai tu, matula,

Tik nenutarki,

Kad ta kelionė

Būva smagi.

Utenis, 1997, sausio 28.

Leonardas Gutauskas. Narjan Maras. Antanui Miškiniui

 

Eilėraščio rankos it šakos obels

Už mūsų likimą rytoj pasimels:

Už togą teisėjo, už budelio kiaušą,

Nes kraujas atšalo ir saulė ataušo;

Už elnių kelionę, už laisvės miražą,

Už purpuro dėmę, už kruviną žarą,

Už kūdikio klyksmą, už įšalo kapą,

Už laiško suplėšyto sningantį lapą,

Už sielos ir sniego sukryžmintą sapną,

Už bėgių juodųjų gyvenimą slaptą...

Eilėraščio rankos it šakos obels

Už mirtį poeto rytoj pasimels.

Poezijos pavasaris. Vilnius, 2004, p. 53.

Jonas Jakštas. Eiliuotas žodis Poetui. Antanui Miškiniui

 

Gervės klykė ir klykdamos dingo.

Upės bėgo nubėgo toli.

Šiandien taip elegantiškai sninga...

Lelijėlė - sesulė tyli

 

Ant žiemos kelio balo pabalo.

Šąla žvaigždės tingiuos tvenkiniuos.

Rymai Tu užu baltojo stalo

Su sidabro žvaigždėm smilkiniuos.

 

O širdy - tiek žaliuojančios vietos:

Ten gi Tavo dainų sietuva!

Akyse tebešviečia kaip švietus

Meilių meilė Tava - Lietuva.

 

Dar skaitysi Tu iš drobių rašto,
Iš gėlės, parugės ir žvaigždės.
Kai sustosi ant Gilijos krašto -
Akmenėliai dainuos ir žydės.

 

Dar kalbės Tau ir Ligajas lėnas,

Oš beržynai senolių sakmes,

Dar ne kartą pro Tavo Juknėnus

Gervės lėks ir po plunksną numes.

 

O dabar - elegantiškai sninga.

Tavo žemė - sidabro žieduos...

Ji dosni Tau, spalvinga, daininga;

Tu stovėsi joje visados.

1980

Septyni gyvenimai, septynios mirtys / J. Jakštas. Vilnius, 2003, p. 35.

Jonas Juškaitis. Antano Miškinio vakare

 

Ko girdėt negirdėsiu, tau skaitant girdžiu,

Jau ir gyvų niekada nematysiu.

Per pasaulį keliauja žmogus su Lietuva, kur

mėlynos rugiagėlės žiba tarp lysių:

Pavidalo išsiplėtusių mūsų širdžių...

 

Ir žemę peržegnojo kryžium... to neskaitysi.

Pėdai ieškoma žemės už svetimų kalnų, už

vandenų didžių.

Vieno kraujo lašo reikėjo... ir visas kraujas

virto vienu žodžiu.

Ilsėkis, Kossu, ramiai tad savo šypsančioje

naktyje... O žemininkai... O kaliniai sulysę...

 

Radausko ranka prie ausies su perlamutro

spirale...

Gaus galą galų gale

Melai, raudonuose degintų knygų dūmuose

Iš nežinomų užkastųjų užaugusios

nušluostyt ašaras stiebiasi dilgės.

 

Atsižiūrėkim į Lietuvą, kol jos dar yra,

atsižiūrėkim, krūptelėję lyg nuo ugnies:

Kai išeisim iš čia, mūsų miegas bus ilgas.

Ypač jei neprikels iš numirusių nieks.

1980

Pučia vėjas į širdį / J. Juškaitis. Vilnius, 1990, p. 130.

Mykolas Karčiauskas. Antanui Miškiniui

 

Aš prisiminiau tave prie jūros

Lyg maištingą atspindį gelmėj.

Pasirodė, kad kažkas sužiuro

Laisvės, graudulio keistoj žaismėj.

 

Nuprunkštė žirgai bangų arimais,

Sužaliavo klevas taip žaliai,

Ir prisiminė tarytum rimai

Surikiuoti šviesūs aviliai.

 

Leidos paukščiai į Juknėnų pievas,

Bet staiga prasmego žydrumoj...

Kraštas debesio tarytum dievas

Kėlėsi iš jūros tolumoj.

 

Vėl matau tik jūrą,tik bekraštį

Vėl girdžiu jos gaudesį šaly -

Pirmą giesmę seno aisčio krašto

Ir aukštaičių lyrikos kely.

 

0 kaip skaudžiai, o kaip skaudžiai krenta

Paukščiai į bangas... Ir vėl pakils,

Peržegnos sparnais ruplėtą krantą

Ir į saulę kildami sudils.

Literatūra ir menas,1985, vasario 16.

Alvydas Katinas. Tėviškės… Poeto A. Miškinio atminimui

 

Taip senamadiškai virkauja gervės

virš tavo Juknėnų -

lyg trauktų per širdį galulaukių

kietį.

Širdis po Antakalnio beržu snieginu

jau nebegieda, jau nebegieda,

jau nebegieda.

 

Tik dainos pareina keliais išplatėjusiais

nuo Kubilių, Gaidžių, Vajasiškio.

Grįžta į tėviškę, pačios tėviškėmis

buvę vienatvėje, neviltyje, Sibire.

O čia žaliaduonių dvasia ir laikas -

Gandralizdyje, vienkiemio dūmuose.

Atsiveria akys: tarp amžino ir laikino -

tiktai Maniušių, Govėdų, Strazdų durys.

 

O čia snyguriuoja taip elegantiškai -

nubąla takai tarp kaimynų lyg šaka

obelies.

Sukrovusi tėviškei kraitį - viltį ir

kančią -

poezija grįžta - našlė.

Utenis, 1990, sausio 27

Alvydas Katinas. Poeto A.Miškinio atminimui

 

Vėl skranda gervės pro tavus Juknėnus,

Lyg suanglėję lapai verdančioj žaibų

ugny.

Ar po Antakalnio beržais buvai ne vienas?

Ar Aukštaitijos vienkiemio medžius

girdi?

Gimtinėj keitėsi laikai, pražildavo

jaunimas,

bet didmiesčiuos neišbarstei namų,

kur žvaigždės viršum klėties tartum

tinklas -

iš ašarų gimdyvių, ašarų karų...

Vėl gegužė. Ir elegantiškai taip

sninga

Žiedais - druska ant atdaros širdies.

Lyg nuometuota obelis sugrįš į žemę

gimtą

Poezija - našlė.

Lenino keliu, 1984, birželio 16.

Vytautas Kaziela. A. Miškiniui

 

Lyg šventės nuojautą

Paliksiu baltą sniegą

Be vėjo šuorų, didelių

speigų.

Vakarė saulė tolsta jau

už miesto,

Ir aš, matyt, su saule išeinu.

Išeisiu aš, kol rūpestingi

gentys

Neprislėgė akmenėliu

sunkiu.

Su saule gyvenau, su

saule ir išeisiu.

Kad jūs tikėtut mano

Grįžimu…

Indraja. 1990, sausis-vasaris, p. 7.

Petras Panavas. Kelyje. Antano Miškinio atminimui

 

Ežeras. Kalnas. Ežeras.

Šilas. Beržynas. Šilas.

Gaudo vaikiūkštis ešerius.

Gaudo ir dėdė žilas.

 

Pieva. Upokšnis. Pieva.

Baltas ražienų laukas.

Išgeri vėsų pieną,

Lyg šimtą metų jo laukęs.

 

Žodis ir pypkės dūmas.

Žiogo apsnūdęs čirškimas.

Liūdnas bežodis gerumas -

Buvimas ir jau nykimas.

 

Iš kelmo kalasi atžala.

Iš lėto tarp vėjų linguoja -

Viskas, kas miršta, ir atželia

Ties baltu keliu, ties lygiuoju ---

Švyturys, 1984, p. 29.

Vytautas Petronis. Apie Antaną Miškinį

 

Kadais važiuodamas Juknėnuos

Rašei: "Ut, ir Utena".

Prie plento varnos pasikėlę,

Kranksėjo pustuščiam lauke.

 

Sakei - esi aukštaitis iš Juknėnų

Rašei, kaip motinėla mylima

Dainavo ausdama dainelį:

"Šilkinės untys plauko ežere... "

 

Rašei, kokia miela, brangi gimtinė -

Jos kalvos, gojai, ežerai.

Žadėjai ją papuošt jaunystėj,

Kaip tikrą seserį gražiai.

 

Dabar tik knygose save palikęs,

Sapnuoji tėviškės klevus,

Ties gonkais medy išraižytas,

Nustebęs žiūri į svečius.

Utenos apskrities žinios, 2005, liepos 16.

Kęstutis Rastenis. Miškinio Lietuva

 

Jau nebėra Miškinio Lietuvos,

Žmonių jos, kaimų, vakaruškų,

Sūpuoklių ten po liepomis, miškuos

Takelių, lojančių naktim šunų.

 

Jau nebėra piliakalnių ir ežerų,

Kapų kalnelių, prie namų jurginų,-

Ir darosi labai labai baugu,

Nes tai ir buvo Lietuva - tėvynė.

 

Ne! Dar yra Miškinio Lietuva,

Jos kaimai, miestai, prie namų jurginai,-

Kol mes gyvi, tol ji gyva,

Tokia trumpa - kad begalinė.

Išgludinti požymiai / K. Rastenis. Vilnius, 1988, p. 107.

T. A. Rudokas. Nebūtasis laikas

Šiandien taip elegantiškai sninga... Antanas Miškinis

 

Šį vakarą taip elegantiškai sninga,

mes šokame gatvėje valsą,

švelnioji, klausykis elegiško svingo

lyg meilės vienatinio balso...

 

Šį vakarą taip elegantiškai sninga!-

Iš skausmo tave aš bučiuoju:

tesninga į sielą skausmingai -

alsuokim laiku nebūtuoju...

Pergalė, 1987, rugsėjis

Vytautas Rudokas. Antanui Miškiniui

 

Atodūsių žeme! Atgal atsigręžęs,

Nelengvą nusimeti naštą.

Tai šitiek pavasarių parnešė kregždės

Ant Ligajo ežeio krašto.

 

Norėtųs per Lietuvą eiti ir eiti,

Užsukti į širdį kiekvieno.

Ir, dainą sudėjus, palikti kaip kraiti -

Mylėkit ir būsimą dieną!

Literatūra ir menas, 1982, balandžio 10.

Algimantas Siaurusaitis. A. Miškinio motyvų regėjimas Juknėnuose

 

Elegantiškas mostas lyg skrydis

Virš žalumo, virš Lietuvos...

Lyg mėlynėje paukštis paklydęs

Virš pavargusios brolio galvos...

 

Kur prie plento kryžių kryželiai,

Kur motulos graudi rauda,

Karksi varnos piktai. Ir gelia

Levandrėlės širdis. Sietuva

 

Ten žvaigždelėm skaudžiom sužirus…

Ir toksai gražumas lauke.

Elegantiškai sninga - kaip vakar -

Nuogas klevas - lauko gale...

 

"Daugel meilės laukuos žaliavo..."

Daugel vasarų ėjo keliu...

Šitiek metų, o broli, broleli,

Negirdėti žodelių tavų...

 

Tik "erškėčiai širdin įsispaudė..."

Ir apkarto rugpjūčio medus...

Motinėlė juostą išaudė -

Gal parves, gal parves į namus...

 

"Mano skausmą vėjai išpustė"...

Apie meilę dainuot negaliu -

Aš tik noriu pareit ir pabūti

Po sudilusiu tėvo dalgiu...

 

Elegantiškai sninga - kaip vakar -

Virš baltos ir juodom Lietuvos...

Virpa mėnuo baltom plaštakėm

Prie pavargusios brolio galvos...

Utenis, 2005, vasario 3.

Antanas Stanevičius. Niūniuoju Miškinį

 

aš į darbą einu pavyzdingai

ir svajingai niūniuoju Miškinį

šiandien taip elegantiškai sninga

šiandien taip elegantiškai sninga

apie meilę dainavo Miškinis

apie snaiges iš lėto niūniuoju

šiandien taip elegantiškai sninga

ir vogčiom susitikt tave noriu

bet praeina merginos ir snaigės

nesustoja

elegantiškai sninga

aš į darbą einu pavyzdingai

ir svajingai niūniuoju Miškinį.

Komjaunimo tiesa, 1982, rugpjūčio 6.

Mindaugas Stundžia. Juknėnų sūnui A. Miškiniui

 

Pasigenda Tavęs ta žemelė,

Kur atėję vėl grįžtam į pradžią...

Šaukia vasaros, žiemos išbalę,

Laukia šaknys negimusių medžių…

 

Susapnuoja Juknėnų žilvičiai

Ir po sapno pravirksta rytais:

Pro pirtelę, pro svirną į gryčią

Neateis, Jis daugiau neateis...

 

Ir tik sopulio raudos ir psalmės

Visada mus pripildys vilties:

Tas Poetas, gracingas ir šelmis,

Mus atpirko ant Kryžiaus tremties.

Giedrėk virš mūsų / M. Stundžia. Utena. 1993, p. 8.

Jonas Šiožinys. A. Miškiniui

 

Dar ne karią susitiksim

Pakeliui į Vajasiškį.

Nors šventa Ona (kaip keista!)

Ir nekvies prie vaišių stalo -

Daug kalbų dar iškalbėsim,

Daug dainų dar išdainuosim.

Laikas bėgs. O saulė - saulė

Plauks aukštai aukštai virš medžių,

Nė kačerga nepasieksi.

Vieškely mus lenks kaimynai

Iš Gatelių,

Iš Pikčiūnų,

Iš Julknėnų, -

Nuo gimtų laukų artojo

Iki mokslų kandidato.

Daug kalbų dar iškalbėsim,

Daug dainų dar išdainuosim -

O jei ko nors pasigesim -

Tai nebent Pranciškaus Strazdo,

To, kuris senais vargoniais

Sugebėdavo pravirkdyt

Baltus beržus ---

Po Aukštaitijos pilnatim / J. Šiožinys. Klaipėda, 1993, p. 51

©