J. Aistis.
A. Gasperaitis.
L. Gutauskas.
J. Jakštas.
J. Juškaitis.
M. Karčiauskas.
A. Katinas.
V. Kaziela.
P. Panavas.
V. Petronis.
K. Rastenis.
T. A. Rudokas.
V. Rudokas.
A. Siaurusaitis.
A.Stanevičius.
M. Stundžia.
J. Šiožinys
Jonas Aistis. O taip
graudu.
[Antanui Miškiniui]
O taip graudu ir
žodžiui nuoširdžiam, ir minčiai.
Be reikalo, lyg
žirniai sienon, be prasmės...
Atsimeni prie kapo
tą kareivių ginčą?
Tai taip ir dėlei
tavo rūbo burtą mes.
Išplėši iš širdies
ir žodį nuoširdesnį,
Iš šiurpulingos
vienumos taip kai kuomet...
Bet ar tikės?
Nepatikės, kad gali būti skausmas
Su šviesia šypsena
keliaujančiam žeme...
Tave iščiulps kaip
dobilą, kaip dobilą tą rausvą,
Iščiulps tik sultis
ir numes...
Kaunas,
1929.11.28
Daina graudyn
ir įstabyn / J. Aistis. Kaunas, 1991, p. 55.
Antanas
Gasperaitis.
Liaudiška
rauda.
Poetui Antanui Miškiniui
Vai nenutark, matula,
Danguosin aidama,
Kad lingva našlaitėliui
Žemelaj vargstunt.
Kasmet tas patsai kmynas
Nunoksta ažu namą,
Na saulas ligi saulas
Tia patys bėga varstai.
Nelingva, matula,
Nelingva, žinau.
Atmink, kokias ašaras
Tu beturi.
Tinai ažkiloti
Tau žiagriniai vartai,
Pa šenapjūtes gėlėm
Tu miegi,
Vai tu, matula,
Tik nenutarki,
Kad ta kelionė
Būva smagi.
Utenis, 1997, sausio 28.
Leonardas Gutauskas.
Narjan Maras.
Antanui Miškiniui
Eilėraščio rankos it
šakos obels
Už mūsų likimą rytoj
pasimels:
Už togą teisėjo, už
budelio kiaušą,
Nes kraujas atšalo
ir saulė ataušo;
Už elnių kelionę, už
laisvės miražą,
Už purpuro dėmę, už
kruviną žarą,
Už kūdikio klyksmą,
už įšalo kapą,
Už laiško suplėšyto
sningantį lapą,
Už sielos ir sniego
sukryžmintą sapną,
Už bėgių juodųjų
gyvenimą slaptą...
Eilėraščio rankos it
šakos obels
Už mirtį poeto rytoj
pasimels.
Poezijos
pavasaris. Vilnius, 2004, p. 53.
Jonas Jakštas.
Eiliuotas žodis Poetui.
Antanui Miškiniui
Gervės klykė ir
klykdamos dingo.
Upės bėgo nubėgo
toli.
Šiandien taip
elegantiškai sninga...
Lelijėlė - sesulė
tyli
Ant žiemos kelio
balo pabalo.
Šąla žvaigždės
tingiuos tvenkiniuos.
Rymai Tu užu baltojo
stalo
Su sidabro žvaigždėm
smilkiniuos.
O širdy - tiek
žaliuojančios vietos:
Ten gi Tavo dainų
sietuva!
Akyse tebešviečia
kaip švietus
Meilių meilė Tava -
Lietuva.
Dar skaitysi Tu iš
drobių rašto,
Iš gėlės, parugės ir žvaigždės.
Kai sustosi ant Gilijos krašto -
Akmenėliai dainuos ir žydės.
Dar kalbės Tau ir
Ligajas lėnas,
Oš beržynai senolių
sakmes,
Dar ne kartą pro
Tavo Juknėnus
Gervės lėks ir po
plunksną numes.
O dabar -
elegantiškai sninga.
Tavo žemė - sidabro
žieduos...
Ji dosni Tau,
spalvinga, daininga;
Tu stovėsi joje
visados.
1980
Septyni
gyvenimai, septynios mirtys / J. Jakštas.
Vilnius, 2003, p. 35.
Jonas Juškaitis.
Antano Miškinio vakare
Ko girdėt
negirdėsiu, tau skaitant girdžiu,
Jau ir gyvų niekada
nematysiu.
Per pasaulį keliauja
žmogus su Lietuva, kur
mėlynos rugiagėlės
žiba tarp lysių:
Pavidalo
išsiplėtusių mūsų širdžių...
Ir žemę peržegnojo
kryžium... to neskaitysi.
Pėdai ieškoma žemės
už svetimų kalnų, už
vandenų didžių.
Vieno kraujo lašo
reikėjo... ir visas kraujas
virto vienu žodžiu.
Ilsėkis, Kossu,
ramiai tad savo šypsančioje
naktyje... O
žemininkai... O kaliniai sulysę...
Radausko ranka prie
ausies su perlamutro
spirale...
Gaus galą galų gale
Melai, raudonuose
degintų knygų dūmuose
Iš nežinomų užkastųjų
užaugusios
nušluostyt ašaras
stiebiasi dilgės.
Atsižiūrėkim į
Lietuvą, kol jos dar yra,
atsižiūrėkim,
krūptelėję lyg nuo ugnies:
Kai išeisim iš čia,
mūsų miegas bus ilgas.
Ypač jei neprikels
iš numirusių nieks.
1980
Pučia vėjas į
širdį / J. Juškaitis. Vilnius, 1990, p. 130.
Mykolas Karčiauskas.
Antanui Miškiniui
Aš prisiminiau tave
prie jūros
Lyg maištingą
atspindį gelmėj.
Pasirodė, kad kažkas
sužiuro
Laisvės, graudulio
keistoj žaismėj.
Nuprunkštė žirgai
bangų arimais,
Sužaliavo klevas
taip žaliai,
Ir prisiminė tarytum
rimai
Surikiuoti šviesūs
aviliai.
Leidos paukščiai į
Juknėnų pievas,
Bet staiga prasmego
žydrumoj...
Kraštas debesio
tarytum dievas
Kėlėsi iš jūros
tolumoj.
Vėl matau tik
jūrą,tik bekraštį
Vėl girdžiu jos
gaudesį šaly -
Pirmą giesmę seno
aisčio krašto
Ir aukštaičių
lyrikos kely.
0 kaip skaudžiai, o
kaip skaudžiai krenta
Paukščiai į
bangas... Ir vėl pakils,
Peržegnos sparnais
ruplėtą krantą
Ir į saulę kildami
sudils.
Literatūra ir
menas,1985, vasario 16.
Alvydas Katinas.
Tėviškės
Poeto A. Miškinio
atminimui
Taip senamadiškai
virkauja gervės
virš tavo Juknėnų -
lyg trauktų per
širdį galulaukių
kietį.
Širdis po Antakalnio
beržu snieginu
jau nebegieda, jau
nebegieda,
jau nebegieda.
Tik dainos pareina
keliais išplatėjusiais
nuo Kubilių,
Gaidžių, Vajasiškio.
Grįžta į tėviškę,
pačios tėviškėmis
buvę vienatvėje,
neviltyje, Sibire.
O čia žaliaduonių
dvasia ir laikas -
Gandralizdyje,
vienkiemio dūmuose.
Atsiveria akys: tarp
amžino ir laikino -
tiktai Maniušių,
Govėdų, Strazdų durys.
O čia snyguriuoja
taip elegantiškai -
nubąla takai tarp
kaimynų lyg šaka
obelies.
Sukrovusi tėviškei
kraitį - viltį ir
kančią -
poezija grįžta -
našlė.
Utenis, 1990,
sausio 27
Alvydas Katinas.
Poeto A.Miškinio atminimui
Vėl skranda
gervės pro tavus Juknėnus,
Lyg suanglėję lapai
verdančioj žaibų
ugny.
Ar po Antakalnio
beržais buvai ne vienas?
Ar Aukštaitijos
vienkiemio medžius
girdi?
Gimtinėj keitėsi
laikai, pražildavo
jaunimas,
bet didmiesčiuos
neišbarstei namų,
kur žvaigždės viršum
klėties tartum
tinklas -
iš ašarų gimdyvių,
ašarų karų...
Vėl gegužė. Ir
elegantiškai taip
sninga
Žiedais - druska ant
atdaros širdies.
Lyg nuometuota
obelis sugrįš į žemę
gimtą
Poezija - našlė.
Lenino keliu,
1984, birželio 16.
Vytautas Kaziela.
A. Miškiniui
Lyg šventės nuojautą
Paliksiu baltą
sniegą
Be vėjo šuorų,
didelių
speigų.
Vakarė saulė tolsta
jau
už miesto,
Ir aš, matyt, su
saule išeinu.
Išeisiu aš, kol
rūpestingi
gentys
Neprislėgė akmenėliu
sunkiu.
Su saule gyvenau, su
saule ir išeisiu.
Kad jūs tikėtut mano
Grįžimu
Indraja. 1990,
sausis-vasaris, p. 7.
Petras Panavas.
Kelyje.
Antano Miškinio atminimui
Ežeras. Kalnas.
Ežeras.
Šilas. Beržynas.
Šilas.
Gaudo vaikiūkštis
ešerius.
Gaudo ir dėdė žilas.
Pieva. Upokšnis.
Pieva.
Baltas ražienų
laukas.
Išgeri vėsų pieną,
Lyg šimtą metų jo
laukęs.
Žodis ir pypkės
dūmas.
Žiogo apsnūdęs
čirškimas.
Liūdnas bežodis
gerumas -
Buvimas ir jau
nykimas.
Iš kelmo kalasi
atžala.
Iš lėto tarp vėjų
linguoja -
Viskas, kas miršta,
ir atželia
Ties baltu keliu,
ties lygiuoju ---
Švyturys, 1984,
p. 29.
Vytautas Petronis.
Apie Antaną Miškinį
Kadais
važiuodamas Juknėnuos
Rašei: "Ut, ir
Utena".
Prie plento varnos
pasikėlę,
Kranksėjo pustuščiam
lauke.
Sakei - esi
aukštaitis iš Juknėnų
Rašei, kaip motinėla
mylima
Dainavo ausdama
dainelį:
"Šilkinės untys
plauko ežere... "
Rašei, kokia miela,
brangi gimtinė -
Jos kalvos, gojai,
ežerai.
Žadėjai ją papuošt
jaunystėj,
Kaip tikrą seserį
gražiai.
Dabar tik knygose
save palikęs,
Sapnuoji tėviškės
klevus,
Ties gonkais medy
išraižytas,
Nustebęs žiūri į
svečius.
Utenos
apskrities žinios, 2005, liepos 16.
Kęstutis Rastenis.
Miškinio Lietuva
Jau nebėra
Miškinio Lietuvos,
Žmonių jos, kaimų,
vakaruškų,
Sūpuoklių ten po
liepomis, miškuos
Takelių, lojančių
naktim šunų.
Jau nebėra
piliakalnių ir ežerų,
Kapų kalnelių, prie
namų jurginų,-
Ir darosi labai
labai baugu,
Nes tai ir buvo
Lietuva - tėvynė.
Ne! Dar yra Miškinio
Lietuva,
Jos kaimai, miestai,
prie namų jurginai,-
Kol mes gyvi, tol ji
gyva,
Tokia trumpa - kad
begalinė.
Išgludinti
požymiai / K. Rastenis. Vilnius, 1988, p. 107.
T. A. Rudokas.
Nebūtasis laikas
Šiandien taip
elegantiškai sninga... Antanas Miškinis
Šį vakarą taip
elegantiškai sninga,
mes šokame gatvėje
valsą,
švelnioji, klausykis
elegiško svingo
lyg meilės
vienatinio balso...
Šį vakarą taip
elegantiškai sninga!-
Iš skausmo tave aš
bučiuoju:
tesninga į sielą
skausmingai -
alsuokim laiku
nebūtuoju...
Pergalė, 1987,
rugsėjis
Vytautas Rudokas.
Antanui Miškiniui
Atodūsių žeme!
Atgal atsigręžęs,
Nelengvą nusimeti
naštą.
Tai šitiek pavasarių
parnešė kregždės
Ant Ligajo ežeio
krašto.
Norėtųs per Lietuvą
eiti ir eiti,
Užsukti į širdį
kiekvieno.
Ir, dainą sudėjus,
palikti kaip kraiti -
Mylėkit ir būsimą
dieną!
Literatūra ir
menas, 1982, balandžio 10.
Algimantas
Siaurusaitis. A. Miškinio motyvų regėjimas
Juknėnuose
Elegantiškas
mostas lyg skrydis
Virš žalumo, virš
Lietuvos...
Lyg mėlynėje
paukštis paklydęs
Virš pavargusios
brolio galvos...
Kur prie plento
kryžių kryželiai,
Kur motulos graudi
rauda,
Karksi varnos
piktai. Ir gelia
Levandrėlės širdis.
Sietuva
Ten žvaigždelėm
skaudžiom sužirus
Ir toksai gražumas
lauke.
Elegantiškai sninga
- kaip vakar -
Nuogas klevas -
lauko gale...
"Daugel meilės
laukuos žaliavo..."
Daugel vasarų ėjo
keliu...
Šitiek metų, o
broli, broleli,
Negirdėti žodelių
tavų...
Tik "erškėčiai
širdin įsispaudė..."
Ir apkarto rugpjūčio
medus...
Motinėlė juostą
išaudė -
Gal parves, gal
parves į namus...
"Mano skausmą vėjai
išpustė"...
Apie meilę dainuot
negaliu -
Aš tik noriu pareit
ir pabūti
Po sudilusiu tėvo
dalgiu...
Elegantiškai sninga
- kaip vakar -
Virš baltos ir
juodom Lietuvos...
Virpa mėnuo baltom
plaštakėm
Prie pavargusios
brolio galvos...
Utenis, 2005,
vasario 3.
Antanas Stanevičius.
Niūniuoju Miškinį
aš į darbą einu
pavyzdingai
ir svajingai
niūniuoju Miškinį
šiandien taip
elegantiškai sninga
šiandien taip
elegantiškai sninga
apie meilę dainavo
Miškinis
apie snaiges iš lėto
niūniuoju
šiandien taip
elegantiškai sninga
ir vogčiom susitikt
tave noriu
bet praeina merginos
ir snaigės
nesustoja
elegantiškai sninga
aš į darbą einu
pavyzdingai
ir svajingai
niūniuoju Miškinį.
Komjaunimo tiesa,
1982, rugpjūčio 6.
Mindaugas Stundžia.
Juknėnų sūnui A. Miškiniui
Pasigenda Tavęs
ta žemelė,
Kur atėję vėl
grįžtam į pradžią...
Šaukia vasaros,
žiemos išbalę,
Laukia šaknys
negimusių medžių
Susapnuoja Juknėnų
žilvičiai
Ir po sapno
pravirksta rytais:
Pro pirtelę, pro
svirną į gryčią
Neateis, Jis daugiau
neateis...
Ir tik sopulio
raudos ir psalmės
Visada mus pripildys
vilties:
Tas Poetas,
gracingas ir šelmis,
Mus atpirko ant
Kryžiaus tremties.
Giedrėk virš
mūsų / M. Stundžia. Utena. 1993, p. 8.
Jonas Šiožinys. A.
Miškiniui
Dar ne karią
susitiksim
Pakeliui į
Vajasiškį.
Nors šventa Ona
(kaip keista!)
Ir nekvies prie
vaišių stalo -
Daug kalbų dar
iškalbėsim,
Daug dainų dar
išdainuosim.
Laikas bėgs. O saulė
- saulė
Plauks aukštai
aukštai virš medžių,
Nė kačerga
nepasieksi.
Vieškely mus lenks
kaimynai
Iš Gatelių,
Iš Pikčiūnų,
Iš Julknėnų, -
Nuo gimtų laukų
artojo
Iki mokslų
kandidato.
Daug kalbų dar
iškalbėsim,
Daug dainų dar
išdainuosim -
O jei ko nors
pasigesim -
Tai nebent
Pranciškaus Strazdo,
To, kuris senais
vargoniais
Sugebėdavo
pravirkdyt
Baltus beržus ---
Po Aukštaitijos
pilnatim / J. Šiožinys. Klaipėda, 1993, p. 51
|