Rūta Jonuškienė. Apleistoje memorialinėje sodyboje pelėsių kvapas ir dulkės

Apie problemas prie istorinio stalo, už kurie sėdėjo kūrėjai

Troboje, kurią atrakino Utenos kraštotyros muziejaus direktorius Balys Juodzevičius, pasitiko pelėsių kvapas, naujajame trobos gale grybo ėdamos grindys, iškritęs dvigubo lango rėmas, kampuose nuo lietaus aptekėjusios sienos ir dulkės.

Seklyčioje, prie didelio A. ir M. Miškinių stalo, pokalbiui apie memorialinės sodybos išsaugojimo ir rekonstrukcijos problemas susėdo Utenos rajono Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus paminklotvarkininkas Jonas Marma, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė Rita Lekerauskienė, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Mackevičienė, A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, Utenos kraštotyros muziejaus direktorius Balys Juodzevičius ir Daugailių pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Dervinis.

Kai kurie pastatai sunyko

Yra lankęsi daug žymių žmonių

Jau tapę Kauno universiteto studentais, broliai Motiejus ir Antanas atvažiuodavo į Juknėnus atostogauti. Atvykdavo ir jų draugai Faustas Kirša, Jonas Aistis, Antanas Biliūnas ir kiti.

Abu broliai Miškiniai mėgo bendrauti su jaunimu. Ypač Antanas. Ir šokiuose, ir dainavimuose, ir tarp laidotuvių giedotojų jis būdavo pirmas. Juknėnuose, kaip gerbiamas žmogus, jis buvo krikštatėviu net keliolikai vaikų.

Juknėnuose gyveno iki mirties

Motiejus Miškinis iki pat savo mirties gyveno Juknėnuose. 1943 metais vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą ir ėmus suiminėti lietuvių inteligentus, Motiejui irgi buvo iškilęs pavojus. Jis atvažiavo į kaimą. Bet ir ten gyvenimas nebuvo paprastas: vokiečiai reikalavo duoklių ir prievolių. Motina, likusi viena, silpniau prižiūrėjo ūkį, o Motiejui kurį laiką teko slapstytis.

Paskui prasidėjo sovietinė okupacija.

Kaip prisimena juknėniškiai, Motiejus buvo gana keistas žmogus. Dirbdavo daugiausia naktimis, nemokėjo net gerai šieno pjauti ir ūkininkavo sunkiai. Kaimo moterys, ateidavusios jam padėti, pasakojo, kad jis tik šiek tiek papurendavo žemę ir sėdavo. Žinia, ne kas tokioj dirvoj užaugdavo. Moteriškės pačios mieliau atlikdavusios darbus, o Motiejus pavaišindavęs jas mažu stikleliu konjako, pagerbdavęs ir ilgai kalbėdavęsi.

Gražiai sutarė su žmonėmis

Dirbdamas kaimo mokykloje Motiejus Miškinis gaudavo pačią mažiausią algelę. Per savaitę pravesdavo 6-8 fizikos ar matematikos pamokas. Šie dalykai jam, humanitarui, buvo svetimi. Mokytojai mėgdavo jo, buvusio Lietuvos švietimo pradžios mokyklos departamento direktoriaus, pasakojimus apie keliones į užsienį, patirtus įspūdžius, sutiktus žmones.

Pagrindinis Motiejaus Miškinio darbas buvo vertimai. Kartais autorius ir kūrinius pasirinkdavo jis pats, o kartais darbą nurodydavo redaktoriai. Kai kurių kūrinių, dėl savo pažiūrų jam nebuvo leista pasirašyti sava pavarde.

Sąmoninga klaida nekrologe

Bendravimas praturtino

Antanas kartais su malonumu uždainuodavo Juknėnų krašto dainas, o Motiejus, nors gero balso neturėjo, eidavo į šermenis ir buvo tikintis žmogus. Lankydavosi Vajasiškio bažnyčioje, pasikalbėdavo su kunigu. Ir palaidotas Motiejus Miškinis Vajasiškio kapinėse.

Laidojo be iškilmių

Poetas sunkiai išgyveno tą laikotarpį, kai, grįžęs iš tremties, išvargintas sunkaus darbo, mėgino vėl sugrįžti į literatūrą. Jaunieji kūrėjai buvo pažengę į priekį, lyg apie didžiausius stebuklus rašė apie telefono ir elektros stulpus, šlovino okupantų valdžią. Antanui Miškiniui taip rašyti buvo svetima ir sunku, bet reikėjo. Tačiau nelipo tada žodis prie žodžio...

Vienintelė memorialinė sodyba rajone apleista

Vida Garunkštytė prisiminė, kad sovietiniais laikais (tuomet sodyba buvo privati) buvo skirtas etatas sodybai prižiūrėti. Vytautui Tvarijonui pasirūpinus, buvo sutvarkytas į sodybą vedantis keliukas, suremontuoti elektros įvadai, kraštotyrininkų ir M. Miškinio mokinių dėka pastatyti stogastulpiai, muziejininkai įrengė memorialinę ekspoziciją klėtyje.

Šiuo metu A. ir M. Miškinių sodyba perimta į Utenos rajono savivaldybės balansą, tačiau kol kas jokie remonto ar priežiūros darbai nevykdomi. Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė Rita Lekerauskienė įsitikinusi, kad pamažu viskas bus sutvarkyta, nes visus darbus apsprendžia lėšos.

Sodybą tikslingiau sutvarkyti, o ne aptvarkyti

A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė, rajono Tarybos narė Vida Garunkštytė siūlė kūrybingiau parengti ekskursijų po Utenos rajoną maršrutus moksleiviams. Dažnai grožio ir istorinės atminties ieškoma kitur, bet ne savajame mieste ar rajone.

Daugailių pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Dervinis įsitikinęs, kad A. ir M. Miškinių sodybą tinkamai prižiūrėti gali tik netoli jos gyvenantis žmogus. Šiuo metu sodyba lyg ir neturi šeimininko ir kaip lankytina įtraukta ne į visus apskrities turizmo informacinius leidinius.