|
|
Jurgis Buitkus.
Versmelė akmenynėje
Vyresniosios kartos
rašytojas, žinomas poetas Antanas Miškinis
atsiminimų knygoje "Žaliaduonių gegužė" rašo apie
gimtojo Juknėnų sodžiaus žmones, jų gyvenimą mūsų
amžiaus pradžioje. Išsaugojęs atmintyje daugybę
dar vaikystėje susikaupusių įspūdžių, gerai
pažinęs "savo kampo" žmones, palaikęs su jais
pastovius ryšius, rašytojas pajuto būtinybę
atkurti senojo Aukštaitijos kaimo vaizdą, įamžinti
jį tokį, koks jis buvo šio amžiaus pradžioje, kokį
autorius prisimena buvus.
"Kam čia apie tai
kalbu? - apybraižoje "Blūsiškės" nuoširdžiai
klausia savęs autorius, tuo išsakydamas ir
svarbiausią savo širdies rūpestį, pagimdžiusį šią
knygą. - Ogi tam, kad priminčiau skaitytojams apie
daugelio dalykų nepastovumą, kintamumą ir
sunykimą. Laiko tekėjime daug kas ne tik kinta,
bet ir dingsta". Baimė, kad laikas nenusineštų į
užmarštį širdžiai brangių dalykų, gilus
susirūpinimas, kad negrįžtamai nedingtų tai, ką
pačiam ir visiems tos kartos žmonėms teko regėti
ir pergyventi, noras savo patyrimo lobiais
pasidalyti su šių laikų žmonėmis, su jaunimu,
kurio gyvenimas toks nepanašus į A. Miškinio
kartos žmonių gyvenimą, ir buvo svarbiausia
paskata autoriui imtis vaikystės prisiminimų,
plačiau, nuodugniau apsvarstyti anų laikų kaimo
gyvenimą, paprasto žmogaus padėtį pasaulyje, jo
likimą kelių dešimtmečių eigoje.
Nėra ko ir kalbėti,
kokios girtinos ir brangintinos tokios autoriaus
intencijos, juo labiau, kad knyga pavyko, kad ji
išėjo kaip reta įdomi.
Tie, kas "Žaliaduonių
gegužę" ims į rankas, manydami, kad tai memuarinė
knyga įprastu supratimu, be abejo, apsiriks. A.
Miškinio knygos, turinčios visus būtinus
memuaristikos bruožus ("Pavardės visur tikros. Tik
vienoj kitoj vietoj yra kai kas pakeista,
tikroviškumo ir esmės nepakeičiant"), negalima
vertinti vien memuarų vertinimo kriterijais. "Žaliaduonių
gegužės" vertė ir reikšmė kur kas platesnė: "Čia,
žiūrėk, šaltekšnis keža, o čia ant krūmo ėglius
ištįsęs ir pasistiepęs. Ten beržas, ten kreiva
pušelė, ten palinkęs šermukšnis. Eini, brendi ir
užeini samanų aikštelę. Dar ir pavasarį prisirenki
pernykščių spalgenų. Gaivinančios ir nebe tokios
rūgščios, kaip rudenį. Eini ir uostai ypatingus
raisto kvapus, nuo drėgmės, nuo žolių, ir išskiri
tik vingiorykščių malonų aromatą ir gailių -
svaiginantį..."
Skaitai tokias
vietas, džiaugiesi vaizdų sodrumu, supranti, kad
rašyta poeto, kad autorius negalėjo kitaip
parašyti. Ne tik atskirus epizodus, bet ir visą
knygą skaitai kaip pirmarūšę beletristiką, kaip
aukštos kondicijos prozą, ir negali atidėti
5
šalį, kol nebaigsi. O pabaigęs norėtum iš naujo
skaityti. Bet šitai - forma, taip sakant, esmės
apvalkalas. Mums visada svarbiausia pati esmė,
kūrinio turinys. Nenuvilia ir jis, veikiau
atvirkščiai - verčia irgi stebėtis. Knygoje
puikiai atkurtas senojo aukštaičių kaimo
koloritas, atgyja dešimtys veidų, pro skaitytojo
akis praplaukia dešimčių žmonių likimai. Iš
kiekvienos apybraižos plūsta ir ašaros, ir
valstietiški džiaugsmai. Gyvena knygoje
juknėniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai,
apgaubti autoriaus meilės ir pagarbos, dirba savo
darbus, švenčia savo šventes, krečia pokštus,
liūdi, kankinasi. Ir kiekvienam autorius suranda
šiltą žodį, taiklią charakteristiką, individualų,
vienintelį tinkamą pastebėjimą. Kiekviena
apybraiža pridaigstyta linksmų aukštaičių,
nepailstančių darbštuolių, savo žemę mylinčių,
savo kaimynus deramai godojančių žmonelių -
išdaigininkų, visko mačiusių išminčių,
neišsenkančių pasakorių, galinčių ir "nušvoti", ir
papasakoti skrupulingai tiksliai, "nuosakiai".
"Nuosakiausias"
pasakorius, žinoma, patsai autorius. Ir
priekabiausias knygos vertintojas vargu galėtų
nurodyti vietelę, kur pasakotojo "nušvota". Viskas
knygoje tikra, viskas pavaizduota iki smulkmenų
tiksliai ir išraiškiai: "Anupras Velykis atmatavo
Juozapui dvi dešimtines kaip tik prie mūsų
vienkiemio. Nekokia ten žemė - viena kalvelė
smėlio, kita priemolio, akmenynas, krūmų čižynas,
truputis pievos ir dar gabalas raisto,
Juodapurviniu vadinamo. Vienas tik dalykas toje
žemelėje buvo geras - varsmelė tokio šalto ir tyro
vandens, kad galėjai akmenėlius suskaityti jos
dugne. Tėvai dažnai pasiųsdavo mane su ąsočiu
parnešti to krištolinio vandens". Antano Miškinio
"Žaliaduonių gegužė" dar kartą įrodo seną, bet
niekada, matyt, nenusensiančią tiesą, kad,
autoriaus žodžiais tariant, "ir talentingiausias
beletristas nesugalvos geresnių situacijų už tas,
kurias pateikia patsai gyvenimas". Rašytojui
svarbu tik turėti įgūdį pastebėti jas ir mokėti
pasakoti, nes, kaip sako Miškinis, "nuoga fabula
mažai ką reiškia - nemokėsi pasakoti, ir nieko
neliks".
Pirmąja atsiminimų
knyga A. Miškinis įtikino, kad pasakoti moka, kad
turi šią nedažną prigimties dovaną, ir, dievaži,
ne menkesnę, nei turėjo Vaižgantas, A. Vienuolis,
turi J. Baltušis, iš jaunesnių - S. Šaltenis, R.
Šavelis ir kiti iš Aukštaitijos kilę mūsų
rašytojai. Miškinio "Žaliaduonių gegužė" skirtina
prie pačių įdomiausių pastarųjų metų mūsų
literatūros reiškinių, aukščiausių jos laimėjimų.
Knyga ne vienai skaitytojų kartai galės tarnauti
veiksmingu dvasinio pasipildymo šaltiniu, iš kurio
dosniai galima pasisemti meilės savo tėviškei,
savo kraštui ir kalbai, pagarbos paprastam žmogui,
nes ir paprastų paprasčiausias žmogus iš tikrųjų
gali būti ir yra "dėmesio verta asmenybė", tik
mokėkime žiūrėti, mokykimės pamatyti ją.
Buitkus J.
Versmelė akmenynėje // Nemunas, 1977, nr. 12, p.
54-55.
Rec. kn.:
Miškinis A. Žaliaduonių gegužė: pasakojimai.
Vilnius: Vaga, 1977. 277 p. |
|
