Eugenijus Matuzevičius. Toks artimas ir savas

Antanas Miškinis priklauso tai rašytojų kartai, kuri atėjo į lietuvių literatūrą šio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Tada ir vėliau daugelis mano kartos jaunuolių su pasigėrėjimu sklaidydavo jo eilėraščius, mokydavosi juos atmintinai. Ypač didelį įspūdį tuo laikotarpiu padarė jo lyrikos rinkinys "Varnos prie plento" (1935) ir poemų knyga "Keturi miestai" (1938). Anas nuostabus A. Miškinio poetinio pasaulio labai lietuviško, liaudiško, įspūdis atmintyje išliko ligi šiol. A. Miškinis - mano jaunystės poetas, išmokęs ne vieną iš mūsų pamilti poeziją ir tikėti ja.

Paskui tas ryšys su A. Miškinio poezija nuolat atsinaujindavo, pasipildydavo, kai skaitydavau naujas jo eilėraščių knygas, išleistas jau pokario metais. Jo poetinio žodžio magija gyva ir šiandien. Ne tik rinktinėje "Ant Ligajo ežero krašto" (1980), bet ir prozos knygoje "Žaliaduonių gegužė" (1977). Toji poetinė magija gyva ir kitose anksčiau išleistose knygose ("Eilėraščiai", "Arti prie žemės", "Dienoraštis" ir kt.).

A. Miškinio žodžio ištakas maitina tauri meilė gimtajai Lietuvos žemei, liaudiška aukštaičio pasaulėjauta, liaudies kalbos ir tautosakos versmės. Matyt, čia ir slypi, iš čia ir gimsta ta sunkiai nusakoma A. Miškinio poetinio žodžio galia, muzikalumas, įtaiga, nacionalinis savitumas.

Lietuvos TSR valstybinei premijai pristatytą A. Miškinio eilėraščių rinkinį "Klevai prie kelio" (1982) sudaro septyni skyriai. Šioje knygoje poetas vietomis lyg ir vėl grįžta prie kai kurių temų, motyvų, būdingų jo ankstesnėms poezijos knygoms. Tai ne pakartojimas to paties, kas jau dainuota, kalbėta, o tik sugrįžimas, prisiminimas, kad galėtum viską iš naujo apmąstyti, iš naujo pamatyti, sujungti su dabarties patirtimi, su tomis lyrinėmis nuotaikomis, kurios dabar guodžia ir šildo širdį, suteikia poetiniam žodžiui jėgos, žmogiško nuoširdumo, o kartais - gal ir graudumo...

Poetas ypač puikiai jaučia Lietuvos gamtą, kaimo aplinką. Visa tai susipina su lyriniais autoriaus apmąstymais, mintimis apie bėganti laiką, kartų pasikeitimą, tėvų namus, apie liaudies dainos, atklydusios iš gilios senovės, nemirtingumą ir galią, apie šviesų ir gražų dabarties Lietuvos veidą... Čia mūsų šaknys. Čia mūsų ištakos. Čia mūsų gyvenimo, darbo, kūrybos, meilės prasmė. Tai savo naujoje poezijos knygoje dainuoja A. Miškinis. Labai lyriškai, liaudiškai, nuoširdžiai. A. Miškinio poezijos pagrindinė tema - gimtoji žemė, Lietuva, jos praeitis ir dabartis. Visa tai sušildyta gilios ir didelės poeto meilės. Todėl mums ir brangi jo kūryba.

Matuzevičius E. Toks artimas ir savas // Literatūra ir menas, 1984, birželio 18.

Rec. kn.: Miškinis A. Klevai prie kelio. Vilnius: Vaga, 1982.159 p.

©