Kęstutis Rastenis. Ten, kur šlama klevai ir uosiai…

Antano Miškinio knyga "Klevai prie kelio" mums atveria naują poeto kūrybos puslapį. Tai tarsi didžiulio dvasinio patyrimo apibendrinimas, nostalgija, žvelgiant į jaunystę, praeitį. Nenusakoma nuotaika gaubia geriausius rinkinio eilėraščius.

Tie eilėraščiai, iš pirmo žvilgsnio tokie paprasti, sukelia stiprių išgyvenimų. O ar ne to mes trokštame iš poezijos?

Poetas nuėjo turtingą, sakytume, ir prieštaringą gyvenimo kelią. Bet jo poezijos dvasia tebėra jo krašto, jo tėviškės dvasia. Tai Utenos, dar tiksliau, Tauragnų kraštas, Juknėnai. "Sapnuodavau tėvas vis šaukia sugrįžti namon". Tai miškų, ežerų, piliakalnių kraštas, turtingas legendų. Tai Aukštaitijos žmonės, savita jų tarmė, kurios atgarsiai (ne atskiros tarmybės, o kalbėsenos tipas, šnekos vaizdingumas, mažybinių formų gausumas) girdimi ir literatūrinėje labai gražioje A. Miškinio kalboje. Skaitome: "kalnelis žaliūnėlis", "lietuliai šakneles paplaudžia", "žolė po lietui žemėj pilsis”, žiemkentis rugys "prie žemelės kiūtoja priplotas", "Rugpjūtį žvaigždės krinta / Ir tirpsta erdvėse". Tai aukštaičių meninė nuovoka ir skonis, tai jų per daugelį kartų puoselėtos etinės vertybės, išdidumas, romantizmas, šventiškos nuotaikos kupinas svetingumas - iš čia ir romantiškas "viešnios" simbolinis įvaizdis A. Miškinio poezijoje. Tai ir aukštaičių dainos, guodusios juos, žadinusios viltį, teigusios, kad galima yra ir tai, kas nėra galima. Geriau negu A. Miškinis nepasakysi: "Nedaliai didžiai užsimiršti / Dainas sudėjom auksines, / Kaip grakščios paukštės orą karpo, / Kaip linksmos grįžta atgalios. / Dainoj - pati žinai - ne kartą / Pražysta ir šiaudai kūliuos..."

Eilėraščiai savo skaidrumu, skambumu, muzikalumu primena liaudies dainas: "Avižėlė", "Akmuo ir vanduo", "Daina, apie žiemkentį rugį", "Ateis rudenėlis, šaltasis laikelis...", "Gervinėlis", "Sedulėlė", "Dvi eglelės", "Laukinės žąsys". Poetas juos rašo natūraliai, laisvai ir lengvai, liaudies dainų neimituodamas, nesekdamas jomis, necituodamas jų.

Kai kurie eilėraščiai turi ir simbolistinių bruožų. Sakalas (poeto personifikacija), per gyvenimo "ūkanas lyg pakulas" sunkiai skridęs į šviesą - pasaką - saulę, "bekraštybes", jau pavargo, "plunksnų daug sudegino". “ Sparnais dar plasta, graibosi, / Tačiau aukščiau nebekelia.../ Kur mes dabar, o sakale?" Poetas sudega kūrybos ugnyje, tačiau išlieka jo kūryba. Išlieka ir poeto vizija, poeto, tarsi įsikūnijusio gamtoje ir dvasios atmintyje, įsivaizduojamoje, bet kartu ir realioje tikrovėje. "Mintim praskleiskim kasdienį šydą: / Ties krištolinių upių ledais / Prie didžio kelio Putinas žydi / Baltasis kaip sniegas visais žiedais!" Taip A. Miškinis rašė eilėraštyje, skirtame V. Mykolaičio-Putino 70mečiui.

Skyriuje "Vizijos" skaitome filosofinį ciklą "Atsimenant". Priešmirtinis lyrinio herojaus dialogas su angelu atskleidžia pasaulio, gyvenimo prieštaringumą, galimi ir prieštaringi to pasaulio vertinimai. Angelui, skelbiančiam, kad pasaulis yra "cirkas pigus", "tuštybių tuštybė", kad jame klesti skurdas, smurtas, netiesa, veidmainystė, lyrinis herojus atsako, kad "pasauly... yra meilė, aistra, išmintis", "daugel gražių žmonių - / kankinių, / Poetų bei riterių /; gamta, "jūrės marios", "ir žydėjimas sodų". Žinoma, poeto dalia nelengva - jis siekia gerinti, tobulinti, "šviesinti", pakeisti pasaulį - "Tačiau įžūlumas jojo / Apkartino širdį ir slėgė ją. / Daina todėl buvo - elegija".

Daugelyje šio rinkinio eilėraščių vyrauja metaforiškai interpretuojamas, elegiškai skaudžiai išreiškiamas rudens, atsisveikinimo motyvas ("Laukinės žąsys", "Ateis rudenėlis, šaltasis laikelis...", "Gervinėlis"), apdainuojamas rudens grožis - ir gamtos reiškinių, ir žmogaus gyvenime. Išryškėja gyvenimo trumpalaikiškumo tema: "Voratinklyje virpa ir sumirga / Šešėlis paukščio, skrendančio žemai. / Ir man širdis iškart suvirpa irgi - / Kaip viskas pralekia ūmai!"

Skaudiems gyvenimo prieštaravimams atsvaros poetas ieško vėlgi ten, kur "po žaliaisiais pasėliais / Miega senoliai - sėliai ir sėlės". Nuo nerimo, sunkių minčių, pasaulio blogybių trumpam galima pabėgti į gamtą: "- Iš tikrųjų kokia laimė eit ir eit - / Upeliukai prie pat kojų susiraitę"; "Nežinoti, kas pasauly šiandien vyksta, / Vien klausytis, kaip nuo vėjo šiugžda viksvos". Harmoningas gamtos, žemės motyvas yra tarsi nerimastingo, prieštaravimų draskomo žmogaus gyvenimo priešprieša. A. Miškinis skaudžiai išgyvena atsisveikinimą su kaimu, tėviške, praeitimi. Žinoma, urbanizacijos procesas neišvengiamas, ir tą puikiai supranta poetas. Tačiau šalia progresyvių bruožų šis procesas, niekam ne paslaptis, turi ir neigiamybių, ypač kai nuskursta dvasinis gyvenimas, pasineriama į skubrią sumaištį ir nustojama rūpintis egzistavimo prasmingumu: "Lenktyniaujame, skubame, vejamės - / Dauginam daiktus, didinam pajamas", "Kalame, malame, geriame,/ ariame / Pilni gyvastingo nerimo". Todėl žmogui taip būtina retkarčiais susimąstyti, sugrįžti ten, kur jo gimtinė, kur "ties trobomis gimtosiomis / Šlama klevai ir uosiai", įsižiūrėti į senąsias vertybes ir gal ką nors iš jų pasisemti. Poetui tiesiog gyvi jo praeities daiktai: girnos, kraitinė, klumpė, mestuvai, ližė (žr. skyrių "Senybė"). Jie kalba apie Lietuvos istoriją, baudžiavą, karus, marus. Štai piesta, kurioje buvo grūdami ne tik grūdai, bet ir pelai, iš kurių buvo kepama "sopulio duona", piesta, kuri, kaip rašo poetas, "padėjo išlikti Lietuvai".

Ne visi eilėraščiai, skirti praeities ir dabarties, gyvenimo ir kūrybos prasmės apmąstymams, yra vienodai vykę. Šiuo atveju galima ginčytis ir dėl skyriaus "Senybė" eilėraščių vertės. Abejotina, ar gerai, kad poetas nutolsta nuo jam būdingo lyrinio eilėraščio ir ima vien samprotauti, aprašinėti, pasakoti - nors ir apie labai svarbius ir prasmingus dalykus. Bet poetas turi teisę rinktis kiekvienu konkrečiu atveju jam reikalingiausią, būtiniausią rašymo manierą. Skaitytojas, remdamasis pirminiu įspūdžiu, savo literatūrinėmis simpatijomis, nuostatomis, gali kategoriškai neigiamai vertinti kai kuriuos eilėraščius - bet ką gali žinoti, gal praeis kiek laiko, ir

tas vertinimas pasikeis - tie patys kūriniai kitoje vertintojo, o ir visuomenės situacijoje įgys visai kitą prasmę.

Sunku pasakyti, kas sudaro A. Miškinio lyrikos žavesį. Jis iš esmės liko ištikimas lietuvių lyrikos, susijusios su neoromantizmo ir simbolizmo srovėmis, tradicijai, nesekė literatūrinėmis madomis. Jo elegiškas lyrizmas, romantiškumas praturtėjo gyvenimo patirties subrandintais filosofiniais apmąstymais, kurie dažniausiai išreiškiami gamtos metaforomis, žmogaus būties lyginimu su gamtos reiškinių būtimi. Artimiausia paralelė lietuvių lyrikoje Miškiniui būtų Salomėja Nėris.

A. Miškinio poezija žavi jaunatvišku nuoširdumu, gyvenimo, žmonių, gamtos meile.

Rastenis K. Ten, kur šlama klevai ir uosiai // Literatūra ir menas, 1982, spalio 2.

Rec. kn.: Miškinis A. Klevai prie kelio. Vilnius: Vaga, 1982. 159 p.

©