Salomėja Mikutaitė. Sopulys, pavirtęs į dainą

Antanas Miškinis yra išleidęs daugiau nei dešimt poezijos knygų. Vis dėlto dabartiniam skaitytojui poetas bene geriausiai pažįstamas iš rinktinių ("Poezija", I, II, 1970 ir "Ant Ligajo ežero krašto", 1980). Būtent rinktinėse geriausiai matyti A. Miškinio poetinis kelias. Talentas, pabudintas veržlaus literatūrinių sąjūdžių pakilumo, beatodairiškai jiems nepasidavė. A. Miškinis stengėsi balansuoti tarp kelių poetinio mąstymo sistemų. "Sukultūrintas" poeto balsas vėliau pritilo, tautosakiškos intonacijos ėmė stelbti "miestiškąsias" gaidas. Tokia pusiausvyra tarp tradicinio dainingojo stiliaus ir moderniųjų įtaka tampa A. Miškinio savitumu - tai ne kartą pastebėta kritikos.

Naujajame A. Miškinio rinkinyje "Klevai prie kelio" randame tai, kam simpatizuojame jo kūryboje, ką esam suvokę kaip vertybę - elegantišką kalbėjimą, virpančią emociją, ironijos tvinksnį.

Problematikos arimai šioje knygoje gana platūs. Poetas lyg iš tolo apžvelgia savo ir savo kartos patyrimą, dabartį. Nuolat vyksta kova, bet, kad ir kas būtų, užauga gimtinėj javai, žydi alyvos, kyla balti kaimų mūrai. Žemė neatsako už žmogų, ji tik augina - žmogus privalo pats atsakyti už save. Jis turi įprasminti visa, kas buvo ir yra. Poeto kartos išeita į pasaulį "kaip į estradą", "be kaukės", "ant slidaus parketo". Užtat "gražūs žmonės kasdienėjo" ("Improvizacija"), širdis grubo "ant metalinio prekystalio", "su berželiais žaliais nebetekome ryšio.." Todėl ir grįžti nebėra kelio. Dabar norisi bent mintimis "pušynėliais pakeliauti", pabėgti nuo "mūrų miško", klausytis, "kaip nuo vėjo šiugžda viksvos". Bet nepabėgsi - tu "pririštas paties likimo" prie "tų atsiminimų grožio", tų vizijų, eilėraščių, savo laiko, "medžių brolių"... "Pats šėtonas, suradęs dingstį, / Į tikrovę įbristi ragina" ("Du fragmentai"). Todėl

[…] Krūtinėje skoti, maudžia,

Kol pavirsta į dainą graudžią

Sopulys išsiliejęs.

"Pasiteisinimas"

Dažnai tą "sopulį" sukelia seni patriarchališkos buities daiktai - kraitinė skrynia, girnos, staklės, ližė, lopšys, piesta... Jiems paskirtas ištisas skyrius - "Senybė". Apskritai knygos skyriai gana nevienodi. Vientisiausi - "Senybė", "Idilės ir sakmės" (pastarajame esama siužetinių eilėraščių apie pagonybės, krikšto priėmimo laikus), "Vizijos".

Eilėraščių formos ypatybės naujajame rinkiny nestebina nei eksperimentų drąsa, nei poetine rizika. Patrauklus tas aiškumo, klasikinės harmonijos siekimas. (Ne veltui, matyt, poetas dedikavo eilėraščius V. Mykolaičiui-Putinui, Just. Marcinkevičiui...) Poetizuoti vaizdai virsta lengva melodija, kartais sąmoningai draskoma ironijos, abejonės. Tai neleidžia pamokslauti, iškilmingai, sentimentaliai kalbėti.

Vienas būdingiausių meninio vaizdo bruožų naujajame rinkiny - gamtovaizdžio "universalumas": nuo to vaizdo galima žengti į savo būsenas, į prisiminimus, socialinio gyvenimo asociacijas - tai patvari, eilėraštį "rišanti" medžiaga. Šnekama virpančiais niuansais, grakščiais viražais pasukams į nuotaikų ar minčių perteikimą. Ypač gražus šio tipo eilėraštis "Ateis rudenėlis, šaltasis laikelis". Kiti eilėraščiai, tokie, kurių vaizdinis piešinys blankesnis, kur ieškoma atramos refleksijose, pirmiesiems eilėraščiams, atrodo, neprilygsta.

Rinkinyje nemaža eilėraščių, kuriuose vyrauja lyrinis komentavimas. Tokių kūrinių įdomumą dažnai lemia lyrinio objekto parinkimas. Eilėraščiai tapybiškai "parodo" daiktą, budinantį ištisą prisiminimų srautą. Matyt, būtent apie tokį savo kūrybos "plotą" A. Miškinis yra sakęs, kad "aš stebėtojas, ne teisėjas". Ir vis dėlto "teisėjo" drąsa kartais imponuoja labiau...

"Džiaugsmo ieškau, teiraujuos", - rašo poetas viename eilėraštyje. Ko ieško rinkinyje skaitytojas? Ką galima pasakyti apie rinkinį trumpai?

Pirmiausia, poeto ištikimybė savo pozicijoms, tėviškės ilgesiu persunktai tematikai, požiūriui į tautosaką ir kultūrinę tradiciją atrodo visai pagrįsta ir rezultatyvi. Nors nesiekiama atrodyti "naujai", tačiau rinkinys pateikia nemaža naujų faktų poeto kūrybinei biografijai. Atrodo, jog agrarinės Lietuvos ėjimas "į miestą" ir dabartiniam skaitytojui suprantamas, skaudus, aktualus.

Antra, poetas pristato eilėraščių visumą. Taip yra daugelyje dabartinių autorių rinkinių, kai ne vienas eilėraštis "lauke karys", o ištisos jų virtinės, grupės, ciklai. Gal šis rinkinys ir nėra A. Miškinio poezijos viršūnė, tačiau neabejotini poeto kūrybiniai atradimai čia tęsiami.

Mikutaitė S. Sopulys, pavirtęs į dainą // Pergalė, 1982, nr. 10, p. 173-174.

Rec. kn.: Miškinis A. Klevai prie kelio. Vilnius: Vaga, 1982. 159 p.

©