|
|
Rapolas Šaltenis.
Knyga apie senojo kaimo žmones
Kai skaitai Antano
Miškinio prozos knygą "Žaliaduonių gegužė", taip
ir iškyla prieš akis rytinis Utenos rajono šonas
(knygoj vartojamo žodžio prasme) su Tauragnais,
Juknėnais, Daugailiais, Sudeikiais, ežeringas,
miškingas, kalvingas, mūsų literatūrai davęs A.
Gimžauską, du Tilvyčius, du Miškinius, J. Šiožinį,
J. Jakštą, A. Pakalnį... Tai kaipgi nesakysi, kad
ir gamtos grožis prisideda prie menininkų ugdymo!
Tokiame literatų
krašte galbūt iš tikrųjų ir žmonės yra įdomesni,
geresni, jautresni, giliau pergyveną grožį. Apie
juos ir kalba poetas šitoje knygoje, jos žanrą
pavadindamas pasakojimu.
Tinkamesnio
pavadinimo ir nesugalvosi. Tai ir yra senų žmonių
pasakojimai, kurių daug poetas prisiklausė ir čia,
knygoje, pateikia, o taip pat ir paties autoriaus
pasakojimai apie panašius žmones, parašyti panašiu
stiliumi ir kalba, kaip ir tų kaimo pasakorių.
Nors autorius įžangoje sako,
kad parašyti šią knygą "kilo mintis", "berašant
apie įžymius žmones" - rašytojus, tačiau čia, man
rodos, visai kitos rūšies rašymas - ne paprasti
atsiminimai. Apie "įžymų žmogų" brangi ir vertinga
kiekviena užrašyta smulkmena, o rašant "apie
paprastus", reikia, kad jie būtų "įdomūs,
originalūs - vertos dėmesio asmenybės", kaip pats
autorius ten pat sako. O kad pastebėtum to
"paprasto" žmogaus "įdomumą, originalumą" ir rašte
jį atskleistum, jau reikia turėti rašytojišką -
poetišką uoslę ir plunksną. Šitų dalykų A.
Miškiniui kaip tik netrūksta.
Taigi šitie "pasakojimai" ne
atsiminimų nuotrupos, palaidos detalės, bet
meniški vaizdai, kokius kadaise rašė Vaižgantas ir
iš kurių vėliau lipdė savo didesnes apysakas. Ir
A. Miškinis galvoja, kad "atsiras talentingas
romanistas
ir ši mano knyga šiek tiek padės (jo)
fantazijos laukui".
A. Miškinis -
poetas. Poetiška pasaulėjauta knygoje visur
dvelkia, bet ji labai užslėpta gilumoje, o
paviršium jis - gryniausias epikas. A. Miškinio
pasakojimas paprastas, ramus, kondensuotas, bet ir
vaizdus, sodrus, šiltas, jautrus!
"Povilas buvo mūsų
kaimynas. Jį atsimenu, kai jau ruošėsi Amerikon.
Tik aš, būdamas dar nedidelis, jo bijodavau", taip
pradeda pirmąjį savo pasakojimą - "Povilas". Tokie
trumpi sakiniai, ir taip daug, taip turiningai ir
taip gražiai pasakyta! Pagrindiniai Povilo
biografijos bruožai jau apmesti. "Buvo kaimynas" -
taigi Miškiniams labai artimas, gerai pažįstamas,
visai kaip giminė. Taip seniau buvo suprantama
giminystė. Tai autoriaus "kaimynas" -pilnas
lyriško turinio, kaip bičių korys medaus
O tuoj
pat ir lyriniai autoriaus išgyvenimai - intymūs jo
santykiai su Povilu: "Jį atsimenu,
būdamas dar
nedidelis jo bijodavau"
Toliau spalvingas, pilnas
graudulio ir ryžto Povilo biografijos ir
charakteristikos gabalas: "Kai jau ruošėsi
Amerikon". Ne "išvyko Amerikon", bet "ruošėsi" -
meninių vaizdų skirtingumas labai didelis
Tiesa, pasakojimo
eigoje Povilo charakteristika lyg "susmulkėja",
autorius ir nenori pats vienas ją kurtį, bet
kviečiasi talkon kaimo pasakorius: "Mano tėvas
"prisimindavo", "Kartą paklausiau tuos, kurie su
juo augo, ir tas "paklausiau" nuolat, ir nuolat
aptinkamas; arba ta senoviška sintaksinė forma,
lyg iš kokio liaudies epo paimta: "Jis man taip ir
sakys" - vietoje "sakė"
Autorius grožisi tais
pasakojimais, nuolat juos provokuodamas,
iššaukdamas, ir jau ne kaip poetas, bet daugiau
kaip tautosakininkas - etnografas stengiasi kuo
tiksliau ir daugiau jų užrašyti.
Meniniu požiūriu
gražiausias pasakojimas "Žaliaduonių gegužė", jo
vardu ir visa knyga pavadinta. Tai jau
psichologinė novelė, labai primenanti Vaižganto ar
net Čechovo apsakymus savo nuotaikom, buities
vaizdais, jumoru. Čia jau užčiuoptas toks
psichologiškai reikšmingas įvykėlis - ginčas,
kieno gegužė, - nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir
bereikšmis, "negyvenimiškas", jis ir sucementuoja
visus įvykius į vieningą meninį kūrinį. Kituose
pasakojimuose autorius to lyg nesiekia.
Kaip visi knygoje
aprašyti žmonės, jų buitis, papročiai "prikelti iš
Juknėnų kapų", taip ir pačios kalbos kai kurie
elementai užfiksuoti, kaip jau beišnykstą ar
šnekamojoj kalboj visai išnykę. Man, pačiam rytų
aukštaičiui, daugelis knygoje pavartotų žodžių jau
nebežinomi, bet gražūs, vaizdūs.
Autorius atliko
didelį, daugeliu požiūrių vertingą darbą. Ypač
vertingą, kad, kaip jis pats sako, "jei aš apie
juos neparašysiu, tai niekas nebeparašys, nes
vyresnės kartos žmonių lieka vis mažiau ir
mažiau".
Tik tikimės, kad
šios rūšies A. Miškinio darbas - ne paskutinis.
Knygos įžangoje autorius minėjo laukiąs
"talentingo romanisto", bet kam jo laukti? Ar ne
geriau pačiam griebtis, turint tokį ne tik poeto,
bet ir prozininko talentą, ir ant jau išnykusio
senojo mūsų kaimo pastatyti jo atminimui iš
senovinių sakuotų Minčės pušų erdvų šviesų budinką,
kuriame amžiams apsigyventų autoriaus Povilai,
Rapolai su savo kaimynais, artimaisiais tėvais,
seneliais ir proseneliais
Šaltenis R. Knyga
apie senojo kaimo žmones // Komjaunimo tiesa,
1978, saus. 6.
Rec. kn.:
Miškinis A. Žaliaduonių gegužė: pasakojimai.
Vilnius: Vaga, 1977. 277 p.
|
|
