Marcelijus Martinaitis. Iš drobių ir iš raštų

Šiais metais pasirodė trečia Antano Miškinio poezijos rinktinė "Ant Ligajo ežero krašto" (1970 m. buvo išleistas dvitomis "Poezija", o 1975 m. - mažosios serijos rinktinė "Iš drobių rašto"). Iš tų visų knygų, pakartojimų galima susidaryti apypilnį poeto kūrybos vaizdą. Jau susidarė pluoštas "pastovių" eilėraščių, kiti dar nedrąsiai taiko į rinktines, bet jauti kūrybos visumą, raidą. Štai ateina laikas, kai poezija tarsi palieka knygas, pradeda nepriklausyti nuo jų skaičiaus, sudarymo principų, pavadinimų, iliustracijų, šriftų - nuo to ji nei pagerėja, nei pablogėja. Eilėraščiai įgyja pastovumo: jie, rodos, sudėti ne tik vienas po kito, bet ir vertikaliai, tūriškai. Per vieną kūrinį matai antrą, trečią, ketvirtą - iki dugno, iki šaknų. Šioje klasikos zonoje jau ir yra A. Miškinio poezija.

Penkiasdešimt kūrybos metų! Tiek ir apima ši rinktinė. Bet nauja poeto kūryba, publikacijos periodikoje vis neleidžia į eilėraščius pažvelgti vadovėliškai, iš tolo, kaip į kažką užbaigtą, sustojusį.

A. Miškinio kūryba yra beveik nepakartojama, neturi ir pamėgdžiotojų. Sunku kam priskirti ir patį A. Miškinį, nebent tik jam pačiam. Sukurtas labai charakteringai skambantis eilėraštis, keista, užlūžtanti eilutė kaip kokioj raudoj, kaip giesmėj.

Štai tebėra gyva poezija, kuri rašoma klausymui, viešam pasirodymui. Šiandien, įsigalint knyginei poezijai, serijoms, motyvams, žodžių srautams, šie eilėraščiai dar mus verčia girdėti, suvokti žodžius klausa. Tai nėra tas pat, kas skaityti akimis "iš rašto". Kol kas tik pats poetas juos moka "atlikti", tarsi nupiešti balsu. Deklamatoriai paprastai "išlygina" sinkopius, peršoka "nereikalingus" skiemenis - ir dingsta tekstų daugiaplaniškumas, nelieka tų balso užlūžimų, charakteringų intonacijų, nepakartojamos foninės atmosferos. Šias savybes labai tiksliai savo knygoje "Lietuvių eilėdara" apibūdino J. Girdzijauskas: "Jo eilėraštyje dažnai derinama lyrinė liaudies dainos eilutė ir pasakos frazė, švelnus, glostantis tonas ir familiarumas ar net keiksmažodis, nuoširdumas ir manieringumas, aiški, trumpasakė frazė ir įmantrus metaforinis periodas, griežtas ketureilis ir sudėtinga intonacija. Visa tai sudaro vieningą poetinę mozaiką, kuri kartais ne tiek jaudina, kiek verčia ja grožėtis".

A. Miškinio eilėraštis tarsi sužadina visą kalbinę vaizduotę, kur fonika, tarimas yra vienas iš jos semantinių elementų. Todėl beveik neįmanoma kalbėti apie A. Miškinio eilėraščius jų negirdint - dalis prasmės yra ten, klausoj, foniškai motyvuotose eilutėse. Štai jau trečia ar ketvirta karta vis dar deklamuoja "Elegantiškai sninga", "Mano meilė laimingai baigės..." ir kt. Dažnai stebiesi, kaip čia "padaryta": rodos, tam pačiam eilėrašty girdi tarmiškai sakomą žodį ir trisdešimtųjų metų romansą, raudą ir senos giesmės skolinius, laiško, šnekamosios kalbos intonaciją ir liaudies dainos citatą. Ne tiek matai parašyta, kiek išgirsti, atpažįsti pagal intonaciją.

Gal jau dabar galima pasakyti, kad su A. Miškiniu, jo poetine karta prasidėjo naujas, originalus mūsų poetinio žodžio etapas. Romantinį "atvirumą", žodžio vienareikšmiškumą, jo simboliškumą ar uždarumą pakeitė kontekstų poezija. Frazės, žodžiai A. Miškinio poezijoje turi tam tikras semantines kryptis, orientuojami į skirtingus ar net priešingus kontekstus, kuriuos dažnai mes atskiriam tik įsiklausydami, suvokdami visą foninę kūrinio temą, ką šiandien galėtume pavadinti polifonija. Žodžiai tarsi lekia skirtingų kon­tekstų kryptim: vieni į miestus, į daugiaaukščius, o kiti, rodos, lieka Juknėnuose su išnykstančia senąja žemdirbių karta, kurios dvasią, vaizduotę, kalbą taip gražiai poetas pavaizdavo savo atsiminimų knygoje "Žaliaduonių gegužė".

Ankstyvojoj, maždaug iki 1935 m. rašytoje poezijoje labai ryškūs du verbališkai motyvuoti kontekstai; kaimas, Aukštaitijos peizažas ir miestas. Įvaizdžiai susiskirsto į dvi dideles grupes. Vienoj pusėj: beržai, langas, šienas, langinės, rugiai, vosilkos, ypač dažnai - parugė, vieškelis; kitoj: afišos, viešbutis, agonija, gramafonai, žibintai, alkoholikas, kurortas, abažūras, telegramų viela, karminas, šilkas, Coty kvepalai, asfaltas, sifilis, benzinas - žodžiai, bene pirmą kartą pasirodę mūsų lyrikoje (išskyrus keturvėjininkus ir satyrinę poeziją). Net ir moterų vardai čia kitokie: Emiija, Alia... Šie įvaizdžiai (skirtingai nuo jų vienareikšmio nuspalvinimo, sakysim, “Dičiuj”) to meto romansų stiliumi apgaubiami praradimų liūdesiu, širdį draskančiu skausmu:

Buvo žemė baltuos tualetuos,

Buvo vakaras mėlyno veido.

Tasai vakaras baisiai iš lėto

Pirštus geliančius dūšion suleido.

Emocinis tų romansinių įvaizdžių motyvavimas dažnai neigiamas:

Kas man tavo karminas ir šilkas,

Kas man ašaros tavo tos gailios?

Kai po paruges skleidžias vosilkos,

Kas man tavo šios tylinčios eilės?

Čia tuoj prikišama, kad ir "Mano tėviškės tu nepažįsti"... Kartais tame pačiame eilėraštyje romansinį motyvą tarsi pakeičia mažai "įgarsintos" laiško eilutės "į kaimą":

arba netikėtai "alėjoj" išsprūdęs ne miestiškas, gal iš senelės maldaknygės skolinys: "Kas tau, miela, sakyti galėjo, / Kad pavasario monai ne mūsų?”

Šitaip, vartojant įvairius kalbos sluoksnius, įvairių stilių intonacijas, yra kuriamos lyrinės situacijos, savotiški emociniai siužetai. Toks žaidimas verbaliniais kontekstais labai praplėtė semantines eilėraščio ribas, lyrikai tarsi suteikė epiškumo, galimybę atskirus motyvus suvokti "vertikaliai", tarsi darant kurio nors laikotarpio kūrybos pjūvį. Dėl to ir tas miesto kaimui priešpastatymas nėra schematiškas. Sakysim, idiliškas, sekmadieniškas kaimo vaizdavimas "žalio beržo stiliuj" (p. 68) su langinėm, parugėm, baltu vieškeliu - tokiu pastoviu ir mėgstamu poeto įvaizdžiu - ne vieną kartą skausmingai užlūžta, nutrūksta kaip nebaigtas romansas. Idealizacijos nelieka. O juk iš pradžių atrodė, kad "Visi vieškeliai man atviri" (p. 14), kad bus galima vežiotis "praeitį po žalius vieškelius" (p. 20), tačiau, "Be vėjo klony beržas lūžo, / Visos šakos vieškelin palinko" (p. 80). Ant plentų, vedusių lietuvį į miestus, sutūpė varnos, ir vieškeliu motyvas tarsi baigiamas žinoma A. Miškinio fraze - "varnos prie plento" arba štai tokiomis eilutėmis, kuriomis kreipiamasi į varnas:

Vieškelis, varnos, beržai ir kiti įvaizdžiai, atsidūrę įvairiuose kontekstuose, tarsi pavirsta savarankiškais menamais kūriniais, kuriuos galime įskaityti per vieną ar kitą kūrybos sluoksnį.

Ryškiai pasikeičia įvaizdžiai, verbaliniai kontekstai maždaug po 1935 m. rašytuose eilėraščiuose. Tarp kitko, ir pats poetas šitaip grupuoja rinktinės skyrius, gal ir norėdamas pabrėžti kaip tik tokius pasikeitimus. Dabar kaimo peizažuose vis daugiau rudens melancholijos, kažkokio apleistumo, permainų nujautimo. Vis mažiau romansinių motyvų, paslaptingumo, "alėjų" poetikos. Jų vietą užima valdžios, biurokratijos atributika: rutinos varžtai, ordinas, kabinetas, etiketas, parketas ir kt., su kuriais santykis neretai jau satyriškas. Ir kaip kontrastas visam tam skamba eilėraštis "Žiema":

Ikikarinėje A. Miškinio kūryboje tarsi pasikartojo sena kaimo ir miesto antagonizmo idėja, kurią dviejų pastarųjų šimtmečių sandūroje gilino mūsų proza (Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana). Lyrikoje ji pasirodė su vadinamuoju "neoromantizmu" keliais dešimtmečiais vėliau. Miestas tarsi pradeda griauti tas agrarinės kultūros suformuotas vertybes, kurios padėjo išsaugoti savo charakterio ir kultūros autentiškumą, visą etinio motyvavimo sistemą. Taip jau susiklostė mūsų istorija, kad mes turbūt ilgiausiai į miestą žiūrėjome kaip į demoralizuojantį dalyką. Iš pradžių jis buvo svetimkalbis, svetimos kultūros platintojas, vėliau, ikikariniais dešimtmečiais, pradedamas suvokti socialinis miesto ir kaimo prieštaringumas (poemos "Lietuva", "Žaliasis kaimas", "Keturi miestai"): miestas tampa biurokratijos, valdžios, susvetimėjusio, mašinizuoto žmogaus simboliu. "Agrarinis" mąstymas pasireiškė ne tik lyrinėse A. Miškinio nuotaikose, bet ir ankstyvojoje "Trečio fronto" literatūroje, berno "kulte", energinguose, aktyvizmą skelbiančiuose K. Borutos eilėraščiuose. Tuo labiau ryškesnis dabartinės A. Miškinio poezijos santykis su miesto ir kaimo žmogum. Jie yra tarsi konsoliduoti, suvienyti vienos kultūros, net jų žodynas bendras: cechas, kolūkis, staklės, rajonas, lėktuvas ir kt. Tačiau apie emocinį šio naujo verbalinio konteksto motyvavimą jau reikėtų rašyti atskirai, gal net straipsnį.

Šiandien ne be A. Miškinio įtakos kalbam apie aukštaitišką graudulį, lyrizmą, dainiškumą, ko paprastai ieškom kiekvieno iš tų kraštų kilusio poeto kūryboje. Ir tikrai randam kažkokį sutelktinį, nuolat iš savęs besiveržiantį aukštaičių žmogų A. Vienažindžio, J. Tumo-Vaižganto ar net P. Širvio kūryboje. Jis susijęs su savo aplinka, bet kartu tarsi nukreiptas į pasaulį, į veiksmą. Tai tradicijų žmogus, o kartu laisvas, "geras padauža", kaip apie save vienam eilėrašty sako A. Miškinis. Jam labai būdingas "neišreikštas širdies neramumas" (P. Širvys), kaip ir "Žaliaduonių gegužėj" poeto sukurtiems Akopinio, Kunčiaus ir kitų charakteriams. Šito krašto žmonės tiesė Žemaičių plentą, statė Lyduvėnus, pirmuosius aerodromus, gerai pažinojo Latvijos, Rusijos, Europos ir Amerikos miestus, susigaudę piniguose ir knygose, rašto žody (A. Miškinio atsiminimai). Poetas nepaprastai įtaigiai išreiškė dvasią žmogaus, išeinančio j dvidešimto amžiaus kelius. Jis, kaip ir poetas, jau skaito "iš rašto", bet dar gerai ir gražiai paskaito ir "iš drobių".

Martinaitis M. Iš drobių ir iš raštų // Pergalė, 1980, nr. 12. p. 155-157.

Rec. kn.: Miškinis A. Ant Ligajo ežero krašto. Vilnius: Vaga, 1980. 406 p.

©