Kam Lietuvoje bepaminėsi Juknėnus, pirmiausia jis asocijuojasi su garsių rašytojų Antano ir Motiejaus Miškinių vardu. Čia, jaukioje sodyboje, apsuptoje medžių ir kasmet tankėjančių krūmų, gyveno ir kūrė tikri Lietuvos didžiavyriai dvasine prasme. Išlydėjus Motiejų Miškinį į amžinojo poilsio vietą Vajasiškio kapinėse, sodyba liko vienišuoti. Poeto Antano Miškinio šeima bandė ja rūpintis, tačiau laiko sparčiai niokojamus pastatus išlaikyti ir suremontuoti reikėjo didelių lėšų. Jų, perėmusi šeimininko funkcijas, surado Utenos rajono savivaldybė. Neabejingi rašytojų tėviškei buvo ir Lietuvos rašytojų sąjunga, Kūno kultūros ir sporto komitetas, o sutvarkyti kiemą, po remonto sustumdyti į senąsias vietas baldus ir sudėlioti eksponuojamus kūrinius ėmėsi Utenos kraštotyros muziejus.

Į šiais metais atgijusios sodybos atidarymą rugsėjo 25-ąją rinkosi juknėniškiai ir svečiai, rajono vadovai, kultūros ir meno darbuotojai, literatai, Daugailių mokyklos moksleiviai ir mokytojai, Antano Miškinio duktė Jolanta Garjonienė, Vinco Miškinio vaikai - Jovita Maksimavičienė ir Vincas Miškinis, Daugailių parapijos klebonas Petras Baltuška.

Nepaprasto grožio rudens diena braidė ryškiaspalvėmis medžių viršūnėmis, sūpavosi žolynų glėbyje ir žmonių akyse. Saulė slidinėjo naujutėlaičiu namo stogu, šviežiais dažais kvepiančiomis sienomis, vis apkabindama kieme parimusius Antano ir Motiejaus Miškinių stogastulpius. Regis, pati gamta šventė kartu su žmonėmis, panirdama į šią sodybą supančią gerumo ir ramybės aurą. Šis jausmas neapleido kiekvieno iš mūsų, besiklausant kraštotyros muziejaus archyvuose išsaugotų Antano Miškinio balso įrašų, kuriuose jis kalba apie sodybą ir skaito savo eiles. Iki ašarų susijaudinusi Jolanta Garjonienė dėkojo rajono vadovams savo ir motinos vardu už išsaugotą ir naujam gyvenimui pakilusią sodybą, nuoširdžiai pasidžiaugdama, kad šis namas dar niekada taip gražiai neatrodė... Rajono meras Alvydas Katinas, rūpinęsis šios sodybos išlikimu, taip pat dalinosi savo džiaugsmu dėl pasiekto rezultato ir ateities planų.

Sodybos atidarymas prasmingai pažymėtas ryškiu kultūrinės veiklos ženklu - Antano Miškinio literatūrinės premijos įteikimu. Šiais metais premiją įsteigė Utenos rajono savivaldybės taryba ir Lietuvos rašytojų sąjunga, pagal nuostatus ji bus skiriama kasmet už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Rajonui didelė garbė įkūrus tokią reikšmingą premiją, kuria bus įvertinti literatūrai nusipelnę žmonės ir pagerbtas Antano Miškinio atminimas.

Rašytojų sąjungos valdyba apsvarstė trijų poetų - Alvydo Šlepiko, Petro Panavo ir Vlado Braziūno kandidatūras, tačiau lemiamą žodį turėjo tarti rajono savivaldybės sudaryta premijos skyrimo komisija. Būtent jos sprendimu už poezijos rinktinę "Ateini, praeini, nueini" poetas Petras Panavas tapo pirmuoju Antano Miškinio premijos laureatu. Jo kandidatūrą Rašytojų sąjungai pasiūlė Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka bei Utenos literatų klubas "Verdenė".

Laureato diplomą Petrui Panavui įteikė Utenos rajono meras Alvydas Katinas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas ir šios sąjungos valdybos sekretorė Birutė Jonuškaitė. Poetą sveikino Kultūros skyriaus, Kraštotyros muziejaus, Kultūros centro, A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos darbuotojai, literatai, Daugailių mokyklos mokytojai ir moksleiviai.

Gražiai ir prasmingai skambėjo Kultūros centro romantinės muzikos ansamblio (vad. Liuda Griciuvienė) atliekamos dainos, kurioms muziką sukūrė Milda Kuliešienė, eiles skaitė Vytautas Kaziela ir Regina Lumpickienė, instrumentuotes parengė Laimutis Kirilauskas.

Ne vieną spindulį šviesos išsinešė iš šios šventės ne tik suaugusieji, bet ir gausiu būriu dalyvavę moksleiviai-skaitytojai, literatūros mylėtojai, galbūt ir būsimieji rašytojai. Šios, taip gražiai į mūsų sielas rudenį sukritusios gerumo sėklos, tikiu, sudygs ateinantį pavasarį ir suvešės per šv. Antaną - birželio 13-ąją - kai vėlgi Antano Miškinio literatūrine premija bus pagerbtas dar vienas žymus Lietuvos poetas, o mažoji premija atiteks jaunajam literatui.

Utenos diena, 2003, spalio 4

©