Utenos rajono savivaldybė Lietuvos rašytojų sąjungos siūlymu treti metai konkurso būdu skiria literatūrinę rašytojo Antano Miškinio premiją. Ją pelno poetas, pastaraisiais metais išleidęs poezijos knygą, kurioje ryškiausiai atsiskleidžia aukštaitiška dvasia. Šitaip jau premijuoti du Aukštaitijos sūnūs: Utenoje kuriantis Petras Panavas ir Vilniuje - Jonas Strielkūnas.

Trečiasis laureatas

Antaninių išvakarėse ąžuolo vainiku apjuostas dar vienas aukštaitis, kilęs iš Pasvalio lygumų, poetas, vertėjas Henrikas Algimantas Čigriejus už eilių knygą "Vieversiui ir kraujažolei".

Juknėnų kaimas, kuriame gimė ir užaugo Antanas Miškinis, sukruta per Antanines. Jo tėvų trobos kieman suguža ir tenykščiai, ir tolėliau gyvenantys tėviškėnai. Laureato pagerbimo iškilmingumui visai nebūtinos dekoracijos. Po baltų debesų sąnara, po tebežydinčios alyvos krūmu, tarp stogastulpių broliams Antanui ir vertėjui Motiejui, kiemelyje murma jaukus šurmulys.

Šimtmečio sukakčiai

Trečias susibuvimas skirtas Antano Miškinio 100-ajam jubiliejui. Trečią stogastulpį tautodailininkas Pranas Kaziūnas sukūrė visai Miškinių šeimai, buvusiai svetingumo ir kultūros šviesos židiniu. Jis dvipusis - antrojoje išdrožęs šv. Antano skulptūrą, kūrėjas sumanė, jog šventojo palaiminti medyje liktų įrėžti visų miškiniškos dvasios eiliuotojų laureatų vardai.

Uteniškiai poetai Rašytojų sąjungos nariai Vytautas Kaziela ir Regina Katinaitė-Lumpickienė itin atidžiai atrinko "100 eilėraščių", šitaip ir pavadino Miškinio eilių knygą, kurioje vientisai suskamba lyriškoji Miškinio dvasia. Knygelė nukeliavo per rankas, subolavusi atverstų ir čia pat skaitomų puslapių paukščiu. Apie gimtinės paukščius, tupinčius ant miškiniškų eilių kraštelių, kalbėjo ir trečiasis laureatas Henrikas Algimantas Čigriejus. Poetas prisipažino, kad mažai tekę bendrauti su poetu, nors jo ankstyvuosius eilėraščius skaitęs vos devynmetis vaikas būdamas.

"Dabar, savuosius skaitydamas, aptinku simbolių, kuriuos mėgo pats Antanas. Kad ir išmintingosios varnos. O šis laureato vardas man leido užeiti į jo gimtuosius namus, pažvelgti pro langą į tą pačią žolę ir medžius, jo kieme tebežaliuojančius. Ir nuo šios dienos mano mėgtos Antaninės, nes ir mano tėvukas šiuo vardu krikštytas, iš mano gimtųjų Saločių su žydinčiomis pinavijomis mintimis parkeliaus ir į Juknėnus", - prisipažino Čigriejus.

Miškinio aura

Miškinio dukra Jolanta, padėkojusi Utenos savivaldybei už restauruotą jos tėvo trobą ir kitus kiemo statinius, už įsteigtą premiją, taip gražiai suburiančią visus pasidžiaugti buvimu po Miškinio aura, minėjo, kad tėvas, išvažiavęs į Palangą, po savaitės susirgdavęs ilgesiu ir grįždavęs, o iš Juknėnų nesiskubindavęs niekada. Jai pačiai labiausiai patinkanti tėvo proza, kai jo "Žaliaduonių gegužę" skaitanti, mintimis grįžtanti į Juknėnus, kuriuos, sakytum, tebesaugo išėjusieji. Kaip ir Jolantos padeklamuoto pirmojo Miškinio laureato Petro Panavo posmelyje: "Imam - ir išeinam. Ir negrįžtam. / O gal grįžtame, tiktai nežinom?/ Kokio protėvio vėlė ten krykščia / Lyg sparnuotas vaikas virš beržyno"

Lietuvos žinios, 2005, birželio 14

©