1905-ieji Lietuvos kultūrai davė daug ryškių, ligi šiol literatūros žvaigždyne žėrinčių vardų: Vincas Ramonas, Petronėlė Orintaitė, Kazys Boruta, Antanas Miškinis... Visi jie labai skirtingi savo gyvenimu ir kūryba. Ir likimais. Antanas Miškinis, tikras ir skaudus mūsų poezijos Maestro, prieškario Lietuvoje ir vėliau buvo vadinamas vienu iš keturių "poezijos kunigaikščių" - šalia Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries ir savo jaunystės bičiulio, kūrybos bendražygio Jono Kossu - Aleksandriškio, vėliau pasivadinusio Aisčiu. Jie keturiese laikė tuometinės poezijos rūmą, buvo pomaironinės kartos pamatas. Apie tai Maironio lietuvių literatūros muziejuje Didžiąją savaitę vykusioje A. Miškinio 100 - ojo gimtadienio šventėje kalbėjo muziejaus vadovė Aldona Ruseckaitė, pristatydama mielus svečius - poeto dukrą Jolantą Miškinytę - Garjonienę, brolio Vinco vaikus Jovitą Maksimavičienę ir Vincą Miškinį, literatūrologę Ritą Tūtlytę, aktorių Petrą Venslovą bei aukštaičių lyriko kraštiečius - poetą Petrą Panavą, kraštotyrininką Antaną Gasperaitį. Literatūros kritikė R. Tūtlytė, 1997 metais išleidusi su meile parašytą monografiją "Antanas Miškinis" ir ligi šiol tebesigilinanti į poeto gyvenimo kryžkeles ir jo savitą kūrybą, pripažino, kad tai buvo kūrėjas iš Dievo malonės. Tikras poetas, kokių dabar reta.

"Savo gražiausiais posmais A. Miškinis priklauso ne tik Aukštaitijai, kuri savo grožiu ir tėviškės ilgesiu puoselėjo poeto talentą, bet ir Kaunui, miestui, kurį Miškinis labai mylėjo ir vadino savo jaunystės miestu. Kauko laiptams, kuriuos labai mėgo. Vytauto Didžiojo universitetui, kur ėjo mokslus, tobulėjo. Jis ir dabar tebėra labiausiai matomas, prisimenamas Kauno poetas", - gausiai susirinkusiems kauniečiams kalbėjo literatūrologė iš Vilniaus R.Tūtlytė, komentuodama A.Miškinio kūrybą, primindama pirmuosius jo eilėraščių rinkinius "Balta paukštė" (1928), "Varnos prie plento" (1935), poemų knygą "Keturi miestai" (1938), sovietinėje tremtyje ant cemento maišelių popieriaus ir beržo tošies parašytas garsiąsias "Psalmes". A. Miškinis visados buvo poetas, užčiuopęs gyvenimo nervą.

Prisiminimais apie A. Miškinį dalijosi poetas iš Utenos P. Panavas - pirmasis prieš trejetą metų įsteigtos Antano Miškinio premijos laureatas.

"Atlapaširdis, bet kartu ir ambicingas, aukštaitiškai "trankus", bet kartu ir dvasios aristokratas, apdovanotas nepaprastu poetiniu talentu, bet mokėjęs nuoširdžiai bendrauti su bet kokios "prabos" poetais ir ne poetais, A. Miškinis jį pažinojusiųjų širdyse paliko neišdildomą įspūdį. Lengva, aristokratiškai valstietiška figūrėlė, virš poeto galvos lyg paukštis plazdantis rankos pakėlimas sveikinantis, skaitant ar deklamuojant, nepakartojamos žodžio artikuliacijos ir pratęsimai, veido išraiška ir vešlių antakių judėjimas tai aukštyn, tai žemyn - tik viskas kartu buvo Antanas Miškinis, kokį man ir kitiems pasisekė regėti ir girdėti", - kalbėjo P. Panavas.

Poeto dukra Jolanta prisiminė, kad tėvas ją išmokė Lietuvos himno žodžius. Kad skaityti ją mokė iš Maironio eilėraščių knygų. "O labiausiai jis mylėjo Lietuvą, savo tėviškę - Juknėnus Utenos krašte. Sakydavo, kad gražiausiai jam šviečia Aukštaitijos dangus. Tėvas praėjo žiaurius tremties kelius Mordovijos, Olžeraso, Omsko lageriuose, kur lyg maldas kūrė savo psalmes. Bet kartais galvoju - jeigu jam būtų tekusi Vakarų emigranto dalia, nors ir lengvesnė, ne tokia žiauri kaip sovietinė tremtis, jis ten būtų numiręs iš nostalgijos tėvynei. Ta tėvynė - tai Aukštaitija, Juknėnų kaimas", - pasakojo J. Miškinytė.

A. Miškinio 100 - mečio šventėje poeto eilėraščius, laiškų broliui Motiejui fragmentus skaitė aktorius P. Venslovas, dainavo sutartines ir grojo Kauno 1 - osios muzikos mokyklos folklorinis ansamblis "Sauluva". Buvo atidaryta paroda "Gyvenimas gražus, maestro", kurią parengė muziejininkės Irma Balčiūnaitė ir Inga Zamulskienė.