Stasė Kubickienė. Žmogus ir poetas

Poetą Antaną Miškini prisimenu ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmogų, pakankamai artimą giminę.

Vaikystės prisiminimuose poetas iškyla kaip artima kaimo žmogui asmenybė, nesibodėjusi nei nuo darbų įdiržusios rankos, nei kaimiškos trobos aslos... Antanas Miškinis - tai ryškus Jo motinos portretas, ne tik išvaizda, bet ir kūrybine galia. Dažnai mes, mergaitės, stebėdavome brolio (mano senelio, o "Žaliaduonių gegužėj" - dėdės Rapolo) ir sesers, poeto motinos "duetą". Šmaikščiai pasižodžiaudami, "baikas strajydami", mus užkrėsdavo nepakartojama nuotaika. Vienas kitą išvadindami "baikininkais" ir melagiais, labai gražiai sugyveno, dažnai lankydavosi vienas kito namuose, o kai senelis sužinodavo, jog iš Kauno atvažiuos Untaniukas, apsivilkdavo savo geriausią švarką ir eidavo "pasiūturavot" su mokytu žmogum apie politiką, valdžią. Mėgo Antaną ir mano tėtis, pusbrolis, kuriam ne vieną knygą iš Kauno poetas buvo parvežęs. Nepasakyčiau, kad mano motina būtų jo laukusi - ji vis varžydavosi mokytų žmonių, - o čia Antanas per savo motiną prašydavo, kad Verutė (toks mano motinos vardas) būtinai iškeptų pikliavotos duonos, kurios tokios skanios, jis niekur nėra ragavęs. O motina, gavusi tokią "užduotį", nervinosi, sakydama, kad jai ta duona pagal užsakymą "neišeinanti". Manyčiau, kad buvo priešingai: kai sugužėdavo į mūsų pirkią trys broliai su žmonomis, tai pirmasis Antanas galantiškai bučiuodavo motinos ranką, sakydamas: "Riek storiausią ir skaniausią pasauly duoną...". Paimdavo didžiulę riekę ir, patraukęs tėtį už parankės, išeidavo į laukus, aptardavo ūkio reikalus ir, žinoma, politikuodavo. Kai pasiūlydavo pienu užsigerti, sakydavo: "Man tik sausos. Tada pajunti tikrą skonį, Verutės rankų šilumą"...

Mes, mergaitės, labai laukdavome ir poeto motinos, kuri ateidama vis kokį nors miestietišką gardėsį atsinešdavo, pabrėždama, jog buvusi sostinėje ir Untaniukas įdėjęs mergiotėms. Kartą pasakojo, kaip Untaniukas, ją nusivežęs į Kauną, "tijatran nuvedė" ir kad ji sėdėjusi kartu vienoj ložėj su prezidentu Smetona. O Untaniukas buvęs visai baltai apsirėdęs, kaip panytė. Kai senelis išgirsdavo eilinę savo sesers "Odisėją", tai mums patardavo: "Neklausykit, mergaitės, šitos melagės ir pagyrų puodo, - sodins Untaniukas sukriošusią bobą prie paties prezidento". Ir čia prasidėdavo žodžiavimasis... Aš manyčiau, kad Antanas labai mylėjo šiuos abu žmones, sėmėsi iš jų gražios aukštaitiškos tarmės ir nežaboto jumoro.

Įstrigo viena detalė. Berods, buvo 1946-ųjų metų vasara, pati šienapjūtė. Atėjusi pas mus poeto motina paprašė mane, kad kurią dieną ateičiau, nes yra atvažiavęs Untaniukas ir norįs pasikalbėti. Tai buvo tylos metai. Dar 1941 metais birželio 14-ąją su visa šeima atsidūriau Sibire, Altajaus krašte. Vieną kitą siuntinėlį iš Lietuvos atsiųsdavo senelė, Rapolo žmona, kuri atsitiktinai liko neišvežta. Apie Miškinius nieko neužsimindavo. Parašiau porą laiškų, bet atsakymo nesulaukiau. Maniau, mes jiems - užmiršta giminė. O čia staiga - pasikalbėti nori. Nuėjau. Viską papasakojau, pasakiau, kaip mirė iš bado poeto mylimas dėdė Rapolas, kaip netekau tėvo ir sesers... Klausėsi nepertraukdamas, suėmė už rankos ir priglaudė prie savo skruosto, sakydamas: "Baisią gyvenimo pamoką išėjai, vaikeli..." Nežinau ar nujautė, jog panašią gyvenimo pamoką ir jam pačiam teks patirti...

Indraja, 1990, sausis-vasaris, p. 6.

©