Vytautas Kaziela. Vakaras su Antano Miškinio balsu

Poetas Antanas Miškinis gimė 1905 metų vasario 11 dieną Utenos rajone, Juknėnų kaime. Mokėsi Zarasų progimnazijoje, vėliau Kauno "Aušros" gimnazijoje. 1935 metais baigė Kauno universitetą, kur studijavo lietuvių ir rusų kalbą bei literatūrą. Dirbo mokytoju, bendradarbiavo spaudoje ir radijuje, aktyviai dalyvavo Rašytojų sąjungos veikloje

Apkaltintas priklausymu Bendrajam Demokratiniam Pasipriešinimo sąjūdžiui, memorandumo pasirašymu, ryšiais su rezistencija, 1948 metų vasario 10 dieną A. Miškinis nuteisiamas 25 metams. Po to - Mordovijos mirtininkų barakai, Olžerasas, Omskas... Ant cemento maišelių skiaučių rašomos "Psalmės", kurias kaliniai gieda kaip maldas. Į Lietuvą grįžo tiktai 1956 metais.

Po ketverių metų išleido poezijos knygą "Eilėraščiai".

Vertė V. Šekspyrą, V. Vitmeną, J. Slovackį, V. Bronevskį ir kitus. Rašė apie A. Vienažindį, K. Binkį, V. Kudirką, J. Baltrušaitį, M. Valančių, T. Tilvytį, Maironį, S. Nėrį, P. Vaičiūną, Vaižgantą ir kitus lietuvių rašytojus.

Už prisiminimų knygą "Žaliaduonių gegužė" 1978 metais A. Miškiniui paskiriama Žemaitės premija. 1981 metais tampa Poezijos pavasario laureatu, o dar po dvejų metų jam paskiriama Valstybinė premija.

Tik po mirties 1989 metais išleista jo tremties metų eilėraščių, laiškų ir atsiminimų apie A. Miškinį knyga "Sulaužyti kryžiai", o 1991 metais išėjo jo rinktinių raštų pirmasis tomas.

Tai beveik ir visi reikšmingesni skaičiai ir faktai apie didį Aukštaitijos dainių Antaną Miškinį. Juos turbūt žino kone visi, o aš tiktai pabandžiau juos priminti. Lengvabūdiškai sutikęs parašyti apie A. Miškinį, ilgai negalėjau to padaryti. Yra labai didelių žmonių, labai didelių ir likimų, kad baugu net akies krašteliu prie jų prisiliesti. Bet...

Ant mano stalo senas magnetofonas, pora juostų, įrašytų 1974 metais, ir gyvas Poeto balsas. Parinkau pora gal mažiau žinomų fragmentų.

Pasakojimas apie namus

Šita sodyba įsikūrusi po 1914 metų, kai Juknėnai buvo išdalinti į vienkiemius. Trobesiai buvo perkelti tie patys, tik truputį panaujinti, paremontuoti. Ir klojimas perkeltas. Įdomus jis tuo, kad statytas prosenelių dar 1806 metais. Buvo ir data ant sienojaus. 1812 metais šitam klojime stovėjo Napoleono kariuomenės arkliai. Vienas šalinės viršutinis sienojus buvo apgraužtas arklių. Tai man yra papasakojęs mano senelis, nes buvo tai girdėjęs iš savo senelio pasakojimų, kad kai sušėrė visus pašarus, alkani prancūzų arkliai apgraužė net sienojus.

O štai čia per šitą langą matosi tvartai. Tvartai kaip visi tvartai gyvuliams laikyti. Bet va ant šitų durų į tvartus, į diendaržį yra žymės, kai mano brolis su Teofiliu Tilvyčiu, kai jis čia mokėsi, šaudė su medinėm kulipkom iš tokio hibridinio šautuvo. Prisidirbdavo jie medinių kulipkų ir, kai nusibosdavę spręsti uždavinius, eidavo šaudyti į taikinius. Tiek buvo išsispecializavę, kad numušdavo degtukų dėžutę, o paskui taikė į vinies galvutę. Nors aš buvau mažesnis, bet jie buvo draugiški ir man duodavo pašaudyti, o Teofilis Tilvytis taip ir sakydavo: "Nu, Untanai, einam dabar papliukšnyti".

Kiek aš prisimenu šituose namuose visada buvo mokinių. Nebūtinai jaunų, bet ir paaugusių jaunuolių, tiek vyrų, tiek merginų. Kai kurie vyrai iš toliau žiemą apsigyvendavo mūsų namuose, kiti ateidinėdavo iš Gaidžių, Untilgės, Juknėnų. Tada, matot, peraugusių į mokyklas nepriimdavo. O žmonės veržėsi į šviesą. Atsimenu sakydavo, kad reiks eit į kariuomenę, tai pasimokęs nebebus aklas, bent laišką mokės parašyt. Kai kurie iš tų mokinių išėjo į žmones. Čia buvo paruošti Teofilis Tilvytis ir Pulgis Andriušis, kurie paskui įstojo į gimnaziją. Kai mano vyresnysis brolis išvažiavo iš čia, tai antrasis brolis Vincas buvo surengęs kaip ir kursus. Čia jis mokė matematikos, gramatikos, geografijos visą eilę kaimo paaugusių jaunuolių. Nors ir įsteigė čia pradžios mokyklą, bet peraugusių ten nebepriimdavo. Aš pats būdamas moksleiviu šitą tradiciją tęsiau ir ne vieną esu paruošęs į gimnaziją. Daugiausia vasaromis, kai čia beveik tris mėnesius atostogaudavau. Tai buvo tokia tradicija šituos namuos. Galbūt, atrodo, kad aš čia giriuosi? Nesigiriu. Tą apylinkių žmonės gerai žinojo, nors žmonių atmintis yra trumpa ir su laiku viskas užsimiršta. Atlyginimo iš nieko nesu paėmęs, kaip ir broliai nepaimdavo. Taip jau buvo įprasta. O atlyginimas buvo tam tikras malonumas, kad žmonės šviečiasi, nori pramokt kalbos, geografijos, istorijos.

Dažnai susitikdavom prie Silio ežero, prie piliakalnio. Maudydavomės, šnekėdavome apie visokius jaunystės reikalus. Kartais ir padainuodavome tą garsiąją aukštaičių dainą "Padūmavi, parūkavi visi pakraštėliai". Deja, šitos visos dainos nei mano brolis Motiejus, nei Pulgis neatsiminė, bet aš ją buvau daug kartų vaikystėje girdėjęs ir maniau, kad ji yra mūsų juknėniškių kaimo himnas. Daina ne kamerinė, daina specialiai laukui, kaip sakė vienas vokiečių muzikos žinovas pirmosios vokiečių okupacijos metu. Tai mes ją su Pulgiu abu padainuodavome. Labai gera aukštaitiška daina:

Maniau, kad čia tik mūsų, bet paskui patyriau, kad ji ir Vaižganto žinota. Vienam straipsny, kada jis plūdo už kažką jam nepatikusius suvalkiečius, rašė, kad "suvalkiečių sušiukšlinta, sučiakšlinta Lietuva ne mano tėvų žemė, ne padūmavusių, parūkavusių pakraštėlių kraštas". Bet susitikdamas, bendraudamas su Vaižgantu, taip ir nepaklausiau, gal jis ir daugiau tos dainos žinojo.

Augau dainingoje Aukštaitijoje. Nuo pat vaikystės girdėjau daug gražių dainų. Daugelį jų išmokau ir dabar dar tebemoku. Tai buvo dar nesąmoningas susižavėjimas, tik vėliau supratau, jau studijuodamas universitete, kad dainuotinė mūsų poezija yra senesnė už rašytinę, kad visi mūsų poetai, gal išskyrus Donelaitį, vieni mažiau, kiti daugiau liaudies poezija naudojosi.

O per devyniasdešimtąjį Antano Miškinio gimtadienį, dėdami gėles ant Jo kapo, prisiminkime Jo pasakytus žodžius, kad "jei gyvenimas yra kova, tai aš asmeniškai toj kovoj niekada nemokėjau prisidengti veido..."