Juknėnų kaimo parduotuvė, įsikūrusi ar ne Maniušio kamaroje, buvo pustuštė. Raudonskruostė moterėlė pirko saldainius, dvejetas pojaunių vyrukų ėjo durų link. Su vienu jų pačiame tarpduryje Antanas užsišnekėjo. Jaunutė pardavėja žvilgčiojo į rankinį laikroduką - matyt, baigėsi darbo valandos. Tykiai, kad niekas negirdėtų, pasakiau jai: taip ir taip, Miškinio Antanas... Šimtas metų, kai nebuvome susitikę...

Paėmiau ilgutėliu kaklu sauso vynio butelį.

- Tai seniai buvai Juknėnuose, Mykolo sūnau? - kilstelėjo vešlūs Antano antakiai.

Nespėjau atsakyti, kai parduotuvės duryse pasirodė žvalus vaikinukas languotu šaliku.

- Vakarėlis kaime, tai jaunimas ir nerimsta, - Antanas pastatė stiklinaitę. - O mes štai trukdome.

- Kad netrukdote, - pardavėja vėl atsirado šalia mūsų. - Man kaip tik įdomu.

- Taigi, - tik dabar atsakiau į Antano klausimą. - Juknėnuose jau senokai esu buvęs. Nebe tie laikai, dabar čia "jau svetima jaunystė vaikšto". Prieš dešimtį metų tai dar pasibastydavau. O dar seniau - beveik kas sekmadienį būdavau vakarėliuose. Juk iš Šiožinių į Juknėnus - vienas kiškio stryktelėjimas.

- Tu tik žiūrėk, - tarė Antanas. - Esame beveik kaimynai, į Juknėnus ateidavai dažnai, o pažįstami nebuvome. Kaip čia taip jau išėjo... Tavo eilėraščius apie beržus, šakas nukorusius, kai kada pamatydavau. Kad bū- tume buvę pažįstami, gal būčiau kai ką pataręs, už kai ką ir pabaręs...

Antanas buvo teisus: esu tikras, kad jo patarimai ir pabarimai man tik į naudą būtų išėję.

Deja, su Antanu Miškiniu susipažinti man buvo lemta toli gražu ne savo literatūrinio darbo pradžioje. Su jo kūryba, kaip ir su juo pačiu, mano pažintis buvo irgi sunki ir nenuosekli.

Apie tai, kad Miškinio Untanas "deda" eiles, žinojau, dar pradinėje mokykloje mokydamasis, - Juknėnų vaikai pasakodavo. Eilėraščius mėgau. Maironio "Pavasario balsus" atmintinai mokėjau. O štai kokias eiles rašo Miškinis - supratimo neturėjau. Mat, nei nauji eilėraščių rinkiniai, nei antologijos, nei literatūriniai žurnalai mūsų kaiman neužklysdavo. Pirmą kartą su Miškinio eilėraščiais susidūriau, mokydamasis progimnazijoje - į rankas pateko žurnalo "Mūsų dienos" numeris. Buvo du Miškinio eilėraščiai. Man labai patiko tas, kuris prasidėjo eilutėmis:

Ar atmeni, Emilija,

Pakluonėje gluosnį tą dvišaką?

Antanas, retkarčiais patraukdamas cigaretės dūmą, šnekučiavosi su mūsų pardavėja, lukštenančia saldainį. Abu to paties kaimo gyventojai, taigi šnekučiuotis turėjo apie ką. Nežiūrint į tai, kad aš klaidžiojau po tolimą praeitį, mano ausį pasiekdavo pokalbio apie vietos kolūkio reikalus nuotrupos. Buvo aišku, kad Antanui rūpi ne tik literatūra, poezija, bet ir kiti reikalai. Minėjo vieną, kitą pavardę, kažką smerkė, kažkuo džiaugėsi.

Į Antano ir parduotuvės šeimininkės pokalbį savo dvylekio nekišau. Tiesa, nudaviau, kad atidžiai jų klausausi, tačiau taip nebuvo, kadangi vėl nuklydau į praėjusius laikus...

Kažkokiame laikraštyje buvau skaitęs, kad yra išėjusi Antano Miškinio eilėraščių knyga "Balta paukštė", tačiau ta "paukštė" negreit į mano rankas pateko. Poetą žinojau tik iš "Mūsų dienose" išspausdintų posmų. Ir vis tik noras pamatyti savo kaimyną poetą buvo neapsakomas.

- Nori pamatyti Miškinį? - kartą šyptelėjo Pikčiūnų Šeduikiokas. - Kai tik bus pas mus vakarėlis - atsirask. Ateina ne tik Miškinis, bet ir Tilvytis. Iš pradžių tai ir jie, kaip ir visi, šoka, dainuoja su jaunimu, bet kai tik įsivaro apie eilėraščius, apie rašytojus, tai viskas eina pūkais. Įsikarščiuoja, vienas rėžia savo, kitas vėl savo, kartais net už atlapų susikimba. Nusispjaut tada jiems ir į panas, ir į šokius.

Deja, kiek kartų į Šeduikių vienkiemį buvau nuėjęs - nei Miškinio, nei Tilvyčio ten neužtikau.

- Tai va, Mykolo sūnau, - pasakė Antanas. - Baigiau kankinti Vitmeną. Labai įdomus ir labai kietas poetas. Kai išeis iš spaudos, būtinai paskaityk. Tik neskubėdamas, tokius poetus, kaip Vitmenas, reikia skaityti neskubant. Po truputėlį naujus eilėraščius rašau. Prieš kelias dienas iš Vilniaus buvo atvykęs radijo korespondentas, keletą posmų teko paleisti į eterį. O kaip pats - parašai ką?

- Iš rašto duoną valgau, - linktelėjau galvą. - O štai su eilėraščiais užkliuvau už varčios ir nežinau, kada vėl pradėsiu nuo pradžios.

Tą akimirką pro parduotuvės langą kažkas pasižiūrėjo. Pažinau - tas pats vaikinas su languotu šaliku. Mūsų mergužėlė jį irgi pastebėjo.

- Nieko, suspės, - nuramino mus.

- Ir vis tik, mielas Antanai, dar mums nesusipažinus, tave kartą mačiau labai ir labai iš arti, - pasakiau ir apžvelgiau parduotuvę - buvusią valstietišką kamarą arba, kitaip sakant, seklyčią.

Tik ne šitoje, o ten, kaimo gale, Kilbausko seklyčioje, buvo vakarėlis. Tą vasarą ir aš anaiptol jau ne paauglys buvau. Kaip tik tais metais daug rašiau, tad ir mane jau kai kas poetu pavadindavo. Į vakarėlį atėjo ir Antanas Miškinis. Vidutinio ūgio, potamsiais, ne itin vešliais plaukais, tvirto sudėjimo, linksmas. Sveikinosi su pasienyje ant ilgo suolo susėdusiais seniais, kiekvienam vis ką nors pasakydamas, kiekvienam petį patapšnodamas, vieną derlingais ūsais geltonuojantį dėdulę palygino su kažkokiu generolu. Paskum vienmarškinis, paraitotom rankovėm su man šiek tiek pažįstama mergužėle šoko polką. Šoko šauniai, armonikos taktan batų nosimis mikliai pabelsdamas į grindis. Paskum, apsuptas išnašesnių ir į "inteligentus" taikančių jaunuolių, pasakojo jiems Kauno gyvenimo naujienas, kalbėjo ir apie tai, kaip atrodanti tik ką iš spaudos išėjusi nauja jo eilėraščių knyga "Varnos prie plento". Tą vakarą su juo susipažinti geresnės progos man nė nebuvo. Reikėjo tik arčiau prieiti prie to juknėniškių būrelio. Kažkas sutrukdė, nepriėjau, o vakarėliui įpusėjus, jis kažkur dingo.

O gaila, pamaniau. Tada aš, dvidešimtmetis poezijos garbintojas, su Antano Miškinio poezija buvau jau gana plačiai susipažinęs. Atskirus jo eilėraščius ir eilėraščių ciklus skaičiau periodinėje spaudoje, turėjau įsigijęs poezijos antologiją "Pirmasis dešimtmetis", kur buvo nemažas Antano Miškinio eilių pluoštas.

Kiekvienas eilėraštis mane papirkdavo savo aukštaitiška dvasia, minties aiškumu, virtuoziška forma - netikėtais rimais, išradingomis aliteracijomis.

Norėdamas pasigirti, kad ankstyvuosius Antano eilėraščius ir dabar dar puikiai atsimenu, pasisukau į mūsų šeimininkę ir padeklamavau:

Tur būt, ir austi nebemoki,

Kasdien keistesnė vis darais.

Prašoksi dalią su berniokais

Giliais nedėlių vakarais...

- Tai jau gal baigsime? - Antanas pakilo nuo "stalo".

- Baikime, - sutikau. - Va, ir mūsų mergužėlės laukia nesulaukia berniokai, o ir man, kol nesutemę, reikia pasiekti savo Šiožinius.

- Kaip gaila, - nuoširdžiai, o gal tik šiaip sau, šypsojosi pardavėja.

- Tai šitaip, Mykolo sūnau, - dėdamasis ant galvos kepurę, pasakė Antanas. - Užkliuvai už varčios - ką jau padarysi, o štai kai susigalvosi - o reikia, kad kuo greičiau susigalvotum - nuo tos varčios atsikabinti, pradėk nuo Šiožinių, pradėk nuo Pelėkio ežero. Tos tavo "scenos žvaigždės", "kinietiškos vazos", "nakties regėjimai" - perdaug slidus daiktas. Su tokiais ir panašiais arkliukais toli nenuvažiuosi. O juk buvai pradėjęs neblogai - apie beržus, apie audėjas...

Kada ir kur tuos žodžius Antanas man buvo pasakęs anksčiau? Prisiminiau: bene prieš penkiolika metų Daugailiuose, kur galų gale kartą kaip reikiant susipažinome. Paskui daug kur tekdavo susitikti: Vajasiškyje, Utenoje, Vilniuje, ir aš tiesiog stebėjausi: kaip su juo - mylimu poetu ir artimu kaimynu - taip ilgai buvau nepažįstamas.

Atsisveikinome gale Juknėnų kaimo. Aš pasukau keliu, vedančiu Šiožinių link, o kai paėjęs pasižiūrėjau atgal, vis dar mačiau: stovi Antanas ant kalniuko, kojos tvirtai remiasi į gimtąją žemę, o galva į rudenėjančią padangę.

Komjaunimo tiesa, 1975, sausio 31.

©