Vytautas Jakelaitis. Tai kas Tu toks, Antanai Miškini?

"Pažymima, kad pil. Miškinis Antanas, Juozo, gimęs 1905 metais, iki arešto dirbęs mokytoju, gyvenęs Kaune, Molėtų 16-2, areštuotas 1948 m. vasario mėn. 12 d., bausmę atlikęs Komi ATSR, yra reabilituotas pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. liepos 28 d. įsaką “Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo"

(Iš Lietuvos TSR prokuratūros 1989.10.27 d. pažymėjimo Nr. 13/185-88)

Taigi dar vienas nuteistas ir ilgus metus stalinizmo katorgoje vargęs žmogus paskelbiamas nekaltu. Tiesa, pažymėjime supainiota bausmės atlikimo vieta; čia A. Miškiniui sekasi – bent tris kartus painiota ir spaudoje. Pažymėjimas poeto dukrai Vilniuje keliavo daugiau nei mėnesį. Reikia užjausti Prokuratūrą – kažkada masiškai kažkas sėmė į lagerius, dabar masiškai tenka reabilituoti.

Nūnai galime daugiau sužinoti apie sunkiausius poeto A. Miškinio metus, nes jau atsiveria ir slaptosios bylos. Bet pirmiausia trumpai prisiminkime, ką jau žinome iš publikacijų.

1989 m. liepos 30 d. "Spindulio" spaustuvė Kaune baigė spausdinti A. Miškinio knygos "Sulaužyti kryžiai" šimto tūkstančių egzempliorių tiražą. Toje knygoje jau pasakyta, kad poetas buvo sąmoningas antistalinistas, patriotas, dar iki suėmimo subrandinęs ir parašęs dabar išgarsėjusių "Psalmių" apmatus, kitų eilėraščių. Žinome, kokie skaudūs ir sudėtingi jam buvo pirmieji pokario metai. Nėr dienos, kad poetas nebūtų vadinamas tyleniu, nacionalistu, fašizmo garbintoju. Poetas bando save prievartauti, bet nieko doro iš to neišeina. M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne yra poemėlės apie M. Melnikaitę apmatai, - nelimpa ten posmai, negula eilutės, ne šito reikia Aukštaitijos lyrikui; jam nesiseka apsimesti, jis negali nematyti lietuvių tautos tragedijos, kuri vyksta kasdien ir kas valandą. Tik nedaugelis žinojo, kaip sunku buvo A. Miškiniui tais metais gyventi dvilypį gyvenimą. Dar mažiau mums žinoma jo - pogrindžio rezistencijos veikėjo - nematoma, mirtinai pavojinga veikla, tokia paini, kad ir knygoje apie ją tėra tik užuominos.

Štai tokia viena užuomina iš laiško E. Mieželaičiui: "Pridėjęs ranką ant širdies, negaliu pasakyti, kad aš buvau visiškai nekaltas, bet anaiptol ne tiek, kiek mane kaltino ir kiek prišnekėjo". Užuominų buvo ir eilėraščiuose.

Pareiškime LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui prašydamas nuimti teistumą, kad galėtų apsigyventi Rašytojų sąjungos paskirtame bute Vilniuje, poetas pasakė žymiau daugiau: esu nekaltai nuteistas, memorandumo Suvienytoms Nacijoms nepasirašiau, o "apie mano priklausymą BDPS organizacijai aš sužinojau tik tardymo metu". Prisipažįsta, kad nuo 1943 m. buvo įtrauktas į Laisvės Kovotojų Sąjungą, kai ką veikė prieš vokiečius, po karo tos sąjungos nariai jį šantažavo, bet dar 1947 m. su jais galutinai nutraukęs ryšius. Apie BDPS suvažiavimą kažkur Suvalkijoje, kur buvo išrinktas prezidiumo nariu, nieko nežinojęs. "Laisvės žvalgo", pogrindinio laikraščio, redaktoriaus pareigų nemini. Ir apibendrina: "...aš tuo metu esu padaręs ne prasikaltimus, o tiesiog klaidas - su daugiau ar mažiau pažįstamais žmonėmis leisdamasis įvairiais klausimais į diskusijas ir gana atvirai pareikšdamas savo nuomonę (...). Už tas savo klaidas esu užmokėjęs neproporcingai didelę kainą".

Štai tiek - oficialiai. Ne ką čia suprasi. Jis čia visai nepaminėjo, kad dar buvo kaltinamas dalyvavęs antitarybinėje grupuotėje su V. Drazdausku, I. Kaplanu ir Štukarevičium. Ir dar įsidėmėtinas sakinys iš to pareiškimo: "(...) mano paties prisipažinimai nuo manęs tuo metu nepriklausė". Labai atsargiai, labai švelniai pasakyta, nes mes jau žinome, kokiais metodais kokie "prisipažinimai" tais metais būdavo išgaunami.

A. Sniečkus 1957 m. sausio 18 d. kalbėdamas su rašytojais sakė: "Nė vienas rašytojas nebuvo areštuotas už jo rašinius - tai reikia turėti galvoje. Miškinis pasisakė už kovą prieš socialistinę santvarką. Mes tada perspėjom Šimkų, bet nebuvo imtasi priemonių paveikti. Kitas dalykas, ar reikėjo tada sodinti. Visokie laikai buvo. Bet kai kas turėjo būti ir pasodintas” ("Švyturys", 1989, Nr. 22). Įsidėmėtini to meto žodžiai. Labiausiai čia pribloškia samprotavimai - reikėjo sodinti ar nereikėjo. Taip ir norisi paklausti: o buvo nusikaltimas ar nebuvo? Taip, buvo NKVD divizijų siautėjimas, VKP(b) biuro Lietuvai valdžia. Bet reikia pridurti, kad lygiai po metų už A. Miškinio "Psalmių" skaitymą ir platinimą grupė jaunuolių gavo po trejetą metų – "už antitarybinę propagandą ir agitaciją". Tad norint išlikti ir antrąkart negrįžti pro tuos pačius lagerių vartus, reikėjo rašyti tam tikrus pareiškimus. Dėl to meto situacijos neturime poeto atsiminimų, per daug pavojinga buvo rašyti tokius dalykus.

Kol neturime objektyviai parašytos pokario metų rezistencijos kovų istorijos, stokojame aiškesnių gairių ir kalbėdami apie konkretaus asmens reikšmę toje kovoje. Tad pavartykime knygas, šykščią periodiką, apklauskime šiam rašiniui reikalingus liudytojus. Svarbesnės iš tų knygų man pasirodė J. Daumanto “Partizanai”, N. E. Sūduvio "Vienų vieni", T. Remeikio "Oposition to Soviet rule in Lithuania 1945-1980”, K. Girniaus "Partizanų kovos Lietuvoje".  Visų  šitų  knygų  neturi  nė viena  Lietuvos  mokslinė  biblioteka.

K. Girniaus knyga verta didesnio dėmesio; vien bibliografija joje sudaro 213 pozicijų, taigi informacijos čia labai daug. Beje, visų čia paminėtų knygų trūkumas tas, kad jų autoriai negalėjo pasiremti archyvais. Lygiai kaip ir mes, tokių knygų nerašę ir negalėję rašyti. Pirmiausia paieškokime garsiojo memorandumo pėdsakų. Dar 1945 m. Suvalkijos partizanų "Tauro" apygardos teritorijoje, Skardupyje, įvyko pasitarimas, kuriame buvo sumanyta parašyti ir pasiųsti į užsienį memorandumą apie padėtį Lietuvoje. To nepavyko padaryti, nes pasitarimo dalyviai buvo suimti (N. E. Sūduvio "Vienų vieni"). K. Girnius dar papildo, kad tuometinis "Tauro" apygardos vadas kapitonas L. Taunys turėjo parengti tą memorandumą, pagrobęs lėktuvą perskristi į Vakarus ir perduoti jį Paryžiuje Keturių didžiųjų valstybių užsienio reikalų ministrų tarybai. Netrukus tai bandė padaryti kita grupė. J. Misiūnas, remdamasis K. Borutos byla, nustatė tos pogrindinės grupės pavadinimą – "Lietuvos tautinis centras". Joje dalyvavo Ona Lukauskaitė-Poškienė. Buvo parašytas "Atsišaukimas į pasaulio tautas", bet šią grupę ištiko skaudi nesėkmė: 1946 m. ji buvo suimta, o Ona Lukauskaitė pateko į lagerį ("Nemunas", 1989, Nr. 2).

A. Žirgulio pasakojime užtinkame: žmonės kalbėję, kad P. Klimas vertęs į lotynų kalbą ar net pasirašęs P. Rūtelionienės laišką Popiežiui apie katalikų persekiojimą Lietuvoje. Kiti manę, kad P. Klimas ir T. Petkevičius rašę memorandumą vyriausybei, o gal ir užsieniui. "J. Urbšiui mašininkės Zakevičaitės motina sakiusi, kad tą memorandumą perrašinėjusi jos duktė: ji buvusi suimta kartu su P. Klimu bei T. Petkevičium ir kalėjime mirusi" ("Literatūra ir menas", 1989, gegužės 20). Istorikas A. Eidintas jau nebe iš nuogirdų tvirtina: "1945 m. rugsėjo 19 d. P. Klimas suimamas sovietų saugumo organų. Jam iškelta byla už numatyto persiųsti į Vakarus memorandumo prancūzų kalba rengimą. Memorandume keliamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimas. Suimti ir nuteisti buvo ir kiti šio memorandumo autoriai - prof. T. Petkevičius, P. Lastienė (poeto A. Lasto žmona), kun. P. Rauda, "Varpo" spaustuvės direktorius J. Česnavičius, B. Pajėdaitė ir Zakevičiūtė-Jablonskienė. P. Klimas buvo nuteistas 10 metų" ("Gimtasis kraštas",  1989, lapkričio 10-15).

Ar nebus šitas faktas susijęs su jau minėta organizacija, nes kai kurios pavardės sutampa, pirmiausia O. Lukauskaitės-Poškienės, T. Petkevičiaus. Vienybės komitete tada buvo apie aštuoniasdešimt inteligentų, tarp jų K. Boruta, P. Juodelis, kapitonas J. Noreika (Generolas Vėtra), kiti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių inteligentai. Skaičius 80 čia reiškia komiteto narių, o ne parašų ant to memorandumo skaičių, nors visko gali būti. Suimta ir teista šešiolika asmenų.

Taigi šitie, o gal ir daugiau bandymų buvo nesėkmingi: memorandumų tekstai ir parašai nežinomi. Šiek tiek daugiau duomenų turime apie memorandumą, kurį pavyko pernešti per sieną ir išspausdinti Vakaruose. Ar tai tas pats dokumentas, kuris buvo inkriminuojamas A. Miškiniui, pasakyti sunku. Turime išlikusius kelis jo tekstus. Knygoje "Partizanai" išspausdinti du laiškai: "Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane" ir "Nežinomo lietuvio skundas broliams ir sesėms už Lietuvos ribų". V. Seliokas ir V. Bazilevičius tvirtina, kad abu šiuos tekstus rašė kun. J. Stankūnas, o į užsienį nugabeno partizanai J. Daumantas (Lukša) ir Audronis (K. Pylys) 1947 metų pabaigoje. Kartu jie nešė "Memorandumą SNO". "Nežinomo lietuvio skundas..." vienintelis turi datą— 1947 m. spalio mėn. Tai atitinka antrojo minėtų kurjerių žygio per sieną datą. Kun. J. Stankūnas buvo suimtas 1947 m. pabaigoje, tardomas jis prisipažino parašęs šiuos tekstus.

Kada dokumentai tapo viešai žinomi? Labai negreit. J. Daumantas knygoje "Partizanai" mini, kad jis "įstrigo Gdynėje" ir tik 1948 m. kovo mėnesį pasiekė "vieną Vakarų valstybės sostinę" (A. Miškinis suimtas tų metų vasario 10 d., A. Kučingis - vasario 11 d.). Dar po kurio laiko memorandumas buvo įteiktas Keturių valstybių užsienio reikalų ministrų tarybai Paryžiuje. Buvo   tada  toks organas, kuriame kartais posėdžiaudavo ir V. Molotovas. Nėra jokių žinių, ar tikrai ministrai dokumentą skaitė ir kaip į jį reagavo.

Lietuvių kalba šitas memorandumas pirmą kartą išspausdintas "Lietuvos biuletenyje" tik 1948 m. lapkričio-gruodžio mėnesių numeryje (Lietuvoje šio numerio nepavyko rasti). Tekstas perspausdintas knygoje "Oposition...” anglų kalba. Čia jis vadinasi "A Resistance Memorandum to the United Nations" su mums jau žinomų rezistencijos vadų parašais: Gintautas, Algimantas, Jonas (pavardė neišskaitoma), Petras Vytis, Vincas Kalvaitis, Žvejys, Kazys (pavardė neišskaitoma). Manoma, kad tai ir buvo BDPS prezidiumas (kn. "Partizanai"). J. Boruta (rašytojo K. Borutos brolis) ir V. Bazilevičius dar nepamiršo savo slapyvardžių - Linionis ir Taučius, bet jų čia nėra. Nėra ir A. Miškinio (Kauko), užtat yra A. Kučingis (Kalvaitis), kuris nebuvo BDPS prezidiumo narys. Kažkodėl dar pridurta - Vincas. Yra Gintautas - V. Seliokas, bet jis suimtas žymiai anksčiau. Beje, K. Girnius rašo, kad V. Seliokas Gintauto slapyvardžiu leido naudotis jį suėmus. Greičiausiai čia ir yra toks atvejis.

Dabar prasideda mįslės: kas, kada ir kodėl pakeitė slapyvardžius? O gal tai visai ne tas memorandumas, nes čia tik šeši parašai, o aname, kurį pasirašė dar tebesantys gyvi ir mums pažįstami žmonės, turėjo būti apie trisdešimt parašų? Beje, tardytojas kartą sakęs - dešimt.

Algimantas Kučingis, dainininko A. Kučingio sūnus, sako:

- Tėvas pasakojo, kad tą memorandumą pasirašė 30 ar 40 žmonių - visuomenės veikėjai, bet ne partizanai. "Mano pavarde parašo ten nėra",- sakęs tėvas, bet aš žinojau, kad jis ten save delegavo.

A. Miškinis, matyt, kažką žinojo, kad tardomas taip drąsiai kalbėjo: "Jei ten bus mano ranka, kad ir slapyvardžiu, padėtas parašas, tada galėsite man nuimti galvą". Tik esą reikia gauti iš SNO to memorandumo fotokopiją. O kas jam galėjo garantuoti, kad saugumas neturi originalo su parašais? Matyt, galėjo. Tenka ieškoti kitos versijos: ar nebuvo tai kitas memorandumas, neštas kitų partizanų ir šiek tiek anksčiau už Daumantą ir Audronį? Iš tikrųjų buvo toks bandymas. Knygoje "Partizanai" J. Lukša teigia: "Šis įsakymas (pereiti sieną - V. J.) palietė mane po to, kai dar rugsėjo mėnesį šiems reikalams paskirti asmenys, bolševikų aptikti, turėjo susisprogdinti". Apsuptas ar sužeistas partizanas, pasmerktas gyvas patekti į nelaisvę, pakeldavo granatą prie akių ir patraukdavo kaištelį - šitaip sudraskytu veidu lavono negalima atpažinti. Tai apsaugodavo nuo persekiojimų artimuosius ar kovos draugus. Apie minimą žygį žinojo ir saugumas, nes jau veikė įžymus išdavikas J. Markulis, kontroliavęs užsienio ryšius ir antrą kartą J. Lukšai einant per sieną įdavęs daug dezinformacijos užsienio agentūrai. Vėliau matysime, kad vieno memorandumo nuorašai liko Lietuvoje ir pateko į saugumo rankas. Mes linkę manyti, kad inteligentų memorandumas žuvo pakeliui.

Taigi yra buvę nemažai memorandumų. Jie pareikalavo daugybės žmonių kančių ir gyvybių, nors jokio didesnio atgarsio nesusilaukė. Kiek daugiau Vakaruose buvo žinomas laiškas Popiežiui, nors jo rezultatai minimalūs. Nebent padaugėjo radijo laidų į Lietuvą. Tą laišką redagavo ir vertimą paruošė Apaštališkojo sosto delegatas lietuvių reikalams Vokietijoje kan. F. Kapočius, jis pats jį ir įteikė Popiežiui 1948 m. spalio 1 d. Ir tik po dvejų metų jį išspausdino Šveicarijos žurnalas "Anima", tais pačiais metais jis išleistas atskiru atspaudu, paskui visas pasirodė Vokietijoje, o ištraukos - Italijoje, Prancūzijoje ir JAV spaudoje ("Partizanai").

Dabar dėl A. Miškinio veiklos BDPS. Bendras Demokratinis Pasipriešinimo Sąjūdis siekė suvienyti visas Lietuvos rezistencijos jėgas. Jis įsikūrė 1946 m. birželio 10 d. (kitais duomenimis - birželio 6 d.) ir specialiu aktu sujungė šias organizacijas:

Lietuvos Partizanų - aktą pasirašė A. Žaliukas (Varkala);      

Lietuvos Laisvės Kovotojų - pasirašė Alf. Hektoras (J. Deksnys);

Lietuvos Laisvės Armiją - J. Erelis (J. Markulis);

Nepriklausomos Lietuvos Sąjūdį - niekas nepasirašė;

L. V. J. S. "Atžalyną": - A. V. Stanevičius (Staneika).

("Vienų vieni")

Aktas pasirašytas "Tauro" apygardoje.

Ne visi šitie BDPS padaliniai buvo veiksmingi. K. Girnius rašo, kad "Atžalynas", Laisvės Kovotojų Sąjūdis ir Lietuvių Frontas praktiškai jau neveikė, o J. Markulis neatstovavo Lietuvos Laisvės Armijai. Taigi naujosios organizacijos atrama iš esmės buvo partizanų apygardos.

BDPS po didelių areštų nustojo veikti 1948 m. viduryje, kitais duomenimis - 1949 m. vasario 16 d. buvo perorganizuota į LLKS - Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungą. Nepaisant to, saugumas jo vardu per J. Markulį, J. Deksnį dar ilgai rengė savo operacijas, rašė atsišaukimus, stengėsi dezinformuoti užsienio delegatūrą.

1947 m. sausio 12 d. Kazlų Rūdos miškų rajone įvyko BDPS ir VGPS (Vyriausiojo Ginkluotų Partizanų Štabo) suvažiavimas, jame dalyvavo trijų apygardų vadai, bet tada apie šį suvažiavimą daug ką žinojo NKVD, tad teko keisti vietą, be to, šešiom dienom jį paankstinti. BDPS iš pat pradžių persekiojo nelaimės, nes vienas svarbiausių to Sąjūdžio vadovų, jo prezidiumo narys J. Markulis, vėliau Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakulteto katedros vedėjas, profesorius, jau nuo pat pirmų dienų, kai tik frontas persirito per Lietuvą, tapo saugumo agentu. Prezidiume jam pavyko įgyti didelį autoritetą ir perimti į savo rankas visus ryšius tarp organizacijų ir partizanų apygardų, jis žinojo visus vadovaujančiųjų slapyvardžius, kontroliavo ryšius su užsieniu ir konspiracinius punktus Lenkijoje. J. Markulis važinėjo po partizanų apygardas, dalyvaudavo pasitarimuose, kviesdavosi pas save vadus. Dėl pragaištingos jo veiklos rezistencijos pagrindas buvo NKVD kontroliuojamas, o jo dalyviai naikinami. Šito žmogaus veiklos istorija itin kraupi, verta atskiro tyrimo. Knygoje "Vienų vieni" rašoma: "Per visą kelių šimtų metų Lietuvos istoriją - tai bene vienintelis tokio stambaus masto lietuvių tautos betarpiško genocido autorius. Ant jo, kaip išdaviko ir provokatoriaus, sąžinės guli kelių dešimčių tūkstančių lietuvių kraujas ir kančios tardymų kamerose, Sibiro sniegynuose". Šio kaltinimo kol kas negalime paremti konkrečiais duomenimis. Kai 1946 m. pabaigoje J. Markulis buvo demaskuotas, jam ir jo šeimininkams iš rankų ištrūko pogrindžio kontrolė, nors jis dar ilgai bandė veikti BDPS vardu. Buvo ir daugiau didesnio ar mažesnio masto išdavikų, buvo ir silpnybės valandą neišlaikiusių. Atėjo kruviniausias lietuvių tautos istorijos laikotarpis. Kai BDPS jau buvo praėjęs savo veiklos zenitą, su antrąja jo vadovybės areštų banga represijos palietė ir A. Miškinį.

Beje, knygose ir straipsniuose niekur neteko aptikti žinių apie BDPS suvažiavimą ar pasitarimą 1947 m. spalio mėnesį, vienoje sodyboje prie Pilviškių. O jis tikrai buvo, jame dalyvavo V. Bazilevičius, tada Kauno V gimnazijos mokytojas.

- Aš buvau gerokai jaunesnis, - prisimena jis, - bet gražiai draugavom su A. Miškiniu, mokytojavom vienoje gimnazijoje. Teko kartu su juo paviešėti jo tėviškėje Juknėnuose. Jis man sakė: žinok, mes norime tiktai sulaikyti lietuvių tautos genocidą; ką ten žmonės apie mus bekalbėtų, - kad ministrais norim būti, - visa tai yra niekai. Tai jis mane ir pasiuntė į tą suvažiavimą, pasakė slaptažodį ir adresą. Mat aš dar nebuvau vedęs, man mažiau rizikos. Susirinko ten apie 40 žmonių. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano kontaktas su partizanais. Ten jau buvo infiltruota agentų, visus jo dalyvius vėliau suėmė. Tardymo metu vienas agentas buvo pašauktas mane atpažinti. Pogrindžio judėjime aš buvau kuklus ir nereikšmingas veikėjas, bet įsitikinęs kovos teisumu. Žinojau, kad pogrindyje eina laikraštis "Laisvės žvalgas", kurį inkriminavo A. Miškiniui. Kartą rašiau straipsnelį apie tai, kad reikia aukštai laikyti švarią, nesuteptą tautinę vėliavą, be žudynių ir smurto. Tokia buvo ir A. Miškinio nuomonė. Bet pats to laikraščio nemačiau, kas buvo redaktorius - nežinau. Kai per tardymą pamačiau, kad prirašo tas pareigas A. Miškiniui, tai ėmiausi kaltę ant savęs, norėjau jam padėti. Daug kas taip darydavo. Gavau dvidešimt penkerius metus lagerio. Kai sugrįžau į Kauną, neregistravo. Iškvietė į saugumą, reikalavo bendradarbiauti. Tada klausia kapitonas: "Ar buvote fronte?" - "Buvau, - sakau. - Aš buvau trečiame fronte". – "Kaip tai?" – "O taip, - sakau, - šachtose. Ten kiekvieną dieną arba mirusį, arba sulaužytą iškeldavo į viršų. Tai matot, - kaip dabar aš juos įdavinėsiu?" Kapitonas trenkė kumščiu į stalą: "Geriau taip, atvirai, negu išsisukinėti". Paleido, bet paskui atėjo raštas - per dešimt dienų išvykti iš respublikos. Tada mokiniai padėjo man pasilikti Lietuvoje, tik darbo pagal specialybę negavau. Daug pastangų dėjo A. Šatas, bet ypač lemtingas buvo J. Babravičiaus, tada LKP Klaipėdos miesto komiteto pirmojo sekretoriaus, pokalbis su S. Naujaliu, tada dirbusiu LTSR Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi. Man greitai panaikino teistumą ir leido gyventi Kaune.

- Ar tikrai tame suvažiavime rinko ar skyrė A. Miškinį BDPS  prezidiumo nariu ir laikraščio redaktorium?

- Ten apie tai nebuvo kalbėta, bet tikrai nežinau, - dar buvo ir atskirų grupelių posėdžių, kuriuose man neteko būti.

Beje, A. Miškinis savo pareiškime J. Paleckiui yra paminėjęs 1946 metų suvažiavimą (rodos, irgi kažkur Suvalkijoje), tad gal tą patį? Be to, konspiracijos sumetimais įvairius asmenis rinkdavo, kooptuodavo ar kur nors paskirdavo ir be suvažiavimų. J. Markulis tikriausiai žinojo BDPS prezidiumo sudėtį, bent jau 1946 metų.

K. Girnius tiesiai rašo: partizanų vadų suvažiavime, įvykusiame 1947 m. sausio 10 d., nutarta pakeisti BDPS komitetą į BDPS prezidiumą. Dalis prezidiumo narių jau nuo 1945 m. pabaigos dalyvavo pasipriešinime. Prezidiumą sudarė poetas Antanas Miškinis, atstovavęs LLA, Taučius, kapitonas Edmundas Akelis (žuvo Kolymoje), kunigas Juozas Stankūnas ir prezidiumo pirmininkas inžinierius Vincas Seliokas-Gintautas (...) Prezidiumas pradėjo veikti be skambių deklaracijų ar atsišaukimų, be visokių grupių atstovavimo, be lenktyniavimo ar varžybų dėl valdžios. Prezidiumo nariai ėmėsi pareigų, nes jautė negalį apleisti reikalingo darbo. Vieno nario žodžiais, jie ryžtasi "kovoti prieš bereikalingas kraujo aukas, išsilaikyti iki Taikos konferencijos ir tas aukas įprasminti".. "Prezidiumo nariai dirbo be didesnių iliuzijų, nujausdami, kad anksčiau ar vėliau jie sulauks savo pirmtakų likimo - suėmimo (...). Po V. Selioko suėmimo prezidiumui vadovavo inžinierius Jonas Boruta, bet po kelių mėnesių suėmė ir jį".

Taigi, jei tiesa, kad A. Miškinį prezidiumo nariu rinko tik 1947 m., tai J. Markulis šito jau nežinojo.

- Ar buvo Markulis tame suvažiavime? - vėl klausiu V. Bazilevičių.

- Nebuvo, bet agentai buvo. Ir mane atpažino, jau sakiau. Vieną jų gerai įsiminiau.

- Ką ir kiek galėjo A. Miškinis žinoti apie BDPS? Šiek tiek daugiau negu aš. Jis labai gerbė ir vertino V. Selioką. Aukštaitijos apygardos vadą Vaitelį. Pažinojo dar vieną kitą. Mane suėmė 1948 m. vasario 2 d., tiksliau - naktį, beverčiam paskutinį "Tėvo Gorijo" puslapį. Buvau humanitaras, išauklėtas padorumo ir tiesos dvasia, tai patekęs į tuos smurto ir visokių šlykštynių pilnus tardymus tikrai blogai jaučiausi,na - kaip akvarelė purvinam sąšlavyne. Labai sumuštas gal  galėjau ir ką nereikia pasirašyti, ką dabar gali garantuoti.

Šį kartą pokalbį su V. Bazilevičium mes baigėme Kauno geležinkelio stotyje. Greta atsidrėbė girtas ilgšis ir tuoj pat užmigo. V. Bazilevičius persėdo į kitą pusę, o kai kėlėmės eiti, jis dar kartą pažiūrėjo į tą žmogų:

- Gal ir iš tikro girtas, - tepasakė. Ir po keturiasdešimties metų nėra pranykę konspiracijos įgūdžiai.

Knygoje "Partizanai" rašoma, kad laikraštis "Laisvės žvalgas" buvo pradėtas leisti 1947 metais "Tauro" apygardos miško bunkeryje. Pirma laida - 900 egzempliorių, tada jį redagavo ir leido mūsų anksčiau minėtas kapitonas J. Lukša. N. E. Sūduvis mini 12 laikraštėlių, anais metais ėjusių pogrindyje ir pasiekusių Vakarus. Susikūrus BDPS, sumanyta tą apygardos laikraštį paversti centriniu Sąjūdžio laikraščiu, tik dabar niekas negali pasakyti - išėjo jis ar ne, redagavo jį A. Miškinis ar ne?

- Ar pridėjo ranką J. Markulis prie A. Miškinio arešto?

- Manau, kad ne, - sako V. Seliokas, - nebent netiesiogiai.

V. Seliokas yra paminėtas knygoje "Sulaužyti kryžiai". Dabar mes vėl susitikome.

- Nebuvau docentas, kaip ten rašoma, - sako jis, - mane priėmė į Kauno universitetą vyresniojo dėstytojo pareigoms, ruošiausi paskaitoms, bet dėstyti nespėjau pradėti, 1947 metų rugsėjo mėnesį suėmė. Saugumiečiai mane vadino "viceprezidentom litovskovo podpolja". Buvau BDPS Lietuvos  Laisvės Sąjūdžio vicepirmininkas, Gintauto slapyvardžiu, veiklos bazė - Kaune. Mūsų Sąjūdis įsikūrė vėliau, nei įsteigtas BDPS, užtat jo steigėjų akte mūsų nebuvo. Kai J. Markulis buvo demaskuotas, atvažiavo trys apygardų vadai ir pasiūlė vadovauti. Reikėjo nukirsti visus ryšius su Vilnium, nes J.  Markulis, į savo rankas suėmęs visą valdžią, masiškai įdavinėjo pogrindį. Jis  jautė, kad Kaunas veikia savarankiškai, bet prie mūsų nepriėjo. Beje, kai vėliau mane areštavo, visą mėnesį vertė bendradarbiauti, o per tai patys   daug išsiplepėjo. Aš ėmiau  pasakoti apie Markulį, o tardytojas nieko   nerašo. Reikalavau nušalinti tardytoją.

Aš joks veikėjas, bet turėjau šiek tiek pogrindžio veiklos patyrimo vokietmečiu, tai dirbti su rezistentais sutikau. Nutarėme veikti vieningai, nes dėl virvės storumo ar vietos prie duobės ginčytis neverta. Jau aiškėjo, kad ginkluota kova beviltiška, tad reikėjo, kad apie mus išgirstų pasaulis. Svarbu buvo drausminti pogrindį, kad nebūtų jokių sąskaitų suvedinėjimų, jokių beprasmių žudynių, apygardose steigti tribunolus, rinkti žinias ir leisti biuletenius, nes laikraštį vargiai ar bepavyks išleisti, per daug stipriai sekama. Reikėjo centralizuoti pogrindžio valymą, bet tai nesisekė, nes apygardų štabuose jau buvo infiltruotų agentų. Pagaliau rūpėjo kurti organą, kuris galėtų kalbėti Lietuvos vardu, nes gal ateis toks laikas, kai šito reikės. (Štai iš kur šnekos apie tą "vyriausybę" pogrindyje! - V. J.)

- Ką pogrindyje veikė A. Miškinis?

- Jį šiek tiek pažinojau dar prieš karą. Aš esu kietokų principų ir visai abstinentas, o  Antanas vis po kavines. Bet labai vertinau jį kaip poetą ir patriotą. Po karo buvo baisi situacija, ar galima buvo tylėti? Man atrodė, jeigu tylėsim, tai akmenys turės šaukti. Ieškojau bendradarbių, suradau ir A. Miškinį, tikėjau juo. Mums buvo reikalingas rimtas inteligentas. Abu norėjom, kad tautos vardu nekalbėtų nei raudoni, nei rudi. Ieškojom kelių, kad  mūsų balsas būtų išgirstas ne vien tardymo kamerose, bet ir toliau. Todėl nupirkom brangų radijo aparatą, radom žmogų, kuris keliom kalbom klausydavo radijo laidas ir užrašinėdavo. Tai buvo žinomas vertėjas Vytautas Kauneckas. ("V. Kauneckas  nebuvo prezidiume (...), jis buvo mūsų "klausyklos   direktorius". -Iš V. Selioko laiško - V. J.) Tas žinias redagavo A. Miškinis, o po to jas išdalindavom pogrindiniams biuleteniams, kad išspausdintų. Kartais  prasiverždavo poetinės A. Miškinio emocijos, tekdavo pristabdyti. Tuo metu jis parašė "Testamentą Rašytojų Sąjungai". Gražus buvo tas testamentas, gaila, neišliko. Norėjom leisti tokį laikraštį – "Laisvas varpas". Anuomet pogrindyje buvo maža spaustuvėlė, kur vokiečių metais leidom "Nepriklausomą Lietuvą". Bet kai nuėjo mūsų žmogus jos apžiūrėti, tai ir negrįžo... Taigi BDPS centrinis laikraštis "Laisvės žvalgas" Kaune neišėjo, tik kartkartėm pasirodydavo tokiu pavadinimu nedidelio formato laikraštėlis "Tauro" apygardoje. Tad ir A. Miškinis nebuvo jo redaktorius, nebent patvarkydavo radijo pranešimų kalbą, gal dar kokį straipsnelį paredaguodavo. Tai daugiausia, ką galima nustatyti.

- O A. Kučingio ir R. Kaupelio užrašomos žinios ar patekdavo A. Miškiniui?

- Ne, čia, matyt, jau kita grandinė.

Tuo galima suabejoti.

Algimantas Kučingis, garsiojo dainininko Antano Kučingio sūnus, vėlų 1989 metų rudenį pasakojo:

- 1945 m. aš buvau suimtas, nes kaime suimti ir mušami jaunuoliai prišnekėjo, esą aš esu kažkokios organizacijos vadas. Ten kažkas nušovė kareivį, nuo to viskas ir prasidėjo. Man tada buvo septyniolika metų. Laikė Kaune, kontržvalgyboje. Apgavau sargybinį ir pabėgau į tėvo namus Aušros gatvėje. Ten jau slapstėsi kapitonas R. Kaupelis. Jis buvo tarnavęs vokiečių aviacijos daliniuose ir P. Plechavičiaus armijoj. Vokiečiai jį buvo suėmę, bet dėl silpnos sveikatos paleido. Grįžus frontui, pasislėpė ir laukė politinių permainų. Pas tėvą mes įsirengėme gerą slėptuvę palėpėje, dienos metu  niekur nesirodydavom, tik naktį išlįsdavom į lauką. Toje   palėpėje klausydavom užsienio radijo ir užrašinėjome. Tėvas paimdavo tuos užrašus ir   kažkam perduodavo.  Neklausėm,  kur  ir kam - neturėjom  teisės  žinoti to, ko nereikia. Nežinau, kaip vadinosi tas laikraštėlis ar biuletenis. Tėvas turėjo daug bėdų: sūnus dingęs nežinia kur; 1947 metų vidury jam pačiam siūlė  bendradarbiauti saugume, jis atsisakė, todėl, žinoma, buvo sekamas. Netrukus, perdavinėdamas tas žinias, kažkas įkliuvo, siūlas pradėjo vyniotis.   1948  m. vasario 11 d., taigi kitą dieną po  A. Miškinio, tėvą suėmė. Arešto ir kratos metu sėdėjom savo slėptuvėj, mūsų neaptiko. Bet stalčiuje rado mano ranka rašytą žinutę pagal Šveicarijos radijo pranešimą. Su data. - Tai kur sūnus? Tėvas atsakė - nežinia kur slapstosi. Atėjo dar kartą ir ištraukė mus iš slėptuvės. Visus nuteisė, aš gavau septynerius metus už antitarybinę propagandą, priminė man ir aną pabėgimą. A. Miškinis konspiraciniam darbui buvo nepasiruošęs, tardomas pasimetė.

Vėl kalbame su V. Selioku:

- Kaip jus paėmė?

- 1947 m.  rudenį įkliuvo du ryšininkai, tie prasitarė apie mane. Kaltas buvo Žvejas. Jis buvo geras karys, bet prastas konspiratorius. Aš jam sakiau - mano bute negalima skirti pasimatymų. "Bijai?.." – "Na, tegul, jeigu taip. Bet   mano areštas bus ant tavo sąžinės." Pajutau, kad mane seka, tuoj ims.   Matau, atvažiuoja keli "studebekeriai" su kareiviais, stato kulkosvaidžius. Šyptelėjau - tvirtovę ima! Sudeginau Lozoraičio laišką, uždariau slėptuvę,   pastačiau pavojaus ženklą ant palangės. Kai mane suėmė, bute paliko pasalą. Kitą dieną, nepasižiūrėjęs į pavojaus ženklą, atėjo kapitonas E. Akelis, - jam kareiviai milinę ant galvos, ir baigta. Kai atėjo kunigo J. Stankūno, tas įlindo į slėptuvę, jo bute irgi paliko pasalą. Tris dienas lindėjo, kol vis dėlto jį  aptiko ir paėmė. Jis pasakė: gerai, kad ištraukėt, būčiau daugiau neištvėręs. E. Akelis mirė vario kasyklose, J. Stankūnas grįžo be sveikatos, netrukus irgi mirė. Mes trys išlaikėm tardymus, po to ilgokai nieko nesuėmė. Kas išdavė A. Miškinį, nežinau, nes jau buvau suimtas. Pasimatėm su juo kalėjimo   kameroje. Mūsų byloje buvo nuteisti berods dvidešimt keturi žmonės, daugelio jų visai nepažinojau.

V. Kauneckas gavo dešimt metų. Per kalinių sukilimą Norilsko stovykloje jis buvo sužeistas. Visi tos bylos dalyviai buvo išskirstyti į daugybę lagerių. Tik kažkaip stebuklingai A. Miškinis ir A. Kučingis vis likdavo kartu - nuo kalėjimo dienų pradžios iki galo. V. Selioką 1989 metais taip pat reabilitavo. Jam buvo tai didelė staigmena.

Ir dar viena paslaptis - kodėl po A. Miškinio arešto buvo ištremta jo vieniša uošvė? Ar buvo čia koks ryšys su žento veikla ir areštu, dabar niekas negali pasakyti. Neatsirado pėdsakų ir A. Miškinio byloje, nieko apie tai negali pasakyti ir artimieji.

1989 metų gruodžio vidury paėmiau į rankas A. Miškinio bylą. Ta byla didelė - dešimt storų tomų ir vadinasi ji "Selioko V. M. ir kitų byla". Joje dvidešimt keturių įvairiausių žmonių, suimtų 1947 m. pabaigoje ir 1948 m. pradžioje likviduojant, kaip čia rašoma, stambų antitarybinės veiklos centrą BDPS, likimai. Byla rašyta rusiškai, siaubingu "valdišku" stiliumi, nes iš toli atvažiavę tardytojai lietuvių kalbos nemokėjo, jiems talkininkavo vertėjai vieni -  rusiškomis, kiti lietuviškomis pavardėmis. Rusiškai rašyta dar ir dėl to, kad netrukus juos "teis" osoboje soveščanije Maskvoje. Bus štampas, ir daugelio žmonių likimas bus nulemtas.

Apie BDPS čia taip rašoma: BDPS, įkurtas 1947 metų pradžioje Kaune "Tauro" apygardos vado Žvejo iniciatyva, siekė sujungti visas Lietuvos antitarybinio pogrindžio organizacijas ir ginkluotas grupes, palaikyti ryšį su užsienyje veikiančiomis buržuazinių nacionalistų organizacijomis, gauti JAV ir Vakarų Europos valstybių paramą. Turėjo užsienio delegatūrą. BDPS aktyvino visų jam pavaldžių organizacijų ir grupių veiklą, tikėdamasis greito karo ir SSSR pralaimėjimo. Tada jis taptų Lietuvos Laikinąja Vyriausybe. BDPS į vieningą vadovybę sujungė ginkluotas bandas – "Taurą", "Dainavą", "Vytautą", "Algimantą", "Baltiją", "Žemaitį", "Darių ir Girėną". (Vėliau protokoluose dar rasime paminėtą "Birutę".)

Nustatyta BDPS prezidiumo sudėtis. Pirmininko vieta laisva, nes buvo manoma, kad ją užimti turėtų įtakingas asmuo, žinomas Lietuvoje ir užsienyje. Tokio asmens buvo ieškoma, svarstytos buržuazinės Lietuvos armijos pulkininkų Mačioko, Dabulevičiaus ir Jankausko (Vyčio) kandidatūros, bet nepasisekė jų rasti ir susitarti. Prezidiumo vicepirmininku sutiko būti V. Seliokas, organizacinio skyriaus vadovas nenurodytas, manyta, kad tuos reikalus tvarko pats V. Seliokas ir jo pavaduotojas V. Bazilevičius. (V. Bazilevičius sakosi nebuvęs V. Selioko pavaduotojas, "nors gal tokiu mane laikė?") Dar buvo karinis, propagandos (vadovas E. Akelis), spaudos (vadovas V. Bazilevičius, vyriausiasis redaktorius A. Miškinis), informacijos (vadovas Gediminas), finansų skyriai. A. Baltūsis (Žvejas) – "Tauro" apygardos Suvalkijos partizanų (tekste - bandokrug) vadas kartu buvo ir visų karinių pajėgų vadas.

Dabar galime nustatyti ir tai, kas jų nežinota. Vabalas (Gediminas) iš tikrųjų buvo politinio skyriaus viršininkas. E. Akelis (Aklys) - šituo slapyvardžiu jis mažai naudojosi - kartu buvo ir karinio skyriaus viršininkas, artimai bendravo su Žveju, dar vadovavo finansų skyriui. V. Selioko liudijimu, Žvejas nebuvo prezidiumo narys, J. Boruta - irgi ne, bet su juo buvo sutarta: jei kokia nelaimė, tai jis imsis vadovauti. Pogrindinėj veikloj mažai formalumų, visi daro viską, ką reikia. V. Bazilevičius formaliai nebuvo V. Selioko pavaduotojas.

Taigi BDPS struktūros, susikūrusios Kaune tuo metu, kai paaiškėjo J. Markulio išdavystė, nereikia painioti su Vilniaus BDPS, kuris tada jau prarado realią koordinuojančią galią.

Kas dėjosi iki A. Miškinio arešto? 1947 m. rudenį suimamas V. Seliokas, tuoj pat E. Akelis ir kun. J. Stankūnas. Tačiau prezidiumas veikia toliau, jam vadovauti imasi J. Boruta. 1948 m. sausio 24 d. suimamos ryšininkės. Pas centro ryšininkę mokytoją O. Šalčiūtę kratos metu surastas visas archyvas - 37 pavadinimų įvairūs dokumentai: 1948 m. sausio 6 d. laiškai su memorandumo Vatikanui (!) nuorašais, memorandumo Keturių valstybių užsienio reikalų ministrų tarybai (!) nuorašai, susirašinėjimas tarp apygardos vado ir būrių (raportai, įsakymai, padėkos), keli pogrindinio laikraščio "Laisvės žvalgas" egzemplioriai. Tai buvo didžioji dalis daiktinių įrodymų iš 51, esančio šioje byloje, tiksliau - tų įrodymų sąrašo, nes pačių dokumentų dabar byloje nerasime. Beje, nėra ir grožinės literatūros dalykų. Suimant A. Miškinį, kratos metu buvo paimtas jo laiškų ir šiaip susirašinėjimo paketas (iš viso 45 lapai), bet kadangi tie popieriai neturėjo operatyvinio intereso, tai sunaikinti "putiom sžiganija", apie tai surašytas aktas.

Byloje randame svarbų atpažinimo aktą: 1948 m. vasario 3 d. S. Jakštavičius atpažino Žvejo lavoną Lietuvos kariuomenės pulkininko uniforma. Kartu su juo žuvo majoras J. Balsys (Dobilas) ir dar vienas eilinis partizanas - Šapalas. Šituos du atpažino Z. Preisaitis. Visi jie mėnesį slėpėsi Šakių apskrities Barzdų valsčiuje, Skirkiškių kaime, ūkininko J. Maciaus sodybos bunkeryje. Žvejas dar turėjo savo štabo bunkerį M. Baltušaičio sodyboje. Atpažįstant lavonus dar dalyvavo suimtieji Katinas iš "Birutės" būrio, Viesulas iš "Tauro" ir Padauža. Prasidėjo naujas tragiškas suėmimų ratas BDPS saulėleidyje.

Vėliau byloje liudininku pasirodo Akiniuočio pravardė - dar ne slapyvardis ir ne pavardė. Paskui kažkas prasitaria, kad tas Akiniuotis gyvena Donelaičio gatvėje, name Nr. 19, kad pas jį lankydavosi ryšininkės. Taip įkliūva V. Bazilevičius, tuoj po jo, vasario 10 d., - A. Miškinis, dar kitą dieną - A. Kučingis, o dar po dienos, jau pakartotinės kratos metu, jo namuose randa sūnų Algimantą ir R. Kaupelį. Tuo pat metu suimamas V. Kauneckas, J. Boruta. Taigi šiems suėmimams gerai pasiruošta, siūlai greitai susivijo į kamuolį - beveik visas BDPS prezidiumas susemtas iš karto. Laisvėje liko tik Vabalas (Gediminas), jis žuvo 1950 m.

Žinoma, dabar galima samprotauti apie konspiracinį neapdairumą. Po V. Selioko arešto likusieji laisvėje turėjo pakeisti ryšių sistemą, o kai kuriems reikėjo tiesiog pereiti į nelegalią padėtį ir dingti, bent jau iš Kauno. Tačiau suimtieji nieko neišdavė, daugiau areštų nebuvo, tad lyg ir lengviau pasidarė. Suėmus V. Bazilevičių, turėjo būti aišku, kad pražūtingas apsupties žiedas siaurėja, tad A. Miškiniui ir A. Kučingiui derėjo tučtuojau išnykti, o jie abu dar tarėsi, kaip reikėtų, kad kokios, laikytis. Kita vertus, kur jiedu - tokie žinomi žmonės - galėtų mažoj Lietuvoj pradingti? O kaip šeimos? Tad ir liko laukti savo valandos.

A. Miškinį suėmė po vidurnakčio, o septintą valandą ryto jau pradėjo tardyti. Jį kaltino nuo 1943 metų buvus Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariu, rašius į pogrindinį laikraštj "Laisvės kovotojas". Į šią organizaciją poetą įtraukė teisininkas I. Kurklietis, 1944 m. vokiečių suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, ten ir žuvęs. Vienas tos sąjungos vadovų buvo J. Deksnys, vėliau pasivadinęs Hektoru ir iš užsienio grįžęs į Lietuvą dirbti pogrindyje. Štai byloje randame, kad tardytojas Kaplanas klausia A. Miškinį: "Negi jūs nebuvote susitikę su Jonu Deksniu po 1944 metų?" Toks klausimas jau aiškiai rodo, kad tardytojas gerai informuotas. Taip, 1945 m. A. Miškinis susitiko su nelegaliai atvažiavusiu J. Deksniu, kuris atstovavo Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, susikūrusiam Vokietijoje. J. Deksnys A. Miškiniui liepęs rūpintis šnipinėjimu, gauti radijo siųstuvą, o su juo palaikyti ryšį per brolį Juozą Deksnį. A. Miškinis atsisakęs vykdyti tokias užduotis, todėl kartą Juozas jį baręs. 1947 m. gegužės mėnesį V. Seliokas per V. Bazilevičių jį užverbavęs ir padaręs BDPS prezidiumo nariu, spaudos skyriaus vyriausiuoju redaktorium. Nuo 1947 metų vasaros A. Miškinis su V. Bazilevičium redagavę pogrindinį laikraštį "Laisvės žvalgas", užsienio radijo pranešimus. Tą pačią vasarą A. Miškinis užverbavęs A. Kučingį ir iš jo keturis kartus gavęs užsienio radijo laidų pranešimus, kuriuos suredaguodavęs (kai kur tardymo protokoluose rašoma - otkorektiroval) ir atiduodavęs V. Bazilevičiui, o tas per ryšininkę - į "Tauro" apygardą Žvejui spausdinti. Viename protokole yra žinia, kad O. Šalčiūtė atnešusi kelis to laikraščio egzempliorius V. Bazilevičiui (V. Bazilevičius sako niekados nematęs to laikraščio), tačiau niekur nėra užprotokoluota, kad tą savo "redaguojamą" laikraštį kada nors matė ir pats vyr. redaktorius. 1947 m. pabaigoje jis kartu su V. Bazilevičium ir J. Boruta redagavęs memorandumą SNO (kitur rašoma - Keturių valstybių užsienio reikalų ministrų tarybai Paryžiuje), kurio pirminį tekstą parašęs ir atsiuntęs E. Akelis. A. Miškinis pasirašęs Kauko slapyvardžiu, V. Bazilevičius - Taučium, J. Boruta - Linioniu, o A. Miškinis dar užrašęs A. Kučingį slapyvardžiu Kalvaitis. Vėliau jis apie tai pasakė pačiam A. Kučingiui, tas sutikęs. Tada šitą memorandumą jie pasiuntę Žvejui, o tas įpareigojęs Skirmantą - J. Lukšą pereiti sieną ir įteikti dokumentus adresatams.

1948 m. vasario 25 d. šitie kaltinimai A. Miškiniui buvo pateikti oficialiai, remiantis RTFSR Baudžiamojo kodekso liūdnai pagarsėjusiais 58-1a, 58-II straipsniais. Tačiau tardymas tęsėsi toliau. Ypač sunku poetui buvo kovo ir balandžio mėnesiais, kai tardytojai pasikeisdami vertė jį prisipažinti per J. Deksnį turėjus ryšių su užsieniu (Tardytojas: "Kodėl tylite, Brunius viską pasakė"), spaudė dėl ryšių su Katilium, T. Petkevičium. ("Ką žinote apie šnipinėjimo instrukcijas? Kas tas Skirmantas?") Po tuo memorandumu esą dešimt parašų, - kas kiti? Tačiau A. Miškinis žinojęs tiktai keturis, visi jau ir tardytojams žinomi, patys prisipažinę. Ne vieną tardymo "seansą" jam teko iškęsti dėl bendradarbiavimo vokietmečio spaudoje. Jis prisipažino du kartus rašęs "Į laisvę", spausdinęs nepolitinius eilėraščius "Panevėžio balse", aiškinosi dėl straipsnio apie A. Smetoną, kuriame iškėlęs jo nuopelnus Lietuvai ir mokslui, o laikraščio redakcija savo prieraše pridūrusi, kad Amerikoje A. Smetoną užmušę komunistai. A. Miškinis nutylėjo savo eilėraščius "Kūrybos” žurnale, matyt, tardytojas apie tai nežinojo. Po kelių dienų tardytojas vėl kvočia apie J. Deksnį ir Brunių, smulkiai kedena poeto veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje, bet nieko nepeša, nes A. Miškinis tada jokioms politinėms organizacijoms nepriklausė. Taigi jam stebėtinai pavyko atsimušti nuo daugelio bandymų jį įklampinti taip, kad paskui "tapęs" vienu iš vyriausių pogrindinės organizacijos vadų ir ideologų, o dar su "juoda" ankstesne praeitim, niekaip neišlįsi. Prie šių kaltinimų labai tiko ir Daugailių valsčiaus vykdomojo komiteto pažymėjimas apie socialinę poeto kilmę. Ten parašyta, kad jis kilęs iš buožių, motina turinti 22,1 ha žemės, ūkio trobesius, laiko 2 arklius, 2 karves, 1 kiaulę, 1 avį ir 3 prieauglius, turi 1 plūgą, 2 akėčias, 1 vežimą, 1 roges. O tai jau potencialus nusikaltėlis.

Sunku nesistebėti tardymo protokolų kalba. Ne, ne vien valdišku to meto juridiniu šablonu, bet pirmiausia kažkokiu siaubingu stilium. Štai A. Miškinis sako: "Klevetničeskij antisovietskij memorandum ja ne tolko čital, no i podpisyval"; "Būdami išauklėti buržuazinio nacionalizmo dvasia, aš ir Bazilevičius"; "Kučingis razdelial moi vraždebnyje nacionalističeskije vzgliady"; "Ja vyskazal jemu svoi vraždebnyje vzgliady po otnošeniju suščestvujuščego stroja i svoji nadieždy na skoruju vojnu"; "Kadangi tai atitiko mano nacionalistines pažiūras..." Jis dar sako: "v bandpovstančeskich okrugach..." V. Bazilevičius dar ir taip: "Znaja menia kak jarogo nacionalistą i ličnost vraždebno nastrojennogo k suščestvujuščemu stroju..." Ir t. t. Kieno tai žodžiai, negi Lietuvos inteligentų? V. Bazilevičius sako:

- Čia visai kita kalba, tai tik protokoluose taip surašyta, aš kitaip kalbėdavau. Jei pasakydavau "partizanai", tai sukeldavau baisų pyktį ir tuoj gaudavau per galvą. Reikėjo sakyti "banditai".

Byloje yra ir kelių akistatų su A. Miškiniu protokolai, iš kurių bene įdomiausia poeto akistata su V. Selioku. Visai neseniai V. Seliokas parodė savo atsiminimų pluoštą, kur tos akistatos taip pat aprašytos. Jis šitaip prisimena akistatą su A. Miškiniu (šiek tiek sutrumpinta iš rankraščio, kalba netaisyta; atsiminimai rašyti apie 1970 metus, tad konspiracijos sumetimais pasakojama trečiuoju asmeniu):

 Akistatą pravedė majoras Kaplanas. Akistata tarp A. Miškinio ir V. Selioko buvo slogi, nes Antanas savo gyvenime, atrodo, nebuvo daug vargo matęs, nebuvo "gyvenimo grūdintas". (...) Tad patekęs dar tik į pirmąjį šio pragaro ratą,- (...) kaip jis pats apie tą savo būseną vėliau sakydavo, "visiškai suurbino". Jis ir tame pragaro prieangyje nenorėjo būti daug mažesniu, negu buvo išorėje. Tad ir žinoti, ir pasakoti reikėjo daug daugiau negu tiems, kurie lyg sraigės į kiautą traukės (...). Į tardytojo klausimą – "Kokius pavedimus duodavo kaltinamasis Seliokas?" A. Miškinis atsakė:

- Be bendro pobūdžio organizacinės veiklos ir tarptautinės padėties   apžvalgų rašymo, turėjau pareigą arčiau bendrauti su kai kuriais LTSR  vyriausybės nariais bei kitais tarybiniais veikėjais ir per juos rinkti žinias apie  jų  veiklos tikslus bei priemones.

- Kam tas žinias perduodavot?

- A. M.: Kaltinamajam Seliokui.

- Kur tos žinios turėjo būti perduotos?

A. M.: Į užsienį.

- Ką apie tai gali pasakyti kaltinamasis Seliokas?

V. S.: Mes visi buvome bendros kovos už Lietuvos nepriklausomybę dalyviai. Kaip kiekvienoje kovoje, taip ir mums buvo reikalingos žinios apie priešo stovyklą - okupanto veiklą ir kėslus. Todėl prašiau parinkti autentiškų žinių, nes nuo to priklausė mūsų kovos eiga, jos sėkmė ir apskritai - kaip mes tikėjome - mūsų tautos likimas.

- Su kokios kapitalistinės valstybės pagalba jūs norėjot atkurti buržuazinę Lietuvos valstybę?

V. S.: (...) Mes buvome įsitikinę, kad visos tautos, įeinančios į SNO, leis visoms tautoms apsispręsti, pačiom "ant savo kiemo" daryti tvarką ir pasirinkti gyvenimo būdą. (...)

- Tai ką, Tarybų Lietuva jums nelaisva?

V. S.: (...) ar gali būti kalba apie kokią nors "Tarybų Lietuvos laisvę", kai svetimtaučiai tos šalies šeimininkus, čia gimusius ir užaugusius, lyg pikčiausius žvėris gaudo, medžioja, kalina, tardo, smerkia ir žudo?.. Ar galima tai vadinti laisve? (...)

- Tai ką, jūs norite nuginčyti kompetenciją Lietuvos liaudies seimo, kuris parinko Lietuvai kelią tarp laisvų ir lygių Tarybų Sąjungos tautų?

V. S.: Yra sakoma, kad akliausias yra tas, kas nenori matyti. Jei jums bent kiek rūpėtų tiesa, tai galėtumėte sužinoti, kad prieš tuos vadinamus "rinkimus" buvo į Lietuvą įvesta okupacinė Raudonoji armija, kad naktį prieš kandidatų statymą į vadinamąjį Lietuvos liaudies seimą buvo "medžioklė". Tą naktį "sumedžiojo" apie tris tūkstančius įžymesnių lietuvių veikėjų, liaudis buvo išgąsdinta ir palikta be vadų. Tuo laiku Lietuvoje šeimininkavo neribotą valdžią turintis Tarybų Sąjungos įgaliotinis Pozdniakovas. Pozdniakovo įsakymu ir pagal jo nurodymus keletas įžymesnių komunistų sudarė "kandidatų į Lietuvos liaudies seimą" sąrašus. (...)

Po šio pasisakymo tardytojas, jau, matyt, netekęs vilties kaltinamuosius perauklėti, grįžo prie akistatos apiforminimo.

- Tai kokiai valstybei jūs turėjote savo surinktas žinias perduoti?

V. S.: Jokiai. (...) pavergtai tautai atstovauja nuo okupantų pasitraukęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK). Todėl mes buvome įsitikinę, kad mūsų, kaip Lietuvos Respublikos piliečių, pareiga yra kovoti už Lietuvos laisvę ir palaikyti ryšius su visomis tą laisvę ginančiomis institucijomis ir, reikalui esant, jas apie padėtį pavergtoje Tėvynėje informuoti. Todėl buvome numatę visą reikalingą informaciją, išskyrus karinę (tai turėjo atlikti karinis sektorius), perduoti užsienyje veikiančioms Lietuvos Respublikos atstovybėms ir VLIK'ui.

- Kodėl jūs neigiate savo ryšius su užsienio žvalgyba, kai štai  kaltinamasis Miškinis teigia, kad buvo numatyta surinktą informaciją perduoti į JAV?

V. S.: JAV yra ir žvalgybinės organizacijos, yra ir mums reikalinga Lietuvos Respublikos atstovybė, apie kurią aš jau kalbėjau. Jei kaltinamasis Miškinis tvirtina turėjęs užduotį surinktą informaciją persiųsti kokiai nors užsienio valstybės žvalgybai, tai arba jis savo laiku nesuprato mano duotos direktyvos, arba jis kalba apie savo asmeninę iniciatyvą. Nes kol aš ėjau organizacijos vicepirmininko pareigas, galiu kategoriškai tvirtinti, kad pats siekiau ir kitiems bendradarbiams kalbėjau, jog reikia informaciją rinkti bei informuoti užsienyje veikiančias Lietuvos Respublikos atstovybes, VLIK'ą ir vilniškį BDPS Centro Komitetą.

- Tai ar ne tas pat? Vis tiek jūsų surinkta medžiaga patenka į užsienio  žvalgybos rankas.

V. S.: Tai didelis skirtumas, nes vienu atveju, jei mes savo surinktą informaciją perdavinėtumėm kurios nors valstybės suinteresuotiems organams, tai mes taptumėm jų bendradarbiais, tarnautojais, gal net apmokamais agentais. O antru atveju, kai mes informaciją teikiam Lietuvos Respublikos atstovybėms ar savo tautos atstovybei VLIK'ui, mes atliekam savo, kaip Lietuvos Respublikos piliečių, pareigą. (...)

Dėl pastarojo kaltinimo dar  ilgai  truko  ginčas  tarp tardytojo ir V.  Selioko, nes A. Miškinis jau buvo sutikęs su neteisinga tardytojo formuluote. O tai grėsė dar vienu - RTFSR BK 58-7 straipsniu (ryšiai su užsienio žvalgyba).   Pagaliau ginčas baigėsi kompromisu - buvo užprotokoluoti atskiri kaltinamųjų pareiškimai.

Čia gali būti ir laiko, ir atminties nudūlėjimo pėdsakų, ir įsitikinimų kategoriškumo, bet esmė nesikeičia. A. Miškinis per tardymą, kaip ir daug kur gyvenime, buvo nepakankamai apdairus, o štai V. Seliokas tikra jo priešingybė.

Byloje įsiūtas oficialus šios akistatos protokolas (versta iš rusų kalbos stengiantis išlaikyti visas originalo biurokratinio stiliaus ypatybes; protokolo struktūra nekeičiama):

Akistata: Miškinis - Seliokas, 1948 m. balandžio 9 d., 13-16 val. Kapitonas Bočarov, vyr. leitenantas Liniov.

Klausimas kaltinamajam Miškiniui: Kada ir per ką Jūs nustatėte ryšius antitarybiniam darbui su Selioku?

Atsakymas: Antitarybiniam pogrindiniam darbui su Selioku aš nustačiau ryšį 1947 metais gegužės mėnesį per mūsų bendrą pažįstamą Bazilevičių Selioko bute, kur vyko pasitarimas. Noriu parodyti, kad prieš susitikimą su Selioku jo bute aš buvau Bazilevičiaus įtrauktas į antitarybinę pogrindinę organizaciją BDPS (Bendras Demokratinis Pasipriešinimo Sąjūdis), su kuriuo mus siejo bendri priešiški požiūriai į Tarybų valdžią. Gali būti, kad susitikdami su Selioku mes taip pat išsakėme savo antitarybines pažiūras, bet šito aš dabar gerai neatsimenu.

Klausimas Miškiniui: Papasakokite smulkiai apie pasitarimą Selioko bute 1947 m. vasarą.

Atsakymas: 1947 m. vasarą Bazilevičius pasiūlė nueiti su juo pas Selioką į butą Linksmadvaryje. Aš sutikau. Atėję pas Selioką, jo bute, be Selioko, mes su Bazilevičium sutikome vyriškį civiline apranga, maždaug 30 metų, apie kurį iš Bazilevičiaus vėliau sužinojau, kad tai "Tauro"  bandapygardos vadas Žvejo slapyvardžiu. Žvejas tada pasitarime pasiūlė man asmeniškai vadovauti BDPS prezidiumo spaudos skyriui. Aš atsisakiau, manydamas, kad nelegalaus darbo sąlygomis negalėsiu užtikrinti vadovavimo skyriui. Aš sutikau būti spaudos skyriaus vadovo pavaduotoju, o to skyriaus vadovu tada buvo paskirtas Bazilevičius.

Kartu su Bazilevičium po to aš parašiau antitarybinio pobūdžio informaciją apie tarptautinę padėtį ir (?) perdaviau į "Tauro" apygardos pogrindinę spaustuvę įdėti į pogrindinį laikraštį "Laisvės žvalgas".

Klausimas kaltinamajam Seliokui: Ar Jūs sutinkate su kaltinamojo Miškinio parodymais?

Atsakymas: Iš tikrųjų su Miškiniu aš susipažinau per Bazilevičių. Antitarybiniam darbui ryšį su Miškiniu aš taip pat nustačiau per Bazilevičių 1947 m. gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, mano bute, kur vyko pasitarimas, dalyvaujant "Tauro" bandapygardos vadui Žvejui. Žvejas, kaip aš girdėjau, pasiūlė Bazilevičiui ir Miškiniui duoti spausdinti antitarybinę medžiagą pogrindiniam "Tauro" bandapygardos laikraščiui "Laisvės žvalgas". Bazilevičius pažadėjo rinkti, redaguoti ir pristatyti tokią medžiagą į "Laisvės žvalgo" laikraštį drauge su Miškiniu.

Vėliau per Bazilevičių aš gaudavau apdorotą antitarybinio turinio medžiagą, kurią gal 5 kartus persiunčiau per Žveją, Skirmantą ir Katiną į "Tauro" bandapygardą.

Klausimas kaltinamajam Miškiniui: Kokius nurodymus Seliokas davė Jums dėl šnipinėjimo žinių rinkimo?

Atsakymas: 1947 metais Bazilevičiaus bute Seliokas man, Miškiniui ir Bazilevičiui siūlė užsiimti žvalgybinio pobūdžio žinių rinkimu apie Tarybinę armiją. Aš ir Bazilevičius nuo šito pasiūlymo atsisakėme, nes manėme, kad šitam mes neturime galimybių.

Klausimas kaltinamajam Seliokui: Ar patvirtinate Miškinio parodymus dėl to, kad siūlėte Bazilevičiui ir Miškiniui rinkti šnipinėjimo žinias?

Atsakymas: 1947 metų vasarą aš tikrai buvau susitikęs su Miškiniu ir Bazilevičium pastarojo bute, bet aš nesiūliau Bazilevičiui ir Miškiniui užsiimti šnipinėjimo žinių rinkimu. Aš jiems tada pranešiau, kad Žvejas siūlė mums užsiimti žvalgybinio pobūdžio žinių rinkimu, bet aš už save ir už juos, t. y. Bazilevičių ir Miškinį, atsakiau neigiamai.

Po to abu kaltinamieji pareiškia, kad vienas kitam klausimų daugiau neturi ir kiekvienas pasirašo po savo atsakymais. Neseniai V. Seliokas pasakojo:

- Aš gerai atsimenu, kad akistatoje dalyvavo vienas tardytojas. Greičiausiai tai buvo Kaplanas, galbūt Bočarovas. Liniovo tikrai nebuvo. Prieš tai jis mane ilgai "ruošė" pasimatymui su A. Miškiniu. O pasirašyti po nebūtais parodymais - ką jiems tai reiškė? Juk jie ir ne tokių dalykų pridirbdavo.

Apie Liniovą V. Bazilevičius sako:

- Jis manęs netardė, bet dalyvavo mušant. Ratu apstodavo tardomąjį ir žaisdavo "futbolą": smogęs atmušdavo kitam, o tas kumščiu ar kojos spyriu- vėl kitam. Ir taip - kol pavargdavo ar tardomasis nugriūdavo.

A. Miškinio akistatose su V. Bazilevičium ir A. Kučingiu nėra nieko, ko nebūtumėm skaitę jų parodymų protokoluose. Čia surašyti tekstai gerai suderinti. Ir visur - kaltinamųjų parašai, visi su viskuo sutinka. Šitas sklandumas ir yra didžiausia apgaulė. Ar maža dabar apie kalinimo sąlygas ir tardymo priemones prirašyta politinių kalinių atsiminimuose? Reikia tik stebėtis, kaip tokioj situacijoj A. Miškiniui pavyko kai ką nuneigti, kai ko neprisipažinti. A. Kučingiui pavyko paneigti, kad buvo BDPS narys. Taigi iš bylos galime sužinoti, už ką jie buvo nuteisti. O ką iš tikrųjų jie nuveikė pogrindyje, liudija tik atsiminimai.

Taigi saugumo majoras Kaplanas, vyresnysis tardytojas Ognevas ir Kauno saugumo viršininkas pulkininkas Rudyko surašo visų dvidešimt keturių kaltinamąjį aktą, išdėsto kiekvieno nusikaltimus, o pasiūlymų grafoje ties kiekviena pavarde palieka brūkšnelius. Saugumo ministro pavaduotojas Leonovas tą aktą patvirtina ir tuo pačiu mėlynu pieštuku ties kiekviena pavarde paskiria metų skaičių. Čia pat parašoma, kur bus atliekamos bausmės. A. Miškinio lape parašyta: Miškinis javliajetsia osobo opasnym. Visa tai padaryta 1948 m. gegužės 31 d. Vilniuje.

Toliau popieriai siunčiami į Maskvą. O ten viskas labai paprasta. Osoboje soveščianije prie Valstybės saugumo ministro 1948 m. liepos 21 d. (protokolas Nr. 29) nutaria, kaip ir buvo Leonovo pasiūlyta: "Miškinį Antaną, Juozo sūnų, už dalyvavimą kontrrevoliucinėje gaujoje įkalinti (zakliučit) pataisos darbų lageryje 25 metų laikotarpiui, skaičiuojant laiką nuo 1948 m. vasario 12 d. Asmeniškai priklausantį turtą konfiskuoti". Pasirašė Ypatingojo pasitarimo sekretoriato viršininkas, parašas neįskaitomas, tiksliau - parašo nėra, o tik štampas - faksimilė.

Štai ir teisingumas: A. Miškinis dabar tapo kontrrevoliucinės gaujos dalyviu!

Atrodo, kad viskas šioje byloje panašu į piramidę, kurios apačioje veikia “bandos”, vykdančios diversijas, žudynes, plėšimus, palaikančios radijo ryšius su užsienio žvalgyba, leidžiančios antitarybinius laikraščius, su nelegaliai pereinančiais sieną kurjeriais, o viršuje - už visa tai atsakingas BDPS prezidiumas, kadangi jis yra visai pogrindžio veiklai vadovaujantis centras. (Net aštuoni iš dvidešimt keturių nuteistųjų gavo po 25 metus.) Tuo tarpu iš atsiminimų ir bylos aiškėja, kad BDPS nekėlė sau tokių uždavinių. Kauno BDPS tiesiog nespėjo tapti visos Lietuvos rezistencijos centru. V. Selioko ir jo draugų darbas, atrodo, labiau pajungtas Žvejo vadovaujamai "Tauro" apygardai, o ne atvirkščiai. Tačiau bylos organizatoriams labai rūpėjo sutriuškinti "galingą centrą" - iš čia ir visi pritempimai, falsifikacijos.

Baigiau vartyti storus tomus ir nustebęs klausiu: o kurgi Miškinio - Drazdausko - Kaplano - Štukarevičiaus byla? Juk negalėjo tos bylos nebūti, nes iš kur tada V. Niunkos straipsnis septintame 1949 metų "Pergalės" žurnalo numeryje? Deja, jokių bylos pėdsakų nėra.

Paprašėme, kad juridiniu požiūriu šią bylą įvertintų žinomas teisininkas J. Misiūnas.

Neteisėtumas, klastotė, susidorojimas įkalinant be teismo - tokios mintys kyla, vartant daugiatomę A. Miškinio baudžiamąją bylą. Beje, kaip ir šimtus kitų bylų.

Kokie pagrindiniai neteisėto valstybės susidorojimo su poetu momentai?

Pirmiausia A. Miškinio baudžiamoji byla nebuvo perduota teismui, nebuvo išnagrinėta remiantis visame civilizuotame pasaulyje pripažintomis teisminių procedūrų taisyklėmis. Galima pridurti, kad stalininių represijų metais daugelis teisinių normų oficialiai galiojo, tačiau jų buvo sąmoningai nesilaikoma.

Koks valstybės teisingumo organas nubaudė A. Miškinį? Šiandien gerai žinomas tų metų neteisėto susidorojimo su žmonėmis mechanizmas. Tai niekieno nereglamentuotas tardymas panaudojant fizinį ir psichinį smurtą bei klastotes, toliau - vadinamasis Ypatingas pasitarimas prie TSRS valstybės saugumo ministro, ir galiausiai - ypatingojo režimo lageriai. Toks buvo valstybės vykdomo teroro prieš savo piliečius mechanizmas, sunaikinęs daugybę nekaltų žmonių.

Visa tai atsispindi ir A. Miškinio baudžiamojoje byloje. Tardymas buvo varginantis ir tęsėsi beveik keturis mėnesius. Bemiegės naktys, grubus elgesys, mušimas. Visiškas fizinis išsekimas. Taip pasirašomi bet kokie protokolai, apkalbami pažįstami, įrodomi nebūti dalykai. Visa tai kruopščiai įforminama apklausos protokoluose, akistatose ir kituose procesiniuose dokumentuose. Pabaigoje surašoma kaltinamoji išvada, kurią patvirtina atsakingi saugumo ir prokuratūros pareigūnai.

Kaltinamoji išvada A. Miškinio ir jo likimo draugų baudžiamojoje byloje surašyta trisdešimt devyniuose mašinraščio puslapiuose. Čia nurodyta, kuo konkrečiai kiekvienas kaltinamas, kokiais įrodymais paremtas kaltinimas. Atrodo, bylą galima perduoti teismui. Tačiau šitai nedaroma. Saugumo tardytojas rašo, kad bylą reikia perduoti nagrinėti "Ypatingam pasitarimui prie TSRS valstybės saugumo ministro", t. y. neteisėtam organui. Dabartinė bylų peržiūrėjimo praktika rodo, kad taip buvo daroma visada, kai byloje trūkdavo kaltės įrodymų arba jie būdavo suklastoti. Tokių bylų teisme nebuvo galima nagrinėti.

Ir dar vienas šiurpus dalykas. Prie kaltinamosios išvados pridėta, kad tas ar kitas kaltinamasis turi kalėti ypatingojo režimo lageriuose. Taigi bausmė formaliai dar nepaskirta, o jau nuspręsta, kur žmogus bus kalinamas.

Ir pagaliau svarbiausias dokumentas - trumputis vieno ar dviejų sakinių išrašas iš Ypatingojo pasitarimo protokolo, kuriame tiksliai pagal tardytojo pasiūlymus kiekvienam kaltinamajam paskirta bausmė. Dviejuose sakiniuose sutilpdavo žmogaus lemtis.

A. Miškinis neparašė nė vieno skundo dėl nepagrįsto įkalinimo. Matyt, patyręs tokį "teisingumą", jis neturėjo vilties rasti teisybę, pasidavė likimo valiai.

Dabar, patikrinę jo bylos medžiagą, konstatuojame, kad A. Miškinio veiksmuose nėra nieko, kas neleistų reabilituoti jį.

Taip poetui prasidėjo ilgi ir tragiški lagerių metai. J. Misiūno įvertinime pastebėta, kad A. Miškinis dėl savo likimo niekur nesiskundė. Tiesą pasakius, vargu ar tai būtų kuo nors jam padėję. Pavyzdys čia galėtų būti gausūs raštai, skundai dėl jauno vaikino V. Bereišos. Ant vieno jų Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas užrašė rezoliuciją: "Respublikos Prokurorui Bacharovui - prašau peržiūrėti V. Bereišos bylą. 1955.V.3". Prokuroras paprašė kalinio charakteristikos. Vietoj jos atėjo slapta spravka, kurioje rašoma, kad V. Bereiša yra dar ne visiškai demaskuotas. Trys "informacijos šaltiniai" praneša, kad jis "sistemingai veda piktą proamerikinę, antitarybinę, nacionalistinę propagandą, šmeižia tarybinę vyriausybę ir partijos politiką, tarybinę demokratiją, turi teroristinių užmačių, yra kraštutinis nacionalistas". Toliau - daugybė citatų: "1952 m. lapkričio 30 d. mūsų šaltiniui Bereiša pasakojo, kaip jis 1940 metų gale perėjo sieną į Rytprūsius"; "Amerikinę demokratiją laiko tikra demokratija, mokosi anglų kalbos"; "1953 m. rugpjūčio 20 d.: Savo antitarybinės agitacijos Bereiša lageryje nenutraukia nė vienai dienai. Jis turi didelę įtaką ne tik lietuviams, bet ir vokiečiams, kalmukams, kazachams ir t. t. Ir jis nepraleidžia jokios progos "neapšvietęs" savo pokalbių dalyvių"; "1953 m. spalio 25 d. jis sakė savo draugui: "(...) suprask, anksčiau vergai gyveno daug kartų geriau, nei dabar kolūkiečiai"; "1953 m. lapkričio 1 d. informatorius Golubevas pranešė: jis gyrė Lietuvos gyvenimą iki jos prijungimo prie Tarybų Sąjungos".

Ir tokia informacija rinkta kelerius metus, ištraukos surašytos į penkis mašinraščio puslapius, kuriuos lagerio vadovybės vardu pasirašė majorai Gladickis ir Čugujevas. Įprasta grandinė: "stukačius nugirdo, pasakė "kūmui", tas užrašė, dar kiti patvirtino, ir jau "dokumentas", daugeliu atvejų nulemiantis žmogaus likimą.

Tad jeigu šitiek prirašoma apie paprastą, eilinį politinį kalinį, ar nėra kažkur lagerių archyvų gelmėse nuskendusių ir žymiai svaresnių "dosjė" apie iškiliuosius inteligentus?

Byloje yra dokumentai apie visų jos dalyvių paleidimą iš lagerių 1956 metais. A. Miškinį paleido TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija peržiūrėti byloms asmenų, kalinamų už politinius, pareigybinius ir ūkinius nusikaltimus. 1956 m. rugpjūčio 6 d. ji poetui sumažino bausmės laiką iki vienuolikos metų. Omsko prokuroras pasakė: ograničimsia na atsiženom. Poetas, kaip čia rašoma, kalėjimuose ir lageriuose išbuvo 9 metus, 9 mėnesius ir 5 dienas (praktiškai keliom dienom daugiau), o likusį iki vienuolikos metų laiką jam užskaitė "už gerą darbą ir planų viršijimą". Nors jie ir neprašė, 1957 m. A. Miškinio ir jo draugų byla buvo peržiūrima saugumo organų, bet nuosprendis nebuvo užprotestuotas. 1969 m. gegužės 12 d. V. Kauneckas savo pareiškime Lietuvos TSR Aukščiausiajam Teismui prašė peržiūrėti jo bylą ir reabilituoti. Respublikos prokuroro padėjėjas J. Sinicinas rašo išvadą, kad V. Kauneckas nuteistas teisingai, nes pogrindiniame antitarybiniame laikraštyje "Laisvės žvalgas" išspausdinta dvidešimt įvairių užsienio radijo pranešimų, taigi aišku, kad jie specialiai užrašyti. Respublikos prokuroras Galinaitis patvirtina tą išvadą, ir viskas baigiasi. Popierius nuo tokių "argumentų" neraudonuoja.

Poetas reabilituotas 1989 metais pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką "Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo". Kadangi dvidešimt šios bylos dalyvių nebuvo susieti su teroro aktais ir plėšikavimu, tai nors ir buvo ginkluoto pogrindžio ar antitarybinių organizacijų rėmėjai, šis įsakas taikytas ir jiems.

Kaip matome iš literatūros apžvalgos, atsiminimų ir bylos medžiagos, A. Miškinio istorija paini ir sudėtinga. Jei susėstų dabar visi dvidešimt keturi šios tragedijos veikėjai, pamatytume čia įžymius ano meto inteligentus, mokytojus, Nepriklausomos Lietuvos kariškius, tarnautojus, darbininkus, ūkininkus ir net porą gimnazistų. Tarpusavyje pažįstami vos keletas. Vieni jų žuvo katorgoje, kiti mirė Lietuvoje, keli tebėra gyvi. Galime visaip manyti apie jų kovą ir jos motyvus, įvairiai vertinti nuopelnus, kurie kadaise atrodė baisūs nusikaltimai, bet visi jie buvo tenai, bendrame pasipriešinimo sąjūdyje, o jeigu kurie jam ir nepriklausė, tai vis tiek buvo rezistencijos dalyviai ir kovotojai.

Antanas Miškinis pokario metais buvo aktyvus Lietuvos rezistencijos sąjūdžio dalyvis. Šitas sakinys tikriausiai kada nors bus įrašytas į enciklopediją.

Pergalė, 1990, nr. 4, p. 151-167.

©