Kaip toj pasakoj: buvo trys broliai... Trys Biržiškos, Sruogos. Ir trys Miškiniai: Vincas - neeilinis policijos darbuotojas, vėliau išskridęs toliausiai, berods, Kanadon; Antanas - poetas; trečiasis - Motiejus, vyresnysis, nepolitikavęs, be dėmelės, be šešėlio, tarpukario laiku buvęs Švietimo departamento direktoriumi, vėliau, arčiausia prisiglaudė prie savo gimtinės ir, kad niekas nedrumstų ramybės, ėmė čia uždegioti, anot jo, "kuklias žvakutes nuo skaisčiai liepsnojančio fakelo" ir nešti jas "į pačius tolimiausius, dar neapšviestus kampus". Tokia buvojo, kaip vertėjo, misija. O pradėjo pirmiausia nuo pedagoginės veiklos, nuo mažos mokyklos Juknėnuose, savo gimtinėje, kur tik ką 1915 m. baigęs Daugpilio gimnaziją, čia mokė būsimus rašytojus Pulgį Andriušį, Teofilį Tilvytį bei juknėniškius. O jaunesniam broliui jis kaip autoritetas išliko visą gyvenimą. Kai Motiejus Juknėnuos mokė, Antanas dar pamiškėj varinėjo karveles. O paskui, kai ir jaunėlis išsimokė, abudu Kaune būdami pradėjo "literatūrinius dūmojimus". Jiedu, galima sakyti, abu ir debiutavo kartu: Antanas kaip poetas, Motiejus kaip literatūros kritikas, mokslininkas. Atsiverskime jų gero draugo Petro Juodelio redaguotą, 1929 m. Kaune leistą literatūrinį, kultūrinį žurnalą "Pjūvis", antrą numerį. Štai ten ir rašė jie visi, kurie įėjo į mūsų kultūros istoriją: Jonas Kossu-Aleksandriškis (vėliau Aistis), Faustas Kirša, Henrikas Blazas ir abu Miškiniai. Motiejus tame numeryje rašo apie lietuviškąjį romantizmą - Krėvę, Vaižgantą. Rašo ir stebisi "Pragiedrulių" lietuviais: "...kaip galėjo pajudinti žemę tokie negyvi, bekraujai, sentimentalūs herojai". Ir čia pat prideda džiaugdamasis: "Kovos dėl kultūros jau laimėtos. Vaikams, rodos, beliktų tik džiaugtis tuo, ką jiems iškovojo tėvai, ir džiaugsmingai kelti visokeriopą kultūrą". O neoromantikas Antanas šiame žurnale irgi binkiškai džiūgavo: "...Atapleška, atašnara pavasaris".

Apie Motiejų ir Antaną Miškinius labai gražiai yra parašęs dar vienas pjūvietis, gabus beletristas Viktoras Katilius neseniai išleistoje knygoje "Židiniai ir žmonės". "A. Miškinis vaikščiodavo pakelta ir klegančia, išdykaujančia ir dainuojančia galva. (...) O juk ir A. Miškinis - artistas... Ar tik ne jis pats mielai pažaistų "graudumu, sąmojum ir anekdotais", ar tik ne jis pats norėtų būti "paprastas, kaip sodietis, elegantiškas, kaip diplomatas ir išdidus, kaip kunigaikštis". Tai apie Antaną. O apie Motiejų V. Katilius taip sakė: "M. Miškinis buvo gal filosofiškiausias, bet sykiu ir konservatyviausias žmogus. Be to, (pagal padėtį ir amžių), tai buvo žmogus, kurį greičiau pats lankysi, nei jis tave. (p. 216). Ir toliau tęsia: "Pjūvyje" ieškantys, žinoma, visų pirma galėtų bakstelti pirštu štai nors ir į Motiejų Miškinį. A. Aleškevičius, kuriam kaip abiturientui Marijampolėje yra literatūrą dėstęs M. Miškinis, pasakoja, kad tai buvo gražios erudicijos, gilus, įdomus, jautrus dėstytojas, kuris dažnai prusinimo tikslu išvesdavęs mokinius už programos ribų ir išmokydavęs mylėti literatūrą. Tų užprograminių autorių tarpe dažnai būdavo rusų literatūros klasikai. Todėl nenuostabu, jei jis - Gogolio "Mirusiom sielom" pradėjęs - tapo nepralenkiamu ir tiesiog pietistiškai dirbančiu rusų klasikų vertėju. Jau 1956 m. vasarą savo tėviškėje tiesiog ant nenukeliamų nuo kaimiško stalo rankraščių jis ir pavaišino mane aukštaitiškai ant žarijų gruzdintais kiaušiniais. Žinoma, tai "akademiško mąstymo" žmogus (...) Betgi reikia žinoti, kad ministerijon M. Miškinis buvo pakviestas ne kaip ideologinis žmogus, o kaip "specas". (...) "Šviesos kelius" - labai kultūringai redaguotą žurnaliuką praprususiai moksleivijai, kurį iš dalies užpildydavo tie patys pjūvininkai, - M. Miškinis vedė tokios kultūros keliais, kad tautininkai buvo priversti savajai moksleivijai įsteigti atskirą žurnaliuką su A. Smetonos portretais ir t.t."

Ilgoka citata, bet ji mums, mažiau negu Antaną Miškinį mačiusiems uteniškiams, labai svarbi Motiejaus pažinimui. Antanas buvo jam kartu ir priešingybė - pokštaujantis, kaip P. Andriušis, klegantis, dainuojantis, elegancijos pilnas, o Motiejus - ramus, paprastas, susimąstęs žmogus. Galima teigti, kad Motiejus darė didelės įtakos ir didžiajam poetui J. Aisčiui. Motiejus ir stipendiją J. Aisčio, tada dar Aleksandriškio, studijoms į Grenoblį parūpino. Motiejus ne vienam darė didelę įtaką kaip dėstytojas Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose. Štai ką sako mūsų kraštietis poetas A. Nyka-Niliūnas savo straipsnyje apie V. Mačernį: "Didžiausio intelektualinio intereso rodė Karsavino, Sezemano, Sruogos, Mykolaičio ir Motiejaus Miškinio klausytojai. (...) Miškinis žavėjo klausytojus nepalyginamu atsidavimu literatūrai. Jo dėstymo metodas ir paskaitų tonas buvo mažiausiai "profesoriškas". Miškinis dėstė ne tiek besidomintiems literatūra, kiek abejingiems. Jis savo paskaitose pirmiausia paruošdavo vietą klausytojo sąmonėje, smulkiausiai atpasakodamas dėstomojo autoriaus biografiją, ir tik po to pateikdavo pačius kūrinius bei smulkią jų interpretaciją" (Žr. kn. "Temos ir variacijos", p. 110-111).

Abu didieji karai įsmigo į M. Miškinio likimą. Norėjusį studijuoti Maskvos universitete užklupo pirmasis karas, o antrasis iki mirties įstūmė į užkampį. Kadaise gale tvarto sustatytuose suoluose mokęs gimtojo kaimo vaikus, vėliau nuo 1931 m. dirbo švietimo sistemoje kaip telentingas pedagogas, tėvynės patriotas, daug rašęs literatūros, pedagogikos klausimais. Jo ori, rami, pilna tolerancijos laikysena išgelbėjo jį nuo persekiojimų ir tremties. Jo meilė gimtam kaimui matoma ir išlikusiuose rankraštiniuose prisiminimuose apie jam artimus žmones, jų kultūrą, papročius, apie vokietmetį, napoleonmetį. Jis veikė ir jaunesnį brolį Antaną savo patriotizmu, kultūra, išsaugodamas brolio rankraščius, laiškus. Brolių Miškinių gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja doc. R. Tūtlytė Motiejaus 100-mečio minėjime Utenoje pasakė: "Mes jį matome per jo darbus. Jo padaryta tiek daug, kad sunku apipasakoti - visas žmogus sutelpa į tekstą”. Žvilgterkime bent į vieną M. Miškinio redaguojamo moksleivių žurnalo "Šviesos ke­liai" numerį. Nuo 1930 m. pradėtą leisti žurnalą redagavo K. Masiliūnas, o nuo 1931 m. Nr. 5, baigiant 1936 m., kol žurnalas ėjo, jis - M. Miškinis. Didelis, 130-150 psl. žurnalas, leistas Kaune, pedagoginėm, kultūrinėm, literatūrinėm temomis, skelbė daug paties redaktoriaus straipsnių. Auklėjimo temos, recenzijos, poezija, beletristika, mokslo, technikos įvairenybės, aforizmai - visa čia buvo svarbu mokiniui ir mokytojui. Štai 1933 m. Nr. 2 pradedamas A. Miškinio eilėraščiu "Lie­tuva!". Paskui M. M. kriptonimu Motiejus čia skelbia str. "Iš literatūros teorijos ir istorijos" apie komizmą, J. Žadavainio pseudonimu - "Senoji ir naujoji poezija", toliau str. apie I. Turgenevą, Z. Slaviūno - apie muziką, recenzijos apie V. Mykolaičio-Putino romaną "Altorių šešėly", apie B. Buivydaitės "Skudučius".

M. Miškinio, kaip literatūros tyrinėtojo, diapazonas labai platus: nuo tautosakos, pasaulinės ir lietuvių senosios literatūros iki naujausios, moderniausios. Straipsnyje "Se­noji ir naujoji poezija" jis sako, jog gyvenime niekas nestovi vietoje, ir grožinė literatūra "stengiasi, kiek galima, duoti savo gadynės vaizdą". Jis sako, kad anksčiau, kai Lietuva kėlės, Maironis buvo labai skaitomas. Naujoji poezija nuėjusi "kiek kitu keliu, ji liko daugiau grynojo meno, ne gyvenimo dalykas". Dabar kitaip negu aušrininkai kuriąs K. Binkis, J. Žengė, J. Tysliava.

M. Miškinis rašo, kad ir vertėjo darbas yra nelengvas, reikalaująs kruopštumo, galvos laužymo. "Nėra didesnės kančios, kaip žodžio kančia", kad vertėjas esąs "kuklus kūrėjo bendradarbis". Motiejus triūsė kaip bitinėlis, užsimiršęs, išsiblaškęs. Nuvykome sykį mes, muziejininkai, pas jį, kad patikrintų išverstas į rusų kalbą etiketes prie eksponatų. Iš gryčios net pro pastoges kunkuliais vertėsi dūmai: matyt, užkūrė kuknelę ir užmiršo atstumt sklendes. Nenoriai žiūrėjo jis į mūsų etiketes, vaikščiojo kamaroj išleistais virš kelnių marškiniais kaip L. Tolstojus ir pasakojo apie senąjį Kauną, jo žymybes, kultūros veikėjus. Sužinojęs, kad jo profesijos draugas Ant. Namikas jau pasimirė, sušuko: "O Dieve mano!" Mums, nustumtiems nuo Dievo, šis vertėjo šūksnelis darė jį dar artimesniu. Kad jis pietistas, tikintis, pamatėm ir iš drąsiai tais lai­kais pakabintų kambaryje kryžių, šventųjų paveikslų. Žinojom, kad Motiejus yra išvertęs beveik visus A. Čechovo kūrinius pokario metais išleistam penkiatomiui labai gražia, sklandžia kalba. Retus vietos žmonių žodžius jis visad pasižymėdavęs. Kaip taisydavęs mokinių kalbą, yra rašiusi viena buvusi Utenos gimnazijos mokinė. Per Jurgio Lebedžio pamoką jis sykį pataręs sakinyje "stogų taisymo darbų specialistą" pakeisti į "stogadengį". Apie Motiejaus reiklumą yra pasakojęs Leliūnų vid. mokyklos mokytojas Vaclovas Cicėnas. Atsiėmus Lietuvai 1939 m. Vilnių, mokytojų kursų klausytojus egzaminavęs M. Miškinis parašė net 22 dvejetus. Kai J. Žiugžda jį paprašė “peregzaminuoti”, Motiejus atsisakė ir, mosterėjęs ranka, išėjo iš auditorijos. Aišku, jam rūpėjo, kad Lietuva turėtų ge­rus mokytojus. Vertėjas D. Urbas sakė: "Daug kas galėtų pasimokyti iš M. Miškinio reiklumo ir sau". Saulius Žukas pripažino, kad M. Miškinio vertimai meniški. Kai liko Juknėnuose vienut vienas, jis kalbėdavęs su Dostojevskio herojais. Pokario metais už vertimus sugraibęs kokį rublį, pirkdavo grūdus ir pats sermėguotas, kailiniuotas veždavęs sovietines pyliavas. Antanas sykį paklausęs jį, gal geresnį paltą nupirkt, o jis - ne ne, man ir šis geras! Antanas net ir barzdą nusiskust mokydavęs. Juknėnai - Daugailių, Tauragnų, Vajasiškio parapijų trikampy - užkampis. O vis tik mokytojai ar tremties draugai jį aplankydavo. Buvo čia ir disidentas Petkus, ir kiti. Paskui, grįžęs iš lagerių, dažnai buvojo čia ir brolis Antanas su šeima. Broliai prisimindavę jaunystę, kaip su kitais vyrais, atsiraitę kelnes, stovėję ant Untilgės piliakalnio ir garsiai traukę liaudies dainas, net skambėjusi padūmavusių pakraštėlių žemė...

Indraja, 1998, balandis, p. 9, 11

©