Juozas Andriuškevičius.
Susitikimai su atlapaširdžiu aukštaičiu
Su Antano Miškinio poezija
susipažinau gana anksti - pirmaisiais pokario
metais. Ji mane tiesiog sužavėjo. Giliai į atmintį
strigo sklandūs, dainingi, labai lietuviški
posmai. Kai į mano rankas pateko poemų knyga
"Keturi miestai", vieną
jų - "Lietuva" -
persirašiau į sąsiuvinį.
Poeto vardą retkarčiais
girdėdavau ir vėliau, spaudoje skaičiau ir vieną
kitą eilėraštį. Mokantis Marijampolės Rygiškių
Jono gimnazijoje, mokytojas Jonas Kvederaitis
kartą man pasakė, kad Antanas Miškinis suimtas ir
kažkur išvežtas. Bet apie jo eilėraščius ir vėliau
buvo kalbama, jie buvo skaitomi. Žinoma,
slapčiomis, nes poeto kūryba buvo pasmerkta,
įrašyta į juoduosius sąrašus. Netgi Vladas Grybas
mums, jauniesiems, patarė mokytis meistriškumo iš
Antano Miškinio, nors poetas tuo metu viešai buvo
smerkiamas ir kalėjo Sibiro lageriuose.
Ėjo metai. Grįžusio iš
tremties poeto eilėraščiai pavieniui ir pluoštais
vėl ėmė rodytis periodikoje. Žinojau, kad jis
įsikūrė Vilniuje, ir aš panorau jį pamatyti, o gal
ir pasikalbėti su juo.
Tokia proga pasitaikė 1959
metais, kai Lietuvoje lankėsi rusų poetai. Tada
Vilniuje įvykusiame literatūros vakare ir išvydau
Antaną Miškinį, skaitantį rusų poetės Veronikos
Tušnovos eilėraščio vertimą.
O jau kitų metų pavasarį mudu
su rašytoju satyriku Antanu Pakalniu aplankėme
poetą jo bute Antakalnyje. Jį radome prie darbo
stalo. Poetas tuomet rašė eilėraščių apie Lietuvą
ciklą, tik skundėsi, kad kol kas sunkokai sekasi.
Kartu jis ir pasidžiaugė, jog netrukus, po
dvidešimties metų pertraukos, turi pasirodyti jo
eilėraščių knyga.
- Ar tai bus rinktinė? - dar
pasiteiravau.
- Ne, tai bus nauji
eilėraščiai, jokiose knygose dar nespausdinti, -
paaiškino poetas.
Nuėjome pas poetą ne
tuščiomis rankomis: nusinešėme puslitrį degtinės
"Dar po vieną". Poetas
išgėrė taurelę, pasiraukė ir tarė:
- Iš kur, vyrai, ir
ištraukėte šitą gumerabiką? Negi nieko geresnio
nėra?
Abu, žinoma, pasijutome
nejaukiai.
Po poros metų parašiau
Antanui Miškiniui laišką, prašydamas pasidalinti
savo kūrybos užmojais. Netrukus sulaukiau ilgo ir
labai išsamaus, nuoširdaus atsakymo. Įdomiame
laiške poetas rašė: "Jūs
mane klausiate, ką aš dabar darau, t.y. kokias
poezijas dirbu. Taip ir norisi atsakyti kadaise
girdėtais čigono žodžiais. Kartą paklausiau čigoną
- ką dirbi, apskritai kuo vertiesi? Ir jis man
atsakė: "Viską dirbu,
ponuliuk, o kartais ir nieko nedirbu". Toksai
atsakymas mane patenkino. Supratau, kad ir tą
"nieko ne-dirbimą" jis
laiko šiokiu tokiu užsiėmimu. Panašiai ir aš -
kartais nieko nedirbu, o ruošiuos darbui arba
perkratinėju tai, kas ir kaip buvo padaryta ir
kaip turėtų būti padaryta".
Poetas tame laiške
prisipažino, kad pradėjo rašyti eiliuotą apysaką
iš emigrantų į Pietų Ameriką gyvenimo, žada
išleisti dar vieną eilėraščių rinkinį, verčia
Šekspyro pjeses, rašinėja dainoms tekstus.
Plačiau išsikalbėti su Antanu
Miškiniu teko 1963 metų pavasarį, pasibaigus
Rašytojų sąjungos valdybos plenumui. Tada susėdome
ant suoliuko tuometinėje Černiachovskio aikštėje,
ir aš parodžiau jam parengto ir leidyklon atvežto
eilėraščių rinkinio rankraštį.
- Tai konkreti poezija, -
pasklaidęs rankraštį ir perskaitęs keletą
eilėraščių, pasakė poetas. - Man atrodo, kad knyga
turėtų išeiti. Nesuprantu tų poetų, kurie rašo
įmantriai, abstrakčiai, klaidžioja padebesiais.
Tą gražią gegužės popietę
mudu su Antanu Miškiniu dar bene porą valandų
vaikštinėjome Vilniaus gatvėmis. Aš klausiausi, po
poetas kalbėjo ir kalbėjo. Daugiausia, žinoma,
apie poeziją. Atsimenu, jog jis tvirtino, kad
poezijai reikia atiduoti visą save, rašyti taip,
kad eilėraštis degintų ir patį poetą, ir
skaitytoją. Jam pačiam tai padaryti labai retai
pasiseka. Eilėraštį, sakė poetas, jis parašo gana
greitai, bet daug laiko atima jo taisymas,
tinkamos frazės, atskiro žodžio ieškojimas.
Prisipažino, jog vieną eilėraštį jis šlifuojąs jau
daugelį metų ir kiekvieną kartą vis dar surandąs
ką nors pataisyti.
To susitikimo metu Antanas
Miškinis tik kartą užsiminė apie
"akademijas" (taip jis
vadino Sibiro lagerius). Tada, suprantama, dar
nieko nežinojau apie tą pasibaisėtiną pažeminimą,
tuos išgyvenimus, kuriuos jam teko patirti, apie
puikiuosius jo tremties eilėraščius. Be abejo,
kalbėti apie tai dar buvo ne laikas.
Kitų metų gegužės pradžioje į
Marijampolę (tuometinį Kapsuką) atvažiavo grupė
rašytojų - Alfonsas Maldonis, Antanas Drilinga,
Eduardas Selelionis. Nudžiugau tarp jų išvydęs ir
Antaną Miškinį. Tada kartu aplankėme Žemaitės ir P.
Armino-Trupinėlio kapus, dalyvavome Kalvarijoje
suruoštame literatūros vakare. Visą pusdienį su
poetu labai įdomiai pabendravome.
Su Antanu Miškiniu dar ne
kartą teko susitikti ir vėliau, bet išsamesnių,
nuoširdesnių pokalbių jau nebuvo.
Literatūra ir menas, 2005,
vasario 11.