Petras Panavas. Susitikimai

…Kartą, radau vartantį žurnalus.

- Ką tik "Švytury" perskaičiau ir tavo eiles...

- E, nieko doro, - pasiskubinau pasikuklinti.

- Kodėl? Kai kas net visai gražu ir įdomu. Su malonumu perskaičiau, - geranoriškai pakelia mano dvasią. - Tik va turistinių gal nevertėtų rašyti. Turim savo Aukštaitiją, tai ir dainuokim apie ją. O pas mus dažnai taip: nuvažiuoja tūlas poetas porai dienų Į užsienį ar kitą respubliką - ir jau ciklas. Su kraštu, apie kurį rašai, reikia susigyventi.

- Čia ne užsienis, - bandau teisintis, - Krymas, Adomo Mickevičiaus pėdos...

- Taip, taip, suprantu, bet vis dėlto rašykime apie Lietuvą, ką geriausiai žinome.

- Nieko, bus kritikams duonos. - bandau juokauti, prisiminęs vienos energingos kritikės recenziją apie mano rinkinį. - Skaičiau, skaičiau. Ir kritikę pažįstu. Nekreipk į jas dėmesio, tam jos ir moterys. Ryte vienokios, per pietus kitokios, o vakare ir pačios nežino, ko nori... Kas šauna galvon, tą ir parašo tada.

Prisimenu dar vieną susitikimą Vilniuje. Einu prospektu kažkokių rūpesčių apsėstas, - staiga prieš mane išnyra A. Miškinis.

- O, Utena! Labas, labas! O aš va žiurkių nuodų nešuosi, - parodo mažą ryšulėlį. - Visi išvažinėjo, likau vienas, tai ir apstojo. Tai kur eisim? Gal kavos?

Einam į Rašytojų sąjungą, kurios kavinukėj tada galima buvo ne tik kavos atsigerti... Radome P. Širvį, P. Keidošių ir dar keletą.

- O, maestro! - kažkuris šūktelėjo. - Prašom, prašom! - ir padarė prie stalo vietos. Smagiausias buvo Širvys, prisiminė, kaip pirmą kartą susipažino su "didžiausiu Lietuvos poetu", kai šis ką tik buvo grįžęs iš ten, dar ir vatinio nepakeitęs. Tada ėję Miškinio sveikinti visi, kurie nebuvo bailiai.

- Tada Jūs man skėlėt antausį, - droviai čiupinėdamas ausies spenelį,

nekaltu balsu pridūrė pasakotojas.

- Aš? Antausį?! Aš nesimušu.

- Skėlėt. Aš kažką ne taip pasakiau - ir bac! Dėl to antausio buvau labai patenkintas: nuo tokio poeto gauti ausin - garbė!

- Negali būti. - juokiasi Miškinis, - neatsimenu...

Palydėjau iki Antakalnio. Paprašė užeiti. Padėjo žiurkėms nuodus ir staiga prisiminė:

- Vos nepamiršau. Taigi buvau pažadėjęs patikrinti žento butą. Irgi visi išvažinėjo. Gal kokie grobikai jau viską išgrobė. Iš čia netoli.

Vėl išeinam į kiemą. Kieme tebestovi smalsus pilkas žmogelis, kuris ir įeinant stovėjo, ir atidžiai stebi mus.

- Kaimynas? - klausiu.

- Ne-e. Dažnai jis čia sukinėjas. Žinomas. Aš tokius ir per švarką permatau. Kiaurai!

Patikrinęs žento butą, kai aš jau ruošiausi atsisveikinti, staiga stabtelėjęs pasiūlo:

- Aplankykim Greičiūną! Pažįstami? Ne? Supažindinsiu! Iš čia visai netoli.

Vykstam pas Greičiūną. Šeimininką randame bohemiškai sujauktame kambaryje, bet pabrėžtinai tvarkingai -, net elegantiškai apsirengusį.

- Galvą skelia. Lyg stiklais raižo. Gal perpūtė, - pasiskundžia. - Kuo jus pavaišinti? Nebijokit, duosiu tik paragauti, bet tokių, kokių gyvenime ne- ragavote. Mano receptas, niekas nežino... Už ką kelsim taures? - iškėlęs taurele, kurios dugne žaismingai žaižaravo keli lašeliai nematyto atspalvio, klausia Greičiūnas.

A. Miškinis pasiūlo išgerti už naujai išrinktą popiežių (tą, kuris popiežiavo, atrodo, tik mėnesį). Po to šeimininkas perskaito "tik ką" parašytą eilėraštį, kuris vadinosi, berods, "Trojos arklys", o skirtas tas eilėraštis buvo Sniečkaus gyvenvietei…

Buvo įdomu klausytis senų draugų pokalbio, smagių prisiminimų, bet reikalai vertė atsisveikinti. Išėjau gailėdamasis, kad daug ko neišgirsiu ir ne-įsiminsiu...

Indraja, 1990, sausis vasaris, p. 8

©