Antanas Jakimavičius. Su Antanu Miškiniu Gulage

Jau 8 metai, kai neturime Poeto. Ilgas bendravimas su Juo TEN (belangėje ar už septynių eilių aukštos karčių ir spygliuotų vielų tvorų raizgalynės) buvo ypatingas. TEN buvo tik draugai ir tokie, kuriems buvome visiškai abejingi. Buvo ir priešų. Su draugais (sunkoka rašyti šį žodį - bolševikai jį taip suprofanavo, nuvertino) dalintasi viskuo, labiau kaip su broliu, ilgai valgyta skysta koše iš vieno katilo, miegota po vienu stogu, netgi po ta pačia praskydusią antklodėle. Kitus paprasčiausiai ignoruodavome, o priešus (tai beldikai) galabindavome.

Pirmą kartą susitikome Vilniaus persiuntimo kalėjime (VPK) 1948 m. rudenį. Aš čia buvau senbuvis, o Poetas ką tik iš Kauno kalėjimo karcerio - suvargęs kūnu, bet (kuo mes greit įsitikinome) nepalūžęs, galingas dvasia.

Į mane, jauną vaikiną, judantį tik klupsčiom, Antanas Miškinis iškart atkreipė dėmesį. Greit mes triauškėm juodos duonos sausainius, užsigerdami pasaldintu vandeniu - tradiciniu kipiatoku. Su savo padėtimi aš jau buvau apsipratęs, bet Poetas mane labai užjautė: - ilgėliau pabūdavo prie manęs, čia, VPK, padeklamavo savo "Gromatėlę", "Vorą karceryje". Man užteko vieną kartą eilėraščius išgirsti ir aš juos įsiminiau visam gyvenimui. Neilgai Antaną Miškinį laikė VPK, - greitai Jį iššaukė su daiktais į etapą. Bet liko Jo eilėraščiai, pora psalmių.

VPK buvo bekonvojinių. Tai kriminalistai, nubausti nedidelėm bausmėm arba bebaigią jas atlikti. Juos išleisdavo į miestą ardyti griuvėsių, kitiems darbams. Jie siūlydavo (žinoma, už atlyginimą) savo paslaugas - išnešti laiškus. Juos buvo galima rašyti ir oficialiai, - kalėjimo administracija, matyt, buvo suinteresuota, kad mes turėtume šiltesnių rūbų, maisto (gal net tam, kad užsiundyti urkos dalį prisiplėštų daiktų atiduotų jiems!). Ne visais  "laiškanešiais"  pasitikėjome, bet iš mano per juos pasiųstų 20-ies laiškų 16 adresatai gavo, jų tarpe buvo ir laiškai su eilėraščiais. Elgiausi rizikingai (gal ir neatsakingai) - jeigu laiškas su eilėraščiais būtų patekęs operiui į nagus, Antanas Miškinis tardymo atnaujinimo būtų neišvengęs - vėl saugumo rūsiai, fiziškai nualinto žmogaus dvikova su įmitusiu žvėrimi sadistu tardytoju, kelias pėsčiomis, kniūbsčiom gulint sunkvežimio kėbule ar dūstant juodam varne. Bet pasisekė! Brolis, nors ir slapstėsi, laiškus su eilėmis  gavo ir išsaugojo!

Eilėraščiai ir psalmės mums buvo galinga parama - jie buvo reikalingi kaip oras dūstančiam, kaip vanduo ištroškusiam, būtini kaip tikėjimas ir viltis  pasmerktajam.

Po pusmečio mane "perkomisavo" (įvertino mano darbingumą) ir tik įrašę IV-tą kategoriją (nedarbingas) galėjo pakeisti OSO (osoboje soveščanije) verdiktą - bausmės atlikimą vietoj Komsomolsko prie Amūro paskyrė Dubravlage. Taip mes vėl, dabar kaip seni pažįstami, susitikome. Antanas Miškinis buvo suvargęs. Jis neieškojo jokių privilegijų, viršininkams ir viršininkėliams nepataikavo, atvirai siūlomos pašalpos atsisakydavo. Čia Jis kūrė. Žodžius, eilutes rikiavo. Mintyse, ranka kapodamas rimą. Tada Dubravlage prirašytas popierėlis "kvepėjo karceriu". Režimas kasdien griežtėjo: uždraudė vilkėti savais rūbais, - išdavė valdiškus skarmalus, visus sunumeravo - ant palaikio švarkelio (šimtasiūlės ar bušlato) nugaros, kelnių klešnės ir kepurės chlorkalkėmis išėsdino numerius, uždraudė įeiti į kitą baraką, nakčia nebuvo galima vienam eiti į išvietę, per metus leido rašyti tik du laiškus (ir tik rusų kalba!). O kratos, kratos! Ką galima rasti kalinio turtelyje? Skudurėlį nosiai ar akiniams nusivalyti, pieštuko galiuką, stiklo šukelę, įsiūtą vidinę kišenėlę (duonos plutelei, rupios tabokos - machorkos žiupsniui, šaukštui, kartais piršto ilgumo kietesnio medžio nudailintai skiedrelei- "peiliui" slėpti. Viskas, išskyrus šaukštą (jį laikyk viršutinėje švarkelio kišenėlėje) nepoloženo, nes šiais "baisiais ginklais" galima susilpninti ar net sugriauti sovietinę santvarką. Kišenėlę nuplėšia, o visą "sprogstamą medžiagą" meta į krūvą (matyt, iš jos bus sukurta komunizmo materialinė bazė). Generalinių (todėl, kad sugalvotos generolų) kratų metu reikėdavo išsirengti nuogai, išsižioti, iškišti liežuvį. Pasižiūri į ausis, pažastis, rankų ir kojų tarpupirščius, reikia keletą kartų pritūpti, pažiūri į anus, kurią mes labai uoliai parodydavome. Kaip kompensaciją už čekistų sankcionuotą prižiūrėtojo orumo įžeidimą krėtikas dažnai įspirdavo į užpakalį. Tai reiškė, kad krata baigta, ir pasiėmus savo šmutkes galima apsirengti. O  jeigu  rasdavo  ką   nors  ypatingo - prirašytą popierėlį, nuzulintą gelžpjūklio gabalėlį, virvutę kelnėms pasirišti – "siaubingą nusikaltėlį" vesdavo prie atokiau stebinčio "operio", karininko ar viršilos. Jei šitie skirdavo tik tris paras karcerio, galėdavai girtis, kad pasisekė. ŠTAI KOKIOSE SĄLYGOSE KŪRĖ ANTANAS MIŠKINIS!

"Generoliškai" kratydavo sovietinių ir mūsų (katalikų, provoslavų) švenčių išvakarėse. Į bokštelius sukeldavo kulkosvaidžius, iškabindavo plakatus a la: "Tegyvuoja gegužės 1-oji - nugalėjusio socializmo jėgų apžiūros diena!". Taip jie parodydavo, ką sugeba ekstremaliom sąlygom, t. y. išstatyti kulkosvaidžius, pasižiūrėti į kalinio anus. Tai bent narsumas, tai bent veikla! Be šitų kratų dar būdavo dvi kasdieninės. Grįžtant kalinius vėl tikrindavo, - kad neparsineštų kokios geležėlės, grybo, laikraščio. Pradžioje tai mus erzino, bet ilgainiui apsipratome. Per visą išbūtą lageriuose laikotarpį tokių kratų man padarė virš 3000 !!! Miškiniui - daugiau. Gerai atsimenu, kaip buvo sukurtas eilėraštis "Kolaborantai": 8-ajame konclageryje, į kurį suvargęs A. Miškinis ir nevaikščiojantis aš buvome nugabenti, daug kalinių mirdavo. Tam jie čia ir buvo suvežti (kiek žinau, iš jo išėjome tik keturi lietuviai - Antanas Miškinis, dailininkas-keramikas Vitalis Brazdžius, judrusis nenuorama Balys Grušeckas ir aš. Šiandien likome tik Balys ir aš.) Konclageris buvo atokiai nuo žinybinio geležinkelio, nebuvo į jį net išvažiuojamo kelio - aplink pelkė, skurdžios pušelės. Lavonus sukraudavo pašiūrėje prie ligoninės, o vakare asenizatorius iškinkydavo iš dviračio "kombaino" (apie 500 litrų talpos ratuotos smirdančios statinės) jautį, uždėdavo jam prie rusiškų vežėčių pritvirtintą jungą, į vežėčias, sanitarams padedant, sukraudavo nuogus (retai su palaikėm apatinėm kelnėm), pamėlynavusius, pageltusius lavonus. Jiems ant dešinės kojos nykščio būdavo pririšta lentelė su užrašu raide "A" ir triženkliu skaičiumi. Kartais tas pat būdavo užrašyta ir ant lavono pilvo cheminiu pieštuku ar "zelionka".Taip pakrautas "ekipažas" pajudėdavo vienintelių vartų į "laisvę" link. Mirtis lieka mirtimi visur - nei vienas jos neišvengsime, bet čia prie vartų prasidėdavo baisiausia: iš vachtos išėjęs raudonsiūlis ("BB" - vidaus kariuomenės kareiva) ilgakočiu plaktuku atsivėdėjęs trenkdavo kiekvienam išleidžiamam į "laisvę" kakton. Šis vaizdas mane sukrėtė, aš jį kelis kartus mačiau (ėjau prie vachtos palydėti ir pagerbti paskutinėn kelionėn išvežamų tautiečių). Išveždavo pavakarėj, kai asenizatorius pagrindinį savo darbą baigdavo. Į palydas pakviečiau ir Antaną Miškinį. Sukrėstas tokio reginio, Poetas kažkaip suvirpo. Jo lūpos pradėjo judėti, pirštais beldė į mano ramentą (jau bandžiau su jais klibikščiuoti)  taktą...  Ir  išgirdau:

"Kas  jūs?  Iš kur? Vergai jūs ar

žudikai!"

Posmai lyg kardu kapojo niekšus. Taip drąsiai, taip taikliai, taip energingai galėjo rašyti tik Jis, fiziškai nuvargintas žmogus. Tada, kol "genialusis" tėveliukas buvo gyvas, nei  vienas  politinis  kalinys  iš Dubravlago laisvės neišvysdavo. Jeigu gyvas baigdavo bausmės terminą - iššaukdavo štaban (taip vadino raštinę), duodavo pasirašyti popierėlį, ir kalinys vilkdavo savo jungą toliau. Kartais pasielgdavo dar "teisiškiau" -  remdamiesi beldikų-provokatorių informacija, dar prieš pasibaigiant bausmės terminui surengdavo teismą (kartais viešą) ir "įpaišydavo" dar 5 ar 10 metelių. Šitaip buvo iki 1953 m. rudens. Nesitikėdamas išvysti laisvę, Poetas rašė, ką diktavo širdis ir jausmai.

Šiandien su Poetu barčiausi. Sugrįžęs Lietuvon, kai pajudino lagerinę kūrybą, Poetas daug taisė, koregavo kai kurias frazes, net posmelius, perdirbo. O aš eiles ir psalmes atsimenu tokias, kokias Poetas deklamavo TEN! Suprantu, - už teisę būti priregistruotam Lietuvoje, Vilniuje, šiuolaikiniame bute (su šiokiais tokiais patogumais) kartu su šeima, reikėjo nusilenkt carui. Tai ir buvo priverstinis Antano Miškinio reveransas, nors šiaip jis buvo labai užsispyręs. Koks Jo geluonies aštrumas! Tik užjausti belieka tuos,  kurie pakliuvo "ant  danties".

Vis tik nesuprantu ir nepateisinu, kad ir šiandien ne visa lagerinė Poeto kūryba skelbiama. Kur "Respublika" - negi reiks man trenktis į Mordoviją ir griauti mokyklos mūrą iškrapštant ampulę? Kur posmas iš "Kolaborantų" (tiesa, perkeltas visai į kitą ir storai "įvyniotas į vatą")? Aš jį puikiai atsimenu, kaip ir Poeto komentarą apie jį. Štai jis:

Vidur nakties ar saulei įdienojus,

Žmogau, nerimsti ir labai niršti

Ir Nemunas, ir Vysla, ir Dunojus

Pasaulio sifiliu jau užkrėsti.

Antanas Miškinis kurdavo vienas, dažniausiai vaikščiodamas, bet   žmonių nevengė. Įėjęs į lietuvių ratą, rasdavo ką pasakyti - tai įdomia  paskaitėle, tai aštria pašaipėle išjudindavo visus.

Dienos su Antanu Miškiniu, nors ir nežmoniškomis, beviltiškomis sąlygomis, man įsiminė visam gyvenimui kaip neblėstanti šviesa. Bendravimas su poetu man padėjo atsistoti ant kojų (tiesiogine prasme) TEN, o jo kūryba palaikė mano ryžtą, nors ir persekiojamo saugumiečių ir vietinių šunelių, dirbti ir gyventi Lietuvai. O, kad daugiau būtų tokių poetų! Įdomu, ką Jis pasakytų mums šiandien, kokį aštrų ir lakų žodį tartų! Liūdnos netekties sukakties proga žemai lenkiuos Poeto kapui. Nusilenkime visi.

Trimitas, 1992, nr. 2, p. 4-5. 

©