Saulėtą aštuoniasdešimt devintųjų ankstyvo rudens dieną su šeima grįžome iš Minčios miškų grybynų. Kelias įvirsta į Sylio ir Grabelio ežerų lobą, kyla, dar keletas vingių ir jau suka į kairėje esantį Juknėnų kaimą. Privažiavęs posūkį kažkaip instinktyviai pasukau į dešinėje vingiuojantį lauko kelelį - prisiminiau, kaip seniai buvau žymių Aukštaitijos krašto vyrų Motiejaus ir Antano Miškinių gimtuosiuose namuose. Pro ūkinį pastatą, kairėje galu į kelelį stovinčią gryčią įsukau į paradinį kiemą. Čia stovėjo žiguliai, kažkas apie juos triūsė. Iš gryčios išėjo dvi moterys, žiūrėjo į mus. Nė vieno nepažinau, nebuvau matęs, taigi ir jiems buvome nematyti. Prisistačiau, sakiau, kad pažinojau šios sodybos šeimininkus. Nors jie jau rengėsi išvažiuoti, mielai užtruko, savo raktu atrakino svirno duris. Čia nemažoje patalpoje buvo įrengtas Miškinių muziejus. Daug nuotraukų, daiktų, švaru, tvarkinga. Vienoje iš nuotraukų skrenda didelis būrys gulbių, matyt, primindamos A. Miškinio eiles: "...skrenda gervės pro mano Juknėnus". Padėkojom maloniems žmonėms - poeto A. Miškinio žmonai, dukrai, žentui.

O akys vis krypo į du netoli gryčios gonkų įkastus ąžuolus, kuriuose iškalti brolių Antano ir Motiejaus Miškinių skulptūriniai portretai. Mintimis nuklydau į jau senokus laikus ir pagalvojau - kokia didelė laimė teko mano daliai, kad nors trumpai buvau sutikęs juos.

Brolis Motiejus važiuodavo į turgų

Ėjo sunkūs pokario metai. Aukštaičiai dar neužmiršo išgyventų karo baisybių, sunkios dabarties. Utenoje tai milicijos kieme, tai paplentėje prie Krašuonos upelio gulėdavo sudarkyti partizanų lavonai, daugelis miestiečių sunkiai vertėsi, dažnai neturėjo ko valgyti, už korteles pirkta formine, lyg iš pjuvenų kepta duona, keliomis cukraus kruopelėmis arbatai, maišeliu kruopų ar kitokiu prametalu sotus nebūsi. O reikėjo dirbti, mokytis. Tada gyvenome Vyžuonų gatvės gale pas Butkutę. Viename bute gyvenome dvi šeimos - du mažyčius kambarėlius turėjo mokytoja L. Arulienė su sūnumi, kitą aš su mama, vienas buvo pereinamas. Pas mūsų buto kaimynus retkarčiais užsukdavo giminaitis Motiejus Miškinis iš Juknėnų - jis buvo vedęs Arulienės seserį. Žinojome, kad M. Miškinis prieš karą buvo žymus žmogus - Raseinių gimnazijos direktorius, vėliau švietimo ministerijos departamento direktorius. Dabar su žmona gyveno gimtuosiuose Juknėnuose, turėjo šiek tiek pamokų vietos septynmetėje, vertė knygas iš rusų kalbos, na, ir ūkininkavo. Įsivaizduoju, koks jis buvo ūkininkas, betgi žemės buvo, reikėjo maitintis, o ir didelę duoklę valstybei pristatyti. Atvažiuoja Miškinis su duokle į Uteną gana anksti, matyt, naktį išvažiavęs, nes arkliukas sušilęs, dvidešimt aštuonis žiemos kelio kilometrus įveikęs. Pats Miškinis - aukštas, nestoras, visas apšarmojęs, o tamsi milinė, perjuosta lininiu pančiu - iš tolo matyti. Mes sprendėme, kad Miškinis demonstratyviai taip rengiasi, nors du jo frakai pas Arulienę spintoje kabojo. Demonstruok nedemonstravęs, o vidinė kultūra, protas, žinios, išsilavinimas iš tolo švietė. Stoja Miškinis į kilometrus nusitiesusią duoklininkų eilę, patrypia šąlančiomis kojomis, vis pasižiūrėdamas į pakeliui esančios mokyklos langus - juk tai buvo jo profesija, jo jaunystė, gyvenimas...

Ėjo metai, baigiau gimnaziją, iš Utenos išvažiavome į Kauną. Po kurio laiko jaunas inžinierius atvykau į Antalieptės hidroelektrinės statybą. Statėme, dirbome, gyvenome, nebuvo laiko ir akių pakelti, dažnai dienos neužtekus, naktimis pridurdavome. Išaugo gražuolė hidroelektrinė, per Aukštaitijos kalvas nusidriekė elektros tiekimo linijos, pasiekdamos ne tik Zarasų, bet ir Utenos, kitų kaimyninių rajonų namus. Daug žymių žmonių čia apsilankė, mačiau poetą T. Tilvytį, vėliau sukūrusį eilėraštį hidroelektrinės statytojams:

... Amžiais ežerai tylėję,

su Šventąja susiliejo,

Suūžė vienu balsu -

ir gimtuos laukuos šviesu.

Savo kūrybinius žingsnius čia, Antalieptėje, pradėjo poetas A. Baltakis, kurį laiką čia net dirbo. Prisimenu jo eiles:

Nukėlęs kepurę, sustoju

Griovių išraižytam šlaite.

Šventoji, mano Šventoji!

Juk tu iš tikro šventa!

Po Antalieptės kanalų molynus braidžiojo jau minėto Motiejaus brolis poetas Antanas Miškinis:

Nusiploviau Šventojoje

kojas

Ir einu, ir einu krantais -

Suraustais, vėl naujai

suverstais...

Čia kryžiuojas keliai

ateitin ir šakojas.

Jo Antalieptėje taip ir neteko sutikti.

Kartą pas mus į Antalieptę atvyksta pats Motiejus Miškinis. Užsuka pas mane, pakalbame, prisimename senas dienas, o vėliau pasiguodžia - Juknėnai jau kuris laikas turi elektrą, o jo galulaukėse - nėra. Ar negalėčiau pagal seną pažintį padėti. Kur negalėsi, nors Juknėnai jau ne mano parapija. Po kelių dienų su bendradarbiu R. Gudavičiumi nuvykstame į Juknėnus, apžiūrime, kur ir ką padaryti, rengiamės išvažiuoti, o Miškinienė, tokia smulkutė, už Motiejų visa galva mažesnė moterėlė, kviečia mus į gryčią. Dideliame kambaryje linine staltiese jau uždengtas stalas, nukrautas kaimiškomis gėrybėmis. Miškinis vis triūsia kampo spintelėje, ištraukia pusę butelio šviesiai geltono skystimo aiškindamas, kad jam Antanas iš Vilniaus atvežęs indoneziško ananasų spirito - tik kuo čia jį atskiedus? Greit skiesti suranda "Maskvos ypatingąją". Atkimšus gelsvąjį butelį, kambaryje pasklinda gundantis ananasų kvapas.

… Ėjo metai. M. Miškinis jau seniai vertė Gogolį ar Dostojevskį ne prie žibalinės, o elektros šviesoje. Retokai susitikdavome, pasišnekėdavome, pasisvečiuodavome. 1966 metais parašiau disertaciją technikos mokslų kandidato laipsniui įgyti, prireikė autoreferatą išversti į rusų kalbą. Rusų kalba, nors plačiai vartota, man sunkiai sekėsi. Pametęs gėdą, nutariau kreiptis į A. Miškinį. Jis mielai sutiko, o aš pavakariais vis vykdavau į Miškinių namus, kur po keletą valandų abu išsijuosę dirbdavome.

… M. Miškinis - talentingas vertėjas iš lietuvių į rusų kalbą ir atvirkščiai, bet su techniniu tekstu mums buvo vargų. Miškinis kiekvieną sakinį, kiekvieną frazę nori lietuviškai tobulai apdailinti, o man, menkam žinovui, vis skamba kažkaip ne taip. Kartais net apsipykdavome, jis mane vis pabardavo, o ponia Miškinienė, skęsdama tabako dūmų debesyje, tik juokdavosi savo gražia siaurokų lūpų šypsena ir vis pavaišindavo stipria kava. Žinoma, trejetą dienų ištisai prie kad ir trumpo dvidešimties lapų teksto įtemptai nepadirbsi - tekdavo pailsėti, pasišnekėti įvairiomis temomis. Jis kelis kartus man, kaip techniškam žmogui, piršo užsiimti pasaulyje iki tol neįrodyta P. de Fermat teorija - girdi, išspręsi ir tapsi įžymybe. Įžymybe netapau - ne tokios pasaulio matematikų galvos jos neįveikė. Vėlyvą rudens vakarą, sutvarkęs išverstą tekstą, rengiausi namo. A. Miškinis atsisveikindamas mano sėkmei įteikė geležinį kalvio darbo kryžių, kurį radęs Juknėnų kaimo kapinėse. Padėkojau nuoširdiems Miškiniams, pasiguodžiau tiek laiko sutrukdęs su savo autoreferatu - juk per tą laiką Miškinis būtų gerokai pasistūmėjęs su verčiamomis knygomis, kurios nuolat gulėdavo ant jo rašomojo stalo. Pasižiūrėjau į mane išlydinčius du Miškinius - aukštą Motiejų ir smulkutę jo žmoną, nusišypsojau prisiminęs jų pasakojimą… Motiejus išsirengė pas artimiausią kaimyną į pirtį. Išsivanojo, nusiprausė, velkasi marškinius, o šie kažkaip sunkiai lenda ant kūno. Šiaip taip apsivilko, grįžo namo. Čia gi paaiškėjo, kad marškiniai žmonos. Sunku suprasti kaip toks žmogus, kaip Motiejus galėjo įlįsti į savo menkutės žmonos marškinius.

Užsimezgusi pažintis nenutrūko iki pat nelemtos baigties - mirė Miškinienė, vėliau, 1974 metais, ir M. Miškinis atgulė Vajasiškio parapijos kapinėse.

Mieluose Miškinių namuose susipažinau ir su Motiejaus broliu Antanu. Jis atvažiuodavo dažnai vienas, vaikščiodavo po numylėtus Juknėnus, kalbėdavosi su kaimiečiais, pažįstamais. Buvo už brolį žemesnis, smulkaus veido. Jo veide kažkaip atsispindėjo nelemti tremtyje praleisti metai. Mėgau A. Miškinio eiles, vis įsigydavau jo naujas knygas, skaičiau ir kitiems pasakodavau. Ypač įstrigo "Žaliaduonių gegužė", kuria gėrėjosi ne tik giminės, pažįstami, bet ir visa Lietuva. Taip ir matai Antaną Miškinį vaikščiojantį po Juknėnus. Juk ten gyveno šios knygos prototipai, iš jų jis sėmėsi sau įkvėpimo, kartu su jais gyveno. Antanas Miškinis ir tremtyje nepalūžo, tarp baisių Gulago sienų buvo kitiems ryškiai šviečiančia žvaigžde.

Antanas Juknėnuose mėgdavo pasivaikščioti papieviais, pamiškėmis. Šalia gimtųjų namų buvo miškelis, kurio pakraščiuose augo berželiai. Eina kartą A. Miškinis pro berželius, ogi žiūri iš žolės ir lapų nedidelis raudonikis pūpso. Apžiūrėjo šį iš visų pusių, nutarė, kad reikia dar paauginti, uždengė lapais. Rytojaus dieną nueina į beržynėlį, o ten - nei raudonikio, nei lapų. Mėgo A. Miškinis ir rimtai pakalbėti, ir pajuokauti. Retai su juo susitikdavau, vis kvietė pas save užvažiuoti į Antakalnio gatvės namus, žinojau, kad čia gyvena ir daugiau mano pažįstamų literatų, bet nenorėjau trukdyti jo minčių, jo ramybės, ypač tada, kai jis jau sunkiai sirgo. Matydavau A. Miškinį spaudoje, televizijos laidose. Kaip šiandien menu telelaidą apie A. Miškinį, jo, seno žmogaus, eiseną į aukštoką Ligajų ežero krantą. Iš tų laikų liko keli draugiški atvirlaiškiai, kurių vienas sako:

"Jus mielas Algimantai, ir šeimynėlę sveikinu su Naujaisiais, 1979 Metais. Linkiu gražiai sveikiems gyvuoti mano labai mėgstamuose Zarasuose. Jūsų Ant. Miškinis. Vilnius, 1978.12.26".

Atmintyje atgyja jo naujiems metams skirtas, dar prieškario laikais išmoktas eilėraštis:

Štai vėl paukščiai padangėje sukas,

Tai pavasario naujo arai.

Po žemaičius, aukštaičius ir dzūkus

Skambės girios, kalnai, ežerai.

Nuostabus eilėraštis, įsimintinas, jis penkiasdešimt metų mano širdyje. Gal kartais ir neteisingai užrašiau - neturiu iš ko pažiūrėti. Ar neprimena jis dabartinės Lietuvos gyvenimo?

Prieš dvylika metų teko būti Indijoje. Mūsų grupėje buvo ir kaunietis gydytojas Stasys Daktaravičius, su kuriuo buvau suporytas visai kelionei. Jis man papasakojo, kad senieji raseiniečiai, pirmųjų laidų abiturientai, sudėjo pinigus, kad Juknėnuose pastatytų stogastulpį jų mylimam gimnazijos direktoriui Miškiniui. Tai buvo puiki mintis - reikėjo pažymėti šio žmogaus, aukštaičio gimtinę.

Stoviu prie šių žmonių skulptūrų, žiūriu į taip panašius ąžuolinius biustus, vis galvoju - kiek daug mes šiems žmonėms skolingi, kiek savo talentais jie davė mūsų Aukštaitijai, Tėvynei Lietuvai. Duok, Dieve, ateis turtingesni laikai, verkiant reikės jiems paminklo gimtosios apskrities mieste - Utenoje.

Lietuvos aidas, 2000, kovo 21, p. 17