Petras Panavas
"Sakiau, žadėjau Jums, kad greit sugrįšiu": susitikimų mozaika

Prieš atvykdamas gyventi į Uteną 1972-aisiais metais, su A. Miškiniu asmeniškai nebuvau pažįstamas. Kažkas supažindino septyniasdešimt trečiaisiais ar ketvirtaisiais. Minint poeto 70-metį, uteniškių literatų vardu žodį tariau ir aš. Yra išlikusi ir nuotrauka, kurioje jubiliatui įteikiu literatų dovanėlę - suvenyrinę dėžutę su linkėjimais. Gerai prisimenu ir kitą vakarą Utenoje, kuriame, be A. Miškinio, dalyvavo ir P. Treinys, J. Šiožinys, aktoriai. Visi vorele pakilo į sceną. A. Miškinis, aidint salėje plojimams, iškėlė aukštai virš galvos ranką ir paplasnojo. Taip sveikintis mokėjo tik jis vienas: plaštaka per riešą juda lyg be kaulo, lyg kokia nosinaitė ar paukštis vėjyje... Ir norėdamas taip neišmoksi. O man lyg koks kipšas pakuždėjo - Iškėliau savo leteną ir aš. Išėjo lyg ir kokia parodija, nors to visai nenorėjau. Žiūriu - ogi A. Miškinio akys iš žydrų pasidarė kažkokios plieninės, įspūdingi jo antakiai pasišiaušė lyg ežiai. Tiesa, eilėraščius skaitė kaip visados, gražiai, raiškiai, artistiškai, miškiniškai. Po vakaro, kaip buvo įprasta tais laikais, buvo dar vienas pasisėdėjimas. Gal norėdamas reabilituotis, bet kartu ir visai nuoširdžiai, nemeluodamas, pakilau iš užstalės pakalbėti apie A. Miškinio poeziją. Kalbėjau ilgiau negu įpratęs tokiais atvejais ir, ko gero, pakenčiamai, nes A. Miškinio akys, vis dar įprastai žiūrėdamos į mane, lyg ir šiltesnės tapo. O baigus man savo ditirambus, poetas krenkštelėjo ir sako:

- Žinai, pats esi tikras aukštaitis... - ir paaiškina kodėl (pacituoti nesiryžtu).

O vėliau ir visai gražūs santykiai susiklostė. Kartą pasisiūliau surengti ekskursiją į Nacionalinį parką. Bet kadangi nuosavos "transporto priemonės" neturiu (dviratį, ir tą kažkas pavogė), tai susiradau turintį ir mokantį vairuoti. Rodos, buvo sekmadienis, kai prastoku keliuku atsibeldėm į Juknėnus. Šeimininkas jau gal ir pamiršęs buvo mūsų susitarimą, bet priminus nuėjo persirengti. Kai išėjo į kiemą - nepažinau: penkiolika metų atjaunėjęs, žvalus, lengvas lyg žvirblis, savo čiuplumu ir skubrumu primenantis mano tėvą, besiruošiantį į atlaidus. O per ranką permestas lietpaltis ir šauniai ant ausies pakreipta tamsiai mėlyna beretė taip jam tiko, kad pasigailėjau nepaėmęs fotoaparato.

Nacionaliniame parke, pamiršęs Miškinių amžių, pasiūliau užlipti ant Ginučių piliakalnio. Miškinienė, atrodo, ir į pasiūlymą, ir į siūlytoją pasižiūrėjo gana skeptiškai, bet poetas tuoj pat sutiko. Užlipę atgavome kvapą, prisiminėm istoriją, apėjom piliakalnio teritoriją ir jau neskubėdami nusileidome. Kai privažiavome Ledakalnį, kažkuris atsargiai paklausė, ar irgi bus tiek pat kopimo. Nuraminau, kad mažiau. Kai užlipome, žiūriu, Miškinis lyg nustėro, žvalgosi aplink lyg pasimetęs.

- Gražu, ar ne? - klausiu.

- Žinai, nebūčiau patikėjęs... Nedaug betrūko, kad taip ir būčiau numiręs nepamatęs. O visai panosėj... Girdėjau minint "Ledakalnis. Ledakalnis". Bet maža kas ką sako...

- Šveicarija, ar ne? - įsiterpiau, nors niekad Šveicarijoje nesu buvęs.

- Buvau ir Šveicarijoj, buvau kur reikia ir kur nereikia, bet tokio grožio nemačiau... Šveicarijoj kalnai gniuždo, slegia, žmogus jautiesi niekas, o čia - erdvė...

Vėliau, kai aplankydavau poetą, vis prisimindavau tą kelionę: "Užsimerkiu ir regiu", - sakydavo.

Bet apie literatūrą, kaip ir apie tremtį, lagerius, kalbėjo nedaug. Kartą, atrodo, Juknėnuos, užsiminė apie kažkokį rumunų karininką, kuris padėjęs pramokti anglų kalbos, o be to mokėjimo nebūtų buvę ir V. Vitmeno "Žolės lapų" vertimo. Kitą kartą prasitarė, jog neseniai pažįstamas perskaitęs eilėraštį ir įrodinėjęs, kad tai jo, Miškinio, eilės.

- O aš neprisimenu, gal ir mano. Maža ką kada parašai...

Epizodiškai vis prisimindavo Binkį, vieną kartą papasakojo porą epizodų iš bendravimo su B. Sruoga (buvo pastarojo studentas, bet kaip literatai buvę "lyg ir kolegos").

- Kai kurie buvę garsūs veikėjai sukrėtimų metais labai gražiai išsisuko, net akademikais tapo, o koks nors naivus kaimo berniokėlis, su šaulio uniforma pastovėjęs garbės sargyboje prie vėliavos, savo jaunus kaulelius pasėjo Sibire...

Uteną pasiekė žinia, kad A. Miškinis serga, kažkas su akimis. Būdamas Vilniuje, nutariau užeiti. Duris rakina ilgai, lyg nerasdamas užrakto. Įleidžia.

- O, Utena! Aš, žinai, jau nelabai įžiūriu, tik siluetus, lyg per rūką, bet paties povyzą iškart atpažinau. Prašau...

Pasišnekėjom apie šį bei tą, pasiskundė, kad teks ligoninėn gulti, o taip nesinori.

- Matai, akis apvilko, kaip senam arkliui. Teks operuotis, - paaiškino.

Aplankiau ir po operacijos, praėjus kuriam laikui. Džiaugėsi, kad vėl mato pasaulį, tik su klausa prastokai. Pasiguodė laukiąs iš užsienio (ar ne iš Kanados) klausymosi aparato.

- Gal atsiųs, jeigu pažadėjo, o tai pas mus, žinai, kokius gamina. Eini kaip su pavalkais, - ir greit pakeitė temą. Nemėgo kalbėti apie ligas.

Po kiek laiko išgirdau, kad su Miškiniu visai blogai - ligoninėj guli. Susiruošiau aplankyti. Palatoje jau radau du uteniškius, beatsisveikinančius. - O, dar vienas! Šiandien, matyt, uteniškių diena. Prašau kur nors sėsti. O gėles statyk va čia... Apstatė šiandien mane kaip išlydėdami... Bet aš dar nepasiduodu...

- O aš ir nemanau, kad pasiduodat, - bandau dėtis žvalus ir aš. - Štai ir Jūsų naują knygą nusipirkau autografo paprašysiu.

Poetas ilgai ieškojo kažkur pašonėje nuslydusių akinių, juos suradęs, sunkiai keliasi, bando patogiau atsiremti į pagalves, atvertęs rinkinį, po pavadinimu "Klevai prie kelio" neklusnia ranka kažką rašo. Viešpatie, pagalvoju, ką aš darau, juk jis ir vakaro nesulauks... Parašęs, lyg atlikęs sunkų darbą, giliai kvėpuoja. Žvilgteliu į užrašą. Raidės susivarčiusios, eilutė banguota. Visai pasimetęs, bandau atsisveikinti.

- Ne, ne, palauk... Čia aš vienas, niekas netrukdo.

Aplankau jau išleistą iš ligoninės. Nors netvirtai, kartais atsiremdamas sienos ar durų, bet pats vaikšto, bando juokauti, neslėpdamas džiaugiasi, kad pristatytas premijai, pasakoja, kaip čia jį kamavo "tie iš televizijos", ir godžiai rūko.

- Daug rūkot, - sakau. - Gal nelabai sveika...

- Žinai, susitinki seniai matytą, susijaudini ir užtrauki, - lyg pasiteisina.

Ir pirmą kartą, kiek jį pažįstu, išgirstu virpulį, balsas keistai užlūžta. Pasiskundžia, kad nelabai kas ir beužeina. Bet greit susitvardo ir bando juokauti. Prisimenu Iš to paskutinio pokalbio poeto pasakytus žodžius: "Buvau užplanavęs gyventi aštuoniasdešimt penkerius. Daugiau neapsimoka, nes vėliau žmogus pasidaro beždžione. O aš beždžione būti nenoriu. Tai ir suplanavau - ne daugiau aštuoniasdešimt penkerių... Bet, atrodo, nepratrauksiu iki tiek", - pasakė, tačiau kažkaip neįprastai žvaliai.

O gruodį atėjo žinia Miškinis mirė. Nuvažiavęs į Vilnių, perėjau senojo universiteto kiemus ir radau po buvusios bažnyčios skliautais, negausių lankytojų apsuptą. Žmonės buvo tylūs, kvepėjo eglišakiais ir žvakėm.

Grįžtant namo, buvo liūdna ir tuščia, kaip po kiekvieno didelio praradimo. Bet kartu ir kažkaip švaru: nesinorėjo galvoti apie įkyrias kasdieniškas smulkmenas, visą tą makalynę, kuri taip dažnai žmoguje užmuša kūrėją... Poeto visa tai nepriveikė...

Utenis, 1990, sausio 27.