Gediminas Puslys. Pražydę degame.

Praeitis dar nenutolo, viskas atminty dar neužžėlę

Motiejus, Antanas, Vincas Miškiniai mano pusbroliai. Jų motina - mano tėvo sesuo Monika Puslytė. Miškinius nuo pat vaikystės pažinojau. Taip jau susiklostė, kad daugiau bendrauta su Motiejumi. Gal dėl to ir atsiminimų apie jį daugiau atmintyje išliko. Atsimenu ir Antaną. Vasaros mėnesiais jie visi važiuodavo atostogauti į gimtuosius Juknėnus, pas motiną. Sustodavo Utenoje, dėdę Kazimierą, mano tėvą, aplankydavo. Tėvas buvo geležinkelininkas, pagal tuos laikus gana išprusęs, baigęs carinės gimnazijos keturias klases. Tėvas visus tris gerbė, mėgo su jais bendrauti, laukdavo atvažiuojant. Aš, keturmetis-šešiametis irgi laukdavau. Miškiniai tada savąją jaunystę gyveno. Už mane 20-25 metais buvo vyresni. Prisimenu trečiajame dešimtmetyje Antaną studentą. Atvažiuoja, būdavo, popietiniu Kauno autobusu. Žvalus, smagus, linksmas, savo linksmumu dėdę ir dėdienę užkrečia... ir man, penkiamečiui, dėmesį parodo. Nusiveda pas Butkų į stotelės bufetą, saldainį nuperka. Mane paleidžia, o pats dar pasilieka. Mat buvo dvi Butkutės gimnazistės aštuoniolikmetės. Praklegėdavo su jomis iki pat vakaro, kol dėdė paskutinį traukinį išleisdavo. Namo abu pareina nešini Pilzeno buteliais. Stalas jau staltiese užtiestas. Namai pilni šurmulio, juoko, o šnekoms pabaigos nesimato. Nesulaukiu - miegoti man jau laikas. Miškinių motina našlė. Vienkiemis kaimo galulaukėje. Nemažas. Vyriškus darbus nudirbti samdo berną, pusbernį. Jau kelinti metai bernauja septinton dešimtin įbridęs Mizaikis. Jis ir atvažiuoja ponaičio parsivežti. Tėvui irgi parūpsta aplankyti Juknėnus, seserį Moniką, brolį Rapolą... tą patį vėliau Antano aprašytą "Žaliaduonių gegužėje." Taigi, važiuojam. Fajetonas, kaštanius, Mizaikis ant pasostės ir keleiviai: Antanas, dėdė Kazimieras ir aš tarp jų įsispraudęs. Antanas tėviškėje tuoj pat, iš karto prie aplinkos pritampa, ponaičiuko ir kvapo nebelieka. Visada basas, kelnes pasiraitojęs, anksti rytą kėlęs, su Mizaikiu pradalgį varo. Šeštadienio vakarą nueina pas Tumėną Narbą, savo vienmetį, piemenystės draugą. Čia vietos daug, pilnas kiemas jaunų ir senų prisirenka. Juknėnai - kaimas didelis, jaunuomenės daug ir balsingų kiek tik nori. Sueina būrin ir uždainuoja... Iki pat Pikčiūnų daina nuaidi. Vasara - ne vien atostogų metas, bet ir atlaidų. Apžergęs dviratį, per Petrines į Salaką, Škapliernoj - į Daugailius, o per Oną savoje parapijoje, Vajasišky. Visur jo pilna, visi pažįsta, sveikinasi... o jis nė vieno šonu neapeina - stabteli, žodį suranda. Sako, su mokytais Kaune prisišneku, o šičia... kaimiškas aromatas...

Metai keitė metus, baigėsi mano vaikystė. Mokykla, gimnazija. Lietuva, Antano apdainuota, pavasarį gyveno. Neilgai. Papūtė pikti rytiniai vėjai ir giedras dangus giedroje tėvynėje grasiu debesiu užėjo. 1940 metų rugpjūtį viešėjau pas dėdės Rapolo sūnų, pusbrolį Martyną. Vieną popietę Martynas su darašium palei vieškelį dirvą arė, o aš netoliese iš dyko buvimo vaikštinėjau. Ir pasitaikyk man - Antanas iš Daugailių ėjo... "Ei, Martynai, tai jau politruką įsitaisei!" Susėdom pagriovy, jiedu užsirūkė, paskutinių dienų įvykius aptarinėja. Šneka buvo pilna nerimo ir nežinios, kas bus rytoj, poryt. Martynas savanoris - kūrėjas, devynioliktais bolševikus lauk iš tėviškės varė. 1941-jų birželį Sibiran visą jo šeimą išvežė vargo vargti. Dėdė Rapolas, Martynas, jo vyresnioji dukra nebesugrįžo.

Okupantas keičia okupantą. 1944-ais, pavasarėjant, vėl iš rytų ritasi, artėja. Generolo P. Plechavičiaus pakviesti, rinkosi vyrai į Vietinę rinktinę. Gegužės mėnesį prie Ašmenos įvyko kautynės su lenkų Armijos Krajovos daliniais. Vokiečių niekšiška, išdavikiška laikysena kautynių metu nulėmė daugelio mūsiškių, tarp jų ir uteniškių, žūtį. Prieš keletą dienų Antanas iš Kauno atvažiavo ir pasiėmęs mano dviratį pas mamą numynė lašinių. Grįžo iš Juknėnų ir ėjom žuvusius sutikti ten, Kauno pusėje. Lydėjom per visą miestą. Gedulingos pamaldos, duobė kapinėse. Stovėjome tylūs, susikaupę, tik krintančio grumsto dundesys ten, duobės dugne, virpino mus, dar pilnai nesuvokiančius, kas įvyko, kodėl. Ėjom iš kapinių, pirmą kartą taip betarpiškai pajutę artėjančio fronto alsavimą. Parėjome namo, įprastinė kalba apie dienos rūpesčius nesirišo. Antanas sėdėjo, rankas sunėręs. Visada šelmiškos, valiūkiškos akys buvo tylios, liūdesio pilnos... "Pameni Barkų nuo Ligajo krašto... žuvo Kėdainių laukuos... Nedaug kartų Nemunas tvino... tik 20 metų... ir vėl, kaip anuomet, žalia, gegužį, gervės ir žąsys jau grįžo ir žydėjimas sodų, ir močia ant kapo nualpus..."

- Ech, dėde, - mostelėjo ranka, - gal turi "zubrinės", duok burnelę, čia, pagurkly, kažkas įstrigo.

Kitą rytą išlydėjau. Tada dar nežinojom, kad ilgam ilgam išsiskiriam. Aš Pečioros, Intos, Antanas Mordovijos, Kazachstano lageriuose, 12 metų prabėgs. Atmintini 1956-ji. Iš visų imperijos - Gulago pakraščių, kas tik galėjom, kas išlikom, atgalios skubėjom. Rudenėjant ir aš grįžau. Neskubėdamas ėjau pažįstama Utenos gatve. Liepos jau ne tos - suaugo, sulapojo ir namo sienos jau papilko, ir mama tokia mažytė, tik akys akys - tokių kitų nėra pasauly! Tėvas nebesulaukė - išėjo. Ten, už šventoriaus, tujų paunksnėn. Ilgai nelaukęs, neiškenčiau, į Juknėnus patraukiau pro Radeikius, Daržinius. Pėstute, peizažo savo pasiilgau. Ten, už Čeburnio, ties dėdės Rapolo gryčia, būdavo, stabteli lyg nejučia. Vaiskus vaiskus dangus ir miško garbanos nubėga lig Salako paties. Bažnyčios bokštai su saule žaidžia skliauto pakrašty, o ten, toliau, už Dominyko, už berželio pakelėje, teta Monika vidur dienyko rankas šluosto skarele: "Gediminai, jau grįžai? Ir mano Untaniokas jau sugrįžo, jis jau čia". Ir ašara nurieda paslapčia. Vėl kamaroje, kaip kadais Motiejus, Antanas, kalbų ir įspūdžių visokių lig išnaktų pačių.

1957 m. rudenį Utenos literatai, gaila, nepamenu pavardžių, surengė poezijos vakarą senosios gimnazijos salėje. Atvažiavo jauni poetai M. Vainilaitis, A. Maldonis ir Antanas kartu su jais. Jokio skelbimo, patyliukais. Salė tuščia. Viena mokytoja, gelbėdama padėtį, iš bendrabučio atsivedė pulkelį mokinukų. Mokytojų, ir tų, du, trys ir nieko daugiau. Vainilaitis paskaitė eilėraštukų vaikams, Maldonis keletą ir Antanas ištraukas iš poemos "Gulbė - karaliaus pati". Antanas - odiozinė asmenybė. Ir vis tik buvo žmonių, kolegų, kurie nepabūgo su juo pabendrauti. Preikšas, Zimanas buvo dar aktyvūs, energingi ir akylūs.

Kasmet per Šv. Onos atlaidus su Antanu būtinai pas Motiejų būnam. Prieklėty pasėdim, pašnekučiuojam ir į Vajasiškį nužingsniuojam. Šiųmečiai atlaidai nebe tie. Mastas nebe tas ir koloritas kitas - Salako žydelių nebėra... Pakapėje, panuovaliuos skystai susėdę. Daugeliui praeitis dar nenutolo, viskas atinty dar gyva, neužžėlę. Tad ir klegesio nedaug.

Retėjam. 1961-ais jų motina, teta Monika išėjo. 1974-ais Antanas davė žinią: Motiejus paliko mus. Vėl Juknėnuos, vėl pas jį. O jis guli sau ramus. Kieme rašytojai, daktarai, giminės, kaimynai. Vajasiškio bažnytėlėje jį patiko kunigai. Libera giedojo. Gražiai kalbėjo prie duobės. Stovėjome visi tyloje paskendę. Viešpaties Angelas kartu, drauge...

Dar prabėgo metai devyneri - Antakalnio kalneliuosna Antaną nulydėjom. Senoje kamaroje - tyluma, rimtis - visi iš šių namų išėjo... Ties gonkais stovi broliai, ąžuolais pavirtę. Tik laikas bėga, teka nesulaikoma srove. Bus vasaros ir žiemos bus. Ateis pavasariai ir vėl praeis. Pavasrį žaliam kleve gegula sukukuos, savu kukavimu Jus abu aplankančius nuramins ir paguos. Ir netiesa, kad viskas baigta. Prisiminimai, atmintis, darbai... Jie liks su mumis ilgai ilgai.

Utenis, 2000, vasario 10.