Vingiuotas upelis visada gražesnis už tiesiai bėgantį. Taip ir mano gimtojo kaimo "Nemuno" kolūkio gyvenvietė - vingiuota, apaugusi senais ir nesenais medžiais. Eini lyg parku, lyg alėja. Gėrisi ja ir pravažiuojantys keleiviai ar turistai. Yra tik pora senų namų, išlikusių dar iš senojo priešvienkieminio kaimo. Visa kita - nauja. Mediniai ir mūriniai nameliai švytuoja pilkais arba raudonais šiferio stogais. Gatvė asfaltuota.

Šit einu ir prisimenu, kad štai šioje vietoje kadais seniai buvo Pūslio Juozo trobos. Ir stojasi tarytum gyvas nedidelis šviesiaplaukis džiugus ir judrus žmogelis Juzas. Jisai turbūt viso kaimo vaikigaliams apkirpdavo plaukus - žirklaitėmis. Ir taip lygiai, kaip mašinėle. Nubėgu, būdavo, pabučiuoju ranką, o jis iš apšepimo mato, ko man reikia. Šypsosi ir sako:

- Tai nuobarinę vilną atnešei? Gerai, gerai, nuobarinė vilna pati geriausia.

Sodina ant suolelio, užmeta rankšluostį ir ima čiauškinti žirklaitėmis:

- Tai, Untaniok, aš tavęs ligi šiol dar neįžymėjau?

Vis žadėdavo įkirpt į ausį ir įžymėti, kaip darydavo senajame kaime avims ir pirmamečiams avinėliams. Bijau ir sakau, kad man gi labai sopės.

- Sopters, truputį, užpilsiu pelenais va iš prieždos ir nebesopės. Augi, matau, Untaniok, tai kitą kartą, kai atbėgsi, nebepažinsiu neįžymėto.

Sudrebėdavau - įkirps į ausį, ką tu su juo. Vis žadėjo įkirpti, bet neįkirpo. Taip ir likau neįžymėtas.

Einu, nusileidžiu nuo kalnelio - įklonė, žemesnė vieta. Čia buvo sukištos penkių Govedų trobos. Išsidalijo penki broliai pusvalakį ir susikimšo troba prie trobos. Govedai buvo patys smulkiausi mažažemiai visame kaime šeimos jų buvo nemažos, bet šiaip vertėsi, šiaip taip manėsi, nes buvo geri amatininkai. Vienas siuvėjas, kitas mūrininkas, trečias sodininkas, ketvirtas Liepojos uosto darbininkas... Besiknaisiodamas atsiminimuose galvoju apie žmonių vargus ir nebūtinai apie vargus, o kaip susiklostė žmonių, jų vaikų likimai. To mūrininko Juozapo sūnus Poviliukas buvo mano augimo, jauniausias šeimoje. Kartu, maži būdami, žaidėme, kartu ganėme. Pertraukiu save galvojęs apie vaikystę, ir mintys nuklysta į 1928 metus. Į nedidelį mano studentišką kambarėlį įvirsta keturi jaunuoliai su kietai sukaltomis medinėmis skrynelėmis - emigrantai į Argentiną. Trejetą naktų miegojo jie pas mane suvirtę ant grindų. Padėjau aptvarkyti paskutinius formalumus, vedžiau pas gydytoją akių tikrinti... Saugojau, kad emigracijos biurų agentai neapsuktų. Išlydėjau ir atsisveikinau Kauno geležinkelio stotyje. Mačiau, kad Povilioko skrynelė didesnė už kitų - vos paneša įsiręžęs ir sukaitęs. Paklausiau, ką gi jis vežasi su savimi.

- Čia visas mano turtas, ką tik geresnio turėjau, tą ir išsivežu, - atsakė Poviliokas, - nei žemės, nei namų nepalieku, vežuosi geresnius rūbus, šiek tiek darbo įrankių ir armoniką... Kai tik turiu laiko, groju ir groju...

Atsisveikinom, atsibučiavom ir nušvilpė traukinys per žaliąjį Nemuno tiltą. O aš supratau, tik nieko nesakiau, kad sunku bus be specialybės ir kalbos. Visi žadėjo užsidirbti ir sugrįžti. Bet po kelių metų grįžo tik vienas, kuris čia buvo palikęs ūkelį. Paklausiau tą grįžusį - o kaipgi laikosi Povilas?

- Geriau už kitus, - atsakė, dirbo staliumi, o dabar sunkaus darbo nebedirba - groja restorano orkestre Buenos Airėse. Groja akordeonu, groja bandoniju, groja tangus ir pasadablius... Išgirstumei, kaip gražiai Povilas groja.

Sėdžiu autobusų sustojimo vietoje ir dairausi. Antai išsikerojusi sena kriaušė, dar stiprus klevas. Pirkia seniai perstatyta, aptvarkyta. O senoj pirkioj, atsimenu, graudžiai raudojo prieš daugeli metų Atkočiūčia Ona, sekmadienio rytą išlydima "ant vinčiaus" į bažnyčią, kai tekėjo už... Erodo, už Erodu - praminto Musteikio iš Kubilių kaimo. Aš pats tą žmogų atsimenu - nei gražus, nei negražus, o Erodu vadino turbūt dėl šiurkštaus būdo. Aš dar vaikigalis žiopsojau toje kaimo vestuvių kamšalynėje ir klausiausi Onos raudos žodžių - "ar aš neatsikėliau ankstų rytelį, ar aš nenukrėčiau gailios raselės, ar aš nevadavau tavęs, motinėle, pabarėlyje..."

Ne tik ta rauda man į galvą įsidėjo, bet ir dviejų pagyvenusių moterų pasikalbėjimas. Atkočienė Mykolienė sako Velykienei Palionijai:

- Nesulaukimas, kad aš taip nepadabine tekėčiau. Nutrenkčiau į aslą tiulius ir vainiką, nebevažiuočiau į bažnyčia; būna, kad ir nuo altoriaus pabėga.

- Kad ji jau tokia pliukšni užaugo, kas kiek ir susigraudina, - atsakė Palionija, - o rauda ji, kaimynėle, uogele mano, ne savęs, o kad tokia merginų dalia...

Tolesnio pasikalbėjimo nebegirdėjau - pasigirdo daina, užgrojo muzika ir išvežė Oną į bažnyčią.

Taip senybėj būdavo. Apsiveda broliai, dalijasi žemę, apsikrauna vaikais. Nori ar nenori, laikas ateina iš namų išeiti kaip papuola. Atvažiuodavo piršliai, susiderėdavo kraitį ir "pragerdavo" seserį. Kaipgi tada neraudosi?. . Gal už tvoros liko kitas, dėl kurio buvo nuolat žvilgčiota pro langą, dūsauta ir nerimauta. Tokie buvo papročiai.

Ir dabar mane net šiurpas nukrato, kai pagalvoju apie tokį Pranciškų. Aš tą žmogelį, jau visiškai pasenusį, dar atsimenu. Ne tiek veidą, kiek labai trumpus jo batų aulus... Gerokai po jo mirties viena senyva moteris man pašnabždomis papasakojo, kaip tas Pranciškus kadais seniai apsivedė. Nuvažiavo, su piršliu į kita parapiją. O toje šeimoje buvę dvi dukterys, kaip iš vienos akies trauktos, labai panašios. Nusipiršo vyresniajai. Gerą kraitį suderėjo. Per šliubą jam bažnyčioje, po tiūliais, po vainiku ėmė greit ir pakišo jaunesniąją, seserį pamergę, kurios viena koja buvusi trumpėlesnė; vaikščiodama, nors ir labai saugojosi, truputėlį šlubčiojo. Sėdęs į vieną važelį, išėjus iš bažnyčios, ir pats suabejojo. Žmona tai žmona, bet gi ne ta, kurios norėjo. Nei bėgti, nei rėkti. Paržlugėjo vestuvininkai į jaunosios namus. Pranciškus tylėjo, niekam nesisakė, tik paklausė tėvus, kaip čia dabar atsitiko ir ką jam dabar daryti - pakeistos žmonos nenori, negyvens su ja, iš namų išeis... Išsivedė tėvai į seklyčią, ilgai šnekėjosi ir... susitarė. Tėvai buvo pasiturintys, prie pakeistos žmonos pridėjo du šimtu rublių. Tais laikais buvo dideli pinigai. Niekas plačiau nė nežinojo, kaip čia atsitiko. . . Bet nebūna gi tokių paslapčių, kurios vėliau neišeitų aikštėn. Vieni tikėjo, kiti netikėjo, bet visi juokėsi - girdi, kai padėjo po trumpesne koja du šimtu, tai abi kojos ir susilygino...

Tačiau būtą seniau ir kitokių atsitikimų, tikros meilės prasiveržimų, kurie pamažu laužė senus ir kietus papročius.

Kas vasarą, buvodamas gimtinėje, pavaikštau po laukus. Pasėdžiu ant piliakalnio prie švytuojančių pro krūmus ežerų. Dairausi - tai vieno, tai kito vienkiemio nebėra. Prie vieno tikro vienkiemio kiek ilgiau užkliūva mano akys - mintys nuklysta toli į praeitį. Atsimenu, kai šio vienkiemio trobos dar buvo gretimame kaime, prisimenu ir girdėtą atsitikimą, giliai man į atmintį įsmigusį, apie dviejų šeimų santykius. Ir visa, apie ką čia trumpai ir nuogai pasakoju, žinoma, yra tik siužetai ilgesniems apsakymams, o gal ne vienu atveju ir pjesei.

Gyveno kadaise du kaimynai langas prieš langą, tvora prieš tvorą, gražiai sugyveno. Vienas turėjo tris dukteris, antras du sūnu - Joną ir Petrą. Petras susimylėjo su kaimyno dukterimi Apolionija. Sumani sako, buvo Apolionija - pabarėj vikri, staklėse pramani ir dainininkė skardžiabalsė. Išeidavo Petras iš savo pirkios pavasarėjant, ir girdi, kaip Apolionija dainuoja arba staklėse sėdėdama stuksi, audžia. Ir vieni tėvai, ir kiti šiai jaunuoliškai meilei nesipriešino - ateis laikas, matysim. Petro tėvas slaptai galvojo - gal ir žemes sujungsim. Apolionija brolių neturi. Bet atėjo kitoks laikas, toks, kada tų laikų jaunuoliai imdavo dainuoti - "Aštuoniolikos metelių labai linksmas buvo, dvidešimt pirmų metelių linksmumas pražuvo..." Petrui teko išeiti į kariuomenę. Kai Petro namie nebuvo, Jonas tai prie tvoros, tai lauke su Apolionija susitikdavo. Ir į namus užeidavo. Su Jonu Apolionija buvo maloni, linksma, jai lyg artimesnis už kitus jaunuolius, nesgi Petro brolis, o iš kalbos ir plaukų net panašus... Pamažu Jonas taip prijunko, kad iš akių neišleisdavo. Bernai jam sakydavo - oi gausi tu sprandan nuo Petro, kai sugrįš ir sužinos, kad jos palangėmis trunkauji... Jonas šypsodavos ir tylėdavo.

Daugiau kaip po dvejų metų, antroje žiemos pusėje atvyko Petras, kaip tada sakydavo, "apsilankyt", nes žodis "atostogos" senojo kaimo žmonėms buvo dar nežinomas. Žvalus atrodė Petras, tik plikai nukirptas, be tų gražių savo plaukų ir veidas tamsesnis. Atvažiavo net "nuo Kaukazo". Pasakojo, kokie ten aukšti kalnai, kokios gilios tarpukalnės, kokie upeliai bėga iš kalnų skambėdami, kokie medžiai auga ir kokius vaisius duoda.

Apsidžiaugė namiškiai, tokio svečio susilaukę, džiaugėsi nušvitusi ir Apolionija, kad jos neužmiršo, iš laiško ne viską juk suprasi, daug geriau žmogus matosi iš akių... Taip Petras tai namie, tai pas gimines, tai su jaunimu susitinka, bet daugiausia lankosi kaimynystėje. Apolionija vaišina riešutais ir klausia:

- Ar neužmiršai, Petrai, kaip mes abu riešutaudavome už ežero, už malūno, Oškinės šlaituose?

- Kur čia užmirši. Aš ir iš Kaukazo tarytum matau tave ir tuos lazdynus.

- O ar atsimeni, Petrai, tą gražią dainą, kurią dainuodavai prieš išvažiuodamas?

Ir Apolionija skardžiu savo balsu negarsiai užtraukė:

"Išvažiavo žalion girion sauso medžio

kirsti,

Gaila gaila mergužėlės negaliu

Užmiršti..."

- Ir šitą atsimenu, - prabilo Petras, - tik aš dažniausiai sau vienas niūniuoju kitą šios dainos posmą:

"Išvažiavo žalion girion sauso

medžio vežti,

O aš savo mergužėlės negaliu

Pamesti..."

ir pridėjo:

- Skaitau dienas, kai visiškai sugrįšiu, vėl eisim riešutauti ir dainuosime linksmiau.

Kelios dienos netruko prabėgti. Štai laikas jau išvykti. Jonas iš vakaro paruošė važelį, šiaudų įklojo, kad kojoms nebūtų šalta, dar kailinius dėl visa ko paims.

Rytą Petras atsisveikino su tėvais, palaimintas motinos ašarų, išėjo sėsti į važelį.

- Tu, Jonai, važiuok iš lėto, gale kaimo stabtelėk ir palauk, aš tave pasivysiu...

Jonui nereikėjo atsisukus žiūrėti, kur Petras pasuks. Pavažiavęs sustojo kaimo gale palaukti. Sustojo ir galvoja - dabar jis glėbėsčiuojasi su Apolionija. Ir apėmė neišpasakytas pavydas, kad nors galva daužyk. O vėjas pučia, sninga ir pusto. Timptelėjęs vadeles, sušmaukšėjo botagu ir greit toliau pavažiavo - ten, pušynėlyje, sustos užuovėjoj. Iš nakties pripustyta. Kur vėjo nugalasta - gryna, kur užnešta - arkliui iki pilvo. Pažiūri Jonas iš už krūmų - klampoja Petras per pusnis, net iš tikro kelio išsimušęs.

- Ilgai užtrukai, tai dar paklampok, - pats sau sako Jonas. Petras nepamatė ir praėjo.

- Nieko, pavysiu.

Vėjas pušų šakose sušvokščia, vėl snigti ėmė. Vasario mėnesio orai visada tokie - ir vėjai didesni, ir sninga su pertraukomis. Girdi Jonas, kad Petras šaukia, "Jonai-i-i" ir toliau klampoja. Suragino arklį ir pasivijo.

- Tai kaipgi čia, Petrai, praėjai pro šalį, nė nepamačiau. Aš gi ten laukiau.

Įsėdo Petras į važelį visas sušilęs, sukaitęs, raudonas, kaip iš pirties. Važiavo tylėdami. Jonas pastebėjo, kad brolis dreba, dantimis kalena, dar neprivažiavo Salako, o Dūkštas dar toli.

- Tu pabėgėk. Petrai, gal apšilsi, tada vėl kailiniais apsupsiu, pabėgėk.

Pabėgėjo Petras, įsitvėręs važelio pasostės, ir vėl į vežimą.

Kol pasiekė Dūkštą, Jonas pamatė, kad brolis nebedreba, o visas raudonas kaip burokas, kakta dega. Ką gi daryti? Nesodinsi į traukinį tokio ligonio. Kol Jonas tūpčiojo nusigandęs, traukinys sustojo, sušniokštė, sušvilpė ir nubildėjo. Dūkšte traukinys tais laikais stovėdavo dvi minutes. Kito laukti? Negreit ateis.

- Važiuojam namo, - tarė Petras, - kas bus, tas bus.

Vėl susagstė kailinius, apkamšė kojas šiaudais ir pasuko namo. Važiuoja, važiuoja, varo arklį kiek iššoka, tik prieš kalnelius iš lėto. Petras tyli, tik dega visas - bando kalbėti, o liežuvis jau painiojasi.

- Tai kur tu mane veži, Jonuk, - neaiškiai ištarė Petras, - vežk į Kaukazą, ten saulė šildo...

Suprato Jonas, kad brolis jau kliedėti pradeda. . .

Vidunaktį namie nešte įnešė į pirkią. Paguldė, liepos žiedų išvirė, apklostė, gal išprakaituos. Nuogandis, ašaros pirkioj. Betgi reikia ką nors daryti - o ką daryti - daktaro važiuoti ar kunigo? Seniūnas, pasikinkęs arklį, nulėkė į Tauragnus, pranešti į valsčių, kad kareivis susirgo, kad į apskritį, į Zarasus duotų žinias. Grįždamas seniūnas parvežė feršalą, t. y. felčerį, nes Tauragnuose buvo tik felčeris. Šis darė, ką galėjo - vaistų davė, kažką virino, taures statė. Kol iš Zarasų atvažiavo kariškis ir gydytojas, Petrą jau rado ant lentos. Pažiūrėjo, paklausinėjo, išrašė raštą, kad galima laidoti, ir išvažiavo.

Kaimo žmonės visaip spėliojo. Persišaldė vaikščiodamas šaltomis dienomis, patekęs į kitokį orą nei Kaukaze. Kaip persišaldė, niekas dar nežinojo. Raudojo tėvai, raudojo Jonas, apsikabinęs pušinį karstą ir vis kartojo - ką aš padariau, ką aš padariau... Nesuprato žmonės, apie ką Jonas susigraudinęs kalba. Tik vėliau paaiškėjo. Kažkas matė Petrą klampojantį per pusnis atsilapojusį, matė, kaip, Jonas užsuko į pušynėlį.

- Be priežasties mirties nebūna, - kalbėjo žmonės.

Nusprendė, kad čia bus prisidėjęs ir Jonas. Gailėjo ir Apolionijos, kuri raudojo, apsikabinusi Petro motiną. Girdėjo, kad Apolionija ir namie, užsidariusi seklytėlėje, rauda, net langai sudreba. . .

Betgi viskas praeina. Pamažu apsimiršla, tik artimiesiems ilgiau žaizdos neužgyja. Jonas ilgai vaikščiojo pajuodęs - pats svarstė, ar jis susargdino brolį, o gal jau prieš tai buvo persišaldęs. Taip ramino save, tik sąžinės balsas tikresnės ramybės nedavė.

Apolionija ilgai vaikščiojo juoda skarele apsirišusi, ir nebesigirdėjo kuris laikas, kad būtų dainavusi, kaip seniau.

Kai jau viskas lyg aprimo, Jonui parūpo išsiaiškinti su Apolionija. Kai ką atvirai prisipažinti, kai ką nuslėpti. Brolio juk nebeprikelsi. Nedrąsu buvo, bet kai reikia, tai reikia. Nutaikęs, kada Apolionija buvo viena namie, pravėrė pirkios duris.

- Išeik išeik, - sušuko Apolionija skardžiu balsu, - ir daugiau nebeperženk šių namų slenksčio. Petro man neatstos nei dangus, nei žemė, išeik, Jonai, - ir pravirkus, suėmusi rankomis galvą, užsikniaubė ant stalo.

Komjaunimo tiesa, 1980, vasario 1.