|
|
P. Aidukas. Poeto
sukaktį minint
Vasario mėn. 11 d. poetui Antanui Miškiniui būtų
sukakę 90 metų. Deja, jau dvylika metų jo nebėra
tarp gyvųjų.
Mano pažintis su poetu A. Miškiniu užsimezgė 1948
m. rugpjūčio mėn. Vilniaus persiuntimo kalėjime.
Mes buvome atvežti iš Panevėžio kalėjimo, o jis iš
Kauno kalėjimo. Prisimenu, kai mes jau buvome
paruošti kelionei į lagerius, jis atsisveikinimui
paskaitė eilėraštį (gaila - nebeprisimenu, kokį),
o dainininkas A. Kučingis padainavo dainą.
Netrukus buvome nuvaryti į Vilniaus geležinkelio
stotį ir išvežti į Mordoviją. Pirmiausia patekome
į lagerį Nr.2 (385/2). Čia mes su A. Miškiniu
buvome skirtingose brigadose, artimai
nebendraudavome, bet visada labai maloniai
nuteikdavo jo mandagumas. Sutikęs (nesvarbu, kas
tu būtum - mokytas ar nemokytas, senas ar jaunas)
visada pasisveikins, nusilenks, pasakys kokį
paguodžiantį žodį. Buvo linksmo būdo, mėgo humorą.
Arčiau su juo teko susipažinti 1949 m. kai mane,
jau visai nusilpusį, vežė iš lagerio Nr. 2 į
lagerį Nr. 8. Toje pačioje grupėje buvo ir A.
Miškinis. Čia tik mes du buvome lietuviai. Nuvežti
į lagerį Nr. 8, pamatėme, kad tai buvo senų ir
nusilpusių kalinių lyg ir jėgų atstatymo lageris.
Čia mūsų į darbą nevarė, bet užtai maistas buvo
visai prastas, silpnas. Mes su A. Miškiniu
patekome į vieną brigadą. Tik atvežus ir
paskirsčius brigadomis, negavome jokios patalynės,
todėl miegoti mums teko kaip kas išmanė.
Aš turėjau vatinuką ir dar vatinį bušlaką, o A.
Miškinis turėjo gerus ilgus kailinius, aptrauktus
audeklu. Taigi mes su juo kooperavomės. Mano
vatinuką ir bušlatą pasiklodavome, o jo kailiniais
užsiklodavome. Kartais jis mane pavaišindavo
cukrumi. Mat jis gaudavo siuntinių ir dažnai
turėdavo gabalinio cukraus. Koks neapsakomas,
dieviškas buvo jo skonis!
Vėliau mūsų keliai vėl išsiskyrė. Aš susirgau
gelta, ir jis mane paguldė į ligoninę. Ten
išgulėjęs apie porą mėnesių, grįžęs A. Miškinio
jau neberadau: jis buvo išvežtas vėl į kitą
lagerį.
Po kurio laiko ir mane išvežė į lagerį Nr.14, kur
vėl susitikau A. Miškinį. Jis dirbo siuvimo
fabriko sukirpimo ceche. Čia kartu mes išbuvome
apie trejetą metų. Vėliau teko dar kartu su juo
vergauti Omsko lageriuose.
1954 m. rudenį, kai aš, kaip nuteistas
nepilnametis, po Stalino mirties buvau paleistas,
jis liko dar toliau vergauti.
Niekados nepamiršiu mielo vyresnio savo lagerių
draugo poeto A. Miškinio: visada besišypsančio,
mandagaus, geros širdies, humoristo.
Aidukas P. Poeto sukaktį minint // Tremtinys,
1995, vasaris, p. 5. |
|
