Gediminas Puslys
Poeto Antano Miškinio eilės - tėviškės žemės maitintos

Minime Utenos krašto sūnaus, žymaus lietuvių poeto Antano Miškinio 100-ąsias gimimo metines. "Utenio" skaitytojams siūlome poeto pusbrolio Gedimino Puslio atsiminimus apie iškilųjį giminaitį, tapusį lietuvių literatūros klasiku.

Motiejus, Antanas, Vincas Miškiniai: mano pusbroliai - jų motina tėvo sesuo Monika Puslytė. Miškinius nuo pat vaikystės pažinojau. Taip jau susiklostė, kad daugiau bendrauta su Motiejumi. Gal dėl to ir atsiminimų apie jį daugiau atmintyje išliko. Atsimenu ir Antaną. Vasaros mėnesiais jie visi važiuodavo atostogauti į gimtuosius Juknėnus, pas motiną. Sustodavo Utenoje, dėdę Kazimierą, mano tėvą, aplankydavo. Tėvas buvo geležinkelietis, pagal tuos laikus gan išprusęs, baigęs carinės gimnazijos keturias klases. Tėvas visus tris gerbė, mėgo su jais bendrauti, laukdavo atvažiuojant. Aš, keturmetis - šešiametis irgi laukdavau. Miškiniai tada savąją jaunystę gyveno. Už mane 20 - 25 metais buvo vyresni. Prisimenu trečiojo dešimtmečio Antaną studentą. Atvažiuoja, būdavo, popietiniu Kauno autobusu. Žvalus, smagus, linksmas, savo linksmumu dėdę ir dėdienę užkrečia... ir man, penkiamečiui, dėmesį parodo. Nusiveda pas Butkų į stotelės bufetą, saldainį nuperka. Mane paleidžia, o pats dar pasilieka. Mat buvo dvi Butkutės gim­nazistės aštuoniolikametės. Praklegėdavo su jomis iki pat vakaro, kol dėdė paskutinį traukinį išleisdavo. Namo abu pareina, nešini Pilzeno buteliais. Stalas jau staltiese užtiestas. Namai pilni šurmulio, juoko, o šnekoms pabaigos nesimato. Nesulaukiu - miegoti man jau laikas.

Miškinių motina našlė. Vienkiemis kaimo galulaukėj. Nemažas. Vyriškus darbus nudirbti samdo berną, pusbernį. Jau kelinti metai bernauja septinton dešimtin įbridęs Mizaikis. Jis ir atvažiuoja ponaičio parsivežti. Tėvui irgi parūpsta aplankyti Juknėnus, seserį Moniką, brolį Rapolą... Tą patį, vėliau Antano aprašytą Žaliaduonių gegužėj. Taigi, važiuojam. Fajetonas, kaštanius, Mizaikis ant pasostės ir keleiviai: Antanas, dėdė Kazimieras ir aš taip jų įsispraudęs. Antanas tėviškėj tuoj pat, iš karto, prie aplinkos pritampa, ponaičiuko ir kvapo nebelieka. Visada basas, kelnes pasiraitojęs, anksti rytą kėlęs, su Mizaikiu pradalgį varo. Subatos vakarą - ūlyčion pas Tumėną Narbą, savo vienmetį, piemenystės draugą. Čia vietos apstu, pilnas atšlaimas prisirenka, jaunų ir senų. Juknėnai - kaimas didelis, jaunuomenės daug ir balsingų valion. Sueina krūvon ir uždainuoja... iki pat Pikčiūnų daina nuaidija. Vasara ne vien atostogų metas - ir atlaidų. Apžergęs dviratį, per Petrines Salakan, Škapliarnoj Daugailiuos, o per Oną savoj parapijoj - Vajasišky. Visur jo pilna, visi pažįsta, sveikinasi, o jis nė vieno šonu neapeina - stabteli, žodį suranda. Sako, su mokytais Kaune prisišneku, o šičia... kaimiškas aromatas... supranti.

Metai keitė metus, baigėsi mano vaikystė. Mokykla, gimnazija. Lietuva, Antano apdainuota, pavasarį gyveno. Neilgai. Papūtė pikti rytiniai vėjai, ir giedras dangus giedroj tėvynėj grasiu debesiu už­ėjo. 1940 metų rugpjūtį viešė­jau pas dėdės Rapolo sūnų, pusbrolį Martyną. Vieną popietę Martynas su darašium palei vieškelį dirvą arė, o aš netoliese, iš dyko buvimo, vaikštinėjau. Ir pasitaikyk man - Antanas iš Daugailių ėjo... "Ei, Martynai, tai jau politruką įsitaisei". Susėdom pagriovy, jiedu užsirūkė, paskutinių dienų įvykius aptarinėjam. Šneka buvo pilna nerimo ir nežinios, kas bus rytoj, poryt. Martynas savanoris - kūrėjas, devynioliktais bolševikus lauk iš tėviškės varė, 1941 birželį Sibiran visą jo šeimą išvežė vargo vargti. Dėdė Ra­polas, Martynas, jo vyresnioji dukra nebesugrįžo.

Okupantas keičia okupantą. 1944 - ais, pavasarėjant, vėl iš rytų ritasi, artėja. Generolo Plechavičiaus pakviesti, rinkosi vyrai į Vietinę rinktinę. Gegužės mėnesį prie Ašmenos kautynės su lenkų Armijos Krajovos daliniais. Vokiečių niekšiška, išdavikiška laikysena kautynių metu nulėmė daugelio mūsiškių, tarp jų ir uteniškių, žūtį. Prieš keltą dienų Antanas iš Kauno atvažiavo. Pasiėmęs mano dviratį, pas mamą - lašinio pritrūko. Grįžo iš Juknėnų ir ėjom, žuvusius sutikom ten, Kauno pusėj. Lydėjom per visą miestą. Gedulingos pamaldos, duobė kapinėse. Stovėjom tylūs, susikaupę, tik krintančio grumsto dundesys ten, duobės dugne, virpino mus, dar pilnai nesuvokiančius, kas įvyko, kodėl. Ėjom iš kapinių, pirmą kartą taip betarpiškai pajutę artėjančio fronto alsavimą. Parėjom namo, įprastinė kalba apie dienos rūpesčius nesirišo. Antanas sėdėjo, rankas sunėręs. Visad šelmiškos, valiūkiškos akys buvo tylios, liūdesio pilnos... "Pameni Barkų nuo Ligajo krašto... Žuvo Kėdainių laukuos.. Nedaug kartų Nemunas tvino... tik 20 metų... ir vėl, kaip anuomet, žalią gegužį gervės ir žąsys jau grįžo ir žydėjimas sodų, ir močia ant kapo nualpus".

- Ech, dėde, - mostelėjo ranka, - gal turi "zubrinės", duok burnelę, čia, pagurkly, kažkas įstrigo.

Kitą rytą išlydėjau. Tada dar nežinojom, kad ilgam ilgam išsiskiriam. Aš - Pečioros, Intos, Antanas - Mordovijos, Kazachstano lageriuos. 12 metų prabėgs. Atmintini 1956-ieji. Iš visų imperijos - Gulago pakraščių, kas tik galėjom, kas išlikom, atgalios skubėjom. Rudenėjant ir aš grįžau. Neskubėdamas ėjau pažįstama Utenos gatve. Liepos jau ne tos - suaugo, sulapojo, ir namo sienos jau papilko, ir mama tokia mažytė, tik akys akys - tokių kitų nėra pasauly! Tėvas nebesulaukė - išėjo. Ten, už šventoriaus, tujų paunksnėn. Ilgai nelaukęs, neiškenčiau, į Juknėnus patraukiau pro Radeikius, Daržinius. Pėstute, peizažo savo pasiilgau. Ten, už Čeburnio, ties dėdės Rapolo gryčia, būdavo, stabteli, lyg nejučia. Vaiskus vaiskus dangus ir miško garbanos nubėga lig Salako paties. Bažnyčios bokštai su saule žaidžia skliauto pakrašty, o ten, toliau, už Dominyko, už berželio pakelėj, teta Monika vidur dienyko rankas šluosto skarele: "Gediminai, jau grįžai? Ir mano Untaniokas jau sugrįžo, jis jau čia". Ir ašara nurieda paslapčia. Vėl kamaroj, kaip kadais, Motiejus, Antanas, kalbų ir įspūdžių visokių lig išnaktų pačių.

1957 m. rudenį Utenos literatai, gaila, nepamenu pavardžių, surengė poezijos vakarą senosios gimnazijos salėje. Atvažiavo jauni poetai M. Vainilaitis, A. Maldonis. Ir Antanas kartu su jais. Jokio skelbimo, patyliukais. Salė tuščia. Viena mokytoja, gelbėdama padėtį, iš bendrabučio atsivedė pulkelį mokinukų. Mokytojų, ir tų du trys, ir nieko daugiau. Vainilaitis paskaitė eilėraštukų vaikams, Maldonis keletą ir Antanas ištraukas iš poemos "Gulbė - karaliaus pati". Antanas - odiozinė asmenybė. Ir vis tik buvo žmonių, kolegų, kurie nepabūgo su juo pabendrauti. Preikšas, Zimanas buvo dar aktyvūs, energingi ir akylūs.

Kasmet, per šv. Onos atlaidus - su Antanu būtinai pas Motiejų. Prieklėty pasėdim, pašnekučiuojam ir į Vajasiškį nužingsniuojam. Šiųmečiai atlaidai nebe tie. Mastas nebe tas ir koloritas kitas - Salako žydelių nebėra ... vežimai baronkom nebenukrauti... Pakapėj, panuovaliuos skystai susėdę. Daugeliui praeitis dar nenutolo, viskas atminty dar gyva, neužžėlę. Tad dar klegesio nedaug.

Retėjam, 1961-ais jų motina, teta Monika išėjo. 1974-ais Antanas davė žinią: Motiejus paliko mus. Vėl Juknėnuos, vėl pas jį. O jis guli sau ramus. Kieme rašytojai, daktarai, giminės, kaimynai. Vajasiškio bažnytėlėj jį pasitiko kunigai. Libera giedojo, gražiai kalbėjo prie duobės. Stovėjome visi tyloj paskendę, Viešpaties Angelas kartu, drauge. Taip dar prabėgo metai devyneri - Antakalnio kalneliuosna Antaną nulydėjom.

Senoj kamaroj tyluma, rimtis - visi iš šių namų išėjo. Ties gonkais stovi broliai, ąžuolais pavirtę. Tik laikas bėga, laikas teka nesulaikoma srove. Bus vasaros ir žiemos bus. Ateis pavasariai ir vėl praeis. Pavasarį žaliam kleve gegula sukukuos, savu kukavimu Jus aplankančius nuramins ir paguos. Ir netiesa, kad viskas baigta. Prisiminimai, atmintis, darbai... Jie liks su mumis ilgai ilgai.

Utenis, 2005, vasario 15

©