Algimantas Bučys. Poetas ir kirviai, muilai bei nuodai:
Antanui Miškiniui – 90

Poeto nemirtingumas pamažu aiškėja jam begyvenant tarp mūsų, mirtingųjų. Ir dažniausiai, beje, mums nė nepastebint. Kas pažinojo Antaną Miškinį (1905 vasario 11 - 1983 gruodžio 16) paskutiniais jo gyvenimo metais, manau, negalėjo nesistebėti jo neapsakomai nuoširdžiu ir tiesiu žodžiu bei elgesiu.

Toks jis buvo nuo pat jaunystės. Mylėjo žmones ir jais tikėjo. Bet anaiptol nebuvo naivus idealistas. Žmogų ir jo darbus matė kiaurai, tad ir ilgų charakteristikų nemėgdavo. Kaip vėliau Amerikoje rašė Jonas Aistis, geriausias jaunystės draugas ir bendražygis Antanas kaip koks senovės Diogenas vidury dienos sausakimšoje turgavietėje ieškojęs su žiburiu Žmogaus: "Ieškodavo žmonių su žiburiu, nekreipdamas dėmesio į pažiūras, išsilavinimą ir profesiją. Šaunumas ir polėkis jam buvo visa žmogaus vertė". Tuo pačiu tiesumu "visus neigiamus žmones skirstė į tris kategorijas: kirvis, nuodas ir muilas. Kirvio prasmė: nesukalbamas ir kietas; nuodas - kenksmingas ir klastingas; muilo prasmė kiek komplikuotesnė ir platesnė - nuobodus, įkyrus ir kvailas".

Ir tikrai: pasaulis nėra toks sudėtingas, kaip atrodo arba kas nors mums stengiasi įteigti savo nuodingais sumetimais. Kai lietuvių policija paskutiniais liaudininkų valdžios metais daužė ir arkliais trypė lietuvių studentus demonstrantus, žengiančius senamiesčio link su Maironio giesme "Nebeužtvenksi upės bėgimo", Miškinis nesileido įveliamas į politinės gražbylystės pinkles. Jis tiesiai šviesiai įvardijo politinę krizę: "Tai va, ko sulaukėme: vieni kitus mušame". Ir čia pat prezidentą muilu išvadino. Panašiai ir po 1926 m. perversmo, kai Smetonos režimas per cenzūrą ėmė gožti spaudą ir literatūrą, Miškinis nenutylėdavo: "Kiaulėjame ne dienomis, bet valandomis". Ir ne tik politikoj mokėjo apibendrinti visą esmę garsiai ir į akis. Vargas būdavo tam, kuris jam buvo ar bent atrodė esąs kirvis, nuodas ar muilas. Ir prieš karą, ir po karo Antanas Miškinis buvo vienas labiausiai mėgstamų ir garsiausių lietuvių poetų. Visi jo žodžio laukė. Petras Cvirka, anuomet vis raginęs rašytojus pasmerkti miškinius ir šlovinti naują sovietinę valdžią, 1946 m. visuotiniame lietuvių rašytojų susirinkime, kurį derėtų vadinti lietuvių literatūros demagoginiu tribunolu, piktinosi, kad literatūros vakaruose tarybinės ideologijos rašytojams beveik niekas neploja, o Miškinį studentai pusę valandos laiko scenoje, kai paskaito eilėraštį apie Nemunėlį. Ten pat Cvirka iš tribūnos paaiškino, kad su Miškiniu buvo ne kartą kalbėta ir raginta "parašyti viešai, skaudančiu žodžiu" prieš miškinius ("tavo žodžių paklausytų ta publikos dalis, kuri už miškinių kabinas"). Bet iš tos pačios viešos P. Cvirkos kalbos žinome ir poeto atsakymą: "Man drg. Miškinis pareiškė, kad šito tai jis neparašysiąs dėl to, kad NKVD pridirba šposų”. Pasakyta, kad aiškiau nė nereikia.

Vos atšventusį savo gimimo dieną (1948 vasario 12) Miškinį suėmė, žinoma, ne vien už atviresnį žodį, pasakytą kokiam nuodui ar kirviui. Rusiškai parašytame kaltinamajame akte didysis mūsų lyrikas apkaltintas, kad buvo pogrindinės antitarybinės organizacijos prezidiumo narys, vyriausiasis antitarybinės spaudos redaktorius, pogrindinio laikraščio "Laisvės žvalgas" apžvalgininkas... Nuosprendis - 25 metai pataisos darbų lageryje.

Poetui besėdint lageryje ir slapta užrašinėjant ant popierinių cemento maišų skiaučių savo nuostabiąsias psalmes, Lietuvoje, deja, ne vienas kolega rašytojas krovėsi sau politinį kapitalą, kiekviena proga besipiktindamas "tarybinės liaudies priešu Miškiniu". Ak, teisus buvo poetas, dar prieš karą Aisčiui aiškinęs, jog visa ta rašto žmonių šeima miela ir šauni, "nors paskiruose broliuose rašytojuose visko buvo: buvo, anot Miškinio, aukso žmonių, bet nestigo ir kirvių, nuodų ir muilų".

Respublika, 1995, vasario 11.

©