Balys Juodzevičius. Paslėptas poeto žodis

Augom, skaitydami kovingus V. Grybo, A. Jonyno, J. Macevičiaus eilėraščius, rašėme temas "Stalino paveikslas lietuvių poezijoje", "Komunizmas - pasaulio jaunystė, ir jį pastatys tik jauni...". Apie kažkokį poetą Miškinį, kilusį iš Juknėnų, išgirdau tik 1951 metais. Neatrodė, kad tai didelis poetas, nes mokykloj niekas apie jį neužsiminė. Niekas tada neminėjo nei Aisčio, nei Bradūno, nei Brazdžionio... Tik apie 1957 metus į universiteto bendrabutį pakliuvo keliolika Antano Miškinio eilėraščių. Poetas grįžo iš sovietinių "kurortų":

Einu, keliai atrodo lyg

Ne tie čia...

Kas juos nubarstė

kruvinom gėlėm?

Už ką jūs išdavėt mane,

tautiečiai,

Kalėjimui, klajonėm

didelėm?

A. Miškinio posmuose suskambėjo kažkokia kita gaida, kitas, nuo mūsų slėptas pasaulis, širdgėla ir kančia.

Pamažu nublanko pompastiška jaunųjų kūryba, kažkoks nerealus pasirodė ir T. Tilvyčio apdainuotas kolūkis "Laimė"... Kokia laimė, kai ir mano kaimynės vaikai pjaustė rugių varpas, kad nemirtų iš bado, o našlę motiną sugavo ir įkišo į kalėjimą...

1946 metais Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretorius K. Preikšas, rodydamas pavyzdžiu karo metų L. Giros ir S. Nėries kūrybą, be gailesčio plakė ligotą iš vokiečių konclagerio grįžusį B. Sruogą, poetą P. Vaičiūną, frontininką E. Mieželaitį. Kliuvo ir Smetonos režimo garbintojui A. Miškiniui, vedančiam jaunimą į nirvaną, sustingimą.

Taip ir neįsiliejęs į darnų tarybinių rašytojų chorą, A. Miškinis suimamas. Pagal RTFSR BK 58-l ir 58-11 straipsnius sovietinis teismas nutaria:

"Miškinį Antaną, Juozo, už dalyvavimą kontrrevoliucinėj gaujoj uždaryti į pataisos darbų lagerį dvidešimt penkeriems metams, pradedant skaičiuoti laiką nuo 1948 m. vasario 12 d. Asmeninius daiktus konfiskuoti".

Lietuvos rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos susirinkime J. Baltušis apgailestauja, kad per ilgai buvo tampomasi su tokiais "supuvusiais subjektais". Vasario 24 d. A. Miškinis pašalinamas iš Rašytojų sąjungos , o G. Zimanas džiaugiasi, kad "prisilaižęs liaudies priešas Miškinis" nebegadins talentingų jaunųjų poetų kūrinių, juos redaguodamas.

Grįžo poetas prabuvęs lageriuos vos ne devynerius metus. Grįžo su sutrinta šimtasiūle ir kalinio numeriu. Vienas iškiliausių Lietuvos poetų ir čia pasijuto niekam nereikalingas benamis. Okupantui reikėjo aukos, atgailos, reikėjo poetą paklupdyti. O rankos, laužtuvu kapojusios įšalusią Sibiro žemę, nebenorėjo imti plunksnos, širdis neleido kurti eilių nei nemirtingajam Leninui, nei didžiajam Stalinui, nei šlovingajai partijai. Negalėjo poetas dėkoti ir už sugriautą gyvenimą, už sutryptą ir išprievartautą Tėvynę.

Poetas rašo, išleidžia kelias poezijos knygutes, atsiminimų knygą "Žaliaduonių gegužė"... Bet poezija jau ne ta: išdailinta, puošni, bet neperėjusi per širdį...

Tik 1988 metais, praėjus penkeriems metams po poeto mirties, "Pergalės" ir "Nemuno" žurnalai vėl sugrąžino tikrąjį Miškinį. Pasirodė V. Jakelaičio paruošta lageriuose sukurtų A. Miškinio eilėraščių knyga "Sulaužyti kryžiai".

Paaiškėjo, kad poeto eilėraščius iš lagerių zonos išnešė kalinys Andrius Ulevičius, bet ir tas dar turėjo 38 metus slėpti įklijuotus albumo viršeliuose. Kitus eilėraščius išnešė kalinys Algis Geniušas, paslėpęs Heinės poezijos tomo viršeliuose. Atrodė, kad gal jau ir viskas. A. Miškinio kūryba išsaugota, paskelbta, apie jo kūrybą parašyta monografija... Pasirodo, kad dar ne viskas, gali kai kas ir atsirasti...

UAB Vajelio - Hiestro statybininkų grupė, vadovaujama Petro Galiausko, Utenos rajono Juknėnų kaime remontuoja ir restauruoja Antano ir Motiejaus Miškinių gyvenamąjį namą. Sodyboje pokarį (iki 1974 m.) gyveno įžymus vertėjas ir literatūros tyrinėtojas Motiejus Miškinis. Dažniausiai čia vasaras praleisdavo ir Antanas. Čia ilsėdavos ir grįžęs iš lagerių.

Ardydami grindis ir keisdami lubas, statybininkai rado surūdijusią dėžutę, o joje į "sviestinį" popierių buvo suvyniotas pluoštelis eilėraščių. Dvidešimt viename lapelyje (formatas labai įvairus) pieštuku ir rašalu surašyti 35 eilėraščiai bei jų fragmentai. Didžioji dalis eilėraščių rašyta poeto A. Miškinio ranka, o 12 perrašyta kito žmogaus. Eilėraščiai (ir kita ranka rašyti) peržiūrėti ir taisyti paties poeto. Paslėpti, matyt, tikintis geresnių laikų. Į dėžutę patekę drėgmės (nuo 1983 m. sodyboje niekas negyveno), tad popierius vietomis sudūlėjęs, suiręs, o rašalu rašyti tekstai kai kur išsilieję, sunkiai bepaskaitomi.

Nors lagerinė poeto kūryba jau yra skelbta, bet literatūros tyrinėtojams gali būti įdomūs variantai, taisymai, tikslesnio žodžio ar vaizdo ieškojimai.

Į dėžutę pakliuvo ir keletas, rodos, dar niekur neskelbtų, 1946 - 1947 metų eilėraščių. Kur jie buvo saugomi, kai poetas buvo lageriuose, nežinia.

Pirmųjų pokario metų kūryboje A. Miškinis dar gana kovingas ir kandus. Tik apie seserėlę S. Nėrį, prisisegusią raudoną gėlę, poetas rašo su graudžia užuojauta.

Naujuosius išverstaskūrius A. Miškinis talžo, neslėpdamas paniekos:

Medaliais apkabinėti

Lig bambos ir žemiau,

Jau sėdi toks kabinete,

Išbaigtas genijus jau.

Poetas mato žmonių neviltį ir vargą. Reikėtų apie tai rašyt, bet visus apėmusi baimė, nes tuoj pradės knistis saugumas:

Kas autorius, kas parašė?

Iškrės ir namuos,

ir šiauduos.

Samdys už 30 grašių -

Gal kas nurodys, išduos...

Poetas nusivylęs ir rašytojais:

Rašytojai. Jie susikrušo,

Tad kas taip rašyt išdrįs?

Putinas? Churginas? Grušas?

Vienas kito verti visi trys.

 

Jaunieji. Jie maišo ir velia

Į krūvą, bet meno nėra.

Rašytojas Jonas Kurvelė

Ar naujas koks Judas Gira.  

Į bailius A. Miškinis žvelgia su panieka:

Skaitytojau, jei bijaisi,

Neliesk šios dainos,

jei drebi.

Eik kaip ėjai su jaisiais,

Kurių putrą klusniai srebi.

1946 m. liepos mėnesį nuėjęs palydėt mirusį L. Girą, poetas pareiškia, kad apie mirusį priimta kalbėt gerai arba nieko. Valdžia, atsidėkodama daug kartų kailį vertusiam rašytojui, suvarė žmones:

Kaip kaimenė minia numins

Rasų gėles.

Neteisėta valdžia tau

vėliavą padengs.

Meluotų frazių banalių

nepagailės

Ir netaupydami palies

jų kaip vandens.

A. Miškinis priminė ir T. Tilvyčiui, puolusiam į okupanto glėbį, primindamas:

O juk Lietuva vėl ateis čia,

Skraidys ji ant vyčio eiklaus.

Ką tu pasakysi aukštaičiams,

Ataskaitos tavo kai klaus?

 

Klaus tie, kur Tėvynę vadavo,

Kur buvo tavo drąsa.

Prakeiktas bus vardas tavo

Kaip gėdos dėmė kruvina.

 

Saujelė šnipų, tau katučių

Paploja, pakalbins - užmirš.

Topyliau, tikrai ar tai tu čia

Papylei nuodų su tulžim?

Praėjus daugiau kaip 50 metų, dalis antisovietinių A. Miškinio eilėraščių atrodo per daug jau aštrūs ir kategoriški, bet žmogus, liejantis kraujui, negalėjo likti abejingas. Tegu apie tai tars žodį literatūros tyrinėtojai.

Utenis, 2003, birželio 7, p. 1-2