Gražina Ramoškaitė. Norėčiau dar daug sukurti

Svečiuose pas poetą Antaną Miškinį.

Sausio 29 dieną Antanui Miškiniui sukako 70 metų. Aplankiusi poetą, radau jį, kaip sakoma, sveiką ir linksmą. Nors prieš tai ir persirgęs gripu... Jubiliatas mielai sutiko pasidalyti su mūsų savaitraščio skaitytojais mintimis apie nueitą poeto kelią, apskritai apie mūsų poeziją.

Savo kūrybos kelią Jūs pradėjote dar tada, kai buvo gyvas Maironis, pačiame kūrybinių galių suklestėjime buvo V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, K. Binkis... Kas iš literatūros krypčių, stilių, manierų turėjo Jums didesnio poveikio? Kiek jaunąją literatūros pamainą veikė K. Binkio, J. Tysliavos poetinės reformos?

Palietus praeitį, visada atsiranda daug kalbos. Kitomis progomis esame apie tai kalbėję ir, turbūt, dar kalbėsime. Šį kartą į pateiktus klausimus tebus leista atsakyti trumpai.

Kai pradėjau domėtis literatūra ir žengiau pirmuosius žingsnius, Maironio gadynė, t. y. jo tiesioginė įtaka, jau buvo kaip ir pasibaigusi. Literatūriniam jaunimui didelio įspūdžio nebedarė ir vadinamoji pomaironinė karta, sakysime, L. Gira, M. Vaitkus, A. Ląstas ir kiti. Poezijoje tuo metu vyravo B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, F. Kirša ir K. Binkis, t. y. poetai, į mūsų literatūrą atėję dar iš anų prieškarinių laikų. Mano kartos literatūrinis jaunimas jau buvo pagautas naujųjų srovių. B. Sruogos, Putino, F. Kiršos daugiau ar mažiau simbolistinė poezija jaunesniuosius veikė tik iš dalies. Mums norėjosi kažko kita, kažko daugiau ir konkrečiau. Todėl, sakysime, B. Sruogos "Miestas" ir ypač F. Kiršos "Pelenai" mums pasirodė įdomesni, negu Putino "Pesimizmo himnai". Konkretesnė poezija sudomino ir mane, ir ne tik mane. Ėmėme suvokti, kad poeziją kažkaip lyg savaime gimdo konfliktai su tikrove... Didesnės įtakos darė K. Binkis, laisvas nuo simbolistinio miglotumo - paprastumu, konkretumu ir, žinoma, naujoviškumu. Talentingi, o ir formaliai labai gerai sukalti eilėiaščių pavyzdžiai, taipogi jo pasisakymai literatūros klausimais, pavyzdžiui, vieša paskaita "Kaip per pusę valandos pasidaryti poetu", griovė senas pažiūras ir, svarbiausia, įrodė, kad kiekvienas gali ir privalo rašyti savaip. Buvo ir labai akivaizdus rezultatas - J. Tysliava, J. Žengė ir iš dalies T. Tilvytis ("Išpardavimas dūšios"), tiesiogiai K. Binkio teoretiškai paruošti dar "Keturiuose vėjuose", paskiau kiekvienas nuėjęs savo keliais.

Rašančių, bandančių savo plunksną jaunuolių tada, kaip ir visuomet, netrūko. Buvo gražių bandymų, talentingų blykstelėjimų, tačiau į platesnį literatūros kelią irgi, kaip visuomet, išėjo ne visi. Gal pritrūko atkaklumo, darbštumo, platesnio akiračio, gal talento - sunku pasakyti. Taip ne vienas, gražiai švystelėjęs, užgeso ir nusibarstė pakeliui.

Aš buvau vienas iš nedaugelio, kuriems pasisekė be didelių pastangų iššokti į literatūrą ir joje išsilaikyti ne vieną dešimtmeti - tai pakylant, tai nusileidžiant. Prie pasisekimo prisidėjo gal būt, ir tai, kad nepriklausiau prie tų, kurie suprato, kad vien savos literatūros nepakanka. Todėl ir griebėmės skaityti ir studijuoti kitų tautų naujausią literatūrą, kad žinotume, kas darosi platesniame pasaulyje. Dalijomės su draugais nuomonėmis, dalijomės knygomis.

Poezijos stilius, susiformavęs jūsų jaunystėje, dažnai vadinamas neoromantiniu arba postromantiniu. Jam, esą, būdinga emocionalumas, dainingumas, savitas lyrizmas, šviesus požiūris į pasaulį. Įdomu, kiek Jūs ir kiti poetai sąmoningai kėlėte sau uždavinį formuoti naują poezijos metodą, kiek tat išėjo savaime, spontaniškai?

Kaip kiti mano kartos poetai žiūrėjo į naujus poezijos metodus ir stilius, šiandien man sunku pasakyti. Aš pats, kaip dabar rodosi, apie tai mažiausiai galvojau. Man rodėsi - jei aš turiu ką pasakyti, tai visų pirma privalau išmokti pasakyti poezijos kalba kaip galima aiškiau ir trumpiau. Saugojaus sekimo, t. y. bijojau patekti į epigonizmo pavojų.

Vėlesnėje kūryboje į subtilų Jūsų poezijos audinį įsiterpia kasdieniškesnės intonacijos, nevengiama reportažiškų, publicistiškų vietų ("Arti prie žemės", "Svajonė ir maištas" ir naujausioji - devintoji Jūsų lyrikos knyga "Dienoraštis"). Kas skatino tokias slinktis? Vadinamoji vidinė poeto evoliucija, gyvenimas, bendra poezijos plėtotė?

Nuo pat jaunystės buvau tos nuomonės, kad veiksmingesnė ta poezija, kuri nenuklysta į abstrakcijas, į padebesius. Todėl, reikalui esant, nevengiau ir užsakymo, t. y. visuomeninės temos. Apie paprastus dalykus rašyti gal net sunkiau, negu galynėtis su audromis, skraidyti su zefyrais, žvaigždes sekioti...

Prieš keletą dešimtmečių Jūs esate išvertęs V. Vitmeno "Žolės lapus" - knygą poeto, kuris turėjo nemažos įtakos mūsų poezijos atsinaujinimui po 1956 metų. Įdomu, ar darė V. Vitmenas Jums kokį nors poveikį?

Su V. Vitmenu susipažinau labai anksti, jaunystėje, kai tik pradėjau savarankiškai paskaitinėti angliškai. Žavėjo jis mane kaip ir kiti dideli poetai ir visų pirma kaip mąstytojas, bet tiesioginės įtakos nedarė. Mat, Vitmenas, mano supratimu, analitiškas poetas, sugebąs eilėraštį užversti daugybe vaizdų - čia jo esmė. Mane labiau veikė sintezės poetai, sugebėję reikštis trumpai ir glaustai. Lietuvos skaitytoją seniai norėjau supažindinti su šiuo labai savitu poetu, ketinau bent kiek praturtinti verstinės poezijos lektūrą, bet nebuvo leidėjų, todėl, išversti galėjau tik vėliau, 1957 metais, kai "Vaga" noriai sutiko išleisti. Gaila tik, kad išleido mūsų laikams nedideliu tiražu, ir laida greitai išsibaigė.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip atsirado sumanymas rašyti poemą apie J. Janonį; kaip gimė šis kūrinys, kokia jo sukūrimo istorija; ar iš karto parašėte, ar teko ilgiau padirbėti?

J. Janonį, kaip poetą, aš mėgau nuo pat vaikystės. 1918 metų gale ar pačioje 1919-ųjų pradžioje mūsų namuose atsirado iš Vilniaus naujų knygų. Jų tarpe ir Vaidilos Ainio poezija. Tada jau žinojau Maironį, Baranauską, L. Girą, J. Mikuckį, Margalį... Paskaitęs Janonį, ne mažiau jaudinausi, kartu suvokiau, kad eilės rašomos ne tik apie tėvyne, gamtą, meilę, bet ir apie vargingųjų skriaudas. Iš tos pačios knygos sužinojau, kad poetas tragiškai žuvo pačioje jaunystėje. Buvo, gaila ir baisu. Man tada atrodė - kurgi buvo draugai, pažįstami, ar negalėjo išgelbėti? Tasai paauglystėje išgyventas įspūdis liko, matyt, visam gyvenimui. Nuo tada kai kuriuos posmus tebemoku atmintinai. Įvairiom progom apie tai esu rašęs. Kažko naujo čia neturiu pridurti.

Jūsų lyrika neatskiriama nuo gimtųjų Juknėnų, šio Aukštaitijos kampelio, jo žmonių gyvenimo, folkloro, istorijos. Kokį poveikį Jums turėjo tautosaka, apskritai liaudies daina?

Augau dainingoje Aukštaitijoje. Nuo pat vaikystės girdėjau daug gražių dainų. Daugelį jų išmokau ir dabar tebemoku. Tai buvo dar nesąmoningas susižavėjimas, tik vėliau supratau, jau studijuodamas universitete, kad dainuotinė mūsų poezija yra senesnė už rašytinę, kad visi mūsų poetai, gal tik išskyrus Donelaitį, vieni mažiau, kiti daugiau liaudies poezija naudojosi. Išvarčiau visus dainynus, kiek tik jų buvo, ieškodamas poetinės kalbos brangenybių. Supratau, kad sekti aklai, kaip anksčiau kai kurie mūsų poetai darė negalima; reikia kaip nors savaip transformuoti naujausios poezijos rėmuose - naudotis ne tiek žodine medžiaga, kiek esme, intuityviai tą, esmę atspėjant. Ne vienu atveju tariausi aš taip ir darąs. Panašiai daro (tegu sau kiekvienas savaip, tai dar geriau) ir jaunesni už mane poetai. Dažnai pagalvoju, kad mūsų dainuotinė poezija dar nėra kaip reikiant atskleista ir nušviesta. Tiek kompozitoriams, tiek poetams lieka dar daug nepanaudotų galimybių.

Kaip Jūs apibrėžtumėte poezijos paskirtį, esmę, tikslus?

Už mane daug gudresni žmonės nuo seniausiu laikų yra aptarinėję poezijos paskirtį, ir vargu ar aš galėčiau ką nauja pasakyti. Imu tad paprastai - žmogui yra įgimta dirbti, galvoti, kurti ir su kitais savo darbo vaisiais dalytis. Kas yra gražu, gera, kas atrodo teisinga, norisi ir kitiems kokiu nors būdu perteikti. Žmogus juk nedirba ir nekuria vien sau. Tada jis jaučiasi tikru žmogumi, kai gali ką nors savo duoti ir kitiems. Džiaugiamės, kai tariamės, kad tai mums pavyksta ir graužiamės, jei nepavyksta.

Neseniai "Pergalės" žurnale pasirodė ištrauka iš Jūsų rašomos pasakojimų knygos "Žaliaduonių gegužė", kuri sukėlė didelį susidomėjimą. Ką Jūs dar ketinate knygoj aprašyti, kokius žmones? Ar tie atsiminimai lies tik tolimus laikus, ar ir iš artimesnių laikų kas nors bus?

Esu prirašęs atsiminimų apie rašytojus - Vaižgantą, K. Binkį, V. Montvilą, S. Nėrį ir t. t. O čia man rūpėjo parašyti apie tuos nežymius sodžiaus žmones, kurių nebėr, apie kuriuos nepasakojama, bet kurie buvo individualybės. Tai nerašyta kaimo beletristika. Rašau apie tuos, kuriuos aš pats atsimenu, ir apie tuos, kurie gyvi žmonių atsiminimuose. Bus kaimo advokatas, kaimo gydytojas. Esame kaimiečių tauta, bet neturim kaimietiškos epopėjos. Jeigu ją kas nors kada rašys, galės pasinaudoti.

Kiekvienas rašytojas turi savo mėgstamą metų laiką. Tradicinėje poezijoje labiausiai poetų mėgstamas pavasaris. Jūsų poezijoje irgi jaučiamas pavasario, gyvybės alsavimas. Įdomu, kaip veikia poezijos rašymą pavasaris, žiema, ruduo, vasara; kokia priklausomybė tarp poeto ir gamtos ciklų, kaip tai atsiliepia nuotaikai, dvasiniam nusiteikimui?

Pareina nuo nuotaikos, ne nuo sezono. Bet ypač nuotaikos pasikeitimą jauti po Saulės grąžos, kuri veikia ne tik rašantį, bet ir kiekvieną žmogų.

Kas Jums įdomu, kas traukia akį šiandieninėje mūsų poezijoje; ko reiktų vengti, į ką labiau orientuotis jauniesiems poetams?

Daugelis jaunų ir ne visai jaunų poetų dabar rašo verlibru arba baltosiomis eilėmis. Aš norėčiau, kad jie neužmirštų, jog be rimo taip pat sunku rašyti. Rimas disciplinuoja žodį. Reikia išmokti visokiom formom, tada ir verlibras išeis. Neišmanant pereiti iš karto pavojinga.

Aš nerašau verlibru. Ritmą kaitalioju. Gali būti asonansai, aliteracijos, bet skambėjimas turi būt. Visiems gerai žinoma, kad eilėdaros mokėjimas dar nedaro poezijos. Betgi ir jos nemokėjimas poeziją žlugdo. Kas gi būtų, jeigu, sakysime, kompozitorius nemokėtų skambinti fortepijonu? Poezijos gudrybių niekas neišmokys. Pačiam tenka išmokti. Ir išmoksta, kas to labai nori.

Be minėtos pasakojimų knygos, kokie kiti kūrybiniai sumanymai?

Planų dar yra - norėčiau parašyti apie tuos rašytojus, apie kuriuos kiti jau neparašys.

Literatūra ir menas, 1975, vasario 1.