Antano Miškinio 100-osioms gimimo metinėms

Paprašiau Antaną Miškinį parašyti proginį straipsnį. Gerai nepamenu, bet, rodos, Teofilio Tilvyčio gimimo jubiliejui. Sutarėme ir datą: pusantros savaitės iki jubiliejaus. Likus maždaug dviem savaitėms, iš Vilniaus skambina Antanas Miškinis. Sako, ar aš nieko prieš, jei straipsnį atsiusiąs keturiomis dienomis vėliau. Mat su mėsmale susižalojęs ranką ir negalįs kurį laiką mašinėle spausdinti. Straipsnio rankraštį jau turi. Poetui sakiau, kad laiko pakaks, keturios pavėluotos dienos nieko nekeičia. Bet, sakau, atsiųskite rankraštį, jūsų raštas gerai įskaitomas. Antanas Miškinis sako: "Ne, jei nevėluojame, padarysiu taip, kaip reikia".

Po kelių dienų gaunu Antano Miškinio straipsnį. Atspausdintas mašinėle, kairėje lapo pusėje didesnė paraštė, dešinėje mažesnė, nė vieno pataisymo.

Poeto tvarkingumas, punktualumas žavėjo. Tada turėjau visuomenines pareigas - buvau "Žinijos" draugijos pirmininkas. Teko nemaža meno žmonių - rašytojų, aktorių, dainininkų - lydėti į kaimus. Ne kartą lydėjau ir Antaną Miškinį. Jis nebuvo didelis tokių renginių mėgėjas. Nemėgo oficialumo. Kaimo žmonės - taip pat. Todėl susitikimai būdavo nuoširdūs, baigdavosi nedidelėmis vaišėmis. Stebina tai, kad poetas susitikimuose, prie stalo visiškai atsipalaidavęs, niekada neprasitardavo apie savo skriaudą - tremtį. Jis prisimindavo savo jaunystės bičiulius nuo Juknėnų ir Tauragnų - Teofilį Tilvytį, Joną Šiožinį... Prisimindavo Salomėją Nėrį, vadindamas ją sesute ar sesule... Antanas Miškinis juos vertino pagal talentą, neužsiminda­mas apie asmenines klaidas...

Vasarą poetas atvažiuodavo į savo sodybą Juknėnus. Jį čia lankydavo mūsų literatai: Mindaugas Stundžia, literatas ir kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis, poetas Petras Panavas, jį fotografavo Klemensas Kupriūnas... Lankydavo ne tik literatai, bet ir kiti bičiuliai. Porą kartų buvau pas Antaną Miškinį sodyboje... Iš jo pasakojimų sužinojau, kad ši kukli sodyba buvo tikra Rytų Aukštaitijos rašytojų Meka. Ne tik rašytojų. Pas Miškinius atvažiuodavo žymių dailininkų, dainininkų. Į gyvenimo pabaigą sodyboje buvo ramiau. Poetas sakėsi mėgstąs ramybę, norintis pabūti vienatvėje. Bet mielai priimdavo uteniškius... Jau praėjus keletui metų po poeto mirties, buvau redakcijos pasiųstas į mūsų kraštiečio Algimanto Baltakio jubiliejinį vakarą. Pertraukos metu su grupe rašytojų, išsišnekėjome apie Antaną Miškinį. Jo bičiuliai papasakojo, kad A. Miškinis, grįžęs iš Juknėnų, džiaugdavosi, jog jį gimtinėje lanko Utenos inteligentai, kad su jais atvirai ir įdomiai pasišnekąs...

Poetas vieno pokalbio metu prasitarė: "Numirsiu, niekas čia neatvažiuos. Neturiu giminių, kuriems sodybos reikėtų. Pastatai ne kokie, bet gamta! Vien mūsų išauginti klevai ko verti..." Poeto samprotavimuose jautėsi, kad norėtų, jog ši vietovė nenueitų į užmarštį. Nuo 1983 metų žiemos Miškinių name ilgam užgeso židinys... Bet sodyba vėliau atgijo. Joje įrengtas plunksnos darbininkų brolių Antano ir Motiejaus Miškinių memorialinis muziejus. Suremontuotas, atstatytas jau nuo senumo besvyrantis gyvenamasis namas, klėtis. Pakrypęs klojimas, paskyrus lėšų, bus restauruotas. Žadama jame įrengti klojimo teatrą. Sodyboje trys medžio skulptūros. Vieną Motiejaus Miškinio atminimui pastatė raseiniškiai, buvę jo mokiniai. Po vieną skulptūrą sodybai pagerbti Miškinių šeimos atminimui sukūrė Stanislovas Karanauskas ir Pranas Kaziūnas.

Memorialinės sodybos muziejininkė lituanistė Rimanta Gaidienė nepaprastai atsidavusi šiam darbui. Ji surinko nemaža medžiagos apie Antaną Miškinį, jo bičiulius, tų žmonių vietą Lietuvos literatūroje ir kultūroje. Rimantą ir dabar užrašinėja amžininkų atsiminimus, renka nuotraukas, apyvokos daiktus, tapusius ir etnografinėmis vertybėmis.

Poeto atminimas įamžintas Utenos rajone: Antano ir Motiejaus Miškinių vardu pavadinta Utenos viešoji biblioteka, pradedama bibliotekos naujo pastato statyba. Mėgėjų Žaliaduonių teatro pavadinimas - iš Antano Miškinio kūrybos. Režisierės Almos Eigerdienės pastatytas spektaklis "Žaliaduonių gegu­žė" Antano Miškinio kūrybos motyvais visada šiltai priimamas ne tik uteniškių žiūrovų, bet ir svečių. Šis teatras vaidino poeto eilių motyvais.

Antanas Miškinis - ne tik uteniškių pasididžiavimas. Jis - vienas žymiausių lietuvių poezijos šulų, dar prieškario metais pasukęs neoromantizmo keliu. Maironio romantinio lyrizmo išugdyti poezijos mėgėjai ne iš karto priėmė naujojo stiliaus poeziją. Tuo metu Lietuvą ištiko didžioji tragedija - okupacija, karas ... Naujos krypties poetai išblaškomi po visą pasaulį. Vakaruose visam laikui atsiduria Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, tremtyje ar kalėjimuose - Antanas Miškinis, Kazys Inčiūra, Kazys Boruta... Tragiškumą pagilina tai, kad egzodo literatūra, kaip niekur pasaulyje, į Lietuvą neįleidžiama. Iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžo paliegęs Balys Sruoga ir greitai mirė. Salomėja Nėris, pasiklydusi pasaulėjautoje, nublokšta į Rytus, sugniuždyta karo baisumų, palaužta sveikata sugrįžo tik numirti... Lietuvių poezijoje atsivėrė baisi tuštuma. Svetimos ideologijos supančiotas mąstymas sunkiai leido užpildyti tą tuštumą. Bent pirmuosius pokario 15-20 metų.

Antanas Miškinis iš tremties grįžo su nedideliu, bet stipriausiu pasipriešinimo eilėraščių ciklu "Sulau­žyti kryžiai", spausdintu jau nepriklausomoje Lietuvoje. Nežiūrint ilgų tremties metų, dramatiško viso gyvenimo, Antanas Miškinis liko vienas iškiliausių poetų, nutiesusių kelią naujo stiliaus poezijai.

Utenos apskrities žinios, 2005, vasario 10

©