Gediminas Puslys. Miškiniai. Susitikimai, pokalbiai

Motiejus, Antanas, Vincas Miškiniai - mano pusbroliai. Mano tėvo sesuo Monika Puslytė yra Miškinių motina. Miškinius nuo pat vaikystės prisimenu. Man jie visi taip brangūs, savi. Jie visi vienaip ar kitaip yra įtakoję mano gyvenimą, mąstyseną, pasaulėžiūrą. Taip jau susiklostė, kad daugiau teko bendrauti su Motiejumi. Gal todėl ir atsiminimų apie jį daugiau atmintyje išliko.

Prisiminė vieno amžininko rašyti žodžiai: "Pačios nuostabiausias - tai vaikystės ir ankstyvosios jaunystės dienos". Nuostabios jos ne vien vaikišku nerūpestingumu, bei ir giliu tragizmu, mūsų jaunus pečius užgriuvusiu. Nostalgija, kažko, negrįžtamai išėjusio, ilgesys, subtiliai susišaukia su šia diena. Senatvė jau nebesibeldžia. Jinai šalia mūsų, jinai mumyse, ir tų dienų vaizdai ne tik sapnuose sugrįžta. Būna valandos, būna dienos, kada dabartis nejučiom ištirpsta, besiartinanti rytdiena stabteli, palaukia ir lieki vienas su sava praeitimi: grįžti į seniai gyventas dienas, tarytum eini į pasimatymą su sava jaunyste, su gyvais ir mirusiais. Tolimon praeitin nugrimzdę gyvenimo fragmentai sugrįžta.

Mano miesto, Utenos, pakrašty gelžkeliukas rangėsi. Jį "siauruku" vadinom. Balta stotelė - ir alyvos visu perono pakraščiu. Gražu birželiuos būdavo - jos mėlynai mėlynai pražysta. Saulėtą vasaros rytą po peroną gelžkeliečiai vaikštinėja, stoviniuoja. Vienas jų su pypke dantyse, amžinai užgesusia. Tai mano tėvas, stoties viršininkas. Alasas, šurmulys. Stoties kieme - aikštelėje žvengia kumelaitės, įkinkytos į lineikas. Utenos "taksi" ir "taksistai" - miesto žydeliai Šepšelis ir Zalmanas. Visi laukia keleivinio iš Panevėžio. Anoj pusėj plento, iš posūkio, išlenda traukinukas, pavargęs, daug valandų riedėjęs. Sunku jam - visas penkias valandas Iš Panevėžio (90 km) sugaišdavo. Kartais Antakalnio įkalnės vienas neįveikia... išlipę keleiviai pečiais, rankomis padeda. Ties vandens bokštu dar kartą supypuoja ir palengva, vos kretėdamas, iki stotelės atsirita, ir, visai išsikvėpęs, sustoja. Iš vagonėlių pasipila keleiviai. Iš sutinkančių patys aktyviausi, smarkiausi "taksistai". Dauguma išlipusių kratosi jų paslaugų, taupo litą, be reikalo neišleidžia. Jei pasitaiko keleivis, pirkiniais apsikrovęs, tuoj pat Šepšelis ir Zalmanas prisistato. Vienas iš dešinės, kitas iš kairės, vienas lagaminą, kitas kokį ryšulį į save tempia, susistumdo, žydiškai barasi, vienas kitam špygas, visokias "mišuginas" kaišo. Laimei, atsiranda dar vienas "taksisto" beieškantis. Abu patenkinti, neša lagaminus, ryšulius, keleivį lineikon sodina ir "botkočiais" mojuodami, brukavota stoties gatve nudarda.

Tokia mano vaikystės Utena, geležinkelio stotelė. Vasaros mėnesiais Miškiniai važiuodavo atostogauti į gimtuosius Juknėnus, pas Motiną. Sustodavo Utenoje, dėdę Kazimierą (mano tėvą) aplankydavo. Tėvas pagal tuos laikus buvo išprusęs, baigęs carinės gimnazijos keturias klases. Prieš pirmąjį pasaulinį karą gyveno Peterburge, aktyviai dalyvavo lietuvių draugijos veikloje, asmeniškai pažinojo Petrą Vileišį, Augustiną Voldemarą. Tėvas Miškinius, visus tris, gerbė, mėgo su jais bendrauti, laukdavo atvažiuojant. Aš, keturmetis - šešiametis berniukas, irgi laukdavau - visada kokį žaislą, saldainį atveždavo. Jie visi tais laikais savąją jaunystę gyveno - už mane 20 - 25 metais buvo vyresni. Bėgo metai, vaikystę pakeitė mokykla, gimnazija... Keitėsi ir mano bičiulystė su Miškiniais... brendo, vyriškėjo. 1941 metais, karo išvakarėse, baigiau gimnaziją. Karas, vokiečiai. Vincas tarnavo policijoje, 1939 - 40 metais buvo Vilniaus šeštosios nuovados viršininku. Bolševikmety buvo atleistas, gyveno tėviškėje, Juknėnuose, o dabar, 1941 metų vasarą, grįžo į senąją tarnybos vietą. Susitvarkęs buitinius reikalus, rugpjūčio pabaigoje vežėsi į Vilnių savąją šeimą ir man pasiūlė kartu važiuoti - žinojo mano norą toliau mokytis. Žadėjo padėti, paremti. Apgyvendino mane nuovados policininkų bendrabutyje (Gedimino - Totorių gatvių kampas) ir, o tai dar svarbiau, maitinausi policijos valgykloje. Rudenį galutinai išryškėjo vokiečių tikslai ir užmačios. Jiems, pasirodo, Lietuva - ne Lietuva, tik Ostlandas, erdvė germanizacijai ir ne daugiau. Universitetas, jo problemos okupacinės vaildžios nedomino. Įstoti į ekonomikos mokslų fakultetą įstojau, bet normalių studijų tais metais nebuvo. Vokiečiai visaip trukdė, ir žiema pasitaikė labai šalta. Buvo dienų, kada rytais auditorijose rasdavome vandenį kibiruose ledeliu aptrauktą. Visur buvo šalta, trūko maisto. Atkaklesni vyresniųjų kursų studentai medikai dar šiaip taip tęsė studijas, praktikavosi ligoninėse. Gyvenom aptemdytam, šaltam, alkanam mieste. Kokioj bebūtum būsenoj, visada esame gyvenimo tėkmėje, visada dabartyje. Gyvenimas yra toks, kokį patys susikuriam arba pasirenkam. Yra žmonių, pasirenkančių ramius, seklius vandenis. Pažinojau žmones, kurie gyvenimo tėkmėje ieškojo gilesnių vandenų. Sekmadieniais su Vincu Miškiniu nueidavom pas Motiejų. Gyveno jis Sierakausko gatvėje. Mokytojavo, kažkurioje gimnazijoje dėstė literatūrą, vakarais, labai nereguliariai, savam bute studentų humanitarų būreliui paskaitydavo vieną kitą paskaitą iš "Siluetų" serijos, pradėtos dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Ateidavo Švietimo referentas Jonas Kazickas, miesto valdybos atsakingi pareigūnai Martinėnas, Paškevičius. Anksti susirinkdavom, vakaro nelaukdavom. Veikė karo metų įstatymai. Miesto gyventojus aptarnaujančio transporto, aišku, nebuvo. Ateidavom pėsčiomis ir svarbu buvo vakare namo sugrįžti, suspėti iki komendanto valandos. Naktimis vaikščioti gatvėmis po nustatytos valandos leidimą turėjo tik Vincas. Į tokius suėjimus retkarčiais ir Antanas iš Kauno atvažiuodavo. Jis, kaip ir Motiejus, mokytojavo Kauno penktoje gimnazijoje, irgi literatūrą dėstė. Gerdavom surogatinę kavą, kambarys dūmuose skęsdavo. Šnekos, pokalbiai. Ne vien buitinės temos, bet ir aktualijos, tokios, kaip padėtis frontuose, civilinės valdžios komisarų Vulfo, Hingsto šunybės lietuviškų įstaigų vadovams. Mat Hingsto kanceliarijoje dirbo "sekretorės" lenkaitės gražuolės A. K.(Armija Krajova) agentės. Pagrindinė pokalbių tema būdavo Lietuva, kokia jos ateitis, valstybingumo atstatymo galimybės. Kokios jos, kokia karo baigtis - ji apspręs Lietuvos vietą Europoje. J. Kazickas atnešdavo pogrindyje leidžiamus "Į laisvę", "Nepriklausomą Lietuvą". Antanas papasakodavo visas Kauno naujienas. Kaunas, ne Vilnius, buvo kovos su okupantais centras ir bolševikiniais, ir hitleriniais laikais. 1941 m. rudenį, vokiečiams uždarius - paleidus LAF-ą pirmiausia Kaune, ne kitur, pradėjo kurtis tautinio pasipriešinimo organizacijos. Iš čia jau pogrindžio sąlygomis organizuotas pasipriešinimas po visą Lietuvą paplito. Pasipriešinime Antanas buvo ne eilinė figūra - su Jonu Kazicku išeidavo grynu oru pakvėpuoti. Bekvėpuodami kai ką aptardavo. Visi jie buvo aktyvistai, bet ne viską būtina visiems žinoti... o čia dar aš, devyniolikametis. Įdėmiai klausiau, jų išvadas apmąstymus stengiausi įsiminti. Gyvenimo tikrovė iš tų visų išvadų, prielaidų, spėlionių žiauriai pasijuokė. Ne iš karto. Dar negreit. Dar buvo trys vasaros, pilnos optimizmo ir vilčių... sudužusių. 1941 metų gruodžio pabaigoje grįžau į Uteną, pas tėvus. Dirbau Utenos apskr. valdyboje. 1942 metų rugsėjį vėl išvažiavau į Vilnių pas Vincą. Šį kartą mane Vincas priglaudė savam bute, savoj šeimoj. Vincas ir Vincienė man buvo labai geri, daug man padėjo pastoge, šiluma, maistu. Be jų paramos kažin ar būčiau įstengęs Vilniuje gyventi. Spalio mėnesį pradėjo veikti Universitetas. Studijos daugmaž buvo normalios. Studentų daugiau suvažiavo. Universiteto ūkiniai - buitiniai reikalai buvo dalykiškai sprendžiami. Iš visos Lietuvos plaukė parama maistu ir pinigais. Veikė studentų-dėstytojų valgykla (Savičiaus gatvėje, netoli Rotušės), kur už simbolinį vienos ostmarkės mokesti galima buvo sočiai pavalgyti. Daug pasiaukojimo parodė iki pat Universiteto uždarymo kunigai Lipniūnas, Sušinskas ir daugelis kitų jų kartos kunigų. Jie parapijose nuolat rinko aukas ir siųsdavo į Vilnių. Auditorijose buvo šalta. Bet ir studentams, ir profesoriams entuziazmo užteko. Paskaitas skaitė visuos fakultetuos visos to meto mokslų įžymybės. Ne vien studijos. Studentija tautinio pasipriešinimo judėjime nebuvo pasyvi stebėtoja. Pasipriešinimo centruose, štabuose gimusius sumanymus studentai paskleisdavo tautiečių jaunimo tarpe. Pogrindžio laikraščiai žymia dalimi buvo jų paruošiami, spausdinami ir platinami. Jie turėjo glaudžius ryšius su lietuvių policija ir saugumu, kurie studentams dažnai padėdavo savo žmonėmis ir savu transportu spaudą ir kitokią medžiagą išvežioti po visą Lietuvą, parūpindavo medžiagos pogrindžio leidiniams. Okupacinė valdžia negalėjo nepastebėti viso to, kas vyksta Universitete. Jautėm, kad niaukiasi dangus. 1943 metų kovo pradžioje saugume dirbęs Kaulinis (uteniškis, vardo nepamenu) paskambino Vincui Miškiniui, kad jau laikas, studentams iš Vilniaus namo važiuoti. Vilniaus policija studentus globojo, jos bendrabučiuose gyveno apie 30 studentų. Kovo 10 d. aš išvažiavau, o kovo 17 dieną nacistų - gestapo akcija - Universiteto uždarymas, areštai. Aš vėl Utenoje. Pavasarėjant iš Vilniaus išvažiavo ir Motiejus, apsigyveno Juknėnuose. Jis ir čia, provincijoje, nebuvo nuošalėje. Susitikinėjo, bendradarbiavo su Utenos apskrities tautinio pasipriešinimo veikėjais. Motiejus buvo ne kasdien sutinkamas eruditas. Universitete jis humanitarams skaitė rusų literatūrą. Auditorija visada buvo pilna, sausakimša. Ir humanitarų ten buvo mažuma - eidavo pasiklausyti teisininkai, ekonomistai, medikai. Vasaros mėnesiais aš su draugu Vytautu Pakštu (vėliau partizanu, rinktinės vadu "Vaidotu", žuvusiu 1951 03 19) dviračiais nuvažiuodavom į Juknėnus pas Motiejų. Vakarus, naktis prašnekėdavom. Jis mums negailėjo savo išminties. Kalbėdavo jis lyg ir ne su mumis - pats su savimi, su Dostojevskio herojais Alioša, Ivanu, su jais ginčydavosi, kartu su jais narpliodavo pačias subtiliausias gyvenimo ir mirties, Dievo ir žmogaus, Būties Ir Nebūties problemas. Mąstydavo apie Laisvės ir Demokratijos sampratą, apie inteligentijos vietą tautoje, jos misiją, žadinant tautinį sąmoningumą, kurstant, palaikant tautos gelmėse slypinčią energiją. Juk neatsitiktinai uždaro Universitetą, inteligentijos atstovus suiminėja, izoliuoja, ištremia, tautą vieną - be vadų palieka. Ne paslaptis, inteligentija politikams, ypač diktatoriams, dažnai būna rakštis, trukdanti jų, toli gražu ne visada kilnias užmačias. Dažnai, labai dažnai kovoja už laisvę vieni, o kovos rezultatais pasinaudoti skuba kiti. Motiejus kartą kalbėjo, kad Demokratija, Laisvė - tai sąvokos, kurios sunkiai nusakomos dozuotais žodžiais, apibendrinimais, kad greičiau tai net ne sąvokos, o tiesiog žmogaus vidinė būsena. Demokratija - tai pati patikimiausia priemonė laisvei, žmogaus nevaržomai veiklai realizuoti. Cituodavo jis rusų klasikus. L.N. Tolstojus rašė, kad rusas laisvas tik kautynių lauke. Gribojedovas rašė, kad rusas laisvas tik cerkvėje, o Dostojevskis teigė, kad laisvė apsprendžia žmogaus, ne vien ruso, dalią, jo klajones gyvenimo platybėse. Laisvė - tai ugnis, kuri žmogų sudegina, pražudo. Žmogus laisve dažnai piktnaudžiauja. Pradeda maištauti ir nebenori pripažinti, kad yra už jį Tobulesnis, Galingesnis, Aukštesnis... ir laisvą žmogų laisvė sugniuždo. Nepripažindamas Tobulesnio, Aukštesnio, žmogus sau lygų pagarbina, jam smilkalą pasmilko ir jam, pagarbintam, savąją laisvę atiduoda mainais už skatikus kainuojančius duonos kąsnius ir žaidimus. Motiejus dažnai pabrėždavo, kad gyvenam Rusijos kaimynystėj ir niekur nuo jos nedingsime. Rusija, ruso siela pilna prieštaravimų: apokalipsis ir nihilizmas, religija ir ateizmas, kultūra ir vandalizmas, fanatizmas ir fatalizmas. Tauta su tokia sielos struktūra vargu ar gali būti laiminga. Jinai vis kažko ieškanti, maištaujanti. Sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl rusas maištauja, kodėl kultūrą niekina, visas materialines ir dvasines vertybes nuvertina? Būna dienų, kada, apimtas religinės ekstazės iki sąmonės netekimo, parpuolęs garbina Nukryžiuotąjį, ir ateina dienų, metų, dešimtmečių, kada darosi vulgarus, ir jo gelmėse tūnojęs apokaliptinis žvėris pabunda. Vakar garbinti kryžiai virsta, traška, lūžta, mėšluoto bato spardomi, griūva paauksuotos bonios... ir vargas tau, Rusija; kenti tu, kenčia ir tavi nekalti kaimynai. Taip besišnekučiuojant, apmąstant, į kamaros langą naujo ryto aušra pasibeldžia.

Audringa, nerami buvo 1943 metų vasara. Kovoje persilaužimas įvyko, ir baigtis vis aiškesnė darėsi. Mes, visi trys, nueidavom pas kaimyną, Untilgės Bikelį, radijo pasiklausyti, o kai pas jį baterėjos "nusėdo", tai mes į Gatelius pas Zubavičių nueidavom. Kartą nuėję radom gaspadorių ruginukę besunkiant. Paryčiais, pasiraitoję kelnes, rasą braukėm, pašaliais gaidžiai giedojo, netoli Vaišnoro, parugėj, pro rytmečio miglą trys siluetai bolavo Motiejus, mums pritariant, savo mėgstamą dainelę giedojo, "važiuodamas keleliu su savo tėveliu" niūniavo. 1943 - 44 metų žiema praėjo ramiai. 1944 metų pavasarį vokiečiai, betrumpindami fronto linija, paliko Pskovą, Vitebską, Raudonoji Armija grėsmingai, nesulaikomai ritosi į vakarus. Generolas Plechavičius, pulk. Urbonas organizuoja vietinę rinktinę. Gegužės mėnesį kautynės prie Ašmenos su lenkų Armija Krajova daliniais. Vokiečių niekšiška, išdavikiška laikysena kautynių metu nulėmė daugelio mūsiškių, tarpe jų uteniškių, žūtį. Taip jau dienos susiklostė - Antano būta Utenoje. Prieš keletą dienų iš Kauno atvažiavo. Pasiėmęs mano dviratį - pas mamą. Sako, lašinio pritrūkom. Grįžo iš Juknėnų ir ėjom, žuvusius sutikom ten, už miesto, Kauno pusėj. Lydėjom per visų miestą. Gedulingos pamaldos ir duobė kapinėse. Stovėjome tylūs, susikaupę, tik krentančios žemės grumsto dundesy ten, duobės dugne, virpino mus, dar pilnai nesuvokiančius, kas įvyko, kodėl. Ėjom iš kapinių, pirmą kartą taip betarpiškai pajutę artėjančio fronto alsavimą. Parėjom namo, įprastinė kalba apie dienos rūpesčius nesirišo. Antanas sėdėjo rankas sunėręs. Visad šelmiškos, valiūkiškos akys buvo ramios, tylios, liūdesio pilnos ir tikrai, ne dėl manieros: "Pameni Barkų nuo Ligajo krašto... Žuvo Kėdainių laukuos... Ne daug kartų Nemunas tvino... tik 20 metų, pačioj jaunystėj... ir vėl, kaip anuomet, pavasarį, žalią gegužį, gervės ir žąsys jau grįžo, ir žydėjimas sodų, ir močia ant kapo nualpus... Ech, dėde, - mostelėjo ranka, - gal turi "zubrines", duok burnelę, čia, pagurkly, kažkas įstrigo". Kitą rytą palydėjau, Utenos kooperatyvo "polutorkė" (toks tarybinis, mažytis, 1,5 t galios sunkvežimis) su pritaisytu dujų generatoriumi į Kauną važiavo. Tada dar nežinojom, kad ilgam ilgam išsiskiriam. Dvylika metų prabėgs.

O dabar... Liepos pradžioje įtampa padidėjo. Kažkur, Polocko rajone, pralaužė vokiečių gynybą ir plūstelėjo Lietuvos link. Daugelis iš Utenos traukėsi į kaimus pas pažįstamus, pas gimines. Tėvas liko namuose, o aš su motina į Juknėnus, pas Miškinius iškeliavau. Liepos šeštosios pavakarys. Ryte Dūkšto pusėj gausmas gaudė, o dabar, pačiam saulėlydy, tylu - vėjo dvelksmas jau ištirpo. Alksnynuos tirštėja sutema. Mes visi ant prieklėčio susėdę - ramiau kada visi krūvoj. Motiejus dar spėlioja, ar naktį bus ramu... Iš po kampo "zdrastvuite" pasigirsta. Du kareiviai su automatais rankose: "Nemcov net, choziajin, zakurit jest?" Tokia pirmoji pažintis. Po pusvalandžio visus krūmus apsėmė, pilnas kiemas prigužėjo. Ryte, išaušus, atvažiavo generolas su svita. Kamaroj divizijos štabas įsitaisė. Aukštieji karininkai labai stebėjosi Motiejaus puikiu rusų kalbos mokėjimu. Jis Dvinske 1916 metais aukso medaliu baigė gimnaziją. Carinės Rusijos laikais retas įstengdavo aukso medaliu baigti. Vienas žilstelėjęs pulkininkas, matyt, dar anų laikų inteligentas, kur buvęs kur nebuvęs, vis prie Motiejaus prieidavo - jautė malonumą pasikalbėti švaria, nesudarkyta rusų kalba. Po poros dienų iš kariškių sužinojom, kad Utena jau "naša". Palaukėm dar keletą dienų ir su mama išsiruošėm į Uteną. Teta Monika įdėjo krepšelį razavų miltų. Sako, pradžiai "zacirkos" išsivirsit. Atėjom pro Spitrėnus, Kubilius, vengėm plento, šį kartą ėjom Daržinių link. Kai prieini Juknėnų mokyklą ir pasuki dešinėn, ten, ant kalniuko, eglaitėm pasipuošusi sodyba. Praeit pro šalį, nesustot aš negalėjau. Tai dėdės Rapolo (tėvo brolio), jo sūnaus Martyno trobos, vienkiemis, paženklintas mūsų tautą ištikusios didžiosios tragedijos ženklu, išvarytų, ištremtų apverktas ir apraudotas.

Ėjom su mama palengva, neskubėdami. Paplentėj pasisekė. Pirmas pravažiuojantis "studebekeris" sustojo. Vairuotojas buvo vienas, gerų akių, su dviem "makaronais" antpečiuos. "Sadis, mamaša, v kabinu". - O aš - į kėbulą. Utenoje, ties banku, išlaipino padėkojom. Tuoj pat raudonraiščiai prisistatė, klausė, kas esame, kur einame. Sakiau, kad esu studentas, su mama iš kaimo grįžtame. Netrukdė. Žingsniavom Basanavičiaus gatve. Neramu, kaip ten? Ar tėvas gyvas, ar namas nesudegęs. Tuoj, už pašto, Jovaišos namas. Čia burmistro įstaiga buvo. Degėsiai, aprūkęs kaminas ir aitrus nuodėgulių dvelksmas. Mama nejučiom paspartino žingsnį. - "Žiūrėk!" - šūktelėjo. Pro liepų viršūnes kyšojo namo stogas, kaminas. Atlėgo. Mama net apsiverkė iš džiaugsmo. Tėvas sveikas, namas nesudegęs. Frontas nutolo kažkur už Ukmergės. Neilgai tarybiniu gyvenimu džiaugiausi. Dar karui nepasibaigus, 1945 metų vasarį, mane suėmė. Atsidūriau Pečioros, Intos lageriuose. Antanas truputį ilgiau, trejus metus, išsilaikė - į Kazachstano lagerius pateko. Motiejus liko Juknėnuos. Abu su žmona gyveno. Čebatuotas, sermėgiuotas pyliavas į Uteną vežė, o vėliau, sėkmingai užbaigus kolektyvizaciją, šiaip taip gavo keletą pamokų Juknėnų mokykloje, kartais pasisekdavo įsiūlyti valstybinei leidyklai kokį vertimą. Taip ir vertėsi. Tik po dešimties metų, politiniam klimatui atšilus, leidykla pradėjo su Motiejumi sudarinėti sutartis rusų klasikai versti Gogolį, Dostojevskį ir kitus - ačiū Motiejui - pradėjome lietuviškai skaityti. Vincą karų sumaištis toli į vakarus, už Atlanto, nubloškė. Vienas į vakarus pasitraukė, šeimos pasiimti nebespėjo. Vincienė su dviem mažais liko šičia vargo vargti. Lemtis išbarsto mus po baltą svietą. Tik laiškai retkarčiais pasiekdavo tėvus, žmonas, brolius. Prabėgo dešimtmetis, dar metai vieneri. Iš visų pašalių viens paskui kitą, kas tik galėjom, kas išlikom, atgalios skubėjom... paskui laiškus. Skverneliais apdraskytais jie pirma mūsų namo parėjo... tarytum šauktų jie ir motų; grįžkite ir jūs, kas likot, jau saulelė leidžias, vakarėja.

Penkiasdešimt šeštų rugpjūtį ir aš grįžau. Neskubėdamas ėjau pažįstama Utenos gatve. Liepos jau ne tos - suaugo, sulapojo, ir namo sienos jau papilko, ir Mama tokia mažytė, tik akys akys - tokių kitų nėra pasauly! Tėvas nebesulaukė - išėjo. Ten, už šventoriaus, po kleveliu. Tam pačiam rugpjūtį ir į Juknėnus neiškenčiau, patraukiau pro Radeikius, Daržinius. Pėstute, peizažo savo pasiilgau. Ten, už Čeburnio, ties dėdės Rapolo gryčia, būdavo, stabteli lyg nejučia. Vaiskus vaiskus dangus ir miško garbanos nubėga lig Salako paties. Bažnyčios bokštai su saule žaidžia skliauto pakrašty. O ten, toliau, už Dominyko, už berželio pakelėj, teta Monika vidur dienyko rankas šluosto skarele. "Gediminai, jau grįžai? Ir mano Untaniokas jau sugrįžo, jis jau čia". Ir ašara nurieda paslapčia. Ir vėl senoj kamaroj kaip kadais. Tokia, kaip buvo, tik krosnis koklinė sumūryta naujai. Žmonės... irgi kaip kadais. Tik metai metai bėgdami, kiekvienam savo pėdsaką palieka: teta devintą baigia. Motiejus palinko, širmuliuot sumanė, Motiejienė buvo nedidukė - dar labiau sumenko. Ne be visi. Dairaus, kur Vincienė - klausiu, nematau. - Ankšta čia, nebetelpam... ten, už kiaimo, pas Velykį, pabaly. Kalbos ir įspūdžių visokių prisirinko ligi išnaktų pačių.

Ir vėl kasmet, per šventos Onos atlaidus, sueinam pas Motiejų, suvažiuojam, prieklėty pasėdim, pašnekučiuojam. Šiųmečiai atlaidai nebe tie. Mastas nebe tas. Koloritas kitas - Salako žydelių nebėra... vežimai baronkom nukrauti... Pakapėj, panuovaliuos, skystai susėdę - daugeliui praeitis dar nenutolo, nenusėdo, viskas atminty dar gyva, neužžėlę. Tad ir klegesio nedaug.

Mes retėjam. Jų Motiną lydėjom. Metai dar vieni, kiti - Motiejus liko vienas... Dažniau nuvažiuojam, aplankom. Kamaroj sėdim visi trys, Antanas posmą naują deklamuoja. Motiejus reziumė padaro, pafilosofuoja ir dažnai į praeitį nubrendam. Senėjam. Suvokiam ir suprantam, kad esam gyvenimo - magistralės šalikelėj. Gal dėl to mus ir užvaldo praeitis - tolima ir artima...

Kartą atskrido pas mane žinia: vidur nakties, pavasario nakties, širdis Motiejaus plakt sustojo. Ir vėl Juknėnuos, vėl pas jį. O jis guli sau ramus. Kieme rašytojai, daktarai, giminės ir kaimynai. Vajasiškio bažnytėlėj. Jį patiko kunigai. Libera giedojo. Gražiai kalbėjo prie duobės. Stovėjome visi drauge ir Viešpaties Angelas greta. Taip...

Gyvenimas nugyventi - tai ne laukas pereiti. Baigės gyvenimas ne žmogelio - baigėsi Žmogaus. Prabėgo metai dar devyneri - Antakalnio kalneliuosna Antaną nulydėjom, Juknėnuos, galulaukėj, palei gonkus, stovi broliai, ąžuolais pavirtę... Laikas bėga, laikas teka nesulaikoma srove. Bus žiemos ir vasaros bus. Ateis pavasariai ir vėl praeis. Pavasarį žaliam kleve gegula sukukuos. Savo kukavimu Jus, aplankančius, nuramins ir paguos. Ir netiesa, kad viskas baigta. Prisiminimai, atmintis, darbai jie lieka su mumis ilgai.

Utenis, 1994, kovo 5, 12.