Mindaugas Stundžia. Mielas mūsų žmogus

...O tu žinai, kur aš atlikau savo pirmąją praktiką?! Juknėnų mokykloj. Tame tyliame ir neišpasakytai gražiame krašte. Kur ežerai lyg gyvi virpa; atrodo, tuo prabils jautriu žmogaus balsu, kur laukuos gojelių lopinėliai...Bet ne tai svarbiausia - per praktiką teko apsilankyti namuose, kurie savo šiluma gobė poeto Antano Miškinio vaikystę ir jaunystę. Aš dabar supratau, iš kur toks jo poezijos skaidrumas, toks žodžio sodrumas. Ir jausmas: iškart pagalvoji, kad ir aš kažką panašaus patyriau, tik nesugebėjau išreikšti...

Maždaug taip prieš gerą dvidešimtmetį šių eilučių autoriui kalbėjo viena pažįstama pedagogė.

Mes nepaliksime vieni prie

vartų,

Vieni be saulės lauko vidury.

Štai eina broliai, žemę arklais

varto,

Vagų dar daug, dar daug

reiks išvaryt, -

skaitėm tada dvidešimtmečiai, tarsi netikėtai atradę gaivią, nesudrumstą versmę, tokią mielą savo paprastumu ir taip gaivinančią paslaptingomis žemės sultimis. Tada dar nebuvo Antano Miškinio knygų "Svajonė ir maištas", dvitomio "Poezija", "Dienoraštis", "Žaliaduonių gegužė", "Ant Ligajo ežero krašto", "Klevai prie kelio" - jos dar gyveno rašytojo širdy, jo jausmuose virpėjo prasmingą vaisių žadančių žiedų laukimu. Bet jau buvo poeto rinkiniai "Eilėraščiai", "Arti prie žemės".

Gal jie dėl sudėtingų aplinkybių poetui subrendo kiek pavėluotai, bet, jautei, buvo mieli ir jo, ir kiekvieno poezijos mylėtojo širdžiai. Ėjo rašytojas pas žmones jautrus ir atviraširdis, ir tarsi kvietė dar prasmingesniam pokalbiui ateityje. Kad tas pokalbis įvyko ir vyksta, rodo vėlesnė mūsų žemiečio kūryba.

Ir laimė, kad tokį žmogų tenka pažintį asmeniškai. Tos, kad ir trumpų, susitikimų valandėlės pasilieka neužmirštamos ne kažkokiais ypatingais nutikimais, o atvirkščiai žmogišku paprastumu, kasdienėm, gal net buitiškom detalėm. Menu, gal prieš kokį dešimtmetį respublikos televizija apie Antaną Miškinį rengė didelę laidą. Filmavo poetą ir Utenoje. Štai tada jisai ir priėjo prie mūsų, vietos žurnalistų, stovėjusių atokiau, nesiryžusių trukdyti brangaus poeto laiko. Priėjo truputį iškilmingas, bet kartu smagus ir valiūkiškas. Spustelėjo visiems rankas, o išgirdęs pavardes, šių eilučių autoriui (beje, iš karto perėjo prie kreipinio vardu) pasakė:

- O aš paskaitinėju paties epigramas... Parašyk ir lyriškų dalykų...

Teko maloniai nustebti, kad įžymus žemietis rado nuoširdų žodį eiliniam rajono literatui, kad jis, nors ir labai užimtas kūryba, pasirodo, domisi savo gimtojo krašto kultūriniu gyvenimu, tėviškėnų darbais ir rūpesčiais.

Tas pats poeto paprastumas bei jautrumas jautėsi ir vėliau, lankantis jo namuose Vilniuje, ir susitikus per gražaus jo jubiliejaus iškilmes Utenoje... Neveltui sakoma, jog talentas jaudina paprastumu, jog jis ir be puikybės mantijos visiems akivaizdus. Taip mano uteniškiai apie Antaną Miškinį, mielą mūsų žmogų, poetą, Aukštaitijos laukų vyturį.

Lenino keliu, 1983, gegužės 28

©