Utenos A. ir M. Miškinių centrinė biblioteka bei visuomeninė moterų organizacija "Ievos namai" surengė kraštiečio poeto Antano Miškinio 95 -ųjų gimimo metinių minėjimą. Jame skambėjo etnografinio "Ievos namų" ansamblio atliekamos dainos A. Miškinio žodžiais. Renginyje dalyvavo ir savo atsiminimais apie poetą pasidalijo kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis, poetas Petras Panavas, žurnalistas Mindaugas Stundžia, aktorė Regina Paliukaitytė, uteniškis Vytautas Tvarijonas.

Antanas Gasperaitis. Susipažinau su poetu Antanu Miškiniu per jo brolio vertėjo Motiejaus laidotuves, į kurias buvau nuvykęs su Baliu Juodzevičiumi. Anksčiau buvom nuvažiavę pas Motiejų dėl muziejaus reikalų. Matyt, buvo pasakojęs apie mus broliui, nes Antanas, pamatęs mus, lyg atpažino: "Ar tik nebūsit iš muziejaus? Norėčiau pašnekėti..." Kalbėjom tada apie jo gimtąją sodybą Juknėnuose, gyvenimą...

...Tada buvau studentas neakivaizdininkas. Važiuodamas į Vilnių, paskambinau Antanui Miškiniui, kad galiu nuvežti fotografijų. Atsimenu, susitikom, buvo žiema. Nerimi plaukė ledo lytys, kalbėjom, vaikščiojom. Palydėjau jį iki namų Antakalnyje. Davė labai įdomią knygą "Lietuvių poezija", tik liepė nenumėtyt. Parsinešęs ją, mečiau visus mokslus į šalį ir beveik viską - Niliūną, Bradūną, Brazdžionį, Aistį - persirašiau į sąsiuvinį.

Kai užsukdavau pas jį į butą Antakalnyje, rodydamas pakabą, juokaudavo: "Šitas kablys visada bus tavo kepurei..."

Mindaugas Stundžia. Maždaug prieš 26 metus, kai Antano Miškinio poeziją vėl ėmė spausdinti "Pergalė" bei "Literatūra ir menas", tuometinis rajoninio laikraščio redaktorius Stanislovas Račas pasiūlė parašyti poetui laišką ir paprašyti eilėraščių. Antanas Miškinis atsiuntė pluoštą eilėraščių su prierašu: "Naudok savo nuožiūra...". Stebėjausi juo. Toks didelis poetas, o toks paprastas.

Teko lankytis ir poeto namuose Vilniuje. Jo žmona Aleksandra darydavo nuostabiausius likerius. Atsimenu, užėjom su Jonu Garuoliu pas Antaną Miškinį, jo žmona iš mažytėlaičių taurelių mus vaišina. Mes po vieną taurelę po kitą, o poetas - vis po pusę... Žandai tik užrausta. Mes ir daugiau norim, bet nepatogu, atsisakinėjam, o Antanas sako: "Aleksandra, jei vyrai nenori, tai ir nesiūlyk..."

Petras Panavas. Pirmąkart su A. Miškiniu susitikau 1972 metais Utenoje, J. Basanavičiaus gatvėje. Mane poetui pristatė kaip literatą. A. Miškinis pasidomėjo, ką rašau. Tuo trumpa pažintis ir baigėsi. Viskas būtų buvę gal ir gerai, bet senuosiuose kultūros namuose buvo toks susitikimas. Suvažiavo daug poetų iš Utenos krašto, visi eina į sceną ir Utenos literatus pakviečia. Tik vienas Antanas Miškinis mokėjo taip sveikintis - pakelia ranką ir moja kaip nosinaite. Aš, lipdamas jam iš paskos, irgi pabandžiau taip pamoti: "Lap, lap, lap...". Tuoj pasišiaušė jo antakiai, akys tapo plieninės. Eiles skaitė artistiškai, bet piktokai, be nuotaikos.

Matau, reikia išpirkti savo kaltę. Po susitikimo einam visi į kavinę. Po vienos, antros taurelės atsirišo man liežuvis, tik sakau jam ditirambus, net sulyriškėjau. Žiūriu, poeto antakiai lyginasi, o po mano kalbos sako: "Jei jau šitaip - susidaužkim. Matau, esi tikras aukštaitis. Taip sakant, pirma nusibezda, paskui atsiprašo...".

Išėjus mano poezijos knygai "Po debesiu baltu", parašė man rekomendaciją į Rašytojų sąjungą, taip tapdamas vienu iš mano krikštatėvių.

Išgirdęs, kad Antanas Miškinis serga, važiuoju aplankyt. Ligoninėje sutinku Antaną Gasperaitį ir Balį Juodzevičių. Mane apima tokia nuojauta, kad tą pačią dieną poeto nebebus, bet jis vis juokauja ir juokauja. Tokį ir palieku. Praeina mėnuo, antras. Užeinu pas jį į namus. Labai daug rūko. Sakau, gal mest reikia, o jis lyg teisinasi: "Susitinki pažįstamą ir užtrauki iš susijaudinimo...".

Daug esame bendravę, kalbėję, keliavę po Aukštaitijos nacionalinį parką. Kažkokių paslapčių iš savo biografijos nesakydavo, bet vienąkart paskaitė porą negirdėtų posmų. "Žmonės sako, kad čia mano eilėraščiai. Bet parašai ir užmiršti...". Vėliau, jau po Antano Miškinio mirties, radau tuos posmus "Psalmėse"... Tik tada supratau, kad norėjo man pasakyti, jog yra parašęs ir dar niekam nežinomų dalykų...

Vytautas Tvarijonas. Antanas Miškinis dažnai atvažiuodavo į Uteną. Kartą skambina, sako, noriu pasižvalgyt po Uteną, ir klausia, ar vairuoju mašiną. Sako, pavažinėsim, bet vairuotojo neimk. Apvežiojau, parodžiau ir gyvenamuosius kvartalus, ir pramonės rajonus. Buvom nuvažiavę į Tauragnus prie "Usnynės" (pagal T. Tilvyčio poemą) akmens. Kalbėjomės apie gyvenimą. Klausinėdavo, kokios nuotaikos Sąjungoj... Žmogus buvo malonus ir paprastas. Kartu esam lankęsi jo tėviškėje Juknėnuose, supažindino su savo broliu Motiejumi. Turiu nemažai nuotraukų iš įvairių susitikimų, literatūros vakarų. Daug ko jis mane išmokė kaip žmogus ir kaip tėvas, nes aš tėvo netekau būdamas dar mažas.

Regina Paliukaitytė. Su poetu man teko važinėti į susitikimus su poezijos klausytojais, nes aš skaitydavau Antano Miškinio eilėraščius. Man atrodė kuklus, mažas, nedrąsus senas žmogus. Rašytojų sąjungoje buvo suruošta puota. Susirinko daug rašytojų. Liepė ir man ką nors jam pasakyt. Labai jaudinausi. Sakau, mes beveik kaimynai. Jūs iš Juknėnų, o mano mama iš Daržinių. Ji vis sakydavo, kad Juknėnų bernai šokdami ant kojų lipa. "Atamenu. Daržinių mergos gražiai dainuoja", - atsakė.

©