|
Rita Tūtlytė.
Kraštiečių atsiminimai apie Antaną Miškinį
Atsiminimai apie
poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose
kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio
amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų
nebėra. Labiausiai brangintina tai, ką jie
prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo
jaunimu.
A. Miškinio šeima
turėjo šviesiųjų Lietuvos valstiečių bruožą -
siekį mokslintis, šviestis. "Nebuvo
pas juos turto, ale buvo pasiryžimas", - sako
viena iš atsiminimų pateikėjų Anelė Kuosaitė. Toji
ambicija tikriausiai paveldėta iš motinos, kurios
paveikslas kaimo žmonių atmintyje liko itin ryškus
ir prieštaringas. Atitekėjusi į Juknėnus, šiame
kaime ji nugyveno ilgą gyvenimą, buvo viena
geriausių pasakorių ir dainininkių.
"Jos tik klausyk ir
klausyk, - ana kalba ir kalba", - prisimena Angelė
Prakelienė. Pagaliau ji pati tapo linksmai
prisimenamų situacijų herojė: išauginusi garsius
sūnus, mėgo jais didžiuotis; bendravo su parapijos
klebonu, mokytojais, viršaičiu, mėgdavo, kad jai
bučiuotų ranką. Samdydavo gražias tarnaites ir
piršdavo savo sūnums; rengdavosi prašmatniau nei
sodietės, buvo itin išdidi, šmaikšti ir netgi
kandi. Tėvas - kilęs iš stiprių ūkininkų,
darbštus, teisingas. Turėjęs brolį kunigą ir tuo
kėlęs kaimo žmonių pagarbą. Anot sodiečių, taip
pat "šposinykas". Miręs,
kai Antanui tebuvo septyniolika metų. Nepaprastai
įdomaus žmogaus būta motinos brolio - dėdės Rapolo
Pūslio. Nemokytas, vidutiniokas, amatininkas,
buvęs caro kareivis, tačiau - puikus pasakorius.
Rapolą juknėniškiai atsimena entuziastingai.
A. Miškinis, jau
išėjęs Kaune mokslus ir pagarsėjęs, išsiskyrė iš
savo gimtinės žmonių kaip studentas, mokytojas,
radiofono bendradarbis, poetas. Bet su kaimo
gyvenimo būdu itin tapatinosi. Jo nuoseklus
paprastumas išliko kaimiečių atmintyje kaip
svarbiausia būdo savybė. "Antanas
buvo kaimo žmogus. Visiems draugas, artimas. Su
kaimo jaunimu būdavo", - džiaugiasi Sofija
Maniušienė. Vienodai bendravo su šauniais ir su
prastais, su turtingais ir su ubagais.
"Untanas patvory
atsisėda šalia tokio durniuko, knygą prispaudžia
po pažasčia - ir sėdi", - prisimena Angelė
Prakelienė. A. Miškinis padėdavo režisuoti kaimo
vaidinimus, vestuvėse mėgo dainuoti linksmas
dainas, eidavo kūmuosna.
Poetas laužė
suponėjimo tradiciją, šiaip jau būdingą
Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Šiai
tendencijai priešinosi visa savo laikysena. Kaip
tik ši laikysena ir žavėjo kaimo žmones.
"Antanas daugiau
liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš
kaimo žmones", - šiltais prisiminimais dalijasi
Jadvyga Tumėnienė.
Bendra vaikystės
patirtis su kai kuriais žmonėmis suartino ilgam.
Vaikystėje būsimasis poetas ganė karves
prižiūrimas kerdžiaus Sabesčiaus ir vėliau labai
ilgesingai klausydavosi jo rago. Kazys Kunčius
(kerdžiaus Sabesčiaus vaikaitis) prisimena A.
Miškinį sakant: "Kai
atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus
trimitas, klausausi, - Sebastijonas jau gena
gyvulius".
Sugebėjimas
pokštauti, sukurti iš niekų linksmas situacijas,
laisva dvasia - Juknėnų kaimo gyvenimo būdas.
Paveldėjęs iš tėvų šmaikštų liežuvį, nerimtas,
padykęs, šnekus ir linksmas - toks bendraamžių
atmintyje iškyla jaunas poetas. Bendravimą,
bendrus pokštavimus sodiečiai labiausiai ir
atsimena. "Kumpanija tai
labai mėgdavo; jei ką išgalvot, tai tuoj jis. Ar
gražiai, ar negražiai - anas visaip, būdavo,
moka", - sako Aldona Kunčiuvienė.
Ežeras, piliakalnis
- maudynių, žvejybos, pasidainavimo vietos.
Sodiečiams ypač įstrigęs dainavimas kartu. Poetas
atsivežęs į kaimą ir išmokęs dainuoti kelias
nebūdingas aukštaičiams dainas. Jas žmonės
dainuoja iki šiol ir žino, kad šias dainas išmokęs
A. Miškinis. Daina labiausiai išsaugojo bendro
buvimo džiaugsmą. Bendraudamas, dainuodamas A.
Miškinis telkė kaimą, ugdė pasididžiavimą juo, -
Vaižganto mėgstamą dainą pavertė Juknėnų himnu.
"Susitiko ką, nu tai ir
dainuoja "Aždūmava,
ažrūkava visi pakraštėliai", - prisimena Stefa
Maniušytė. A. Miškinis, galima sakyti, dalyvavo
tuo metu plačiai vykdomoje kaimo kultūrinimo
akcijoje; kita vertus, pats sėmėsi iš sodiečių
optimizmo, šviesaus žvilgsnio į pasaulį; rinko
senus žodžius, mėgo klausytis senolių pasakojimų.
Poetas jautė
kiekvieno kaimo tarmės niuansus (Juknėnų, Gaidžių,
Salako apylinkių), mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti.
Kaimas itin gerbė jį už puikiai išlaikytą tarmę.
Sodiečiai prisimena, kad poetas laikėsi tradicijų
ir tada, kai sovietmečiu tai buvo pavojinga
(brolio Motiejaus laidotuvėse prašė giedoti).
Bet buvo ir
kitoniškas, laisvas nuo tradicijų, normų. Kaimo
žmonės pabrėžia, kad, skirtingai nei kiti vyrai,
Miškiniokai ir svečias Jonas Aistis
"eidavo be kepurių"
(Adelė Miškinytė). Panašiai nužiūrėtas ir Pulgis
Andriušis ("Kelnės iki
pusei paraitotos, varlalį pasirišęs" (Jadvyga
Tumėnienė); "Andriušis
užėjo - Vajesišky Onos atlaiduos - su barėte,
kelnės golf, matos dar kojinių daug" (Aldona
Kunčiuvienė); ir Antano Miškinio motina
(skrybėlėta, pirštiniuota); ir Motiejaus elgesys ("Motiejus
šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką
pabučiavo - mum navatna", - Aldona Kunčiuvienė).
Didžiulį įspūdį
juknėniškiams buvo padariusi A. Miškinio
atsiminimų knyga apie savo kaimą
"Žaliaduonių gegužė".
Knygoje papasakotas istorijas jie džiaugsmingai
perpasakoja, papildo. Tokiu būdu klostosi lyg koks
XIX - XX a. kaimo gyvenimo epas su savais herojais
ir jų nuotykiais. Kaimiečiai liudija tolesnį
herojų likimą, kitų pažįstamų reakciją į knygą;
prisimena, kur buvusių sodybų akmenys, kryžiai,
kokios keistos istorijos atsitikusios.
"Antanas eidavęs į mūsų
kaštaną, į kryžių. 1940 metais visi sodai iššalo,
tik tas su kryžium - ne", - mena Adelė Miškinytė.
Kaimo geografija, istorija, senovės ir dabarties
nutikimai, įamžinti A. Miškinio knygoje, jiems yra
brangintinas ir saugotinas dalykas.
Nors ir klausęsi
poeto eteryje ar šiaip girdėję jį skaitantį eiles,
vis dėlto labiausiai sodiečiai poetą prisimena
kartu su visu kaimo gyvenimu, dalyvaujantį jo
istorijoje ir likime - kaip kaimo bendruomenės
dalį. Ir tuo džiaugiasi.
To, kaip žmogus ir
jo likimas buvo sulaužyti 1940 metais, kaimas
nebefiksuoja; puse lūpų ir su paklaidomis
komentuojamas ir A. Miškinio ištrėmimas į Sibirą
(prisiminkime, atsiminimai rinkti prieš Atgimimą,
tad sodiečiai neturėjo jokių galimybių apie tai
laisvai kalbėti).
Publikuojami tik
keli tekstai iš didelio per ekspediciją surinkto
pluošto.
Rita Tūtlytė
Aldona Tumėnaitė -
Kunčiuvienė, g. 1925 m., Juknėnai
Antanas Miškinis
buvo mano krikšto tėvas. Aš gimus per Jonines.
Norėjo mano vardą išrinkti. Sako:
"Kaune madingas vardas
Aldona". Tai aš pirmoji Juknėnuos Aldona.
Miškinis po to
atvažiavęs vis prieina, klausia:
"Kur čia mano krikšto
duktė yra?" Nebuvo mandras. Kai buvau maža, tai
dovanų atveždavo, tokią suknytę. Sakė:
"Paimsiu mokytis", ale
vedė, - ir taip liko. Su manim - keturi [jo]
krikšto vaikai: aš, Pūslytė, Gaidelytė (Jotaučiuose)
ir dar vienas berniukas (Utenoj).
Jų namuos daug sykių
buvau. Po kaimą vaikščiodavom. Jo žmona siuvinėt
mane mokė, siūlų davė. Kvietė ateit, kvietė prie
mergytės pabūt, bet prasidėjo rugiapjūtė...
[A. Miškinis] kaime
ruošė "Ameriką pirty";
per vasaros atostogas ir Velykų atostogas roles
išrašė... Nemandras buvo labai Antanas. Ir
gegužines ruošdavo.
Ir tarnaitė buvo,
tai vedžiodavos. Gal įsimylėjus buvo. Juškaitė. Su
tėveliu kartą anas ėjo iš bažnyčios. Prisėdo prie
griovio: "Žinai, aš
labai nelaimingas. Kad būčiau trijų klasių, tai
pasiimčiau tokią, kokios norėčiau". Maniušienė,
Jackūnienė - vidutinės, ne tokios gražios kaip
ana.
Laiškus už Miškinių
motiną rašydavau vaikams: ir Antanui, ir Motiejui.
Taip senybiškai kalbėdavo, o aš jau kitaip rašau -
apverčiu. Rašė apie ūkį, apie tarnus, ką dirbam.
Ilgą laiką gyveno viena su tarnais. Turėjo tarną
ir tarnaitę. Be tarnų nebuvo. Pečių kūrendavo,
kaip sako, jau senatvėj, bet darbų nedirbdavo.
Gerbdavo ją labai mokytojai; visur kviesdavo.
Katinas toks, kaimynijoj, kuris pas Maniušius
nuomojo butą.
Miškinienės vyras...
Atvežė, buvo išgėręs. Gal padaužė ratą smilkinin.
Tada septyniolikos metų Antanas buvo.
[Per A. Miškinio
statytą vaidinimą] Maniušienė, apylinkės mokytojai
buvo suvažiavę. Pirmas gi vaidinimas. Prisimenu
tik: labai ilgai šnekėdavo per tą vaidinimą. Ir
Antanas Miškinis buvo. Nuolatos gi jisai. Ruošė tą
vaidinimą peržiem, vaidino per Velykų atostogas.
Šnekėdavo anas su
senais: kaip kas šneka. Kad paskui Miškiniai eina
per kaimą, tai laiko mums nėra.
Andriušis užėjo -
Vajesišky Onos atlaiduos - su barėte, kelnės golf,
matos dar kojinių daug. Buvo pas mus dvi viešnios,
viena - jaunalietuvė. O jis nemėgo. Tą mergiotę
pajuokė, nešoko: "Ką, aš
nevertas tavo kepurės?" O šoko su mokytojom.
Tilvytis, mačiau,
ateidavo iš Daugailių pėsčias.
Pulgis padėjo jam
pasislapstyti per karą. Ir Tilvytis, ir mano
tėvelis, ir Govedaitė mokėsi pas Miškinius...
Miškinis yra sakęs:
"Dukart pavydėjau
Tilvyčiui, vieną - kai prie jo priėjo Binkis..."
Atvažiuodavo čia Binkis, Aleksandravičius. Kartą
važiuojam iš Kauno, atsisėdo toks vyriškis lūpom
postorėm, klausia: "Kur
važiuojat?" - "Į
Juknėnus". - "Ir aš ten
važiuoju". Kas važiuodavo, tai vis pas Miškinius.
Ties mumis palydėdavo, atsišnekėdavo,
atsisveikindavo.
Jų dėdė kunigas
buvo. Gyveno Lenkijoj (Vilniaus krašte). Žemės tai
turėjo. Labai gabūs buvo visi Miškiniai. Eidavo
"kūmos žiedą", tai
pasako viską, surenka "pletkus"
visų ir išsako Antanas. Mes tai po tris keturis. O
jis - visų; ir kaip nuo liepto pasako. Motiejus:
kad kas buvo, tai pasakys ir dieną, ir valandą.
Mano dėdės žmona tada tarnavo, augint [juos]
padėjo. Ji sakiusi, kad gal mišiaunu vynu
girdydavo (kad tokie gabūs, kad atsimena viską).
Gal kaip midus ar kas, gal be alkoholio. Mačiau tą
dėdę kunigą: ėjo per kaimą. Jis pakliuvo pas
lenkus, kai Vilniaus kraštą užėmė, tai ir liko.
Buvo giminaitė - Maniušienė, tai ji eidavo per
rubežių pas jį.
Dar tokį fajetoną
turėjo, tokį navatną vežimą, ne lineiką. Paskui
pasisamdydavo kokį žmogų, kad [juos] vežtų.
Motina sūnų
Untaniuką labiau mylėjo, ant šposų linkęs. Vincas
rimtesnis. Motiejus irgi mėgo šposus. 1961 m.
spalio mėnesį motina mirė. Buvo visos marčios...
Šnekėjo, kad Motiejaus žmona vyresnė. Jinai
ištekėjo dvidešimt aštuonerių metų, o anas -
studentu būdamas. Labai Motiejus mėgo balius.
Užkvietė ir mus; nenuėjom. Pas Govedus ateidavo,
Užgavėnės ar kas. Pasakojo: užušneka - nėr kada
valgyti nei gerti.
Motiejienės švogrius
aukštu valdininku tarnavo. Antanas ir Motiejus
tarnaudavo kariškiais. Motiejienė pasakojus [kaip
susipažino su vyru]: "Trys
karininkai Muziejaus sodely vaikšto, laukia kažko
- baltom pirštinėm, pasitempę, o vieno diržas
susuktas. Nu, negaliu žiūrėt. Pribėgau:
"Atsiprašau, jūsų diržas
susisukęs". Jei kokį žmogų patvarkei, tai tvarkysi
visą gyvenimą".
Motiejus buvo labai
apsileidęs. Jėzau, kad ir burnos anas
nenusiprausdavo. Vienas... Motiejienė:
"Dieve, jau mūs Motiejus
svečius vaišina: šneka, pasakoja, o nuo svečių
valgis toliausia". Užimtas, nemato.
Motiejai Kaune -
labai vaišingi... Bet nė vienas nei namo statė,
nei ką... Nieko. Rodos, jokių turtų - ne. Gal kad
plačiai gyveno.
Motiejai - tai jau
pavyzdys, čia pas Govedienę sueidavo. Motiejus
šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką
pabučiavo - mum navatna. O su Antanu dar šokom.
Motiejienė supyko per Antano vestuves. Teisybė ar
neteisybė, nežinau. Antano žmona buvo mokytoja.
Per vestuves su Motiejum vis šneka, vis šneka. Tai
Motiejienė: "Aš
nebereikalinga, aš nebereikalinga", - pradėjo
šaukt ir išbėgo. Buvo sarmata, nors per žemes
nueik. Vestuvės buvo Kaune, motiną tik pakvietė.
Antanienė truputį gyveno Antilgėj, pas juos
negyveno.
Vincienė - ai graži
buvo. Tai Motiejienė: "Aš
turiu sekti ir sekti jį". Labai gražus gi buvo
jaunas, o ana mažučiukė, veido tamsaus. Motiną
ją peikus... O apie Vinco žmoną sakė:
"Dievuliau, kokia graži,
misliau, kad angelas nuslaido iš dungaus". Ji iš
Joniškio. Jis dirbo ten nuovadoj. O Antano žmona
labai simpatiška, plaukai juodi. Motinai ji: nei
šilta, nei šalta. Niekaip. Vincienė nepatenkinta
buvo: paliko su mažais vaikais.
Jaunystėj - su mano
tėvu vis. Tėvas sako (sekmadienį per atlaidus
Vajesiškyje): "Eisiu
paieškot, kur Antanas. Žiūrim - sėdi prie
bažnyčios mūro su ubagu Samėnu".
Martinėnaitė iš
Kubilių - jo simpatija.
Ir anksčiau, ir
paskui - tik žiūrim pro langą ir bijom, kad
nepamatytų; palydim kaip dievus. Antano labai
balsas gražus buvo, vakarėliuos dainuodavo. Net
per radiją dainuodavo. Sužinojom 1940 m., tai ėjom
pas juos pačius klausyt. Ir Borutos eilėraščius,
ir savo skaitė, ir dainavo "Dul
dul dūdelė". Jis pats programas rinkdavo. Nuėjo
pas vieną garsią [solistę] prašyti, kad dainuotų
per radiją. Nesutiko. Anas sako:
"Tu dainuoji
turtuoliams, scenoje, tu padainuok liaudies dainą
visiems". Pats Antanas Miškinis šitą pasakojo.
Eilėraščiai jo labai lengvi - eina kaip per
lieptą.
Grįžta iš Kauno.
Pasidėjo čemodanus: "Parodyk
tu man tą krikšto duktę Gaidelytę". Bet taip ir
liko. Parvažiuodavo iš Kauno, dirbdavo.
Suorganizuodavo net marčias dirbti. Motiejus tai
poniškas. Tarnavo pas juos toks Mizeikis. Veždavo
vežimus; ir šieną džiovina, su rugiais darbų yr...
Padėdavo ir marčios. Vienąkart Miškinienė net
apibarus. Reikėjo pėdus nešiot. Ta atneša ir meta,
ne sustato gražiai, ale meta. Motina:
"Tai tu, vaikuli, jau ir
bloški - ne nešioji, ale jau bloški" (blokšti -
reiškia kulti).
Atvažiavo kada per
atostogas žiemą. Marčios iškūreno pečius ir tuoj
atidarė fortkus. Motina: "Aš
jums visos Untilgės neprišildysiu". Ai, mama
mandra buvo.
Motiejienė nemėgo
eit bažnyčion vienaplaukė. Skarelė - šilta. Paėmė
kokį šaliką ilgą: vienoj pusėj mazgelis ir kitoj
mazgelis. Miškinienė: "Ale
kaip tu buvai bažnyčioj, kad visa Untilgė ir visi
juknėniškiai juokėsi". Graužėsi paskutinėm dienom,
kad barusi. Ana tarnaitėms būdavo nebloga.
Pameluodavo, - bet nebloga.
Kartą buvo taip
(Miškinienė pasakojus): "Atsikėliau,
pasimeldžiau, "Ryto
aušrą" sukalbėjau, o jie kaip miega, taip miega.
"Vaikeliai, - sakau, -
jūs gal ir mokyti, gal mano maldos darmai aina,
gal man nesimelst?" Anys: "Kaip
darei, taip daryk". Rapolas, jis dėdė, sakęs:
"Mano sesers vaikai
bažnyčių negriauna, ale ir nestato". Jo sesuo -
Amerikoj. Mirė prieš karus dar.
Pas Motiejų... Iš
kur neik, pas jį vis ugnis. Vakaroja, o rytais
miega, kada jiems gana. Pusrytis, kai mūs jau
pietūs.
Ar kas įskundė
Antaną... Iškart jis kažką rašė, paskui nustojo
rašyt. Ale pogrindy... Kažkas davė kokį
laikraštėlį... Tikrai nė nežinau. Žmonos pradėjo
apie jį klausinėt. Draugai patarė Miškinienei
išsiskirt. Tai padavė išsiskyrimą, - tada jau
galėjo dirbti. Antanas: "Kai
gavau išsiskyrimą, tai nusigandau. Kai grįžau iš
Sibiro, žiūriu - ateis ar neteis. Pamačiau, kad
laukia stoty su dukra". Su mano vyro pusbroliu
Sibire kartu buvo. Sakė tik: "Ir
lupynos skanu buvo".
Kazys Kunčius, g.
1914 m., Pikčiūnų k.
Motiejus laiškus
padėdavo rašyti. Kun. Antanas kaimiškai kalbėdavo,
paprastas.
Motiejus prieš mirtį
labai prašė, kad aš ateičiau. Kaip tik tą naktį ir
mirė. Sekmadienį žadėjau eit, bet Antanas
parvažiavo. O Motiejus dairos pro langą -
"Kazys žadėjo ateit".
Antanui sakė: "Labai
noriu, kad Kazys ateitų". Matyt, širdimi negalavo.
Paprastas žmogus buvo, jis nelaukė, kad
"labas" jam sakytų, pats
pasakydavo. Mažą ir didelį sutikęs nepraeidavo pro
šalį. Naktį dirbdavo. Dar ir ardavo. Bet nedaug,
sklypuką kokį.
Antanas tankiai
atvažiuodavo pas jį. Atostogaudavo ir šiaip.
Laikrašty "Vilnis" buvo
parašyta apie Motiejaus mirtį, laidotuves. Antanas
buvo inteligentas, bet laikydavos ir mūsiškių
tradicijų. Sakė: "Kazy,
jūs prieš uždarant karstą užgiedokit, tada aš
atsisveikinsiu brolį".
Antanas dainuodavo
himną.
Padūmavį parūkavį
Visi pakraštėliai,
(2 k.)
Pakulėlas
pakulėlas
Kam jūs ir gadnas.
(2 k.)
Mėgo dainą:
Užtrauksim,
broliai, naują giesmę,
Kurią jaunimas
tesupras.
Su senukais apie
senovę kalbėdavo, klausinėdavo. Draugaudavo su
Tilvyčiu. Tilvytis važiuoja paštan ir Antaną
paima. Vakaruškose Miškinis, jei tik atvažiuoja,
visada dalyvaudavo.
Motiejaus žmona
daugailiškė. Apsivedė Kaune. Labai negraži buvo:
maža, nedidelė, nei jauno, nei seno veido. Visi
sakė: "Kaip jis ėmė:
mažytė, negraži". Tokia su šposais, sakydavo.
Mokytojavo. Pats Motiejus mokėsi Dvinske. Ten
labai sunku įstoti, priimdavo tik labai turtingus.
Mokėsi Motiejus labai gerai. Tėvas atvažiavo į
Dvinską arkliu. Sako: "Vedžiau
pirštu - vis nėra Miškinio, keturiasdešimt devintu
numeriu tik pažymėtas, o po to dar vienas;
paskutinis". Kas čia ūkininkėlio vaikas, nors
mokės penketais. Motiejus nesutiko į kunigus stot.
Atmintis gera. Kaime apie visus - senus ir
jaunesnius - kada gimę - visada pasakys.
Tėvas irgi buvo
šposinykas. Anas žiemą nuėjo Silin žuvaut; įkrito
į eketę. Išlipa, baisus šaltis - apšalo visos
vietos, kur nesilankstė. Užėjo pas kaimyną
pasišildyt. Sako: "Kad
koks durnis - būt prigėręs, o aš tykiai pabuvau,
pasikrutinau, pasikrutinau ir išlindau".
Miškinienė (Pūslytė,
jo žmona) - nemokyta, bet labai daug senybės dainų
mokėjo, pasakų. Paprasta kaimietė. Ji atmintį gerą
turėjo, senybes pasakojo. Iš reto kalbėdavo, bet
garsiai rėkdavo.
Rapolas (jos brolis,
Pūslys) - irgi iškalbingas. Jis septynis hektarus
žemės teturėjo. Pečius mūrijo, zimagoru dirbo.
Prie caro - fronte buvo, su japonais kariavo.
Antanas vis su
šposais: Vajesišky su sermėga, kailiniais ir su
šiaudine kurlaiša apsijuosęs - Velykų rytą...
Vieną sykį Vajesiškin - per dešimt minučių
dviračiu... Įdomu jam. Antanui vėžys buvo. Dvejus
metus prieš mirtį buvau jį sutikęs. Jo žmona
Lietuvos rusė buvo, Kaune mokytojavo. Antanas, kai
tik atvažiuoja, - į vakaruškas, šoka, dainuoja su
jaunimu. Jaunimo daug, kultūringas kaimas.
Vaidinimus patys organizuodavo. Antanas
dalyvaudavo. Kunčius Alfonsas kaukes, dekoracijas
padarydavo, Laurinavičius (Sudeikiuos) - kitas
organizatorius. Į Juknėnus atvažiuodavo dūdų
orkestras iš Utenos, miesčionys atvažiuodavo
pasilinksminti.
Motiejus prie
vokiečių lyg ir kaime maišėsi. Paskui - daugiausia
namuos. Kad išeidavo, tai tik su reikalu. Karvę
turėjo, kol jėgos buvo.
Antanas turėjo
visokių draugų. Gal paskundė kas... Kai grįžo, jį
išteisino. Antanas niekada nekalbėdavo apie
Sibirą. Klausiau. Nenorėdavo prisiminti. Sakydavo:
"Man visur gerai".
Kažkas man pasakojo: kai vežė Sibiran, labai
dainavęs. Turiu Antano knygą "Žaliaduonių
gegužė". Jos užrašas: "Didžiai
gerbiamam Kazimierui Kunčiui, Kunčiaus Pranciško,
čia aprašyto, sūnui - paskaityti apie žmones,
tėvą, o ir apie patį save (ir apie savo senelį
Sabesčių)". Pranciškus Kunčius - tai mano tėvas, o
Barysa Sabesčius - mano motinos tėvas.
Antanas ganė
gyvulius prie Sabesčiaus. Sabesčius septyniolika
aštuoniolika metų išbuvo kariuomenėj. Kai grįžo,
žemė nebepriklausė jam. Daryk, ką nori. Jis buvo
trimičius, traukė gražiai. Tai jam Maniušis
atvežė. Antanas sakydavo: "Kai
atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus
trimitas, - klausausi; Sebastijonas jau gena
gyvulius". Miškiniai tik per savo gabumus
prasimušė. Basi ganydavo. Kai padai sutrukdavo,
karštų nesūdytų taukų motina užpildavo. Šokinėji
ilgai, kol nuskaudi. Antanas pasakojo.
Grįžęs Antanas
apeidavo visus senus žmones: įdomaudavus, kas
kokių baikų žino. Mėgdavęs štukas. Jo ketureilis:
Kai Nojus laivan
ėjo,
Rankoj puslitrį
turėjo,
Užtat Dievui jis
patiko
Ir gyvas išliko.
Kauno turguj Antanas
nusipirko šiaudų kūlį ir nešėsi per Laisvės alėją.
Ale tų šiaudų jam nereikėjo. Jis namie turėjo
matracą. Tik dėl mandrumo. Panešęs numetė.
Antanas pasakų
mokėdavo. Atvažiuoja - ir ateina pas mūs tėvą. Tas
irgi daug žinojo. Kaime gydytojas buvo. Mano tėvas
rašyt nemokėjo, skaityt mokėjo. Jis pirmas kaime
imdavo laikraštį. Gydė nuo ožkos iki žmogaus. Kai
kurie gydytojai juo pasitikėjo. Kiti - kad neturi
teisės gydyt. Siuntė raštus, kad milicija suimtų,
bet žmonės eidavo.
Bronė Tumėnienė,
Juknėnai
Antanas per vestuves
dainas mėgdavo. Linksmas. Kur graudindavo, tai
seni dainuodavo. Prie graudinimų Miškinis
neprisidėdavo.
Antanas režisuodavo
vaidinimus. Apie Vilnių visokių veikalų... Vilnių
iš lenkų norėdavome atimt. Žiemą kamaroj, o vasarą
klojimuose vaidindavo. Sueidavo visi aplinkiniai
kaimai. Antanas nevaidindavo. Kai parvažiuoja,
ateina, parežisuoja, pamoko, kad geriau išeitų.
Pats nevaidindavo. Labai gražiai vaidindavo mano
vyras Norbertas Tumėnas ir sesuo mano. Antanas į
vaidinimus atsiveždavo ir draugų, ypač vasarą, kai
vasaroti parvažiuodavo. Savo dainų
nerekomenduodavo, nerašydavo vaidinimams.
Vaidinimuose
dalyvaudavo Mykolo Kunčiaus penki broliai,
Juozapas ir Kazys Kunčiai. Maniušis Leonardas - iš
senųjų.
K. Binkis kartą
parašė apie poetą:
Ten pakrūmėj
vienmarškinis
Eiles rašo A.
Miškinis.
Antanas grįžo iš
Sibiro be sveikatos. Užėjo vandens atsigert -
kosti, dūsta. Utenoj buvo nusitvėręs parankės:
"Tik nepalik manęs
vieno, sunku pirkt". Jo žmona - Lietuvos rusė.
Antanas vaikystėj su Norbertu keisdavosi duona:
Miškiniui Tumėnų duona skanesnė, o Tumėnui -
Miškinių.
Motiejus gyveno su
žmona. Laikydavo karvę. Iš vakaro, kol šviesu,
atsinešdavo pieną iki mūsų, o ryte atėjęs
pabaigdavo nešti.
Į parduotuvę -
visada basas. Sako: "Jūs
kojas pagadinat. Reikia basiems vaikščioti".
Motiejus nė karto nebuvo sirgęs.
Angelė Prakelienė, g.
1924 m., Užėniškės
Motiejus - nuosakus
labai. Tolima giminė, bet vis atvažiuoja. Antanas
- tai vis su šposais. Motiejus dieną miega, o
naktį dirba: niekas jam netrukdo. Gražiausias buvo
Vincas. Ir Motiejus gražus. Prasčiausias tai
Antanas. Jis buvo šposinykas, o Motiejus lėtesnis
kalboj. Untanas patvory atsisėda šalia tokio
durniuko, knygą prispaudžia po pažasčia - ir sėdi.
Mama jo ant pečiaus užlips, būdavo, ir pasakoja
apie [mirusią dukrą] Uršuliutę. Uršuliutę vis,
būdavo, mini ir mini. Motiejų norėjo kunigu
išmokyti. Anas papuolė ligoninėn, o jo žmona
sesute dirbo. Jį pagydė ir susipažino. Rūkydavo
ji, nei vaikų neturėjo. Va ir po kunigo. Motiejus
dažnai ateidavo bažnyčion.
Antanas suvis
paprastas, tarmiškai kalba, salakoniškai - su
salakiškiais. Nelabai pasipuošęs. Kalba vis
senybiškai. Labai šposinykas, nuosakus būdavo.
Jo motina - su
gražiais mėgdavo. Kur graži merga, su ta ir
giminiuodavos. Vis savo Vincukui piršdavo.
Šposinykė kaip ir vaikai: jos tik klausyk, ana
kalba ir kalba. Klebonui eglute austą rankšluostį
dovanojo. Ana ir klebonijoj būdavo dažnai,
kalbėdavo.
Motiejienė viską
valgo, jai viskas skanu, viskas gerai. Ji marlės
baltinius pasisiuvo, ir gerai. Gražiai sutvarkytas
buvo jų nameliukas. Antano tėvas kiek pijokas
buvo. Maž ir mirė nuo gėrimo. Miškinienė sakė:
"Kai jau muši, kad
žmones nematytų, gurbe kur". Sakė:
"Maž tropysiu valgyt
pataisyt". Bet išvirdavo labai gerai. Švariai.
Mizeikis tarnavo, lig kol pagalėdavo.
Dudėnas, mokytojas, - nuolatinis svečias Miškinių.
Rečiau Vincas atvažiuodavo, Motiejus daugiau, ir
ūkį tvarkyt padėjo. Motiejukas - mamos
mylimiausias. Mama nei sirgo, nei nieko: bulves
kasė ir mirė.
Antanas į Salaką
važiavo, mane ant kelių pasisodino ir sako:
"Uogienę pirštu reikia laižyt". Ir kabina pats
pirštu.
Jadvyga Tumėnienė
(gyv. Juknėnuose), Stasė Maniušytė (gyv. Kaune,
mokytoja)
Antano žmona -
Aleksandra. Jos tėvas baltarusis, motina
dvarininkaitė. Eidavo į ežerą visi basi, kelnes
atsiraitę; labai demokratiški.
Motiejaus lietpaltis
- senas, ilgas, pats basas, kelnes pasiraitojęs.
Motiejus - kaimo išmintis.
Jis nemėgo
pablevyzgot; jei išgirsdavo už stalo ką
nešvankesnio, tai tiesiog...
Antanas kartais
mandras buvęs, mėgdavęs pašiepti Tilvytį. Ir
visada jo viršus buvo, nes bagotesnis. Tilvytis
1916 m. pas Miškinius per žiemą mokėsi (norėjo
stoti į gimnaziją). Tada Miškiniai namus tik
statėsi. Tilvyčio dvieilis (gal pirmasis?):
Uti ti ti voveryti,
Kas tį guli par
mergyti.
Antanas daugiau
liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš
kaimo žmones. Jei kurdavo, tai tik ekspromtu.
Antanas palepintas, jauniausias, labai mylimas,
gal mokėjo labiau prieiti prie motinos.
Ant piliakalnio
eidavo, prie ežero, pas senesnius kaimynus, nes
jie įdomesni. Čeburnis Justinas, Tumėnas Norbertas
susitinka, duoda parūkyti. Su Cvilmanu buvo
geriausi draugai. Kartą su Motiejum Antanas nuėjo
tiesiai per pievą. Cvilmano pieva, o juk ją reikia
pjauti. Liudvikas: "Laba diena". Tie - "Laba
diena", gerų cigarečių uždavė (o jis rūkė naminį
tabaką). Cvilmanas per petį paplojo: "Ai, Antaniok,
vali parugiais!" Antanas visada būdavo kermošiuj
ir su ubagais pakalbėdavo. Šmaikštų liežuvėlį
turėjo Antanas. Paskui jį būriuodavosi. Išeina:
baltiniai balti, Mizeikio kailiniais užsivilkęs
(kailiniai nudryžę), su čebatais... Paskutinis
Antano draugas buvo Norbertas Tumėnas. Antanas:
eina į parduotuvę - užeina, dirba - tai susėda
pakelėj, kalbasi. Tumėnas irgi šmaikštus,
anekdotus pasakojo.
Andriušio (Pulgio)
kelnės iki pusės paraukta, varlalj pasirišęs.
Vokiečių laikais pogrindinę organizaciją buvo
įkūręs, todėl nėra apie jį kalbama. Jis - Tilvyčio
sesers vaikas. Tilvyčiai balsingi visi buvo. "Don
Kichotą" išvertęs Pulgis. "Amerikai pirtyje" jis
piešė dekoracijas. Maniušio Balio klojime vaidino.
Pas Tumėnus - viso
jaunimo suėjimas. Antanui nesvarbu, kas kviečia ir
pas ką, - vis tiek ateis. Karštesnio temperamento,
palyginti su kitais, judresnis.
Atmatuota ir
apgalvota Motiejaus viskas. Labai gera atmintis:
metai, diena, laikraštis, kokia žinutė. O Antano
atmintis paprasta. Šnekėjo tarmiškai. Motina jų
labai šneki moteriškė, prie juokelio.
Kai Antanas
paskutinį kartą buvo pas Motiejų, tas prašė: "O
gal da nevažiuok, pabūk". - "Jei tu atvažiuosi unt
Velykų, tada gerai". - "Nu gerai". Antanas sako:
"Tai gulk, aš arbatos užvirinsiu". Kol užkaitė
vandenį - negyvas.
Metai, 2005,
nr.2. |
|