Tai tik keletas mūsų aukštaitiškos žemės poeto Antano Miškinio (1905 02 11 - 1983 12 16) asmenybės bruožų. O juos turbūt būtų sunku aprėpti net ir gilesnėm studijom pasiryžusiam literatūros mokslo vyrui. Kiek arčiau teko laimė pažinti tėviškėną Rašytoją gal nuo kokių 1965-ųjų. Trumpi, bet visam laikui įstrigę susitikimai Vilniuje, poeto bute, Antakalnio gatvėje, mūsų rajono laikraščio redakcijoje, literatūros vakaruose Utenoje, be to, - keletas jo rašytų trumpų laiškų, kurių kiekviena eilutė laiko tėkmėje tampa vis prasmingesnė. Kad ir trumpai bendraujant su A. Miškiniu, visada likdavo įspūdis, jog kuo turtingesnė asmenybė, tuo joje daugiau atidos paprastam žmogui. Poetas mažai kalbėdavo apie literatūrą (dar mažiau - apie savo kūrybą), o vis teiraudavosi, kaip gyvena uteniškiai, ar seniai tekę lankytis jo gimtinėje - Juknėnuose, prašydavo parvežti sveikinimus tai vienam, tai kitam Utenos kultūros darbuotojui. Ir kai ant stalo pastatytas dailus grafinukas su inteligentiškos poeto žmonos Aleksandros "firminiu" krupniku netekdavo pusės turinio, ateidavo nuojauta, kad laikas atsisveikinti. Beje, ne kartą Antanas Miškinis atsisveikindamas priminė: "Kai parvažiuosi, ten, rajone, pasakyk, kad per daug manęs neliaupsintų. Nepamirškit, kad nuo Daugailių krašto ir poetas Jonas Šiožinys... Nelengva jam dabar ir reiktų daugiau dėmesio..."

Iš tokių pokalbių pajusdavai, kad poeto mintys - ne viešnios tame krašte, kur jo ištakos, kur jo pradžia...

Įstrigo sąmonėn dar ir tai, jog poetas itin nemėgo pažadukų. Užtat pats buvo savo žodžio šeimininkas. Net ir tada, kai tą žodį ištesėti reikėdavo ir didesnių pastangą. 1978-ųjų rudenį teko paprašyti Antaną Miškinį atsiųsti į redakciją pluoštelį eilių ir prisiminimų. Nesulaukdami pamanėm, jog poetą prispaudė svarbesni darbai. Ir šit 1978-ųjų paskutinę gruodžio dieną Antano Miškinio laiškas (datuotas 1978 12 29). Poetas rašė: "...kai jau buvau pažadėjęs, tai ir parašiau - sunku buvo rašyti, nes ranką susižeidžiau (dešinę). Dabar jau galiu ir rašyti, ir kaklaraištį užsirišti. Pažiūrėk, paskaityk, gal koks sakinys nepatiks - nubrauk. Jums ir bendradarbiams siunčiu nuoširdžiausius sveikinimus, pasitinkant 1979-uosius. Būkite sveiki ir energingi. Jūsų Antanas Miškinis".

Šis laiškelis daug pasako, kaip rašytojui buvo brangūs Utenos krašto žmonės. Ir dar viena detalė - didelio žmogaus tolerantiškumas: "...gal koks sakinys nepatiks - nubrauk".

Man atrodo, jog inteligentiška Antano Miškinio tolerancija jį apsaugodavo nuo smulkmeniškų kivirčų. Tuo labiau, kai tekdavo apginti savo orumą, tą poetas darydavo originaliai, kad nelikdavo ką nepridurti. Prisimena rašytojų žemiečių kūrybos vakaras Utenoje. A. Miškinis, išėjęs į sceną, salę pasveikino grakščiu, miškininkai "firminiu" rankos žestu. Tą vakarą panašų žestą scenoje pabandė "nukopijuoti" ir vienas rajono literatas. Poetas per vakarienę kurį laiką tylėjo, o paskui valstietiškai pasakė gyvulėlio (kuris kaip tik ženklina 1995-uosius) "vaiko" pavadinimą. Ir daugiau - nieko. Pasakė ramiai, o po to įsileido į linksmą pokalbį, tarsi "incidento" scenoje nė nebūta...

Dar norisi grįžti į Antano Miškinio jaunystę, apie kurią mūsų ir jaunesnės kartos težino iš oficialių biografijų ar jo draugų ir amžininkų reikšmingesnių poeto gyvenimo bei kūrybos etapų apibūdinimų. Bet mums svarbi kiekviena detalė. Net iš pirmo žvilgsnio ir smulkmeniška. 1990-ųjų birželio pabaigoje atėjo kolegos žurnalisto Aloyzo Vilkio laiškas iš Akmenės. Aloyzo mama - Anelė Vaišnoraitė iš Šeimaties. Ji buvo metais jaunesnė už Antaną Miškinį, tačiau Kauno universitete, kaip rašo autorius, studijavę kartu ir gana artimai vienas kitą pažinę. Taigi A. Vaišnoraitė - Vilkienė daug pasakojusi sūnui apie poeto jaunystę. Štai viena to laiško eilutė: "Mama ne kartą yra sakiusi, kaip iš Kauno Šeimatyje ar Tauragnuose pasirodžiusi draugų studentų trijulė - Teofilis Tilvytis, Pulgis Andriušis (Andrusevičius) iš Gaidžių ir Antanas Miškinis iš Juknėnų - daugeliui mergų - ir ūkininkaitėms, ir gimnazistėms - sujaukdavo ramybę..." Ir dar viena Aloyzo Vilkio laiško ištraukėlė: "Mane labai paveikė susitikimas su poetu 1979 m. vienoje respublikinėje kalbos faktams rinkti ekspedicijoje. Su tauragniškiu mokytoju Jonu Belopetravičiumi užėjome į Miškinių sodybą Juknėnuose. Poetas, sužinojęs, kad aš esu Anelės Vaišnoraitės-Vilkienės sūnus, susidomėjo daugeliu mūsų šeimos gyvenimo momentų. Jam parūpo, kaip mokytojas Vilkys nugyveno savo gyvenimą, kokiuose rajonuose mokytojavo... Ir kažin kokią audrą sukėlė šio žmogaus sieloje priminimas, kad daug kančių mokytojas iškentėjo vokiečių nacių lageriuose. Tada dar niekas nebuvo išdrįsęs viešai pasakyti, o kokias kančias iškentėjo Antanas Miškinis ne geresniuose sovietiniuose lageriuose, skirtuose lietuvių tautai..."

...Spalvinga ir sudėtinga buvo poeto Antano Miškinio asmenybė. Jam lemtis skyrė ne tik rožėmis klotus kelius, bet ir kankinio erškėčių vainiką. Atėjo jis į Lietuvą, kaip pats rašė, iš dainingos Aukštaitijos, ir liko čia visam laikui...

Utenis, 1995, vasario 11, p. 2.