Viktoras ALEKNA (g. 1915) - literatūros tyrinėtojas, tekstologas. Yra paskelbęs nemaža straipsnių, recenzijų, sudarė S. Nėries poezijos dažnumų žodyną (1980), parengė jos raštų tritomį (1984). Šiuo metu "Vaga" leidžia jo monografiją apie S. Nėrį. Grįžęs iš tremties iki pensijos V. Alekna mokytojavo Širvintų raj.

Motiejus MIŠKINIS (1898-1974) - literatūros tyrinėtojas, vertėjas. Baigęs Kauno universitetą mokytojavo, dirbo Švietimo ministerijoje, dėstė Vilniaus universitete. Paskelbė straipsnių literatūros istorijos klausimais, išleido knygas "Didžiųjų rašytojų siluetai" (1936), "Lietuvių literatūra" (1939), išvertė N. Gogolio, F. Dostojevskio, L. Tolstojaus ir kt. rašytojų kūrinių.

Antanas KNIUKŠTA (1892-1983) - leidėjas, 1924-40 m. vadovavęs "Sakalo" leidyklai, o 1940 - 1941 m. buvo Valstybinės leidyklos direktoriaus pavaduotojas. Be to, dirbo knygynuose, leido "Gimtąją kalbą", "Dienovidį".

Kazys AMBROZAITIS (1918)-1940-44 Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentas. 1940 m. "Pavasario" sąjungos centro valdybos narys. 1944 m. korporacijos "Gaja" pirmininkas. 1945 m. Ateitininkų sąjungos Vokietijoje pirmininkas. 1950-51 m. redagavo "Ateitį" Brukline.

Vincas TRUMPA (g. 1913) - istorikas, žurnalistas. 1937 m. baigė Kauno universitetą. Studijas gilino Paryžiaus universitete, 1939 m. buvo Lituanistikos instituto istorijos skyriaus sekretorius, 1940 m. - "Lietuvos aido" korespondentas Belgijoje. Nuo 1949 m. gyvena JAV, nuo 1954 m. dirbo Kongreso bibliotekoje. Yra "Metmenų" ir "Lituanus" redakcijų narys, Lituanistikos instituto bei Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys.

1926 metų rudenį "Ateityje" bene pirmą kartą buvo išspausdintas Antano Miškinio eilėraštis "Nelauktajai", kuriame jis skelbė:

Mano jaunystė - skrendantis

sapnas:

Vakar nuo skruostų ašaras

braukė,

Šiandien atskridus alėjoj vieši,

marguos bulvaruos iškilmės

laukia...

Aš tada buvau tik pradėjęs mokytis Raseinių gimnazijos antroje klasėje ir į poetų eilėraščius apie skrendančio sapno jaunystę dar nekreipiau dėmesio. O štai 1929 metų pradžioje mūsų gimnazijoje pasirodo naujas direktorius Motiejus Miškinis. Mokiniai aptarinėjo naujo direktoriaus asmenį, kalbėjo, kad poetas Antanas Miškinis - naujojo mūsų direktoriaus brolis. Ta žinia mokinių akyse dar labiau kėlė direktoriaus autoritetą. Vyresnieji skaitinėjo ir "Baltąją paukštę" - pirmąjį poeto eilėraščių rinkinėlį, bet tada buvo daug jaunų poetų, ir moksleiviai domėjosi ne tiek pačia poezija, kiek tuo, kuriai politinei srovei atstovauja poetas. Mat tada beveik visi moksleiviai norėjome būti dideliais politikais. Žinodami, kad mūsų direktorius yra tautininkų krypties, (po poros metų jis iš Raseinių išvažiavo tiesiai į Švietimo ministeriją) ir jo brolį poetą Antaną laikėme tautininku. Malėme, kad jo eilėraščiai pasirodo dažniausiai tautininkiškoje spaudoje. Nemaža dalis moksleivių į tautininkus žiūrėjo skersai, todėl ir poetas Antanas Miškinis didesnio dėmesio nesusilaukė.

O štai 1934 metų pradžioje, jau būdamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto studentas, pamačiau ir patį poetą. "Naujosios Romuvos" žurnalas tada pradėjo organizuoti diskusijų popietes. Į jas rinkdavosi jauni menininkai, muzikai, rašytojai, žurnalistai. Susirinkdavo žmonės daugiausia žurnalo pasaulėžiūros krypties, bet būdavo kviečiami ir tautininkiškos bei kairiųjų pasaulėžiūros atstovai. Mat norėta ieškoti sutarimo, net vienybės.

Nueiname kartą drauge su kolega. Kukliai sėdime pakraštyje, klausomės išmintingų žodžių. Štai kalba ir Antanas Miškinis! Pirmą kartą pamačiau jį gyvą. Dabar jau neatsimenu, ką jis ten kalbėjo, bet atmintyje išliko, kad jis tada sėdėjo greta Jono Aleksandravičiaus-Aisčio, o abu jie buvo didesnės tautininkiškosios grupės atstovų būrelyje; mat ir čia kaip kokiame parlamente į krūvas glausdavosi vienų pažiūrų žmonės.

Nuo šios dienos jau pažinau A. Miškinį, nors asmeniškai ir nesusipažinome. Pradėjau labai domėtis ir jo kūryba, straipsniais periodikoje. Vis dėlto nei jo eilėraščiai periodikoje, nei jo "Varnos prie plento", mano akimis, neprilygo Brazdžionio, Aisčio ar Putino kūrybai.

Jo "Keturi miestai", išleisti 1938 metais, literatų sluoksniuose kėlė įvairių kalbų. Ši gana patriotinė knyga, daugelio nuomone, pretendavo į tų metų valstybinę literatūros premiją, ir tai, kad tada A. Miškiniui laimėti premiją koją pakišo Salomėjos Nėries "Diemedžiu žydėsiu", daugelio buvo suprasta kaip akibrokštas valdančiosios krypties poezijos atstovams. O juk A. Miškinis buvo laikomas vienu iš jų.

1939 m. vėlyvą rudenį, gal lapkričio pabaigoje, aš palydėjau į Kauno geležinkelio stotį savo draugą istoriką Vincą Trumpą, išvykstantį į Belgiją "Lietuvos aido" korespondentu. Perone mes pamatėme būrelį žmonių. Vakaro prieblandoje iš tolo jų nepažinome, bet priartėję pamatėme, kad čia - Antanas Miškinis, Kazys Binkis, daktaras Kazys Ambrozaitis ir Jonas Aleksandravičius-Kossu, dabar jau ir Aleksandriškis ar net Aistis. Tai jį draugai išlydi į Prancūziją!

Po kelių minučių atėjo traukinys, aš atsisveikinau su Vincu, jie su Jonu, keleiviai įlipo į vagoną, traukinys pajudėjo, mes išvykstantiesiems pamojavome ir išsivaikščiojome kas sau.

Nuo tos dienos praeis daugiau kaip du dešimtmečiai, kai aš vėl pamatysiu Miškinį, tik jau gerokai senstelėjusį, slegiamą sunkių dienų ir metų naštos.

Atėjo 1940 metų vasara - vėliavų keitimo metas. Visų akyse keičia vėliavą ir A. Miškinis. Tų metų rugpjūčio 18 d. "Darbo Lietuvos" 59 numeryje išspausdinamas Antano Miškinio eilėraštis "Išsilaisvinimas", laimėjęs trečią premiją dainų tekstų konkurse. Visa Lietuva skaito:

Raudonos vėliavos ir gėlės,

Lyg upė, minios į gatves.

Iš smurto šalys prisikėlė,

Į laisvę liaudis mus išves.

 

Tai mes dabar gyvent išeinam,

Išvien broliaujamės visi -

Mes tie, kurių badauja šeimos,

Kurie nuplyšę ir basi.

 

Mes tie, kurie metalą kalam,

Pastatom rūmus ir pilis,

O patys alkstame ir šąlam

Ir mirštam be šviesos akli.

 

Pirmyn gyvenimas nubėgo,

Ir sulaikyt nebėr galios.

Šalin, kas drumsčia mūsų jėgą,

Šalin, kas dairos atgalios.

 

Gyvenimą kaip žvaigždę gražų

Mes nešam drąsiai ant pečių;

Mes iš dirbtuvių ir garažų

Išeinam potvyniu plačiu.

 

Raudonos gėlės ir plakatai

Brolybėje visų tautų.

Toks didelis rytojus matos,

Toks didelis ir toks platus.

Ir aš, ir visi, kam Vasario 16-osios akto pagrindinė mintis buvo kelrodė žvaigždė, negalėjo neatsistebėti tokiu A. Miškinio eilėraščiu. Juk tik prieš dvejus metus jis sveikino pirmąją lietuvių tautinę olimpiadą:

Dėl tėvynės laimingo rytojaus

Nugalėti jaunystė išeina,

Patvari ir drąsiai užsimojus.

Vaizdai ir ritmai tie patys, o idėjos visai priešingos.

1941 metų sausio 12 d. "Tarybų Lietuvoje" į klausimą "Kodėl aš balsuoju?" skaitome tokius A. Miškinio atsakymo žodžius:

"- Gyvenimas kaip nesulaikoma upė bėga pirmyn. Balsuodamas už darbo žmonių išstatytus kandidatus, aš kartu balsuoju už konstituciją, kuri laiduoja visų tautų dirbantiesiems visus kelius ir galimybes į visuotinę pažangą".

Tada lietuvių tauta jau buvo pajutusi, nors ir ne iki galo, ką neša ta Stalino konstitucija kaip saulė, todėl ir A. Miškinio pasakymas, kad jis balsuoja už tą konstituciją, buvo taip pat mažų mažiausiai sunkiai suprantamas.

Bet štai per Lietuvą praūžia Hitlerio pulkai. Lietuvai lyg prašviesėja padangė, ir A. Miškinis eilėraštyje "Dar ašaros byra ir byra..." ("Į Laisvę". - 1941.07.26. - 29 nr. - 5 p.) sako:

Bėga pakrikę gaujos -

Nebesilaiko galva. Ir mūs partizanai kaujas,

Kylam ir mes, Lietuva!

Vokiečių okupacijos metais Lietuvių periodikoje A. Miškinis paskelbė nemaža patriotinių eilėraščių, o štai 1944 m. pabaigoje jis vėl įsijungia į Tarybinių Lietuvos rašytojų sąjungą, dalyvauja literatūros vakaruose. Tiesa, viename iš jų, įvykusiame 1945 m. sausio 28 d. Didžiojoje Kauno universiteto salėje, klausytojai Salomėją Nėrį iš tribūnos palydėjo mirtina tyla, o A. Miškiniui sukėlė ovacijas, ir tai sukėlė P. Cvirkos, A. Liepsnonio, J. Šimkaus ir kitų tikrųjų tarybinių rašytojų pasipiktinimą. Vis dėlto atrodė, kad A. Miškinis vėl dedasi prie naujos vėliavos.

Nepavyko. Tik po kelių dešimčių metų perskaičiau šiuos P. Cvirkos žodžius, pasakytus Lietuvos tarybinių rašytojų visuotiniame susirinkime 1946 metų spalio 2 d.:

"Štai kad ir Miškinio pozicija. Mano nuomone, vakarykščias jo pasisakymas daugelio narių neįtikino, ir jo pažadai per daug nesukėlė pasitikėjimo. Tegul Miškinis bus pavyzdys kitiems. Su Miškiniu buvo ne kartą draugiškai kalbėtasi, buvo jam nurodoma, kad jo tylos pozicijos mūsų organizacijoje kaip mūsų organizacijos nario nėra pateisinamos. Vokiečių okupacijos metu Miškinis buvo uolus hitlerinės spaudos bendradarbis, o šiandien savo tyla Miškinis darosi vėliava nacionalistinių gaivalų tarpe. Kyla klausimas, kas gi Miškiniui brangiau: tūkstančiai lietuvių valstiečių, lietuvių tautos likimas, jos ateitis, ar saujelė banditų?" ("Pergalė", 1946 m. 5 nr.).

Vadinasi, A. Miškinis tylėjo, neliaupsino, kaip 1940 metais, tų, kurie su raudonomis vėliavomis šaukė: "Šalin, kas drumsčia mūsų jėgą!" O Cvirkos žodžiai - tai viešas skundas tiems, kurie rinko aukas Sibirui...

1948 metų pabaigoje į Vorkutos septintosios šachtos lagerį, kurį aš pirmą kartą pamačiau dar 1945 metų pabaigoje, buvo atvežta būrys studentų bei moksleivių, neseniai suimtų Lietuvoje. Iš jų ir sužinojau, kad A. Miškinis jau sėdi kalėjime, nuteistas 25 metams. Už ką? Girdi, buvęs dėl žiaurumų Lietuvoje parašytas skundas popiežiui ar Suvienytųjų Nacijų Organizacijai, kad jį pasirašę dvidešimt garsių to meto darbuotojų, su jais ir A. Miškinis. Kažkas išdavęs, skundo originalas ar jo nuorašas patekęs į NKGB rankas, visi dvidešimt buvę suimti ir visi gavę po 25. Kiek tų jaunuolių versija buvo pamatuota, nesiimu tvirtinti, bet Miškinis sėdėjo... Studentai jau atsivežė iš Lietuvos posmą, kuriame minimas ir Miškinis:

Plūsta ašarom Tėvynė,

Velka katorgos ratus...

Tai dainuok dabar, Miškini,

Dvidešimt penkis metus...

Dvidešimt penkerių metų, laimei, jam neteko sėdėti: jau 1957 metų gegužės 19 d. "Tiesoje" išspausdintas jo eilėraštis "Mano žodis".

Aš stoviu šiandien susimąstęs

Prie aukso Nemuno krantų.

Pasikeitė vertybių mastas -

Aiškiau ir žmogų suprantu.

 

Jauku, kai rūkas išsisklaido,

Pavasarėja obelis.

Tai mano širdgėla ir klaidos

Tik atminimuos bepaliks.

 

Atjaunina gimtasis krantas,

Žmogaus ir žiedo šypsena.

Gerai, kad aš ne emigrantas -

Čia mano duona ir daina.

 

Galvot ir jaust išmoko laikas,

Kaip kad ir gegužę kukuot.

Juk laiko niekas nesulaiko,

Tai ar bereikia klaust - su kuo?

 

Širdis man plakus gali liautis,

Bei aš likt vienas negaliu.

- Aš su Tavim, gražuole liaudis,

Tu puokštė daugelio gėlių!

Šis eilėraštis - tai lyg atsakymas Petrui Cvirkai į klausimą, pasakytą 1946 metais. Ilgai ir sunkiai brandino jį poetas.

Tų pačių metų vasarą grįžau ir aš į Lietuvą. Po kiek laiko aplankiau Antaną Kniūkštą - buvusį "Sakalo" sakalą, taip pat neseniai grįžusį iš Vorkutos ir vėl apsigyvenusį Kaune. Besikalbant jis atsivertė kažkokį aplanką ir išėmė iškarpą iš "Tiesos" su A. Miškinio eilėraščiu "Mano žodis". Paklausė:

- Ar skaitei?

Jau buvau skaitęs, bet perskaičiau pusbalsiu dar kartą, o A. Kniūkšta, kraipydamas galva, pasakė:

- Kas galėjo pamanyti, kad Miškinis šitaip parašytų:

- Aš su Tavim, gražuole liaudis,

Tu puokštė daugelio gėlių.

Aš prisiminiau dar "Baltoje paukštėje" išspausdintas eilutes:

Sušoksiu su pajacais savo dalią

Sugrosiu gramofonais!

A. Kniūkšta, išgirdęs jas, pabaigė kalbą:

- Tikrai išpranašavo savo ateitį...

Dabar A. Miškinio eilėraščiai vėl buvo spausdinami laikraščiuose bei žurnaluose, leidžiami knygomis, minimos jo sukaktuvinės datos, kliuvo vienas kitas vyriausybinis apdovanojimas... Jis dalyvauja įvairiuose literatūros vakaruose, šventėse - pasidaro tikras tarybinis poetas. Kartais sutikdavau jį Vilniaus gatvėse, vieną ar su žmona, jis kažkaip nužvelgdavo mane, bet, kadangi nebuvom pažįstami, tai ir dabar jo nesveikindavau. O iš įvairių sutiktų žmonių, sėdėjusių kartu su juo lageriuose, girdėdavau, kad jis kūręs ir ten, tik visai kitokius kurinius - kažkokias psalmes. Jie taip pat stebėdavosi, kad Miškinis taip pasikeitęs.

Jau po poeto mirties Kanadoje einantis laikraštis "Tėviškės žiburiai" išspausdino keletą A. Miškinio eilėraščių su prierašu, kad "tarybiniais metais A. Miškinis rašė "ne tai, ką lietuvio poeto širdis troško, bet tai, kas jam buvo įsakyta", ir teigė, kad šalia "oficialiosios jo poezijos yra neoficialioji" ("Tiesa", 1984.12.16. - 288 nr.). Citatos autorius "Tiesoje" toliau rašo:

"Tokių eilėraščių Antanas Miškinis nerašė. Tai įžūli klastotė, - perskaičiusi publikacijas, piktinosi velionio žmona.

- Visa, ką jis yra sukūręs, išspausdinta knygose arba mūsų respublikos periodikoje, o kas neatspausdinta - sudėta aplankuose. /.../

Tokie yra faktai. Tuo tarpu reakcinė emigrantų spauda neriasi iš kailio, norėdama primesti A. Miškiniui tai, ko jis nerašė, klijuoja poeto vardą prie savo prasimanytų eilėraščių."

Po šitos Leono Braziulo gražbylystės "Tiesoje" buvau aplankęs A. Miškinienę ir pasiteiravęs, kodėl ji šitaip pasakė: juk visi lagerininkai žino, kad A. Miškinis yra sukūręs daug eilėraščių lageryje, kurių jis niekam nerodė ir nespausdino.

- Šitaip aš visai nesakiau. Tai Braziulis pats savo žodžius priskyrė man.

Šiandien, kai jau turime išspausdintą "Pergalėje" ir "Rūpintojėlį", ir "Pasimatymą su motina", įdėtus tada "Tėviškės žiburiuose", ir dar kelias dešimtis psalmių, kitų eilėraščių, klastotojai buvo, pasirodo, ne "Tėviškės žiburiai", o Leonas Braziulis, suklastojęs ir A. Miškinienės žodžius, ir "Tėviškės žiburius".

1979 metų liepos pradžioje Utenos rajone Lietuvių kalbos ir literatūros institutas buvo surengęs kalbos duomenų rinkimo ekspediciją. Dalyvavau ir aš. Su grupe rinkėjų vaikščiojom po Daugailių apylinkę, kur ir Miškinių gimtinė Juknėnuose. Jau važiuodamas į Daugailius maniau aplankyti ir Juknėnus, bent pažiūrėti, kaip atrodo mūsų, raseiniškių, Motiejui Miškiniui pastatytas paminklas. Po poros dienų vakare grįžę draugai pasakė, kad jie buvę Juknėnuose, kad ir Antanas Miškinis atostogaująs tėviškėje.

Liepos 8 d. ir iškeliavau iš Daugailių į Juknėnus. Pusiaukelėje pavijo "Žiguliai" ir pavežė mane iki pat Miškinių sodybos. Kieme pirmiausia pamačiau iš trobos į klėtį einančią Miškinienę, pasisveikinau, prisistačiau, abu apžiūrėjome paminklą, ji pakvietė užeiti i vidų, kur radau ir poetą. Prisistačiau, ir prasidėjo pokalbis, užtrukęs apie tris valandas. Daugiausia klausinėjo jis: ir apie mūsų ekspediciją, ir apie prieškarinius laikus, ir apie mokytojo darbą bei gyvenimą kaime, politiką... Jam rūpėjo daug kas. Aš kiek sugebėdamas atsakinėjau, kartais ir ji paklausdamas šio to.

Tuo metu buvau pradėjęs kaupti duomenis Salomėjos Nėries biografijai. Buvau jau skaitęs jo atsiminimų, skelbtų periodikoje, bet ir dabar paklausiau, norėdamas kai ką patikslinti, išgirsti gyvo žmogaus prisiminimų. Jis pradėjo pasakoti, o aš išsitraukiau popieriaus ir pieštuką užsirašyti. Tai pamatęs, jis perspėjo:

- Pasidėk popierius, neužsirašinėk...

Aš paklusau. Klausydamasis supratau, kad jis pasakoja beveik tą pati, ką jau buvo spausdinęs, todėl ir nesijaučiau nuskriaustas, kad pasakotojas neleido man užsirašinėti.

Atsisveikindami abu pakvietė lankyti rudenį ir žiemą Vilniuje.

Kartą, eidamas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, sutikau gatvėje. Pasisveikinome. Pasisakė skubąs. Kvietė kada nors užeiti. Kitą kartą būdamas Vilniuje ir užėjau. Sutiko maloniai, kalbėjomės kaip seni pažįstami, žmona netrukus pakvietė prie stalo kavos. Jis klausinėjo apie kaimą: kaip žmonės gyvena, ar smarkiai girtuokliauja, ar kolūkis turi kuo karves šerti ir panašiai. Apie literatūrą taip ir nekalbėjome.

Kitą kartą aplankiau 1980 metų sausio 29 d. Pasisveikinęs paklausiau, kaip laikosi.

- Dievas dar laiko. - atsakė.

- Dievas dar laiko, - pasakiau, - bet žmonės tai jau ne visi Dievą širdy laiko.

- Čia jau kiekvieno asmeninis dalykas, - atsakė jis. - Atsimenu, kartą buvau Kaune, kažkokiame literatūros vakare. Pasibaigus vakarui prieina prie manęs solidus ponas ir klausia; "Gal ir mums galėtumėt paskaityti?" - "O kas tie jūs?" - klausiu. "Ateistų klubas", - atsakė. - "Ateistinių eilėraščių aš nerašau, tai ir neturiu ką jums skaityti. O ir jūsų klubas nereikalingas, jeigu Dievo nėra. O jeigu jis yra, tai jūsų klubas degs pačiame pragaro dugne", - pasakiau. Ponas greit pasišalino.

Būdamas pas Miškinius, mėginau paskambinti Juozui Paukšteliui, bet niekas neatsiliepė. Tada Miškinis ir sako:

- Gal jis Paleckio laidotuvėse: juk jis toks valdžios žmogus.

- Kaip tai valdžios? - paklausiau.

- Ogi taip: niekur nebuvo pavėžėtas, o ir visokių apdovanojimų prisirinko nuo Paleckio, tai dabar ir turi pasimelsti.

Besėdant kavos gerti, beįeinąs Algimantas Baltakis. Sveikina gimtadienio proga, įteikia "Pergalę" su visos redakcijos narių autografais, bet kavos nesėda - skubąs kažkur.

Netrukus ateina vidutinio amžiaus moteris. Taip pat sveikina, įteikia gėlių, bet kviečiama kavos taip pat nesėda. Jai išėjus Miškinis sako:

- Žiemą gėlės tokios brangios, o žmonės vis tiek perka...

Vėl kalbėjo apie viską, tik ne apie literatūrą. Tik pasakė, kad netrukus turinti pasirodyti jo rinktinė: jau skaitęs paskutinę korektūrą.

Kai jau rengiausi atsisveikinti, pasakė, kad lukterčiau: eisiąs ir jis pastovėti prie Justo Paleckio palaikų. Iš namų išėjome abu, sėdome į troleibusą, o Gedimino aikštėje atsisveikinome: jis nuėjo į Menininkų rūmus, kur buvo pašarvotas Justas Paleckis, o aš nuvažiavau savais keliais.

Ir vėliau, kai tik būdavau Vilniuje, užsukdavau pas Miškinius. Tiesa, ne dažnai: juk aš joks bičiulis ar giminaitis, bet užsukus visada priekaištaudavo, kodėl retai lankausi. Visada klausinėdavo apie kaimą, apie žmones, laukus, atrodė, kad to kaimo ilgisi. Kartą jis ir sako:

- Nieko daugiau nenoriu, tik pavalgyti šiltos kaimo duonos su šviežiu sūdytu naminiu sviestu...

Pasakiau, kad dabar ir kaime niekas duonos nekepa.

- Todėl ir graudu dabar kaime: nei duonos kepa, nei sviesto muša, nei dainų dainuoja...

Vis prisimindavo savo geriausią draugą Joną Aistį, prisimindavo, kad Aistis kažkada pasakęs ar jam laiške parašęs: "Tik vieno kraujo lašo trūko..." Supratau, kad Aistis tuo norėjo pasakyti, jog 1940 metų birželio 15 d. Lietuva turėjusi pasipriešinti Raudonajai Armijai. Ir Miškinis esąs tos nuomonės:

- Nesvarbu, kiek būtų buvę priešintasi, bet svarbu, kad būtų buvęs iššautas bent vienas šūvis... O dabar...

Vieną kartą pasakojo, kaip jį, nuėjusį į Rašytojų Sąjungą, ėmę klausinėti ten susirinkę jaunesnieji rašytojai apie praeitį.

- Ką aš jums pasakysiu? - atsakiau. - Jūs visa tai geriau už mane išmanote: visokius mokslus išėję, visokių paskaitų prisiklausę, visokių raštų prisiskaitę. Geriau jūs man pasakykite, - sakau jiems, - kaip tai yra, kad visokie dvarininkų, turtingų ūkininkų vaikai: Drazdauskas, Venclova, Salomėja Nėris... nuėjo su darbininkų valdžia, o štai kumečių vaikai: Aleksandravičius, Brazdžionis... išbėgo pas kapitalistus... Jie žiūri, stebisi, nieko neatsako...

Aš vis norėdavau sužinoti ką nors apie Salomėją Nėrį. Klausinėdavau, bet jis vis tą patį kartodavo. O vieną kartą jis man padeklamavo porą posmų apie ją. Aš griebiausi popieriaus užsirašyti ir paprašiau pakartoti.

- Kitą kartą..., - atsakė.

Sulaukiau ir to kito karto. Štai ką jis man padeklamavo:

Už ką taip jau puošė tave,

seserėle?

Ar kad apkerėjo raudona

gėlė?

Atvežė, paliko paskui

Patvorėly

- Patvorėly vieną amžinai

gulėt.

 

Ar svyruos berželis, ar

kukuos gegulė,

Ar pavasarėlis tau pašvies

anksti?

Daug brolelių tavo

patvorėliuos guli,

Patvorėliuos guli, paukščiams

išmesti.

 

Kai tau laimę piršo, aukso

kalnus siūlė,

Mūsų širdys tvino, kepo su

kraujais.

Mes tada apstulbom - kurgi

tu, sesule,

Kurgi, seserėle? Argi tau su

jais?

 

Prie krūtinės segė Tau

raudoną gėlę,

O mums veidas balo, temo

mums šviesa.

Buvo liūdna, gaila, širdį

baisiai gėlė

Ta gėlė raudona, kruvina

visa...

 

Kai paskui pulkais mes ėjom

ant pakūtos,

Su mumis, sesule, nebuvai

kartu.

Jei jau mirt reikėjo, tai numirt Vorkutoj,

Tai palikt legendą mums

galėjai tu...

Gaila, nepaklausiau, kada jis tą eilėraštį sukūrė. Tikriausiai dar prieš savo tremtį... O gal tuojau po poetės mirties.

Tai buvo vienintelis kartas, kai jis man padeklamavo savo eilėraštį.

Iš kažkur buvau gavęs keletą A. Miškinio eilėraščių, rašytų tremtyje. Kartą važiuodamas jo lankyti nusivežiau eilėraštį "Regėjimas". Tai ne tas "Regėjimas", kuris išspausdintas "Pergalėje". Šį eilėraštį taip pat jau seniai buvau gavęs nusirašyti iš kartu su poetu kalėjusio Juozo Mičiulio sąsiuvinio. Tik šis J. Mičiulio sąsiuvinyje pavadintas "Psalme", jam trūksta ketvirto posmo ir yra kai kurių nedidelių skirtumų kituose posmuose. O aną, "Regėjimą", poetas perskaitęs pasakė, kad viskas taip, kaip sukūręs, tik jis dar buvęs pridėjęs ir motto:

Motule mano, širdele mano,

Prikelki mane anksti rytelį.

Kartą užvažiavau specialiai pas jį (tai buvo 1980 metų vasario 26 d.). Gelvonų vidurinės mokyklos mokytoja Vanda Lučiūnaitė buvo įprašiusi mane, kad pakviesčiau poetą į jų mokyklą susitikti su mokiniais. Išgirdęs apsilankymo priežastį, jis kategoriškai atsakė:

- Ne, nevažiuosiu. Prisivažinėjau per penkiasdešimt metų. Niekur dabar jau nevažiuoju, tik kartais į Kauną. Ką aš jiems pasakysiu? Juk girdi per radiją, mato per televiziją...

- Gyvas žmogus - tai ne televizijos ekrane, - pasakiau.

- Žinoma, suprantu. Bet nevažiuosiu. Kad ir pakalbėti. Nori pasakyti truputį ir ne taip, kaip dabar reikia. O juk negalima. Tai kam kalbėti ne tai, ką jauti? Geriau nieko nesakyti.

Jau man pakilus atsisveikinti, sakė:

- Paskaityk "Šluotą". Ten Mykolas Karčiauskas rašė. Taip bjauriai dar niekas nerašė. Matyt, nori išsipirkti už savo "Žvirgždės poemą". Už ją barė. Už šį nieką niekas nebars, nes dergia praeitį. O praeitį reikia priimti tokią, kokia buvo... Užeik, kai būsi Vilniuje, - pabaigė, kai aš jau vėriau duris.

Kartą, 1981 metų rugsėjo 23 d., ėjau Antakalnio gatve ir sutikau abu Miškinius, pareinančius su pirkiniais. Pasisveikinus pasakoja, kad nusipirko bulvių, po keturiasdešimt penkias kapeikas už kilogramą! Rudenį. Pirkę pieno, duonos. Antanas dar nešė ir skalbinių ryšulėlį. Pasiskundė, kad beveik nematąs. Ir mane pažinęs tik tada, kai prakalbinau. Kvietė būtinai užeiti, ir aš sutikau grįžti.

Kai užkopėme į jų butą, žmona tuojau su pirkiniais nuėjo į virtuvę, o mudu susėdome kambarėlyje prie rašomojo stalo: aš ant sofutės, o jis fotelyje prie lango. Šįkart jis buvo labai kalbus. Kaip paprastai, pradėjo nuo politikos.

- Kas bus? - lyg ir klausė, lyg ir nerimavo jis. - Europa miršta. Aistis dar prieš karą tai suprato (pacitavo kažkurio Aisčio eilėraščio dalį). 1939 metų pavasarį parvažiavęs iš užsienio Aistis pasakė: "Bus karas." - "Iš kur tu žinai?" - "Aš pervažiavau nuo Strasbūro iki Eitkūnų ir mačiau: bus karas." Teisingai jis suprato. Graudu buvo, kai paskutinį kartą atsisveikinome tų pačių metų rudenį Kauno geležinkelio stotyje. Palydėjome: Kazys Ambrozaitis, Kazys Binkis, Rimydis ir aš. Nors jau vyko karas, bet jam pavyko išvažiuoti į Prancūziją. Važiavo mokytis. Sakė: - "Važiuoju mokytis, kad man niekas negalėtų prikišti, jog neturiu diplomo - esu nemokša." Dabar kai kur rašo, kad jis gimęs Kampiškių dvare, tarytum būtų dvarininko sūnus. O iš tikrųjų jo tėvas buvo dvaro kumetis - kalvis. Jonas jau dirbo Žemės banke. Kartą atėjo pas ji tėvas ir skundžiasi, kad jam pavogė priekalą. Jonas ir guodžia tėvą: "Aš nupirksiu kitą". - "Nesvarbu, kad tu nupirksi, bet ant ano priekalo aš užkaliau abu ūkelius." Jie buvo nusipirkę žemės dviejose vietose. Mudu su Jonu draugai nuo gimnazijos laikų. Vienoje klasėje aš mokiausi ir su Valiu Drazdausku. Kai pašalino iš Telšių gimnazijos už komunistinę veiklą, jis atvažiavo į Kauno "Aušros" gimnaziją, į mūsų klasę. Gyvas buvo vyras. Kalbino ir mane su Jonu stoti į komjaunimą. Aš atsisakiau iš karto. Mūsų gimnazijoje nebuvo nė vieno komjaunuolio. Aš nelinkau į jokias partijas. Matyt, iš prigimties buvau poetas svajotojas. Jonas dar susirašinėjo su Drazdausku, kai tas studijavo Paryžiuje. Į jo kalbinimus Jonas taip atrašė; "Bepigu tau, kai tu gali studijuoti kur nori: Kaune ar Paryžiuje... O man pačiam reikia užsidirbti duoną, ir jokie tavo komjaunimai man nerūpi..." Komunistas buvo Drazdauskas, bet po karo, grįžęs iš Maskvos, jau skeptiškai žiūrėjo į viską. Užeidavau pas jį į kabinetą pasikalbėti, parūkyti, kai jis dirbo leidykloje. Atsimenu - vieną kartą jis pasakė, kad generolas Vitkauskas turįs važiuoti į Marijampolę, į stribų laidotuves, ir su pašaipa pridūrė: "Nepavydžiu Vitkauskui šios misijos. Nelengva jam bus". O kai grižo iš lagerio ir buvo išmestas iš partijos, tai visai priešiškas pasidarė. Vertėsi tik vertimais. Mirė per pačias Velykas. Nedalyvaudamas jokiose partijose, aš ir žmonių neskirsčiau pagal partijas: man visi buvo lygūs ir su visais palaikiau gerus santykius. Štai kad ir Raila. Jis buvo trečiafrontininkas, bet mudu pasikalbėdavome draugiškai. Atsimenu - tarnavau kariuomenėje ir nelabai žinojau, kas dedasi Kaune. Atvažiuoju vieną kartą iš Ukmergės, kur tarnavau, į Kauną ir susitinku kaip tik Railą. "Einam, sakau, po burnelę paimti, nors tu ir trečiafrontininkas..." - "Aš iau ne, - sako, - aš su jumis..." Gabus buvo vyras. Iškalbingas, gražus... Jeigu jis iki keturiasdešimtųjų būtų laikęsis kairės, didelis galėjo būti žmogus, žymi figūra sovietuose. Bet kažkodėl humanitarai laikėsi kitos linijos. Mano kartos studijų draugų buvo daug: Raila, Aistis, Orintaitė, Šukvs, Graičiūnas, Brazdžionis... Ir tik vienas Venclova nuėjo su komunistais. O štai iš teologų ir Salomėja Nėris, ir Grušas su Paukšteliu padarė aiškius posūkius. Sėdėjau lageryje su vienu Paukštelio auklėtinių. Jis pasakojo, kaip Paukštelis slaptuose ateitininkų susirinkimuose sakydavęs karštas religines ir patriotines kalbas, o po karo pasikeitęs - pasidaręs raudonas. Net tvorą prie savo namo Kėdainiuose nudažė raudonai.

Žmona pakvietė užkąsti, kavos išgerti. Ji pati gėrė arbatą, aš kavą su cukrumi ir grietinėle, o Antanas juodą kavą: ir be cukraus, ir be grietinėlės. Užsirūkė. Šiaip rūkąs mažai, bet prie kavos reikia... Žmona išėjo i virtuvę bulvinių blynų kepti, - Antanas juos labai mėgstąs, o mudu kalbėjomės apie praeitas dienas. Antanas prisiminė susitikimą su Tonkūnu lageryje. Tas pasakojęs, kad jam keturiasdešimtaisiais siūlę Dotnuvos akademijos rektoriaus vietą, bet jis atsisakęs, nes esąs geras rektorius Vilkaitis. O Stanišauskas netinkąs. Bet visi buvo pasodinti ir išvežti. Vilkaitis labai tragiškai miręs kažkokioje saloje, panašiai ir jo žmona, o Tonkūnas sugrįžęs. Sibiro kaliniai parašė Vienuoliui ir Putinui piktus laiškus už bendradarbiavimą su komunistais. Kai kas įtaria, kad tai mano darbas. Bet ne mano. Aš nežinojau tiek smulkmenų apie Vienuolį, kiek ten surašyta. Grįžęs kalbėjau su Putinu apie tą laišką. Jis padejavo, kad per skaudus buvęs. Bet juk dar skaudesnis kalinių likimas... Pažinojau daug visokių žmonių. Vincas Rastenis buvo mano pusbrolis. Kai jis buvo viršūnėje, vieną kartą siūlė važiuoti į užsienį. Bet atsisakiau: paimsi stipendiją, paskui turėsi atidirbti, atitarnauti. Labai gudrus ir praktiškas buvo. Kai aš dirbau radijuje, tie su Raila pakaitom skaitydavo tarptautines apžvalgas. Rastenis tiesiog liniuote atsimatuodavo popieriaus skiautę ir prirašydavo nei per daug, nei per mažai: tiek, kiek reikėdavo perskaityti. Railai ne visada pasisekdavo. Buvo pasiūlę tarnauti Rygos atstovybėje ir dėstyti lietuvių kalbą Rygos lietuvių gimnazijoje. Atsisakiau. Atsimenu, kai keturiasdešimtaisiais metais Kežinaitis atėjo į radiją, lydimas naujo direktoriaus Banaičio. Direktorius Zabarauskas pakvietė ir mane į tą ceremoniją. Jis atidarė spintas, stalčius, pasakė, kur kokios bylos ir... "Viso gero, ponai: man laikas pietauti." Paskui aš sakau: "O dabar prašom į mano kabinetą: aš panašiai viską perduosiu..." - "Ne. ne. Antanai, - užprotestavo Banaitis, - tu lieki dirbti." Nausėdas buvo atleistas, o aš padaviau pareiškimą ir išėjau mokytojauti. Panašiai buvo ir keturiasdešimt pirmaisiais: pakvietė į radiofoną, parodė ir mano kabinetą. Viskas tvarkinga: ir Hitleris sienoje, ir raudona vėliava su juoda svastika stalčiuje sulankstyta. Bet aš atsisakiau. Vėliavą nunešiau buhalterei. Pasakiau: "Tau prireiks, nes tu turi namą. O kai grįš bolševikai, svastiką nuplėši, ir vėl tiks..."

- Salomėja, žinoma, smarkiai suklydo, bet aš jai atleidžiu dėl to, kad ji suprato suklydusi. Ir net savo eilėraščiuose tai pasakė: ir raudona bažnytėlė, ir "Gena, gena pikto Dievo rykštė, - Atgalion ir atsigręžt neleis..."

Daug tą dieną man pasakojo Antanas. Sakau - viską reiktų užrašyti.

- Daug reiktų užrašyti, - atsakė, - deja, nematau...

Regėjimas vis silpo, ir poetas ryžosi akių operacijai. Grįžus iš ligoninės, regėjimas pagerėjo, bet staiga pakilo temperatūra. Vaistai sunormalino temperatūrą, bet 1982 metų pavasarį temperatūra vėl pakilo, ir jis buvo paguldytas į ligoninę Santariškėse. Vieną sekmadienį aplankiau. Pasiguodė, kad antibiotikai temperatūrą numušė, bet gydytojai nežino, kodėl taip aukštai buvo pakilusi. Ligoninėje bebūnant, gulėjo jis palatoje vienas, netrukus atvažiavo keli giminaičiai iš kaimo, dar kažkas atėjo, ir aš, anksčiau už visus atėjęs, pirmas ir atsisveikinau.

1982 m. birželio 18 d. jis buvo parvežtas iš ligoninės namo. Aplankiau jį beveik po dviejų savaičių - birželio 29 d. Tikėjausi rasti stipresnį, o jis gulėjo paslikas. Ištraukė iš po antklodės kaulėtą ranką ir ištiesė man. Paspaudžiau. Šalta.

Pradėjo klausinėti įvairių dalykų. Pats pasisakė, kad iš ligoninės grįžo visiškai apkurtęs. Žmona man tuojau padavė keletą sąsiuvinio lapų ir šratinuką. Jis ko nors klausia, o aš jam atsakymą parašau. Jeigu aš ko nors klausti noriu, taip pat klausimą parašau. Taip ir kalbamės. Kai garsiai kalbu, savo balsą girdžiu, - pasakoja jis. - Turbūt nuo antibiotikų. Ligoninėje jų labai daug surijau. Temperatūrą, tiesa, numušė, bet sukėlė kitą ligą - alergiją. Šiąnakt vėl buvo pakilusi temperatūra. Žmona paskambino gydytojui, tai tas vėl patarė vartoti antibiotikus. O man temperatūrą numuša aspirinas. Temperatūra labai nuvargino, ir šiandien jaučiuosi nusilpęs.

- Pasakok naujienas. Pasaulio žinau. Bet kas pas jus ten dedasi? Kokie kolūkių reikalai?

- Derliai nelabai geri, - rašiau. - Reikėjo atsėti dalį rugių. Pieno mūsų rajonas primelžia mažiau negu pernai. Per lietų sunkiai einasi šienapjūtė. Birželio šalnos apšaldė sudygusias bulves. Šiemet beveik visoje Rytų Lietuvoje nebus raudonųjų serbentų ir agrastų, nes užėjo kažkokia liga: visos uogos pagelto ir nubiro...

- Aha... Tai panašiai vieną metą buvo su vyšniomis: nuo Kauno ligi pat Daugpilio nebuvo nė vienos vyšnios...

- Ar kalbėti nesunku? - paklausiau.

- Nesunku. Ar ne per garsiai kalbu? Kai garsiai kalbu, tai girdžiu savo balsą...

Tuo tarpu žmona, pasilenkusi prie pat jo ausies, paklausė, ar nenorįs braškių.

- Dabar nenoriu, - atsakė.

- Nieko nevalgo, - kalbėjo žmona, - tik braškių ir kalafiorų. Vakar paprašė kiaušinio. Suvalgė ir netrukus išvėmė. Šiandien vėl suvalgė kiaušinį.

O jis kalbėjo:

- Medicina - ne visagalė. Chirurgija tai daro stebuklų, o terapeutai - tai kaip kaimo bobutės: net moderniausi aparatai nepadeda diagnozę nustatyti. Du mėnesius gulėjau ligoninėje, o išleido namo iš ligoninės su rezoliucija: "Diagnozė nenustatvta!" Ar tai gydymas?!

Kvėpavo vidutinišku tempu, krūtinė kilnojosi aukštai.

- Ar kvėpuoti nesunku? - paklausiau.

- Nesunku.

- Ar vaikščiojate?

- Ne. Tik į tualetą prisilaikydamas porą kartų per dieną nueinu. Atsibodo gulėti.

Tuo tarpu žmona padavė tabletę širdžiai stiprinti. Užgėrė vandeniu. Užsimerkė, lyg apsilpo. Pakilau atsisveikinti.

- Pasėdėk dar. Kur skubi? Po tabletės man kažkaip silpna pasidarė. Dabar jau praėjo.

- Ar daug turite nespausdintų eilėraščių? - paklausiau.

- Nedaug. Aš nerašiau politinių eilėraščių...

- Kur juos laikote?

- Visur. Pas žmones. Vienas kitas gal ir namie. Nesirūpinu savo eilėraščiais. Nesvarbu, ar jie išliks, ar ne.

- Bet gal yra ir svarbių? Gal juos reikėtų visus surinkti, gražiai perrašyti? Padėčiau...

- Nelabai aktualu. Daviau vienam docentui viską peržiūrėti: ką ras vertinga, tegu palieka, o kas menka, tegu išmeta...

- Nelabai rūpinatės, ką parašėte. O juk visa, kas išėjo iš po jūsų plunksnos, ne tik jūsų, bet ir visos tautos turtas. Tad ir reikia viską palikti - tautai.

- Atsiras tokių tyrinėtojų, kaip Alekna, tokių bibliografų, ir surinks visa, ką ras... Yra dar ir namie šiek tiek juodraščių, mano išbrokuotų eilėraščių... Duodamas rinkiniams, vis šį tą taisinėdavau, peržiūrinėdavau, atrinkdavau...

- Ar iš "Klevų prie kelio" buvo kas nors išbrokuota?

- Ne. Sudarydamas ši rinkinį, atidžiai drauge su žmona atrinkau tik tai, kas spausdintina, tai ir praėjo viskas... Manau, kad po manęs neliks ir mano kūrybos. Ir niekieno neliks. Išliks tik Homeras, Dantė, Šekspyras ir Šventasis Raštas. Šventas Raštas išliks ne tik kaip religijos, bet ir kaip literatūros kūrinys. Aš visą laiką skaičiau Šventą Raštą. Tai mano kasdieninė knyga.

- Ir iš pokalbių, ir iš jūsų poezijos supratau, kad Dievo idėja jums ne svetima. Ar tik dabar ieškote Dievo, ar kalbatės su juo jau seniai?

- Aš visą laiką buvau tikintis krikščionis katalikas. Tik prie visokių katalikiškų organizacijų niekad nesidėjau. Šiuo klausimu mes gerai sutarėm su Faustu Kirša ir Jonu Aleksandravičium. Jonas buvo katalikiškiausias...

- Tai gal pasikalbate ir su rimtais kunigais?

- Turiu aš jų pažįstamų. Ateina vienas kitas. Vienas neseniai man davė apaštališkąjį palaiminimą. Turbūt turi tokią teisę. Aš nelabai vertinu tai, kas žmonių sugalvota. O kas Dievo pasakyta - šventa. Kaip greitai mūsų Lietuvėlė nutolo nuo tikėjimo!

Išėjo Dievas kažinkur,

Ir nejutau, kada išėjo iš

namų...

Vėliau tik pajutau, kad

baisiai nejauku,

Vis tiek, kuriom elegijom

dainuot imu...

Dabar to dieviškumo labai daug. Bet ir tie, kurie lanko bažnyčią, išėję iš jos, negyvena tikėjimo dvasia. Nemažai kas į bažnyčią eina ir tautiniais sumetimais. Štai sekmadienį viena moteriškė atėjusi pasakojo, kad šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvo minimas Maironis. Prisirinkusi sausakimša bažnyčia. Kai užgiedojo "Lietuva brangi", tai giedojusi visa bažnyčia... Bet ką tai turi bendra su tikėjimu? Reiks iš naujo Lietuvai daryti krikštą. Dabar iš viso žmonės neturi nei idėjų, nei principų: nei komunistai, nei kiti. Visi pasidarė tokie savanaudžiai. Šventumo visai nėra. Aš pripažįstu tik tris šventus vyrus: vyskupą Melchijorą Giedraitį, šventą Kazimierą ir mano aprašytąjį Bezdinską.

Paprašė žmoną braškių. Ši jų jau iš anksto buvo paruošusi, tuojau atnešė lėkštelę braškių, cukrum apibarstytų. Jis šaukšteliu valgė, valgė ir visas suvalgė. Ir vėl pasakoja:

- Kai Brežnevas pasitrauks, tai Rusijoje bus tokia diktatūra, kokios dar nebuvo. Dabar jau tokia palaida bala, kad be diktatūros nesutvarkysi... Arba chaosas bus dar didesnis.

Aš buvau Vorkutoj,

Kur nuo šalčio net kraujai

sustingsta...

Mačiau, kad jis labai nori pasakoti. Ir klausytis įdomu. Bet juk matau, kad ir nelengva jam. Tad pakilau ir atsisveikinau, linkėdamas sveikatos.

O kai rudeniop vėl ėjau pro jų namą, pamačiau, kad jis sėdi balkone. Apsidžiaugiau ir vėl užkopiau į trečią aukštą. Jis jau ir vaikščiojąs, ir girdįs šiek tiek geriau. Tiesa, į miestą dar neišeinąs, tik iki laiškų dėžutės.

Atėjus žiemai, aplankiau dar keletą kartų. Nors geros sveikatos ir nebuvo, vis dėlto visada rasdavau sėdintį su knyga ar laikraščiu, visada besidomintį pasauliu. Pavasarį kartą radau ir atvažiavusį iš Kanados vyresnįjį brolį. Gėrėm kavą. Antanas ir konjako taurelę išgėrė, prašė žmoną, kad leistų nors vieną kitą dūmą išpūsti...

O rudeniop vėl viskas pablogėjo. Kartą paskambinau. Atsiliepė Miškinienė. Sakė, kad labai esanti pavargusi. Antanas užvalgęs ir pamaitintas užmigęs. Taigi pasakiau, kad aplankysiu kitą kartą. O tas kitas kartas buvo jau gruodžio 20 dieną - poeto Antano Miškinio laidotuvių dieną...

Kai užėjau į Universiteto pusrūsį, kur buvo pašarvotas velionis, žmonių buvo dar nedaug. Priėjau prie A. Miškinienės. Ji papasakojo:

- Mirė penktadienį septintą valandą ryto. Skrodimo nedarė, nes jau prieš keturis mėnesius gydytojai pagaliau nustatė - plaučių vėžys. Davėme telegramą broliui į Kanadą, bet tikriausiai nespės atvažiuoti į laidotuves.

Rinkosi vis daugiau žmonių. Nuošaliai kalbėjausi su Vincu Bazilevičium, Antanu Dambrausku ir Leonu Valkūnu. Prie mūsų priėjo kažkoks tvarkdarys ir paklausė, ar mes nežinome, kas yra salėje iš velionio asmeninių draugų. Pasakiau, kad štai Bazilevičius ir Dambrauskas - lagerio draugai, o mudu su Valkūnu taip pat bičiuliai. Pakvietė mus visus pastovėti prie karsto. Ir mes keturi taip pat pastovėjome garbės sargyboje...

Salėje jau buvo gana daug žmonių, kai štai įeina dar vienas, gal ne toks senas, koks žilas: balta ir galva, ir ilga barzda. Eina į salės vidurį, atsiklaupia per kelis metrus nuo velionio kojų, persižegnoja, tyliai pasimeldžia, vėl persižegnoja, pakyla, padeda prie kojų gėlių ir tykiai pasitraukia į šalį. Visų kaklai ištįso į klūpantįjį, į einantįjį šalin, visi šnibždasi, tokio neįprasto reginio nustebinti. Niekas nepažįsta jo. O juk tai Stanislovas Nosevičius, drauge su velioniu prieš karą dirbęs radijuje, vėliau, po karo, vaikščiojęs tokiais pat katorgininko keliais...

Kelionė į Antakalnį... Paskutinė... Ir smėlio kauburėlis...

Sic transit gloria mundi...

Beveik po mėnesio nuvažiavau į Vilnių ir aplankiau A. Miškinienę. Čia viskas kaip buvę, tik Antano nėra. A. Miškinienė skundėsi:

- Nemiegu naktimis. Vis rodosi, kad jis guli gretimoje lovoje, kad kalbina mane, klausia kažko, prašo... Niekaip negaliu miegoti...

- O kaip jis paskutiniu metu jautėsi? Ar jam kas skaudėjo?

- Nieko jam neskaudėjo, tik paskutines dvi dienas jau nekalbėjo. Kai ką nors pasakydavau į ausį, jis akimis ar galvos judesiu parodydavo, kad suprato; taip ir atsakydavo. Paskutinę naktį užmigo. Ir aš paryčiu užmigau. Kai pabudau apie septintą, jis jau buvo miręs. Tikriausiai nepabudęs ir mirė. Atsimenu, kad užmigo gulėdamas ant šono, o kai pabudau, gulėjo aukštielninkas, lūpos sučiauptos, užsimerkęs, viena ranka ant krūtinės, kita prie šono. Iš karto maniau, kad miega, o paskui žiūriu, kad jau miręs... Vakare prieš laidotuves šv. Rapolo bažnyčioje buvo atlaikytos šv. mišios. O brolis iš Kanados atvažiavo trečiadienį, rytojaus dieną po laidotuvių. Mat jis dar nežinodamas apie mirtį rengėsi atvažiuoti, ir jau visi dokumentai buvo sutvarkyti. O kai gavo telegramą apie mirtį, jau nieko negalėjo pakeisti. Pasakojo - tą rytą, kai Antanas mirė, jį tiesiog balsu iš kito kambario pašaukė Antanas... Pasižiūri - nieko nėra...

- O kas bus Juknėnuose?

- Taip ir liks... Dar pats Antanas pasirūpino, kad būtų perdengtas namo stogas šiferiu...

Štai viskas gal jau, ką aš supratau ir parašiau apie poetą Antaną Miškinį. Kol nepažinau, iš kūrybos man atrodė vienoks, o kai susitikau, daug kartų ilgai kalbėdavomės, kai jis išdėstė man savo mintis, nors širdies gal ir neatvėrė, pamačiau, kad jis visai kitaip ir mąstė, ir gyveno. Taip, ir gyveno. Maironio literatūros muziejaus Kaune fondų saugotoja jau anksčiau man buvo pasakojusi, kad daugelis rašytojų, ypač jų palikuonys, atnešę į muziejų savo rankraščių, derasi dėl kiekvieno lapelio, o A. Miškinis, atnešęs pluoštą rankraščių, ne tik pats nieko neprašė, bet ir pasiūlius atsisakė kiek nors imti...

Tebūnie jis visada gyvas lietuvių atmintyje!

1989.03.06

Kultūros barai, 1990, nr. 9, p. 40-44; nr. 10, p. 49-55