Visiems brangus meninio žodžio meistrų kūrybinis palikimas. Bet kūrybinis palikimas - tai ne tik knygos. Nemaža rašytojo minčių ir pastebėjimų išsisklaido po kitus šaltinius. Kiek netikėčiausios informacijos, reikšmingų faktų neretai slepia kelios laiško, dienoraščio ar užrašų knygutės pastraipos, žiupsnelis atsiminimų, kiek daug byloja netgi daiktai, kuriuos jis lietė...

A. Miškinio literatūrinio palikimo ir kūrybinių ryšių gijos atvedė mane į vilniečiams gerai žinomus rašytojų namus Antakalnio gatvėje, kur 5 - ajame bute poetas gyveno kelis paskutiniuosius dešimtmečius.

Duris pravėrė tauraus veido moteris. Aleksandra Miškinienė daug metų yra mokytojavusi Kaune, Betygaloje, Vilniuje, išlydėjo į savarankišką kelią dešimtis auklėtinių, o dabar su pedagogo atidumu ir rūpesčiu tvarko, prižiūri šiuos kambarius, kur viskas primena jos vyrą Antaną Miškinį.

Poeto gyvenime ir kūrybinėje veikloje neišdildomus pėdsakus paliko literatūriniai vakarai, susitikimai su skaitytojais, kiti renginiai. Štai svetainėje ant spintutės įrėminta nuotrauka - A. Miškinis įsijautęs skaito eilėraščius Lietuvos TSR meno darbuotojų rūmuose savo 75 - mečio minėjime. O štai spalvotas kvietimas su giedančia paukšte sugrąžina į 1981 metus, kai rašytojas buvo apvainikuotas Poezijos pavasario laurais...

Čia pūpso ir kelios storos knygos, kurias    A. Miškinis parsivežė iš Azerbaidžano kur 1947 m. drauge su A. Venclova ir J. Dovydaičiu dalyvavo Nizami gimimo 800-ųjų metinių iškilmėse. Čia daug E. Mieželaičio knygų - nuo kuklaus pokarinio "Tėviškės vėjo" iki solidžios aštuntojo dešimtmečio "Mano lyros". "Mielam ir gerbiamam Antanui Miškiniui - aukštajam mūsų poezijos paukščiui - su meile ir geriausiais naujametiniais linkėjimais" - dovanojo savo "Dienoraštį be datų" Just. Marcinkevičius.

Šilti, nuoširdūs, pagarbos žodžiai. Ne vienas autorius poetą laiko savo mokytoju, dėkoja jam už paramą, už principingą, geranorišką patarimą,   už   įnašą   į   bendrus mūsų literatūros aruodus.

Glaudi bičiulystė A. Miškinį siejo su dailininkais. Neatsitiktinai savo darbus jam paskyrė ir skulptoriai, ir tapytojai, ir grafikai.

Velionio bute pamatysi P. Aleksandravičiaus įamžintą poetą - jo bronzinį biustą, A. Gudaičio ir I. Budrio sukurtus portretus, atpažinsi I. Martinaičio pieštą draugišką šaržą. O L. Katino, L. Tuleikio, A. Šimkaus ir kitų paveikslai tarsi nukelia į A. Miškinio gimtinės, kitus Lietuvos kaimų ir miestų kampelius, į gamtos prieglobstį. Poetas labai mylėjo savo tėviškę - Utenos rajono Juknėnų kaimą. Turbūt to prieraišumo skatinamas jis ir paprašė kraštietį L. Katiną nutapyti tėvų sodybą, kur pirmą kartą išvydo šį pasaulį, kur augo ir stiprėjo jaunystės metais, kur iki pat mirties nuolat apsilankydavo,  vasarodavo.

Išties A. Miškinis Juknėnuose kiekvienąkart rasdavo atgaivos ir širdžiai, ir protui. Čia jam tebeaidėjo senolių išpuoselėtos, iš motutės išmoktos dainos, čia jis šnekučiuodavosi su savo kaimynais,    su  kuriais kadaise išbraidžiojo takus takelius paežerėmis ir palaukėmis, čia almėjo neišsenkančios kū­rybinio įkvėpimo versmės. Juknėnuose didesnę savo amžiaus dalį pragyveno vyresnysis A. Miškinio brolis Motiejus, su kuriuo jaunylis dažnai aptardavo jo literatūros istorijos bei teorijos darbus, vertimus, dalijosi naujausiais poetiniais sumanymais. Tėviškės vaizdai, jos įdomiausi žmonės giliai įsirėžė rašytojo atmintin, ir skaitytojai dėkingi, kad jis jautriai apie tai papasakojo memuarų knygoje "Žaliaduonių gegužė", už kurią autoriui įteikta Žemaitės literatūrinė premija.

Gausiausias A. Miškinio kūrybinis palikimas - poezija. Jos išleista vienuolika rin­kinių: nuo "Baltos paukštės" 1928 m. iki "Klevų prie kelio" 1982 m., pelniusio autoriui Lietuvos TSR valstybinę premiją.

- Eilėraščius poetas posmuodavo impulsyviai, - pasakoja A. Miškinienė. - Sėdės, būdavo, lyg niekur nieko, ir staiga žvilgsnis tarsi sustingsta, o pirštai, atrodo, patys savaime pradeda barbenti į stalą ar kėdės atlošą. Kurdavo ir vaikščiodamas, o užrašydavo tuoj pat, čiupęs pirmą po ranka pasitaikiusią popieriaus skiautelę... Paskui perrašinėdavo į švarius lapus, daug braukydavo, vėl taisydavo. Spausdinti nešdavo tik reikliai padirbėjęs...

Sklaidome ankstyvuosius poeto rinkinius "Balta paukštė", "Varnos prie plento", "Keturi miestai..." Paraštėse ir tarp posmų nemaža pastabų pieštuku, patobulintos ištisos strofos. "Dažnas paklausia - sunkiai ar lengvai einasi rašyti? Visaip būna, - savo autobiografijoje yra pažymėjęs poetas. - Paskirą eilėrašti apmesti dažniausiai nesunku; mintis mintį, vaizdas vaizdą vyte vejasi. Bet kol eilėraštį galutinai sutvarkai, kol išmėtai nereikalingus žodžius, kol naujus surandi, praeina kiek laiko. Kartais ir gana ilgai išguli eilėraštis - vis dar nebaigtas”.

Buvusiame poeto darbo kambaryje - knygos, knygos, kurias jis laikė savo gyvenimo ir kūrybos kelrodžiu: "Atsistoju prie lentynos, ir tartum gyvus sutinku. Štai čia A. Puškinas ir Edgaras Po, A. Mickevičius ir V. Majakovskis. O čia Dž. Baironas, A. Blokas ir S. Bodleras, ten T. Ševčenka, V. Vitmenas...” Ne vieno jų kūrinius A. Miškinis yra vertęs į lietuvių kalbą. Šalia - daug tautosakos tomų: "Kiek kartų rašiau apie save, tiek kartų minėjau, kad mano pirmoji literatūros mokykla buvo gyvoji tautosaka"...

Sukako jau metai, kai nustojo plakusi poeto širdis...

Tokie yra faktai. Tuo tarpu reakcinė emigrantų spauda neriasi iš kailio, norėdama primesti A. Miškiniui tai, ko jis nerašė, klijuoja poeto vardą prie savo prasimanytų eilėraščių.

Lankydamasis muziejuose ir archyvuose, radau ne tik A. Miškinio kūrybinio palikimo pavyzdžių. Šalia gulėjo dokumentai, kurie akivaizdžiai iliustruoja, kaip gyvenimo keliai ir pažiūros bei įsitikinimai poetą išskyrė su užsienyje atsidūrusiais buržuazinės Lietuvos  rašytojais.

A. Miškinis dar vylėsi: "O kaip, Jonai, ar tu nepagalvoji apie tai - kad jau turbūt nusibodo tiek metų po "svečiąsias šaleles", o ar ne laikas būtų pagalvoti apie sugrįžimą tėvynėn?" Bet gimtąsias šaknis praradęs tautietis vėliau atvirai stojo į antitarybines pozicijas, šmeižė lietuvių rašytojus ir literatūrą per Vatikano radiją. Tai A. Miškinį paskatino griežtam, smerkiančiam, o sykiu susimąstyti raginančiam laiškui: "Laiko ir erdvės nuotolis, Jonai, mus jau dažnai klaidina, - pabraukė šias eilutes autorius. - O norėtųsi, kad tų susiklaidinimų nebūtų ar būtų jų kuo mažiau..."

Toji Respublika subrandino poeto talentą, ir jis atsilygino jai savo gražiausiais posmais. Tos Respublikos žmonėms jis buvo ištikimas ir lieka savas. Savas - mintimis, darbais ir kūryba.